pardise lost gotikaNors ir naivu tikėtis, bet vis tiek gaila, kad nebuvo tokios temos anglų kalbos egzamine.  Tada tai būčiau pavaręs. :D Bet ne esmė. Esmė tame, jog benagrinėjant “kas būtų jeigu būtų” koncepciją, nusprendžiau, kad bent jau šią akimirką būčiau aptarinėjęs Paradise Lost antrąjį albumą “Gothic”.  Tiesiog  iš visų staigiai į galvą atėjusių albumų šis man atrodo labiausiai priartėjęs prie tobulybės.  Prie jo tiesiog nėra kaip prikibti. Nei per ilgas, nei per trumpas, kokybiškai prodiusuotas ir kruopščiai nušlifuotas, tačiau neperšlifuotas, išlaikant subtilų šiurkštumą, dar labiau išryškinantį visą opuso grožį. Pridėkime ir tai, jog savo laiku tai buvo labai novatoriškas albumas, pramynęs kelią ne tik tolimesniam death/doom’o  vystymuisi, bet ir padėjęs pamatus visam gothic metalui.  Žodžiu – šedevras.

Ryškiausias “Gothic” bruožas – nenusakomo grožio solinės gitaros partijos, atliktos Gregoro Mackintosho. Būtent solinė gitara šiame albume yra viso ko centras, o ritminė ir bosinė gitara su būgnais tik pridengia ją iš užnugario ir savo šiurkštumu sukuria kontrastą, dar labiau išryškinantį jausmingas Mackintosho melodijas. Dar vieną kontrastą Paradise Lost sukūrė į vokalinę sferą įvesdami moterišką vokalą. Sesijinė vokalistė Sarah Marrion bažnyčios giedotojai artimu asketišku balsu atlieka tai, ko frontmenas Nick Holmes savo monstrišku growlu vienas nesugebėtų – prasiskverbia iki pačių klausytojo sielos gelmių ir leidžia jam stipriau pajusti tą  niūrų doomišką  liūdesio grožį, apvalantį nuo bergždžio tuštybės skausmo, kuris nesvetimas kiekvienam iš mūsų. Tačiau nors ir išskyriau Mackintoshą su Marrion, vieni jie nelabai ką sugebėtų. “Gothic” ir yra stiprus tuo, kad jame viskas puikiai dera tarpusavyje: žemi deferiški gitarų rifai, paprastas, bet efektingas mušamųjų darbas, “malonaus tembro” kriokiantis vokalas, ir jam pritariantis angeliškas, bet anaiptol ne saldus  moters balsas, unikalaus skambesio solinė gitara ir negausūs gotikinio roko elementai.

Nedera pamiršti ir tekstų. Kai pirmą kartą juos nagrinėjau, nebuvau labai sužavėtas. Tiesa sakant jie man pasirodė gan neskoningi. Visur vien gyvenimo beprasmybė, mirties laukimas ir savižudiškos mintys.  Ir kas svarbiausia, noras žudytis tose dainose visai nemotyvuotas. Tipo:

Žmogas nr.1: O, kaip blogai jaučiuosi….

Žmogas nr.2: Gal pabandyk nusižudyti?

Žmogas nr.1: Puiki mintis!

*persipjauna gerklę ir miršta*

Tačiau po kiek laiko suvokiau albumo esmę ir nuomonė apie “Gothic” dainas iš esmės pasikeitė. Šis albumas – tai šiuolaikinės visuomenės moralinės krizės atspindys. Gyvename sumaterialėjusiame pasaulyje, kuriame  vis mažiau lieka vietos meilei ir žmogiškajai šilumai. Šias ir kitas amžinąsias vertybes išstumia tuščiaviduris pinigų ir tuščių malonumų kultas. Na o visu tuo ilgai sotus nebūsi. Materialinių vertybių pavergtas žmogus vieną dieną supranta, jog tai, ko jis ilgai troško, neatneša jam džiaugsmo ir tada prasprogsta iliuzijų kiautas ir atsiveria visos jo sielos gelmės… kuriose nieko nėra. Ši beviltiškumo būsena, nusivylimas gyvenimu ir visa jo esybe ir veda žmogų į savęs sunaikinimą. Būtent ši būsena ir vaizduojama Paradise Lost opuse “Gothic”. Bent jau tokia būtų mano interpretacija.

Taigi, toks tas 1991- ųjų “Gothic”, ko gero reikšmingiausias (neskaitant debiutinio “Lost Paradise”) Didžiosios Britanijos death/doom metalo pionierių Paradise Lost albumas. Galbūt vėlesnė šios grupės kūryba niekada taip ir neįsitvirtins grojaraštyje, bet “Gothic” (ir “Lost Paradise”), jame apsistojo jeigu ne amžinai, tai bent jau labai ilgam.