Priešistorė. Palankus (dar krizės galutinai nesugadintas) finansinis ir ekonominis klimatas, bei tinkamai susiklosčiusios sociokultūrinės aplinkybės 2009 vasario 20-ąją nulėmė laukinių Lietuvos metalistų genčių migraciją lenkiškosios kultūros arealo citadelės link. Išradus ratą, kartu su šiomis gentimis, primityviomis transporto priemonėmis (troleibusu) į vadinamuosius Lenkų kultūros rūmus nudundėjau ir aš. Mat ten, anot didžiojo žyniuonies Interneto, turėjęs įvykti lemtingasai susidūrimas su germaniškojo metalo kultūrtrėgeriais, kurių didžiausieji – teutoniško thrasho korifėjai Kreator, o jiems talkino Emergency Gate, Eluveite ir Caliban. Kaip byloja vokiečių liaudies išmintis, “Ordnung ist Ordnung“, tad apie vėlavimą negalėjo būti nė kalbos. Viskas tiek baigėsi, tiek ir prasidėjo pagal visus išankstinius sutarimus. Tad ir pereikime prie šiemetinio Ferrum Frost chronologinio įvykių sekos atvaizdavimo.
Modernizmas. Koncertą pradėjo Emergency Gate, grojantys sunkiai apibūdinamo stiliaus muziką, kuriai labiausiai tinka modern metal pavadinimas. Stilistiniu požiūriu tai panteriškosios groove/post thrash kultūros tvarinys, su suomiškojo COB-Norther skambesio ekstremalizuoto powerio pėdsakais. Ir nors daugelis mūsiškių juos ignoravo ir žiūrėjo it romėnai į barbarus (ir negaliu sakyti, kad taip elgdamiesi jie buvo neteisūs) ir į salę rinkosi negausiai, man Emergency Gate muzika ir pasirodymas ganėtinai patiko. Žinoma, tai tikrai ne iš tų grupių, kuri kada nors galėtų pompastiškai pravažiuoti pro metalo triumfo arką ir nei piramidės, anei Tadž Mahalo mauzoliejaus jiems už jokius nuopelnus nepastatys. Bet vis dėlto, nepaisant tragiško įgarsinimo, šių moderniųjų metalistų pasirodymą užskaitau ir laikau visai neprasta įžanga į apšilimą.
Helvetika arba apšilimo viduramžiai. Ir štai, nustojus pertraukos po pirmos grupės pasirodymo, scenoje ėmė karaliauti karingieji šveicarų riteriai su damomis. Helvetiškąjį folklorą su melodingu death metalu maišantys Eluveite jau pirmają pasirodymo akimirką tvoskė į publiką galingą blastbytų bangą. Tiesa, grupė pasirodė pačia minimaliausia savo sudėtimi: be antro gitaristo ir trečiojo liaudies instrumentų meistro. Kita vertus, ir su viena soline/ritmine gitara, elektriniu smuiku, hurdi-gurdi, ir keliomis dūdelėmis Eluveite skambėjo pakankamai stipriai, melodingai (nors įgarsinimui vis velnias kišo koją) ir savąja pasaulietine muzika nusidėjelišką Lietuvos metalistų publiką užvedė puikiai: visi kaip beišmanydami kratė savo varganus nuodėmingus kūnus, nebodami anei slegiančių minčių apie dievo rūstybę, nei baimindamiesi velnio apsėdimo. Po tokios muzikos nebaisi nei žvarbi pūga, nei karšta autodafė ant inkvizicijos laužo…
Metalkoras (modernizmo renesansas). Su vokiečių metalkoristais Caliban, Ferrum Frost festivalyje atgimė modernaus, hardkorizuoto metalo skambesys. Vėl grįžta link harmoningos kriokiančio ir švaraus vokalo sintezės ir modernių gitarų žeminimo proporcijų. Lyrikoje atsigręžiama prie humanistinių vertybių fundamento – meilės artimui ir dejonių bei pjaustymosi esant jos stygiui. Kadangi prieš koncertą buvau išstudijavęs šios grupės kūrybą ir pamačiau, kad iš pradžioje buvusio stipraus, ganėtinai savito europiečių atsako suvienodėjusiam ir žiauriai komercializuotam JAV metalkorui liko tik blanki tų pačių amerikiečių kopija, iš Caliban nesitikėjau nieko gero. Ateis, pastūgaus kaip šv Baltramiejaus naktį skerdžiama hugenotų kiaulė, padžyrins krūvą primityvių ir labai vienodų rifų, pastrakalios ir tuo viskas baigsis. Teisus buvau tik iš dalies – Caliban visa tai ir darė, tačiau pogintis per jų pasirodymą buvo nerealiai smagu. O kadangi jiems grojant beveik vien tuo ir užsiiminėjau, Caliban suėjo netgi labai puikiai. Ne veltui mainstreaminė metalcore dalis neretai vadinama moshcore’u. Šiaip gal tai ir ne itin įdomi muzika, bet moshui/pogui tinka idealiai. Beje, pirmą kartą teko sudalyvauti vadinamajame “wall of death“: žiūrovai išsiskirsto į dvi grupes, tarp kurių paliekamas nemažas tarpas, ir grupės frontmenui davus komandą, tie du būriai it kokiame mūšyje bėga vienas į kitą ir susiduria. Iš šono gal ir atrodo žiauriai, bet realiai tai ne taip pavojinga kaip tarkim nukristi nuo žirgo ar susižaloti fechtuojantis. Taigi, mano itin subjektyvia nuomone, įtakota dar ir to, kad besipoginant ne itin pavyksta klausytis atliekamos muzikos, Caliban pavarė kaip reikiant. Apšilimas įvykdytas!!!
Žiaurumo revoliucija. Ir pagaliau atėjo metas kemtingam to vakaro įvykiui. Scenon užsikabarojo didieji thrasho garibaldžiai, viena žymiausių visų laikų metalo grupių Kreator. Kadangi instrumentus susiderino neįprastai punktualiai, pertrauka prieš jų pasirodymą ilgai netruko. Vos spėjau grįžti iš “kambarėlio rankoms nusiplauti“. Deja, salė jau kimšte prisikimšusi metalinio proletariato ir buržuazijos atstovų, tad teko tenkintis ne pačia patogiausia vieta salės vidury, bet turint omeny, kad kai kurie taip ir liko prie įėjimo, gal ir visai neblogai. Luditų streiką pranokstantis chaosas, neišpasakyta grūdalynė ir net 90 minučių aukščiausios prabos metalo. Apsukriai derindami senąją ir naująją kūrybą ir beveik visiškai ignoruodami vidurinįjį “eksperimentų“ laikotarpį, Kreator sugrojo išties įpūdingą ir bemaž tobulą programą. Didieji kovotojai su socialine nelygybe, tironija ir žmonijos kvailumu savąja muzika uždegė publiką nežabota agresija ir besąlygiška netolerancija viskam, kas nedora, žiauru, paremta prievarta ir išnaudojimu, ir riboja prigimtines žmogaus laisves. “My only hope, my only solution is violent revoliution“ – kartu su grupe vieningai skandavo salė. Jeigu tik XIX amžiuje būtų buvusi tokia galinga grupė, “Tautų pavasaris“ sėkmingai baigtųsi dar gerokai iki I Pasaulinio karo. Bet neesmė…
Galop Kreator šešiastygiai užbraukė po paskutinį akordą ir atsisveikinę nulipo nuo scenos, tačiau buvo aišku – tai dar ne pabaiga. Juk nesugroti tokie kultiniai gabalai kaip Tormentor ar Flag of Hate… Ir tikrai, netrukus vokiečių kvartetas grįžo scenon ir užtvojo dar vieną galingą porciją thrasho. Įžymųjį gebėjimą derint grojimą būgnais su dainavimu pademonstravo kultinis grupės bembačius Ventoras. Išties įspūdinga, ypač žinant kaip sunku mušant būgnus ištarti savo vardą “neišlekiant“ iš ritmo, ką jau kalbėti apie normalų dainavimą. Galiausiai Mille Petroza su kompanija tėškė į publiką minėtąjąsias “Flag of Hate“ bei “Tormentor“, kuria ir užbaigė savo nepamirštamą pasirodymą Vilniuje.
Naujausi laikai. Net ir dabar, išsisklaidžius visiems kerams ir apžavams, žvelgdamas iš ši0kios tokios laiko perspektyvos galiu drąsiai teigti, kad šiemetinis Ferrum Frost festivalis buvo itin stiprus ir visiškai pranoko mano lūkesčius. Net jei tai ir būtų buvęs geriausias 2009-ųjų sunkiosios muzikos koncertas, vis tiek galėčiau teigti, kad šie metai metalinių renginių atžvilgiu buvo fantastiški.
Rokiškio Balbo 
1 kovo, 2009 at 5:27 am
Matau tikrai smagus dalykas buvo, gaila nepavyko sudalyvauti. Bilietą jau turėjau nuo gruodžio bet dėl tam tikrų sumetimų teko parduoti.
2 kovo, 2009 at 9:03 pm
Ko nekenčiu, tai metalo ir metalistų. Nei muzikos, nei pasaulėžiūros, o dar vadinasi subkultūra. Jeigu čia subkultūra, tai kokia gi jų pasaulėžiūra?
3 kovo, 2009 at 6:08 pm
Kas čia per pezalai, ir dar ne į temą? Metalas viena sudėtingiausių, įvairiapusiškiausių ir melodingiausių roko muzikos formų, kas be ko, smarkiai paveikta klasikinės muzikos ir džiazo. Jeigu jau tai ne muzika, tai kas tada visi kiti roko stiliai? Tualeto garsų imitavimas? Kas tada yra pop ir visokia šokių muzika? Neritmiškas braukimas nagu per skardą? Jeigu tu esi koks tai baisiai talentingas vunderkindas, apdovanotas truputėlį didesniais gabumais nei Bachas, Mocartas ir Paganini kartu sudėjus, ir jau būdamas trylikos parašei savo pirmąją simfoniją 250 instrumentų orkestrui( simfonijas 50 žmonių orkestrui rašai nuo šešerių), girtas būdamas klausaisi Coltrane’o ir Charlie Parker’io (anot tavęs tai pernelyg popsas, kad galima būtų to klausytis blaiviam stovy), o tavo kūrinius groja Londono, Bostono, ir Paryžiaus simfoniniai orkestrai, operos statomos La Scaloje ir dar keliose žymiausiuose pasaulio teatruose, o Čiurlionis, palyginus su tavimi, tebuvo tik nevykęs vestuvių muzikantas, tada tu teisus. Tokiam unikaliam genijui metalas tikrai gali atrodyti ne muzika.
O vat štai neapykanta su nežinojimu man atrodo nesuderinama. Jei kažko nekenti, turi žinoti už ką. Tik visiškas debilas gali nekęsti musulmonų ir nė truputėlio nesiorientuoti jų religijoje. Kaip jau sakiau kitam komentatoriui, yra internetas, yra google, informacijos pilna, prašome pasiskaityti. Kad ir čia:
http://www.tdd.lt/~kingdom/My_Kingdom/library/Shelf_of_Theories__General/Teorijo_lentyna/Metalo_teorija/metalo_teorija.html
12 kovo, 2009 at 12:37 pm
Murbekai, iš kur toks pyktis? Man irgi keistas toks požiūris į metalą, kaip muzika, bet kam taip žiauriai reaguot?
Iš kitos pusės, brutualiųjų metalo atmainų aš ir pats netoleruoju ir sunkiai ten randu muzikos (muzika man, tai pirmiausia teigiamas emocijas teikianti meno šaka – sunkiai kokiam brutal death randu teigiamu emocijų, bet tai subjektyvu, žinoma).
Ir vistik wormazz uždavė intriguojantį klausimą – kokia metalistų pasaulėžiūra? Ar metalistą galima atskirt iš visos žmonių masės, jei nežinai kokią muziką jis klauso ir kaip rengiasi? Ar metalistai turi tam tikrų unikalių mąstymo, elgsenos, gyvenimo filosofijos bruožų kurie juos išskirtų iš kitų visuomenės grupių? Alus, daugiau į galvą nešauna 🙂
No offence, tiesiog noriu nuomonės žmogaus, geriau šią liaudį pažystančio.
12 kovo, 2009 at 7:54 pm
Na nėra ten labai jau daug pykčio. Toks ir yra sakytinės kalbos perkeltos į rašytinę formą trūkumas, kad labai sunku adekvačiai suvokti pasisakymo emocinį krūvį (emotikonai irgi mažai tepagelbsti). Ir ką pastebėjau, dažniausiai to paties žmogaus tie patys žodžiai kompiuterio ekrane atrodo žymiai agresyviau, nei ištarti balsu. Tiesiog spausdintinis tekstas yra pats savaime negyvas ir bejausmis.
O man pavyzdžiui brutal deathas kaip tik kelia labai daug teigiamų emocijų. Čia kaip jau minėjai pats, yra subjektyvus reikalas. Manyčiau, kad jei muzika patinka, tai ji ir kelia teigiamas (ir tik teigiamas) emocijas ir čia jau nuo stiliaus nepriklauso. Mano nuomone, Radži dainos gadina nuotaiką, skatina pesimistinius, depresyvius, mizantropinius jausmus, be to labai vargina, kelia susierzinimą ir agresiją. Bet gal kokia pensininkė kolūkio eksmelžėja ponia Stepanija kaip tik nuo jos atsipalaiduoja ir patiria malonumą klausydama. Dvasinio peno ji iš to negauna, bet tokia muzika duoda jai teigiamų emocijų.
O vat dėl to alaus kaip tik nesutikčiau. Jį geria ir metalistai, ir pankai, ir forsai, ir verslininkai bei statybininkai ir dar neaišku kas jo suvartoja daugiau. Alus apskritai yra antroji Lietuvos (ir ne tik) religija, tad jo nepavadinčiau tuo, kas metalistus išskiria iš minios, gal net priešingai.
Metalistų (ar kokios kitos kultūrinės grupės) pasaulėžiūra yra gan sudėtingas dalykas galima suvokti tik dviem, tačiau visiškai skirtingais būdais: subjektyviai jaučiant ir objektyviai moksliškai tyrinėjant žmonių “iš išorės“. Pirmasis variantas prieinamas tikriesiems metalo subkultūros atstovams, antrasis subkultūrų tyrinėtojams (antropologams, sociologams, kultūrologams ir t.t.) Tačiau pasaulėžiūra yra labai subtilus ir jokiom rašytom taisyklėm nesankcionuotas dalykas, kurios didžioji dalis glūdi pasąmonėje. Įdomiausia, kad net pats tikriausias metalistas ne visada gali ją teisingai paaiškinti, nes kaip galima paaiškinti tai, kas tau pačiam atrodo savaime aišku ir elementaru.Kai kurie paklausti net pasakytų, kad jokios metalo ideaologijos nėra ir kažkokių ritualų nesilaiko, nors kiekvienas žmogus nė pats to nesuprasdamas kasdien susiduria su šimtais įvairiausių ritualų, kurių nė paskirties nežino. Taigi, objektyviai metalistų (ar kitos soc. grupės) pasaulėžiūrą atskleisti ir paaiškinti gali tik šiam darbui pasišventę mokslininkai. Jie į tiriamuosius žiūri derindami išorinę lyginamąją etic perspektyvą su vidine metalisto logika (emic perspektyva) taip siekdami kuo teisingiau perteikti jų pasaulėžiūrą. Tačiau jie gali ne paaiškinti, o tik interpretuoti, ir apie kažkokią galutinę tiesą negali būti nė kalbos. Kaip eilėraščio interpretacija pateikia ne galutinę tiesą, o tik kritiko požiūrį į nagrinėjamą kūrinį, taip ir mokslininkų požiūris yra tik požiūris, o ne galutinė nenuginčijama tiesa. Kuo ta subkultūros interpretacija arčiau tiesos, tuo ji geresnė, bet absoliutus tikslumas neįmanomas ir nieko čia nepadarysi. VISKAS ką gali pateikti mokslai (ne vien humanitariniai-socialiniai, bet ir gamtos ar tikslieji) tėra tik daugiau mažiau vykusios INTERPRETACIJOS, bet ne galutinė tiesa. Deja, bet taip yra.
Tikiuosi supratai ką norėjau pasakyti šita be proto ilga rašliavone. O dabar, nepretenduodamas į jokį moksliškumą ar absoliutų teisumą pamėginsiu suformuluoti pagrindines metalistų filosofijos idėjas. Manau svarbiausia yra laisvė būti savimi ir eiti savo paties sukurtu gyvenimo keliu o ne tuo kurį kažkas primeta. Taip pat tai maištas prieš viesuomenės negeroves, kuriam išreikšti pasitelkiamos šėtono, pagonybės, vikingų, gamtos stichijų, pūvančių lavonų, nekrofilijos, karo, apokalipsės, tamsos ir pan. metaforos. Metalas verčia kritiškai peržvelgti vertybių sistemą, ir kaip sakant, atskirti pelus nuo grūdų. Jis siekia pažadinti sąmonę iš komformizmo, apatijos, stagnacijos, demaskuoti butaforijas ir žvelgti į pasaulį, be rožinių akinių. Metalas atmeta nusistovėjusią pop kultūros estetiką, kaip banalią, ir jau gerokai prasmirdusią dvėseliena. Jis smarkiai praplečia estetikos ribas, ieško harmonijos disharmonijoje, į muziką grąžina gaivališkų gamtos stichijų pojūtį, būdingą kai kuriai klasikinei muzikai, bet visiškai neegzistuojantį šiuolaikinaime popse. Itin būdingas metalo bruožas – vertybių skalės apvertimas: gėris vaizduojamas kaip blogis, o štai viesuomenėje paplitę blogio įvaizdžiai, pvz šėtonas, pragaras, eretikai, žmogžudžiai, simbolizuoja kitoniškumą, unikalumą ir kitokį nei mainstreaminis požiūrį į gyvenimą. Niekam ne paslaptis, kad satanizmas ir erezija buvo ne kas kita, o Bažnyčios būdas apžmeižti ir susidoroti su oponentais. Metalas tarsi reabilituoja ir gina tuos apšmeižtuosius ir teigia, kad tikrasis blogis niekada nebūna juodas ir su ragais – jis visada užsimaskavęs ir užsislėpęs už galingų, bet butaforiškų mases paperkančių reginių ir tuščių malonumų.
13 kovo, 2009 at 7:10 am
Gera rašliava 🙂 Tik dėl tos laisvės būti savimi – kiek pažystų metalistų bendruomenę, tai ten ta laisvė būti savimi, kaip čia pasakius. Na įsivaizduok, kokiam metalistų būrelyje (ar ferrum forume), koks metaliūga pareiškia, kad jam labai patinka Metallicos Load albumas arba kokie Linkin Park 🙂 Kaži kaip aplinkiniai pagerbs jo laisvę būti savimi 🙂
Ta prasme vis vien egzisuoja tam tikros normos ir tru metalisto požymiai, kurių nesilaikantys (bet, tarkim, būnantys savimi) yra vienaip, ar kitaip netoleruojami.
IMHO metalistai yra gana konservatyvi liaudis, pakankamai sunkiai priimantys naujoves (ypač muzikoje) ir nepasižymintys per kraštus trykštančia tolerancija kitaip mąstantiems. Čia aš iš nedidelės bendravimo (daugiausia virtualaus) su šia liaudim patirties 🙂
13 kovo, 2009 at 5:21 pm
Tobulų nebūna. Tai ką aš pateikiau yra siekiamybė, idealistinė metalisto pasaulėžiūra, metalistas, kaip pasakytų fizikai, “idealiomis sąlygomis“. Tačiau realybėje viskas nepalyginamai sudėtingiau. Įsivaizduoti, kad visi metalistai visur ir visada 100 procentų elgiasi pagal savo ideaologiją yra tiek pat logiška kaip manyti, kad krikščioniškose valstybėse neegzistuoja žmogžudystės, melas, vagystės, visi šventai gerbia tėvus ir negeidžia svetimos moters, žodžiu, visada laikosi 10 Dievo įsakymų. Bet juk nė velnio taip nėra. Nors dekalogas ir draudžia žudyti, statistiškai ko gero būtent krikščionys pirmauja pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių. Jeigu per turistinę kelionę koks nors italų katalikas nukniauks iš tavęs fotoaparatą, juk nepradėsi dėl to visų krikščionių laikyti nedorais išsigimėliais pederastais, kurie privalo būti išnaikinti. O štai jei koks vienas ar keli metalistai pasišaipo iš kieno nors pomėgio klausyti Linkin Park, tai tasai nukentėjusysis būtinai ima kaltinti VISUS metalistus netolerancija ir visomis kitomis įmanomomis blogybėmis. Problema tame, kad daugelis įsivaizduoja, kad kiekvienai žmonių grupei galima prilipdyti atitinkamas etiketes, suteikti tam tikrus epitetus, priskirti unikalius bruožus. Pvz. jei verkia, vadinasi emo, jei plikas tai skinas, jei juodai apsirengęs tuomet gotas, jei apsmukusiom kelnėm – reperis (kaip tada vadinti juodai apsirengusį verkiantį skustagalvį apsmukusiom kelnėm? :D). Šitoks absurdiškas stereotipų kūrimas ir etikečių klijavimas moksliškai vadinamas esencializmu. Deja, ši liga tarp plačiųjų Vakarų visuomenės masių itin paplitusi.
Sakai metalistai netolerantiški. Tačiau apsidairyk aplinkui. Visa Vakarų, ypač Lietuvos visuomenė yra žiauriai netolerantiška. Metalistai tikrai ne pati netolerantiškiausia jos grupė, gal net priešingai. Dažnas galvakratys neretai klauso dar ir džiazo, klasikos, liaudies muzikos, bliuzo, fanko ar senojo roko, ką vargiai galima būtų pasakyti apie popso, hip-hopo, techno ar tų pačių Linkin Park mėgėjus (reikia pridurti, kad kartkartėm prasukti Vivaldžio “Metų laikų“ “Pavasario“ alegro dalį ar vieną kitą populiaresnį “bitlų“ gabalą neužtenka, kad galėtum vadintis klasikos ar senojo roko mėgėju).
Taip, problemos, kurias tu pažymėjai tikrai egzistuoja, ypač Lietuvoje. Metalistams tikrai būdingas koncervatyvumas ir įtarus požiūris į naujoves, bet kita vertus, tai yra savisaugos priemonė nuo nupopsėjimo ar idėjų išsigimimo. Žinoma tai apsaugo ne visai, nupopsėjimo ir idėjų išsigimimo metale yra, ir nemažai, bet jei ne tie savisaugos mechanizmai, iš metalo galbūt jau seniai būtų likęs visiškas komercinis surogatas. Taigi, nors ir kovojanti prieš normas, metalo idealogija negalėjo išvengti naujų normų sukūrimo ir šiokio tokio sustabarėjimo. Deja, čia kaip ir gamtoje, civilizacijų istorijoje ar žmogaus gyvenime veikia tie patys ciklų teorijos dėsniai: gimimas – augimas – žydėjimas – branda – nykimas – mirtis – atgimimas (jo gali ir nebūti)-…
13 kovo, 2009 at 7:16 pm
Murbekai, tu grafomanas 🙂
Bet rašai gerai. Net neturiu ką labai ir bepridurt.
Nebent tai, ką tikėjausi, kad tu pasakysi – netolerancija, užsiciklinimas ties savo “tiesa“ ir siauras požiūris yra pirmiausia nebrandžios asmenybės, o ne kokios nors subkultūros požymis.
13 kovo, 2009 at 7:44 pm
;DDDDD Tokia jau mano problema, nesugebu išdėstyti minčių trumpai ir aiškiai (aiškiai galbūt, bet tik jau ne trumpai 🙂 ), tad tenka kiekvieną kartą romanus ir disertacijas rašyti.
“netolerancija, užsiciklinimas ties savo “tiesa” ir siauras požiūris yra pirmiausia nebrandžios asmenybės, o ne kokios nors subkultūros požymis.“
A taip, teisingai. Apie tai kažkaip nepagalvojau. 😀