linkinai Čia alternatyvios ir nekomercinės (dažniausiai) muzikos blogas, tad jums gali iškilti klausimas: kokios bieso čia aš rašau apie pop grupę? Jaunesniuosius ir siauresnių pažiūrų (nors jie ir bando apsimesti labai “open minded”) žmones būtinai papiktintų tokio klausimo iškelimas. “Kas per pop grupė? Wtf? Linkin park gi yra undergroundas. Jie kartu su Korn, Slipknot ir Limp Bizkit yra kovotojai prieš popsą. Taigi jų muzika labai sunki. LP gali nemėgti tik tie kur klauso visokių Yvų ir cicinų.” Jeigu šie žodžiai atitinka jūsų nuomonę ir ją būtent taip ketinote išreikšti šio straipsnio komentaruose, tik pridėdami daugiau visokių falą ir jo panaudojimo pagal paskirtį būdus atspindinčius įvairių kalbų žodžius, žinokite, kad jūsų nuomonė yra neteisinga. Jei netikite, perskaitykite iki galo šiuos mano papeziojimus.

Na o aš nusprendžiau pažvelgti į šį naujausiąjį Linkin Park albumą, bet ne tradiciškai. Daugiausiai dėmesio skirsiu albume panaudotoms marketingo gudrybėms atskleisti. O tų gudrybių tikrai daug ir jos panaudotos genialiai, tai liudija opuso pardavimų skaičius ir didelis visuomenės susidomėjimas. Netgi iškyla klausimas kas talentingesni: grupė ar jos prodiuseriai, vadybininkai ir kiti su LP dirbantys žmonės. Palieku šį klausimą atvirą.

Taigi pradėkime nuo to, kad albumas išleistas praėjus 4 metams nuo jų ankstesnio darbo “Meteora”. Be to albumo išleidimas buvo gerokai atidėliotas, Mike Shinoda grupės fanams žarstė pažadus apie albumo pasirodymą 2006-ųjų vasarą. Tačiau grupės fanai turėjo “pakentėti” dar beveik metus, mat “Minutes to Midnight” pasirodė tik 2007 pavasarį (tingiu ieškot konkrečios datos). Bet kodėl grupė taip neskuba su albumais? Tarkim Lietuvos popso gigantai Mango kasmet “padaro” po albumą, o Rimiškis per metus iškepė jų net dvi “štukas”. Susidaro išvada, kad LP kuria brandžius albumus, o ne kepa belekokius. Tiesos tame yra, bet pagrindinė priežastis kita. Tiesiog yra pigiau įrašyti vieną albumą ir parduoti 100 000 jo kopijų, nei išleisti tris albumus ir taip pat parduoti 100 000 jų kopijų. Bet kad apsimokėtų išleisti vieną albumą vietoj trijų, reikia kad muzika sužavėtų kuo didesnę auditorijos dalį. Kad taip gautųsi, grupė prikuria labai daug gabalų. Šiam albumui buvo sukurta net 100 dainų demo. 100 dainų :OOO. Tiek užtektų minimum 5 normaliems albumams ir dar liktų keletas dainų tinkančių bonusams ir B-side’ams. Tačiau leidybinei kompanijai labiau apsimoka įrašyt 1 albumą. Taigi iš 100 dainų atrenkamos tik 12 geriausių. Geriausių reiškia labiausiai patiksiančių potencialiems pirkėjams (t.y. 12-17 metų paaugliams). Na, o kad patikti tiems žmonėms, visai nereikia sukurti kažkokį tai šedevrą, kur būtų laužomi muzikiniai standartai ar originaliai interpretuojamos didžiosisos tiesos. Nebūtina mėginti pranokti Pink Floyd muzikos gilumu ar Led Zeppelin instrumentų valdymo technika. Nebūtina mėgint sugrot sunkiau už Morbid Angel ar melodingiau už Hammerfall. Paprasčiausiai dauguma LP fanų šių ir kitų panašių grupių nėra net girdėję, todėl juos galima nustebinti kad ir vienu rifu ir trim akordais per vieną dainą ir emocionaliu spygavimu. Žodžiu, lengiviausiai limpa paprasta ir pagal visus pop kanonus sukurta muzika. Tokia yra ir Lnkin Park. Ir nepritariu nuomonei, kad Britney Spears yra didesnis popsas už LP. Abi grupės naudoja iš esmės tuos pačius standartus, o tai kuo jos skiriasi yra tik kosmetiniai skirtumai. Na pažvelkime į dainų struktūras. Jos visose dainose absoliučiai vienodos. Įžanga, posmas, priedainis, posmas, priedainis, bridžas, priedainis x2, kartais dar pabaiga. Žinoma tai pati genialiausia dainų struktūra, bet kai kada dainos situacija reikalauja nukrypti nuo jos. O “Minutes to Midnight” situacija tiesiog raginte ragina nukrypti nuo radijo formato standartų ir sugroti kokį ilgesnį instrumentalą, pakeisti ritmą ar tempą bei intensyvumą. To deja neišgirsime nė viename Linkin Park albume (nors šiek tiek to užuomazgų buvo senajame Hybrid Theory EP, kurį dabar laikyčiau menine prasme geriausiu ir nuoširdžiausiu jų darbu). Vis ta pati pop/rock struktūra, be jokios dinamikos ar dramatizmo. Taip pat ir be nuoširdumo. Kas nors gal suprieštaraus – Chesteris labai nuoširdžiai dainuoja. Tačiau man tas nuoširdumas tikrai neatrodo įtikinamas. Nuoširdumas turi eiti ne vien iš vokalo, bet iš visų instrumentų, dainos struktūros ir lyrikos. Puikus to įrodymas grupių Anathema, My Dying Bride, The Gathering ar tų pačių Led Zeppelin muzika (dar galima paminėti Burzum, Immortal ar Mayhem, bet jų dainos visai apie kitokius dalykus). Taigi pasiklausius mano minėtų grupių pamatai, kad LP muzika ne tokia jau ir nuoširdi. Juolab kad dainos atrinktos tik kelios iš 100 konvejeriu iškeptų gabalų.

Na dar kelios marketingo gudrybės. Ant “MTM” viršelio puikuojasi “Parental Advisory. Exliptic content” ženkliukas, pespėjantis apie keiksmažodžius dainose. Na Linkin Park iki šiol buvo viena iš nedaugelio nu metal grupių, vengusių necenzūrinių žodžių. Bet šįkart nusprendė specialiai prisipiešti tą ženkliuką, mat jis masina paauglius, manačius, kad “keiktis yra krūta”. Visame albume yra vos porą kartų pavartotas žodis “f**k”, bet tokiose vietose, kur jo visai ir galima išvengti ir skamba jis labai jau dirbtinai. Be to šis albumas gerokai kitoks nei ankstesni. Beveik neliko nu metal bruožų ir hip hopo žymiai mažiau. Tas aišku labai sveikintina, bet vargu ar taip būtų atsitikę, jei nu metalo šlovė nebūtų pradėjus blėsti, o kadangi limpiskitiška muzika jau išeina iš mados, tai… Patys suprantat. O ir didžiavimasis, jog pagaliau atsirado gitarų soluotės irgi skamba juokingai. Juk soluotė privalomas dalykas kiekvienai roko dainai, o Linkin Park iš to sugebėjo padaryt sensaciją. Tai jau pavadininčiau pinigų melžimu iš kiekvieno pirstelėjimo. Na ir paskutinė gudrybė, jog įrašinėjant albumą buvo panaudotos devynios glaybės visokių nestandartinių muzikos instrumentų “We wrote in new ways and used instruments and equipment we hadn’t experimented with, from vintage guitars and amps to mellotron to Rick Rubin’s original 808 drum machine he used on the Beastie Boys’ first record. “ Jei nežinočiau tai ir nebūčiau to pastebėjęs. Susidaro įspūdis, kad tie instrumentai panaudoti tik tam, kad šis faktas būtų tik dar vienas reklaminis arkliukas.

Taigi tokie mano pastebėjimai perklausius šį albumą. Galima būtų ir giliau knistis, bet kad jau ir taip daug prirašiau. Be to, kaip matot, recenzijoje stengiausi išlikti objektyvus ir kuo mažiau pateikti savo emocijom paremtą nuomonę. Kai kas sako, kad su šiuo albumo grupė palengvėjo ir nupopsėjo, bet aš manau, kad koks jie buvo popsas, toks ir liko :D . Sunkumas anaiptol nėra tinkamas rodiklis popsui nuo nepopso atskirti. Beje, nepaisant visų silpnųjų vietų ir komerciškumo, man albumas patiko.