Norvegija – didžiausias juodojo metalo bastionas pasaulyje. Skandalingojo Mayhem lyderio, amžiną atilsį, Euronymous ir jo bendražygių pradėtos black metal revoliucijos padariniai šioje šalyje matomi ir šiandieną: 666 galybės norvegiškų bleko grupių, dar daugiau šio stiliaus gerbėjų, keletas supleškintų bažnyčių, bei pora visą pasaulį sukrėtusių žmogžudysčių bei savižudybių. Be to, kadangi vienas iš revoliucijos taikinių buvo “šabloniškas ir komerciškas” death metalas, jo scena buvo tiesiog nušluota nuo Norvegijos fjordų ir kalnų, o jos gabaliukai tikriausiai sumesti lašišoms bei kitoms tų vietų vandenų gyventojoms šerti. Taigi Norvegijos metalo scenoje viešpatauja totalitarinis blacko režimas, o tuo tarpu defo reikalai ten ne ką geresni nei Lukašenkos priešininkų Baltarusijoje. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, defo opozicija šioje Skandinavijos valstybėje egzistuoja, tad šįkart ir bus apšnekinėjami jos lyderiai Blood Red Throne.
Kuo dar originali ši grupė, neskaitant to, kad yra iš Norvegijos? Turbūt, kad niekuo. Jų muzika – tipiškas modernus ir šiuolaikiškas death metalas, be jokių nuokrypių, iškrypių ar grybavonių. Dainose neišgirsite beveik jokių ambientinių intarpų, citatų iš senovės Egipto papirusų, moteriško soprano pasispygavimų ar džiazo harmonijų. Tik grynas, sunkus ir kokybiškas defas. Ir beje visai nenuobodus. Blood Red Throne nėra iš tų grupių, kurių dainas nesunku atskirti vieną nuo kitos, tačiau jos tikrai ne vienodos (priešingai nei daugybės kitų šios stiliaus grupių). Dainų tematika irgi neorginali – žudynės, skerdynės ir pasitaškymai kraujais. Tokios tematikos defo pilnos pakampės ir užukampiai, tad “Kraujo spalvos sosto” muzikos pavadinti intelektualia neapsiverčia liežuvis. Vartyk nevartęs – vis tiek neišeis. Bet kam tai rūpi. Tai muzika atsipalaidavimui ir headbang’inio pobūdžio tūsofkėms, o ne intelektualiems apmąstymams.
Tad tokie tie Norvegijos defo opozicijos lyderiai, sėdintys didingame ir, kaip pridera mirties metalui, kraujais aptaškytame soste. Galbūt ši grupė ir nepasižymi jokiomis inovacijomis, stulbinačiu techniškumu ar nesveiku brutalumu, bet tai viena iš tų grupių, apie kurios muzikos sukeliamus jausmus galima taikliai apibūdinti vienu žodžiu: “Veža”. Ir tuo viskas pasakyta.
Taste of God
Smite (live):
Spalis 11, 2007 at 8:47 pm
tai come death vis delto uzkabino?
telieka pritart – tikrai “veza”
sios grupes klausau, kai noriu paklausyt kazko sunkesnio, bet neuzkraut galvos. netgi tam tikra prasme atsipalaiduot