Chthonic - požemio demonai iš “batareikų” salos

Taivanas, ko gero, daugeliui asocijuojasi su mikroschemomis, kompiuterine technika, maitinimo elementais ir kitais pusmetalio silicio gaminiais. Tačiau ne vien pusmetaliai veisiasi toje Tolimųjų Rytų valstybėje. Yra ten ir tikrų tikriausio juodojo metalo. Tuo buvo galima įsitikinti dar niūrų 2007 lapkričio vakarą per didžiųjų bažnytpliekybos metrų Marduk koncertą. Tą kartą švedus apšildė minėtosios salos simfoblekeriai Chthonic. Kaip jau rašiau reportaže apie Marduk, ši grupė grodama gyvai paliko visai nemenką įspūdį, o ir albumuose jie skamba labai smagiai, tad nusprendžiau šią egzotišką taivaniečių formaciją aptarti plačiau.

Stilistiniu požiūriu Chthonic kūryba artima tam, ką grojo Dimu Borgir ir Cradle Of Filth klasikiniu savo laikotarpiu, bet nesupraskite manęs neteisingai. Tai nėra eilinis minėtųjų grupių klonas. Nors taivaniečiai ir naudoja daugelį skandinaviškajam blackui būdingų elementų (blastbeatai, klykiantis vokalas, blackeriški gitarų rifai ir t.t.), pati muzikos atmosfera ir dainų tematika visiškai kitokia nei vikingų žemės tamsulių. Čia gausu rytietiškų motyvų ir melodijų, kurios atliekamos ne vien savito skambesio klavišiniais, bet ir vaitojančiu dvistygiu rytietišku smuiku er-hu, suteikiančio muzikai ypatingą emocinį atspalvį. Džiugu, jog ir grupės gitaristas nesikuklina, ir vos ne kiekvienoje dainoje užplėšia po solidų “soliaką” (ko kai kuriose blacko grupėse nė su prožektoriumi nerasi). Gal fronmeno Freddy Lim vokalas ir yra kiek artimas Dani Filth’o dainavimui, bet visgi skamba gerokai kitaip - be jokių Filth’ui būdingų gotiškų gašlumo gaidelių (ir vištelių :D) ir gerokai agresyviau. Jam talkina bosistė Doris, savo rytietiškais vokalizais suteikianti muzikai dar daugiau egzotikos. Dar vienas išskirtinumas - visos Chthonic dainos altiekamos taivaniečių ir kinų kalbomis, o kiekviena kalba, reikia pripažinti, kuria skirtingą muzikos atmosferą. Tad nori to ar nenori, taivanietiškas blackas skamba kitaip, nei anglakalbis.

Visi šie egzotiški Chthonic muzikos elementai, aukštas profesionalumo lygis ir įspūdingas sceninis įvaizdis nulėmė tai, jog minėtoji grupė sugebėjo prasimušti į pasaulinį metalo mainstream’ą ir dabar sėkmingai skinasi kelią pripažinimo link. Štai pernai grupė sugebėjo sugrot ir Ozzfest’e, ir Wacken’e - didžiausiuose sunkiosios muzikos festivaliuose po atviru dangumi, o paskutinis jų albumas - Seediq Bale išleistas visame pasaulyje. Galima dar pridurti, jog šis opusas įrašytas Danijoje, o susižeidus grupės būgninkui, mušamųjų partijas įrašė Reno Killerich, grojęs su pačiais Dimu Borgir. Tai rodo, kad Chthonic nestokoja populiarumo, bent jau lyginant su daugeliu kitų Azijos grupių. Tiesa, tai nulėmė ir Taivano vyriausybės finansinė parama. Kaip žinia, Kinija nepripažįsta Taivano nepriklausomybės ir daro šiai valstybei stiprų politinį spaudimą, kurio pasekmės - Taivanas nepriimtas į Jungtines Tautas ir Pasaulio sveikatos organizaciją. Tad Chthonic nusprendė, jog gali reprezentuoti savo šalį ir pareikšti pasauliui apie Kinijos priespaudą per muziką. Buvo išleistas singlas UNlimited Taiwan, vienintelė jų daina anglų kalba, o grupė patraukė į grandiozinį turą po visą pasaulį, skelbdami: ” Mes ne kinai! Mes taivaniečiai! Neignoruokite mūsų!” Reikia tikėtis, kad jų balsas bus išgirstas.

Tačiau, nors grupė yra politiškai aktyvi ir nestokoja patriotizmo, jų muzika (neskaitant dainos UNlimited Taiwan) visai ne politizuota. Chthonic dainos paremtos taivaniečių folkloru, mitologija bei istoriniais įvykiais. Jose vaizduojama didvyriška, bet bergždžia vietos partizanų kova su žiauriais japonų ir kinų okupantais (todėl jų muzika uždrausta Kinijoje), o taip pat ir grumtynės tarp senųjų ir naujų dievų. Kaip sako patys muzikantai, jie stengiasi senuosius mitus pritaikyti šiandieniniam gyvenimui ir taip supažindinti su savo kultūra vakariečius. Ir manau jie teisūs. Vargu ar kada specialiai klausyčiau taivaniečių liaudies muzikos, bet paklausyti taivanietiško metalo visai smagu. O klausydamas tokios muzikos, gali ir pahedbengint, ir susipažinti su egzotiškos šalies kultūra visai nebanaliu būdu.

Quasi Putrefaction:

Satan’s Horn:

Progeny Of Rmdax Tasing:

Onset of Tradegy:

Indigenous Laceration:

Bloody Gaya Fulfilled (Live):

UNlimited Taiwan:

 

Muzikos grupių hierarchiniai modeliai I

Kaip žinia, kiekviena valstybė būtinai turi savo politinę santvarką. Forėgzampl, JAV ir Vakarų Europos šalys propaguoja demokratiją, o štai kaimyninės Baltarusijos, Šiaurės Korėjos ar tarkim Rusijos lyderiai yra stiprios rankos šalininkai. Tam tikrų panašumų galima įžvelgti ir  populiariosios muzikos (roko, metalo, popso) grupėse ar projektuose. Vienose grupėse visi nariai įneša į muziką maždaug vienodą indėlį, kitose dominuoja vienas ryškus lyderis, o kiti muzikantai tik vykdo jo nurodymus ir užmanymus, dar kitos grupės tiesiog aklai klauso kažkieno (prodiuserio, vadybininko, leidybinės kompanijos) nurodymų “iš viršaus”, o kur dar dvivaldystė, kova dėl įtakos, skilimai, susijungimai bei įvairios hibridinės situacijos. Žodžiu, visas muzikos grupes galima suskirstyti ne vien pagal grojamą muziką ar atstovaujamą ideologiją, bet ir pagal vidinę santvarką, pasiskirstymą pareigomis ir kiekvieno nario įnašą į kūrybą. Nuo to neretai priklauso grupės stabilumas, narių kaita ir tam tikri kūrybiniai ypatumai. Kiekvienas sandaros modelis yra savaip įdomus bei turi savų privalumų ir trūkumų. Kuris yra geriausias, vienareikšmiškai pasakyti negalima. Kaip žinia, kiekviena grupė yra individuali, tad niekada neįmanoma visko iki galo sukišti į rėmus, visada pasitaiko išimčių, bet aš pamėginsiu panagrinėti dažniausiai pasitaikančius modelius.

Vienvaldystė. Šio tipo grupės turi aiškų lyderį. Jis grupėje yra nuo pat įkūrimo (būna ir išimčių) ir dažniausiai tai vienintelis išlikęs pirmosios sudėties narys. Paprastai visa kūryba sutelkta jo rankose, kiti nariai į kūrybinį procesą paprastai nesikiša, arba kišasi labai minimaliai. Žodžiu, tokio tipo kapelos lyderis drąsiai gali apie save pasakyti: “[Grupės pavadinimas] - tai aš!”. Vargu ar įmanoma įsivaizduoti Nirvana be Cobaino, Death be Shuldinerio, Burzum be Vikernes ar Foje be Mamontovo. Ne, tai anaiptol nereiškia, kad grupės lyderis yra kažkoks arogantiškas storžievis, nepripažįstantis kitų nuomonės. Galbūt jo kūrybinis potencialas didesnis nei kitų narių, tad visi vieningai pripažįsta jį savo “fiureriu” gal jo idėjos tokios unikalios, kad yra sunkiai suderinamos su kitų narių pasiūlymais, o galbūt tiesiog kiti yra “dėję” ant kūrybos. Įmanomas atvejis, kad grupė yra kurta būtent tam, kad įgyvendinti konkrečias jos lyderio
idėjas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad lyderis perduoda kai kuriuos savo įgaliojimus kitiems žmonėms, leidžia jiems pasireikšti kūryboje (gal net sukurti keletą dainų), bet tik tiek, kiek to nori pats vadas.

Galėčiau išskirti tris šios santvarkos pogrupius:

1) One man band’ai, kur viską sukuria, sugroja ir sudainuoja vienas žmogus. Pvz.: Burzum, Judas Iscariot, Altorių Šešėliai.

2) Soliniai (vokalisto, gitaristo ir t.t.) projektai, kur pritariančiųjų instrumentų arba vokalų partijas atlieka kviestiniai muzikantai. Cumbaišpyl: Steve Vai, Yngwie Malmsteen, Mike Terrana.

3) Kelių asmenų grupės. Oficialiai visi nariai yra lygiaverčiai, tačiau vienas žmogus svarbesnis už kitus. Jo balsas visada būna lemiamas, o kitų narių muzikinės idėjos gali būti įgyvendintos tik tada, jei neprieštarauja vado koncepcijai. Tokio pobūdžio formacijų toli ieškoti nereikia. Candlemass, Megadeth, Nightwish, Therion, Rainbow, Bathory, Luctus bei minėtieji Death, Nirvana ar Foje puikiai tinka į pavyzdžius.

Privalumai. Paprastai kūryba būna vientisa, tekstai puikiai dera su muzika. Lyderis turi neribotas galimybes realizuoti savo fantaziją, tad muzika įgyja individualų braižą, neretai gilią potekstę bei pasižymi nuoširdumu. Kitas privalumas, jog narių kaita mažai atsiliepia pačiai kūrybai, o tai užtikrina kokybinį stabilumą.

Trūkumai. Visas grupės likimas ir atsakomybė sutelkta vieno žmogaus rankose. Jeigu lyderis išsisemia ar “nugrybauja į lankas”, tai grupei ateina “juodos dienos”. Be to, tokio tipo formacijose mažai gauna pasireikšti kiti muzikantai, o tai sąlygoja dažną narių kaitą, kas komplikuoja grupės galimybę koncertuoti.

Tiek šiam kartui. Kadangi matau, jog nesugebėsiu visko išdėstyti trumpai ir aiškiai, straipsnį skeliu į kelias dalis. Ateityje panagrinėsiu ir kitus, nemažiau įdomius grupių hierarchinius modelius. Tad taip s’kant, laukite tęsinio…

 

Torture Squad ir Cilice Vilniuje - tūsas pagal visus D.I.Y. principus

Kai pirmadienį per “Audronašą” išgirdau, jog atvažiuoja brazilų trašystai Torture Squad, nepatikėjau. Nu gi nesąmonė. Kaip gali būti, kad apie “Wacken Metal Battle 2007″ laureatų pasirodymą pranešta iki jo likus ne mėnesiui, o tik dviem dienom, o pats koncertas kainuoja tik 15 Lt. Įsivaizduokit, kad bilietas į eurovizinio čempiono Dimos Bilano koncertą kainuotų 2,50 Lt. Akivaizdu, kad tai neįmanoma. Tačiau “Wackeno” nugalėtojų iš Brazilijos invazija į Vilnių kartu su olandų prog metalistais Cilice ne fantazija, o grynų gryniausia realybė, kurios liudininku tapau ir aš.

Kodėl šis, anaiptol ne antrarūšis, renginys kainavo tiek nedaug? Atsakymas - magiškieji alternatyvininkų kalbos žodžiai: “indie” ir “Do It Yourself” (D.I.Y.), kas lietuviškai “išsiguldo” kaip “Pasidaryk Pats” (yra toks prekybos centras Vilniuje, Viršuliškėse ;D ). Abi grupės koncertinį turą organizuoja savo jėgomis. Jokių kelionių agentūrų, jokių vadybininkų, prodiuserių ir kitokio aptarnaujančio personalo, paprastai nusinešančio turo išlaidų “liūto dalį”. To pasekoje gaunamos itin mažos sąnaudos, o ar nuo to bent kiek kenčia kokybė? Sprendžiant iš šio koncerto galėčiau pasakyti, jog konkretaus atsakymo neturiu. Ir taip, ir ne. Bet apie visa tai paaiškinsiu vėliau.

Taigi, tą birželio 18-tosios vakarą prie klubo “Musė” durų atsidūriau 21.05, t.y. 5 minutės po oficialiai skelbtos koncerto pradžios ir kaip visada būna, koncertas dar neprasidėjęs, o ženklų, kad ruoštųsi prasidėti irgi nė kvapo. Nieko tokio, prie vėlavimų Lietuvos metalinės galvos įpratusios. Tačiau ir po pusvalandžio, valandos, pusantros valandos ir netgi dar vėliau reikalai išlieka nepajudėję nė per 1/125 gitaros skirsnio. Kai kurie jaunieji metalistai patraukia namo, nors dauguma toliau ištvermingai laukia žadėtosios “kankinimų valandos”. Ir štai jau gerokai sutemus į kiemą įrieda furgonėlis su grupių aparatūra. Patys muzikantai, nė velnio nesijausdami “žvaigždėmis”, ir padedami savanorių Lietuvos metalistų suneša į klubą savo instrumentus ir pagaliau pasigirsta soundcheck’as. Cilice pasirodymą pradeda apie vidurnaktį, nuo oficialios renginio pradžios praėjus vos ne trims valandoms.

Jau norėjosi miego, tačiau vos prasidėjęs, progresyviųjų olandų pasirodymas išblaškė visus miegus ir suteikė žvalumo. Cilice, save vadina “Mad math metal morf madretsmA”. Ir šis apibūdinimas tiksliai atitinka tai ką jie groja. Kreivas, nestandartinis, itin sudėtingas ir agresyvus post thrash’as, artimas genialiųjų Meshuggah muzikai. Iš pradžių mane nustebino bosistas, savo šešiastygiu bosu grojantis taip lyg tai būtų gitara. Ai ne, pala… ten ir yra gitara! Vadinasi Cilice neturi bosisto. Bet kita vertus, ten jis ir nėra būtinas, nes abi gitaros groja labai žemai ir masyviai. Būgnininkas kala kaip pamišęs ir stebina sugebėjimu itin staigiai ir netikėtai keisti tempą, ritmą ir metrą. Vokalistas vartoja įvairias dainavimo manieras: thrashcorinę, growlą, screamą, švarų dainavimą. Taip pat jis puikiai atlieka frontmeno pareigas ir daug bei nuoširdžiai bendrauja su publika. Tiesa, užknisa tai, kad jis itin daug kartų ištaria stebuklingąjį amerikonų žodį, kuris reperių žargone gali būti pavartotas kaip absoliučiai bet kurio daiktavardžio, veiksmažodžio, būdvardžio ar prieveiksmio sinonimas. Deja, yra tokia kategorija frontmenų, kurie minėtąjį amerikonų keiksmažodį kiša visur kur tik gali ir nesupranta, kad žiūrovus tai užknisa. Tačiau šis trūkumas itin minimalus ir bendram įspūdžius įtakos neturi. Cilice pasirodymas buvo ne tik itin profesionalus, bet ir užvedantis ir nors tokia muzika patiko ne visiems, žiūrovai ardėsi kaip reikiant.

Po pertraukėlės modernųjį ir nestandartiškąjį metalą pakeitė dviejų dešimtmečių bėgyje užgrūdintas ir nesenstantis tikro braziliško death/thrash’o skambesys. Keturi augaloti vyrai iš Amazonės džiunglių šalies jau pirmaisiais akordais nedidukę “Musės” salę pavertė tikra pekla. Brutalus pogas, intensyvūs galvų kratymai ir šioks toks “stage dive’as” nesiliovė viso pasirodymo metu. Faktiškai nebuvo jokios ribos tarp muzikantų ir žiūrovų. Kiekvienas norintis bet kada būtų galėjęs paliesti Torture Squad narius, bet metalistai - ne dėl savo dievukų trysčiojantys ir alpstantys buki fanantikai, tad nesielgė įžūliai ir muzikantams groti netrukdė. Brazilai, kaip ir jų kolegos iš Olandijos, grojo itin profesionaliai, tik ne taip nestandartiškai, bet užtat labai intensyviai ir užvedančiai. Jų lyderis taip pat daug ir šiltai bendravo su publika, tačiau tiek nesifakino kiek minėtųjų Cilice vokalistas ir tai yra puiku. Taip pat maloni smulkmena, jog jis išmoko lietuviškai pasakyti “ačiū” , o tai visada paglosto lietuvių savimeilę.

Galiausiai Torture Squad užbaigė savo ugningą ir nepriekaištingą pasirodymą dviems bisui išprašytais gabalais. Buvo jau 2 nakties, ir laimingas bet pavargęs išėjau namo, nė nenujausdamas, kad dar laukia geros valandos kelionė pėsčiomis iš Centro į Fabijoniškes, nes, pasirodo, naktiniai autobusai važinėja tik savaitgaliais ir švenčių dienomis. Suknistas “Vilniaus autobusų parkas”. Tegul dega jis pragare :D…

Na ir štai sugrįžtame prie klausimo: ar D.I.Y. principais organizuotas renginys yra prastesnės kokybės? Šiuo atveju pats koncertas, mano nuomone, buvo be priekaištų ir sava kokybe prilygo kitiems Lietuvos sunkiosios muzikos koncertams. Abi grupės, nors neturinčios kultinių statuso, yra tikrai aukšto lygio, grojo nuoširdžiai ir elgėsi su žiūrovais kaip visiškai lygūs su lygiais. Vieninteliu trūkumu įvardinčiau siaubingą renginio vėlavimą. Bet ar jo būtų išvengta, jei grupės būtų vykusios su kelionių agentūra, visokiais vadybininkais, prodiuseriais ir t.t., o renginio kaina būtų dvigubai didesnė? Manau, kad ne. Kiek žinau iš asmeninės patirties ir reportažų sunkiosios muzikos portaluose, koncerto vėlavimas visiškai nepriklauso nuo jo kainos. Kiek žinau net ir tokių įžymybių kaip Nile, Atrocity ir Leaves Eyes koncertai labai žiauriai vėlavo. Taigi, galiu daryti išvadą, kad nors D.I.Y. renginiai pasižymi gerokai žemesne kaina, bet tai nereiškia, kad yra kuo nors prastesni. Tad jeigu turėsite galimybę, būtinai ateikite į šių grupių pasirodymą Šiauliuose birželio 23 dieną.

 

Krux - kai užtemsta saulė…

Yra tokia kategorija muzikantų, kuriems, rodos, neužtenka groti vienoje grupėje. Jie vis kuria naujus šalutinius projektus ar jungiasi prie įkurtų, dalyvauja albumų įrašymuose kaip kviestiniai svečiai ar sesijiniai muzikantai arba padeda kokiai narių kaitos krizę išgyvenančiai grupei koncertų metu. Būtent tokie barbiai (o gal barbarai) devyndarbiai ir sudaro švedų tradicinio doom metalo grupę Krux. Jos įkūrėjas - legendinių Candlemass bosistas, talentingas dainų kūrėjas Leifas Edlingas. Prie mikrofono stovi Matsas Levénas, nuostabus vokalistas, kurio balsas man anksčiau buvo pažįstamas iš naujesniųjų Therion albumų ir kažkurio jų DVD, gitaristas Jörgenas Sandströmas kažkada grojo žymiosiose defo formacijose Entombed ir Grave, antrasis gitariūkštis Fredrikas Åkessonas yra dar ir Opeth narys, o būgnininkas Peteris Stjärnvindas irgi atėjęs iš deferiškos terpės. Žodžiu, tokia profesionalų komanda tiesiog negali pasišiukšlinti.

Kadangi Krux lyderis yra Leifas Edlingas, grupė dažnai lyginama su sėkmingiausia jo formacija Candlemass. Ir panašumų tikrai nemažai. Sakyčiau, Krux perėmė visus geriausius “grabnyčininkų” bruožus. Tai tas pats stiprus, lėtas ir depresyvus grynakraujis doomas, su ryškia Black Sabbath įtaka ir draivu spinduliuojančiais rifais, kurie užkabina, įtraukia ir verste verčia kratyti galvą. Kita vertus, tarp grupių nemažai ir skirtumų, kurių pagrindinis - Krux neturi to Candlemass būdingo epiškumo ir melodingumo. Krux skambesys gerokai tamsesnis, griežtesnis ir net agresyvesnis. Masyvaus ir tamsaus tono gitarų rifai, aukštai iškelta bosinės gitaros linija, originaliai skambantys klavišiniai bei savitas Matso vokalas kuria unikalią, šaltą ir kiek psichodelišką atmosferą, kuri man visai patinka. Taip pat būtinai turiu paminėti puikius Leifo Edlingo tekstus, nuostabiai derančius prie muzikos ir ją tinkamai papildančius. Matosi, kad senasis doomo korifėjus dar nepraradęs lakios vaizduotės, tad klausant šios muzikos galima nusikelti į atšiaurias Sibiro platybes, pabuvoti juodajame kambaryje ar pasivažinėti su Šaltojo karo laikų “Lunochod’u”. Tiesa, net tris dainas antrajame albume sukūrė kiti grupės nariai, tačiau tai bendro reikalo nepagadino ir netgi įnešė į muziką kriaukšlelę įvairovės.

Vienintelis priekaištas šiai grupei būtų iki kraujo banalūs albumų pavadinimai: “Krux” (self titled), ir “II”. Na o tų albumų viršeliai irgi originalumu nespindi. Pirmojo opuso kaukolė atrodo panašiai kaip ir antrojo. Nežinau, gal čia norėta parodyti, kad “nereikia spręst pagal knygą iš viršelio” ar “kad auksas ir pelenuose žiba”, bet mano nuomone geriau jau jie būtų pasirinkę originalesnį apipavidalinimą. Bet vis dėlto, toks menkas trūkumas yra niekis, palyginus su puikia Krux atliekama muzika, o vis dėlto būtent muzika, o ne viršelio apipavidalinimas yra svarbiausia albumo dalis (aišku kalbu ne apie Yva :D).

Grupės puslapis
My Space

Black Room:

Popocatepetl (Live):

 

“The Album I Enjoy Very Much”: Paradise Lost - Gothic

Nors ir naivu tikėtis, bet vis tiek gaila, kad nebuvo tokios temos anglų kalbos egzamine.  Tada tai būčiau pavaręs. Bet ne esmė. Esmė tame, jog benagrinėjant “kas būtų jeigu būtų” koncepciją, nusprendžiau, kad bent jau šią akimirką būčiau aptarinėjęs Paradise Lost antrąjį albumą “Gothic”.  Tiesiog  iš visų staigiai į galvą atėjusių albumų šis man atrodo labiausiai priartėjęs prie tobulybės.  Prie jo tiesiog nėra kaip prikibti. Nei per ilgas, nei per trumpas, kokybiškai prodiusuotas ir kruopščiai nušlifuotas, tačiau neperšlifuotas, išlaikant subtilų šiurkštumą, dar labiau išryškinantį visą opuso grožį. Pridėkime ir tai, jog savo laiku tai buvo labai novatoriškas albumas, pramynęs kelią ne tik tolimesniam death/doom’o  vystymuisi, bet ir padėjęs pamatus visam gothic metalui.  Žodžiu - šedevras.

Ryškiausias “Gothic” bruožas - nenusakomo grožio solinės gitaros partijos, atliktos Gregoro Mackintosho. Būtent solinė gitara šiame albume yra viso ko centras, o ritminė ir bosinė gitara su būgnais tik pridengia ją iš užnugario ir savo šiurkštumu sukuria kontrastą, dar labiau išryškinantį jausmingas Mackintosho melodijas. Dar vieną kontrastą Paradise Lost sukūrė į vokalinę sferą įvesdami moterišką vokalą. Sesijinė vokalistė Sarah Marrion bažnyčios giedotojai artimu asketišku balsu atlieka tai, ko frontmenas Nick Holmes savo monstrišku growlu vienas nesugebėtų - prasiskverbia iki pačių klausytojo sielos gelmių ir leidžia jam stipriau pajusti tą  niūrų doomišką  liūdesio grožį, apvalantį nuo bergždžio tuštybės skausmo, kuris nesvetimas kiekvienam iš mūsų. Tačiau nors ir išskyriau Mackintoshą su Marrion, vieni jie nelabai ką sugebėtų. “Gothic” ir yra stiprus tuo, kad jame viskas puikiai dera tarpusavyje: žemi deferiški gitarų rifai, paprastas, bet efektingas mušamųjų darbas, “malonaus tembro” kriokiantis vokalas, ir jam pritariantis angeliškas, bet anaiptol ne saldus  moters balsas, unikalaus skambesio solinė gitara ir negausūs gotikinio roko elementai.

Nedera pamiršti ir tekstų. Kai pirmą kartą juos nagrinėjau, nebuvau labai sužavėtas. Tiesa sakant jie man pasirodė gan neskoningi. Visur vien gyvenimo beprasmybė, mirties laukimas ir savižudiškos mintys.  Ir kas svarbiausia, noras žudytis tose dainose visai nemotyvuotas. Tipo:

Žmogas nr.1: O, kaip blogai jaučiuosi….

Žmogas nr.2: Gal pabandyk nusižudyti?

Žmogas nr.1: Puiki mintis!

*persipjauna gerklę ir miršta*

Tačiau po kiek laiko suvokiau albumo esmę ir nuomonė apie “Gothic” dainas iš esmės pasikeitė. Šis albumas - tai šiuolaikinės visuomenės moralinės krizės atspindys. Gyvename sumaterialėjusiame pasaulyje, kuriame  vis mažiau lieka vietos meilei ir žmogiškajai šilumai. Šias ir kitas amžinąsias vertybes išstumia tuščiaviduris pinigų ir tuščių malonumų kultas. Na o visu tuo ilgai sotus nebūsi. Materialinių vertybių pavergtas žmogus vieną dieną supranta, jog tai, ko jis ilgai troško, neatneša jam džiaugsmo ir tada prasprogsta iliuzijų kiautas ir atsiveria visos jo sielos gelmės… kuriose nieko nėra. Ši beviltiškumo būsena, nusivylimas gyvenimu ir visa jo esybe ir veda žmogų į savęs sunaikinimą. Būtent ši būsena ir vaizduojama Paradise Lost opuse “Gothic”. Bent jau tokia būtų mano interpretacija.

Taigi, toks tas 1991- ųjų “Gothic”, ko gero reikšmingiausias (neskaitant debiutinio “Lost Paradise”) Didžiosios Britanijos death/doom metalo pionierių Paradise Lost albumas. Galbūt vėlesnė šios grupės kūryba niekada taip ir neįsitvirtins grojaraštyje, bet “Gothic” (ir “Lost Paradise”), jame apsistojo jeigu ne amžinai, tai bent jau labai ilgam.

 

Celtic Frost - tamsieji oldskūlo ekscentrikai

Rūstus oldskūliškas skambesys, tamsi ir mistiška nuotaika, techniškumu nepasižyminčios, bet užtat lakią kūrėjų fantaziją atskleidžiančios kompozicijos, kuriose gausu staigmenų, eksperimentų ir itin drąsių akibrokštų. Tai Celtic Frost - viena tų grupių, kurių įtaka vėlesnei metalo raidai sunkiai išmatuojama. Šie šveicarai prikišo nagus prie daugybės metalo stilių formavimosi. Defas, blekas, dūmas, trešas, simfoninis ir gotikinis metalas, o kur dar devynios galybės avangardinio ir eksperimentinio gelažio poržanrių. Žodžiu, tai be galo įdomi ir įvairialypė grupė, tikrai verta bent paviršutiniško mano paknabinėjimo.

Reikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu - tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė - koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.

Gyvavusi vos pora metų Hellhammer iširo, tačiau neilgai trukus buvęs gitaristas ir vokalistas Tomas Gabrielis  Fischeris ir bosistas Martinas Ericas Ainas vėl suvienijo jėgas ir 1984 įkūrė Celtic Frost. Ši grupė jau nebeseka kitų pėdomis. Priešingai, Celtic Frost patys pramina kelią ateities kartoms, kuriuo eina daug įvairių stilių atstovų. Pvz., nemažai grupių, įkvėptų antrojo frostų albumo “To Mega Therion”, pasivadino Megatherion arba Therion. Vieni jų yra žymieji sympho metalo pionieriai iš Švedijos, kurių ankstyvojoje kūryboje (ypač pirmuose 4 albumuose) “keltų” įtaka itin jaučiama. Ir nieko keisto. Jau pirmuosiuose Celtic Frost opusuose “Morbid Tales” ir “To Mega Therion” skambantis metalas buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams. Nors muzikos pagrindą sudaro thrash metalas, bet jos atmosfera gerokai tamsesnė ir subtilesnė, nei įprasto thrasho, o mistiški dainų tekstai visai nepanašūs į agresyvius slėjerių ir ko. lyriksus. O kur dar deferiškos gitarų soluotės, neretai pasireiškiantis doom’iškas lėtumas ar kartkartėm girdimos rūsčios orkestruotės, skelbiančios neišvengiamą blogio triumfą. Toks tas tradicinis Celtic Frost oldskūlinio thrash/black/death/doom metalo skambesys.

Bet rodos Tomas Gabrielis Fisheris nelabai mėgsta eiti tiesiu keliu, jam reikia zigzagų. Tad frostai, užuot toliau puoselėję tradicines pirmapradžio death/black’o vertybes, nusprendžia pakeisti savo blynų tešlos receptūrą, tad trečiasis jų patiekalas “Into The Pandemonium” gaunasi gerokai kitoks nei ankstesnė kūryba. Albumas šokiruoja savo novatoriškumu, eklektika ir tuo metu metalui dar nestandartinėmis meninės raiškos priemonėmis - moteriškais vokalais, smuiko melodijomis, gotikos elementais ir netgi elektroniniais breakbeat’o ritmais. Ko gero tai pirmas toks eksperimentinis metalo albumas, ir reikia pripažinti, eksperimentas labai vykęs (neskaitant minėtojo breakbeat’o “One in the Pride”, kuris tikrai užknisa). Su lyg šiuo darbu niūri ir šiurkšti Celtic Frost muzika įgauna liūdnojo gotikinio grožio atspalvių, kurie, bent jau mano manymu, “keltams” labai tinka.

Nors 1987 metais “Into The Pandemonium” ir sukėlė sumaištį metalo pasaulyje, dar didesnė sumaištis kilo po metų, grupei išleidus visišką pirmtako priešingybę - standartinį glam’inio hard roko albumą “Cold Lake”. Taip pasielgti galėtų tik frostai. Tiesa, nors “Cold Lake” ir buvo komercinis darbas, komerciškai sėkmingu jis netapo - blynas prisvilo. Tad supratę, jog su “pėdkelnės ir skudurai” jiems netinka, Celtic Frost grįžo į “tikrojo blogio kelią” su albumu “Vanity/Nemesis” , kurio dainų struktūra gan artima tradiciniam rokui, bet Celtic Frost įrodo, kad ir standartinės struktūros dainos gali skambėti įdomiai ir avangardiškai. Deja, po šio opuso grupė nutyla. Toji tyla tęsiasi gerą dešimtmetį, bet štai naujajame tūkstantmetyje grupė atgyja ir išleidžia modernų, tačiau labai brandų ir senąja dvasia pulsuojantį albumą “Monotheist”. Šis darbas kaip niekad sunkus, masyvus, šaltas ir doom’iškas. Be to, jis turi aiškią ir sėkmingai išplėtotą koncepciją: itin niūriomis spalvomis elegiškai piešiama Dievo mirtis ir neišvengiamai prie susinaikinimo artėjantis pasaulis. Šiuo albumu Celtic Frost įrodo, kad jų kūrybinis potencialas dar anaiptol neišsemtas, bet…

Grupės istorija daro itin netikėtą posūkį, kone mirties kilpą. Dėl rimtų nesutarimų iš grupės pasitraukia jos įkūrėjas, vokalistas, gitaristas ir vienintelis narys, išbuvęs nuo pat pradžios, Tomas Gabrielis Fischeris. Toks poelgis atrodo sunkiai įmanomas, nes būtent Fischeris buvo grupės siela. Ar Martinas Ericas Ainas sugebės perimti vadovavimą ir toliau sėkmingai vesti frostus kūrybos keliu, ar šiai legendai atėjo galas? O galbūt senoji grupės dvasia atgims naujajame Fischerio projekte Triptykon? Į šiuos klausimus bus galima atsakyti tik ateityje. O kol kas belieka tik mėgautis senąja grupės kūryba ir laukti…

Straipsnis apie grupę iš hell-music.lt
Grupės tinklapis
My Space

Into The Crypts Of Rays (1985) :

Circle Of The Tyrants (1986):

Cherry Orchards (1988):

Wine In My Hand (Third From The Sun) (1989):

A Dying God Coming Into Human Flesh (2006):