Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta:

Pirtis. Vantos, karšti akmenys, garai ir daug plikų prakaituojančių kūnų, kurių savininkai linksmai leidžia laiką. Rugpjūčio 17-ąją Vilniaus klube New York irgi buvo tikra pirtis. Tik kiek kitokia: vantas pakeitė ilgi, į visas puses besiplaikstantys ir aplinkinius vanojantys gaurai, buvo daug prakaituotų kūnų, bet šie buvo ne visai pliki, bet bent jau mažumėle apsirengę, na o kad visi jie buvo laimingi ir gerai praleido laiką, tai jau visiškai tiesa. Karštų akmenų čia irgi nebuvo, bet buvo kai kas gerokai sunkesnio – net keturios brutalios geležies grupės, kurių visų galingiausia – didieji death metalo meistrai Cannibal Corpse iš JAV. Ši viena pačių žymiausių visų laikų mirtinojo metalo grupių, kartu su trim mažesniaisiais savo palydovais užkūrė tokią pirtį, kad daugeliui net garai iš ausų lėkė. Na, bet apie viską iš pradžių.

Nors ir specialiai netikrinau laikrodžio, bet atrodo, kad koncertas šįkart nevėlavo ir prasidėjo (o taip pat ir baigėsi) maždaug laiku. Tai vienas iš nedaugelio iškalbingų faktų, rodančių nepriekaištingą renginio organizacinę pusę. Alus, kaip tokio masto renginiams irgi buvo netradiciškai geras. O ką galima pasakyti apie kultūrinę koncerto pusę? Ji velnioniškai puiki!!! Pirmas to argumentas – jaunieji vilniečiai Paralytic.

Paralytic buvo vienintelė lietuviška iš „kanibalus“ apšildžiusių grupių, o be to ir pati jauniausia. Tačiau nors visi jos nariai nepilnamečiai, Paralytic groja tikrai labai labai gerai ir net pačių Cannibal Corpse kontekste pasirdoė tikrai kokybiškai. Kūriniai ne tik nenuobodūs, bet ir ganėtinai sudėtingi, o patys vaikinai, ypač vokalistas, scenoje jaučiasi tikrai puikiai. Galbūt jiems dar trūksta šiek tiek atsipalaidavimo, jiems, kaip ir kitiems tokio amžiaus jauniesims muzikantams dar būdingas kiek per didelis susikoncentravimas ties tuo ką groja, bet kita vertus, grupė jau dabar pasiekusi tikrai neprastų kokybinių aukštumų ir tikrai turi potencialą jau artimoje ateityje tapti viena stipriausių Lietuvos death metalo kapelijų.

Tuo visas „lietuviškumas“ NewYork klubo scenoje tą vakarą ir baigėsi, o prasidėjo „suomiškumas“. Torture Killer, grojantys muziką, idėjine, o iš dalies ir muzikine prasme artimą „žmogrijų lavonams“, kalbant lietuviško pop folko terminais, tikrai „davė garo“ ir suteikė daug „gero ūpo“. Beveik plikas vokalistas, savo likusį kuokštelį galvos plaukų susipynes į smulkias kasytes, kartu su savo bendražygiais tvojo iš peties. Daug kas nesusilaikė ir puolė į įnirtingų pogo stumdavonių kvaitulį. Ilgaplaukės galvos sukosi, o besiplaikstanti plaukų jūra priminė vieną tų audrų, nunešančių pusę Palangos tilto. Torture Killer muzika, itin brutali, bet tuo pačiu ir vietomis melodinga, paliko išties gerą įspūdį. Žodžiu ir suomiai sugeba gerai groti tokią muziką.

Per trečiąją grupę, dar vienus suomius Soulfallen salė santykinai ištuštėjo. Čia nebevyko pogas, o ir erdvės atsirado daugiau. Dar prieš jų pasirodymą girdėjau labai daug nuomonių, kad jų muzika, švelniai tariant, nieko gero, o po jų pasirodymo, beveik visi iš taip sakiusių dar kartą patvirtino savo nuomonę. Na, o man šie meldodingą death/black metalą grojantys suomiai man vis tik labai patiko. Jų didžiai melancholiška, melodinga ir atmosferiška muzika, kad ir stilistiniu požiūriu gerokai skyrėsi nuo kitų to vakaro grupių, bet tas kontrastas buvo kaip tik naudingas gelbstint nuo potencialios monotonijos grėsmės.

Na ir pagaliau ketvirtieji scenoje buvo tie, dėl kurių visa šita košė ir užvirė – paties aukščiausio kalibro pasaulinio lygio death metalo superžvaigždės iš Niujorko Cannibal Corpse. Kažin ar tik ne specialiai tam ir buvo parinktas klubas New York, kad šie brutalistai jaustųsi kaip namie?

Didieji kanibalizmo, nekrofilijos, nekropedofilijos, ir kitų sadistiškiausių nukrypimų, iškrypimų ir perkrypimų bardai įrodė esą tikrai puikios formos. Vienas po kito tvojami kruviniausi ir labiausiai pašvinkę grupės hitai suskambo su didžiausia jėga ir jau pirmosiomis gaidomis privertė daugelį smarkiai pasukti galvas. Žmonių per „kanibalus“ susirinko tiek daug kiek tiek įmanoma, o pogas čia tiesiog klestėjo. Daug žmonių, mažai vietos, tvankuma, karštuma, prakaito žliaugimo intervalai muša visus asmeninius rekordus… Bet velniop visus tuos nepatogumus – kai muzika veža, galima ištverti dar ne tiek. O šįkart ji tikrai vežė. Panašu, kad ir patys nariai šėlsta ne ką mažiau už publiką. Ypač tai pasakytina apie patį vokalistą, maestro Corpsegrinderį. George‘as Fisher‘is ne tik sugeba dainuoti tartum berti į žirnius į sieną, bet tas bėrimas ne šiaip sau koks, o itin nuožmus ir įspūdingas. Jis, kai nereikia dainuoti, ima enrgingai sukti galvą, rodydamas tikrai neeilinius galvakračio tempo ir ištvermės sugebėjimus.

Nors Cannibal Corpse pasirodymas trunka virš valandos, tačiau jam pasibaigus nejučiom kyla klausimas: „taip greitai? Negi jau baigėsi?“. Deja taip. Visas koncertas buvo toks geras, kad ne tik kad neprailgo, bet ir prabėgo it 7 minutėms 58 sekundėms artimas laiko tarpas. Puiki brutalistiška pirtis, puikus koncertas, puikus Velnio Akmens Post Scriptum ir kaip niekad stipraus vasaros metalinių renginių sezono uždarymas.

Nors “pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai”, Trakų salos pilis šiandien ne tik sėkmingai dirba kaip vienas žymiausių šalies muziejų ir Lietuvos turistų Meka, tačiau kartais nesigėdijama jos paeksploatuoti ir kitokiais tikslais. Štai rugpjūčio 13-ąją, penktadienį, šis paveldo objektas paverstas sistemingo garsų, išgaunamų virpinant stygas skleidimo ir viso to priėmimo klausos receptoriais vieta. Paprastai tariant, čia įvyko pirmasis Tuborg Green Rock Castle festivalis, kurio didžių didžiausia esmė buvo pasaulinio lygio suomių metalinių violančelistų grupės Apocalyptica pasirodymas, šįkart lydėtas kitų pasaulinio lygio žvaigždžių, irgi suomių The Rasmus. Abi šios grupės Lietuvoje lankosi jau nebe pirmą kartą, o Apocalypticos nariai net koncerto metu paminėjo, kad Lietuva yra viena dažniausiai šios grupės lankomų šalių. Taigi Apocalyptica jau eilinį kartą grįžo į Lietuvą, ir antrą kartą į Trakų salos pilį…  Bet kadangi pats iki šiol šios grupės nebuvau matęs nė karto, nusprendžiau šįsyk griebti už ragų, tai yra, už kampo bilietą ir legaliais būdais prasinešus pro apsaugos postus savo akimis išvysti, kaip kameriniais instrumentais brazdinami didieji thrash metalo šedevrai…

Įveikus tris apsaugos postus, kurių pirmojo praėjimas nekėlė jokių problemų, tuo tarpu 2 ir 3-čiame teko mažumėle luktelti, žiūrovus pasitinka pilies kieme įrengta scena ir Tuborg alaus atributika papuoštos palapinės-prekystaliai, su maistu ir gėrimais. Nežinau, čia džiaugtis ar verkti, bet per visą festivalį neišgėriau nė lašo renginio organizatorių propaguojamo alaus – manęs papirkti nepavyko. Na, bet čia tik tarp kitko, vis dėlto svarbiausias dalykas buvo juk muzika, tad geriau apie ją ir pakalbėkime. Bet prieš tai pora pastebėjimų apie publiką. Galiu pasidžiaugti, kad ji buvo gan kultūringa, rami, jokių buduliškų fizionomijų, nors pora mėgėjų pasistumdyti (pogu to nepavadinčiau) ir buvo.

Kaip visada, veiksams prasideda nuo apšildančių grupių. Šįkart jų vadimenį atliko du triraidžiai lietuvių kolektyvai ŽAS ir BIX. Pirmieji scenoje skandalingieji ŽAS su savo (nu) metaline programa.  “Sudrumskime ramybę”, “Kalbos inspekcija”, “Ne pieną gėręs, ne nuo pieno ir mirsi” ir kiti gabalai iš to laikotarpio, kai ŽAS dar turėjo bent kažką bendro su roko  muzika atlikti neblogai, tačiau “gitarizuoti” popsiškieji ŽAS gabalai apie cepelinus, kinofiliją ir karštas merginas su šaltu alum Joninių naktį, visiškai nuvylė. Kad net iš šūdo galima išspausti sviestą puikiai įrodė Andrius Mamontovas su “Pavasarinių žiedų” koveriu ar tarkim latvių grinderiai Dehydratated Goat, savitai pergorję Lady Gagos “Poker Face”, bet ŽAS’ams to nepavyko. Peršasi mintis, kad per Velnio Akmenį ši grupė pasirodė geriau. Tiek atliktų kūrinių repertuaro, tiek ir nuoširdumo prasme. Jei anąkart buvau sužavėtas ŽAS sugebėjimo nuostabiai durniuoti scenoje, šįkart man kažko pritrūko. Kaip ten bebūtų, visai neblogas pasirodymas, bet iki koncerto Velnio Akmenyje “nedatraukia”.

Po to buvo BIX. Prieš savaitę Roko naktyse sąmoningai per daug nekreipiau dėmesio į jų pasirodymą (tik klausiau, o ne žiūrėjau), nes žinojau kad teks juos išvysti dar kartą. Ir galiu pasidžiaugti, BIX mano lūkesčius tikrai pranoko. Daug charizmos, įdomūs dainų tekstai ir gan savotiška muzika, kurioje yra alternatyvaus roko, ska, funk ir latin muzikos elementų tikrai užkabino. Anksčiau nekabindavo, o dabar užkabino. Tikrai geras, profesionalus ir energingas pasirodymas. Publika šėlo kaip įmanydama.

Po to atėjo metas vakaro žvaigždėms. Atrodė, kad pirmiau gros The Rasmus, juk Apocalyptica vis tiek yra aukštesnio kalibro grupė, ir būtent dėl jų atvažiavo didžiausia dalis publikos, bet vis tik pirmiau pasirodė Apocalyptica. Trys metalinės orientacijos violančelininkai ir meistriškai kalantis būgninkas. Jau iš pat pradžių grupė sugebėjo pavergti kone visus susirinkusiuosius. O jų išites nemažai. Visas Trakų pilies kiemas nuklotas žmonėmis (stovinčiais), bet kita vertus erdvės trūkumo nėra, į kiemą laisvai būtų tilpę gal net ir dar trečdalis tiek kiek buvo. Apocalyptica mane nudžiugino – didžioji dalis kūrinių įvairūs thrash metalo grupių koveriai, kurie skambėjo išties galingai ir įdomiai. Daug blastbytų, daug besikratančių galvų, kurių trys priklauso ir patiems Apoclayptica nariams. Keli kūriniai atlikti ir su kviestiniu vokalistu, kurio pavardės deja, nenugirdau, o ir šiaip neatrodė jis matytas, bet neesmė, vokalas visuose kūriniuose skmabėjo puikiai ir labai tiko. Vokalistas įrodė, galįs  “I am not Jezus” sudainuoti ne ką prasčiau už Corey Taylor’ą, o ir “Bittersweet” prilygo Ville Valo ir Lauri Ylonen duetui. Tiesa, gal kiek nuvylė tuo, kad nei toje dainoje, nei “Life Burns” nedainavo pats The Rasmus vokalistas Lauri, kuris juk tuo metu buvo čia pat Trakų pilyje. Juk buvo unikali proga atlikti bent jau “Life Burns” su originaliu jos vokalistu, bet deja ja Apoclyptica nepasinaudojo…

Be didžiųjų Metallicos, Sepultura, Kreator šedevrų ir pačios Apocalyptica sukurtų superhitų skambėjo ir šiek tik naujo kūrybos iš netrukus pasirodysianačio albumo  “7th Symphony”. Čia grupė pateikė nedidukę staigmeną. Vienoje kompozicijoje ketvirtąja violančele grojo pats grupės būgnininkas. Aišku jo partija labai minimali, bet vis tiek, įdomus sprendimas.  Bendrai paėmus, naujieji kūriniai visai patiko, nors vis tik neapleido mintis, kad metalo grupių koveriai, kuriais Apoclayptica ir išgarsėjo, savo lygiu ir sudėtingumu, vis tik pranoksta autorinę grupęs kūrybą. Kaip ten bebūtų, Apocalyptica tikrai parodė, kad sugeba surengti visapusiškai tobulą ir neprilygstamą šou, gal net ne ką prastesnį nei jų pačių dievukai Metallica.

Kaip jau sakiau, iš pradžių pasirodė keista, kad Apoclyptica grojo anksčiau už The Rasmus, bet vėliau supratau, kad tai buvo tikrai gera idėja, nes po Apoclypticos, dviejų apšildančių grupių ir 4 valandų grynojo stovėjimo jėgų paskutinei grupei liko neperdaugiausia. Vis dėlto, melodingieji suomių rokeriai The Rasmus vis tiek vežė. Tai buvo viena pirmųjų grupių, nuo kurių pradėjau klausytis roko muzikos, tad buvo gera prisiminti nostalgiškus ankstyvosios paauglystės laikus. Kas mane nustebino, kad nors The Rasmus neklausęs jau keli metai, bet žinojau beveik visas jų sugrotas dainas arba dar tiksliau pasakius, jie sugrojo beveik visas savo dainas, kurias aš žinojau.  Nors tokia muzika manęs jau seniai nebedomina, bet grupės pasirodymas patiko. Nariai nuoširdžiai bendravo su publika ir scenoje demonstravo aukščiausio lygio profesionalumą.  Vokalistas pajuokavo, kad Lietuvoje rado vietą kur norėtų gyventi, turėdamas omenyje ne ką kita, o Trakų pilį.

Iš atliktų kūrinių galėčiau išskirti kaip The Rasmus repertuarui nepaprastai ilgą kompoziciją “Immortal”, turinčią polinkį į progresyvą. Vienoje vietoje grupės bosistas demonstravo savo falceto duomenis: jo euforiškas ūksmas priminė Sigur Ros vokalą. Galbūt tai ir buvo pati netikėčiausia The Rasmus programos vieta.

Žodžiu, Tuborg Green Rock Castle fesitivalis tikrai pavykęs. Apocalyptica įrodė esanti viena tų grupių, kurią būtina pamatyti bent kartą gyvenime, o kitos grupės įtikino, kad jas irgi verta išvysti. Trakų pilis argumentavo, esanti tinkama vieta šiam festivaliui, o aš – kad tokiuose renginiuose laisvai įmanoma apsieiti ir be alaus (ypač kai už pasinaudojimą tualetu lupa 1 litą). Kažin, kas šiame festivalyje bus kita kartą? Vėl Apocalyptica? Žinant kaip dažnai ši grupė užsuka į Lietuva, būtų visai realu…😀

Antri metai, antras kartas, tad pagal visus liaudies kulinarinės metafizikos dėsnius blynas jau neturėtų būti prisvilęs, o šiemetinis Velnio Akmuo – tipiškas atvejis kai šie dėsniai visiškai pasitvirtina. Nors saulė spigino kiek beišgalėdama, festivaliui vykti tai sutrukdė nebent tik tuo, kad per kai kurių grupių pasirodymus žmonių upėje būdavo daugiau nei prie scenos, bet gal tai irgi nėra rimtas trūkumas, juolab, kad festivalis – tai ne vien muzika. Tai ir poilsis nuostabioje Anykščių Dainuvos slėnio gamtoje, ir bendravimas su daugybe seniai arba neseniai matytų bendraminčių „sunkiojo metalo brolių ir seserų“, gardžiavimasis nuostabia specialios receptūros arbata, paruošta „Arbatos magijos“ – bene didžiausių šio subtilaus gėrimo specialistų Lietuvoje, jau nekalbant apie tradicinį masinių renginių atributą alų, gardžius Bebro blynus, pseudoazijietišką ar pseudoliaudišką virtuvę ar savo pačių atsineštus šprotus ar teftelius. Taip pat tai ir jau antrus metus vykusios tinklinio varžybos ar pirmą kartą surengtas, bet labai sėkmingas „Mc Growl“ turnyras, kuriame už puikius kriokalavimo duomenis „Šlagerių karaliaus ir karalienės titulo“ metalinis ekvivalentas šįkart suteiktas žymiajam uteniškiui Buivolui. Bet nors Velnio Akmuo – tai ne vien muzika, tolesnėse eilutėse kalbėsime vien tik (na gerai, beveik vien tik) apie ją. Maža to, įdomumo dėlei, šįkart nusprendžiau atsisakyti įprastinio ir nuvalkioto chronologinio pasakojimo ir visą turinį pateikti truputėlį kitokia forma – grupes suskirstyti pagal stilius. Taigi, važiuojam!!!

Giltinės maršai

Pirmoji festivalio grupė, Lie in Ruins iš atšiauriosios Suomijos parodė tai, ką aš vadinu „death metalas su mintimi“. Jaučiasi, kad jų muzika nėra belenkoks belenkokių rifų kratinys, pridengtas visa tratijančios būgnų krušos. Priešingai, jų muzika protingai sudėliota ir muzikali kiek tik leidžia šio ekstremalaus stiliaus rėmai. Žodžiu, kokybiškas, ekstremalus seno kirpimo death metalas be ypatingai didelių netikėtumų, bet su prasme. Pradžiai galbūt būtų tikusi kiek energingesnė grupė, bet Lie in Ruins esą tikrai verti dėmesio.

Burying Place, vieną iš dviejų šiemetinio Velnio Akmens lietuviškų grupių galėčiau priskirti tai pačiai „prasmingo oldshool death metalo“ kategorijai. Ši didžiojo Lietuvos brutalo patriarcho Ambraziejaus vedina komanda įrodo, kad ir Lietuvoje turime grupių, kuriomis galima didžiuotis. Grupė, net ir nelaužydama jokių rėmų ir nesiplėšdama nuo savęs etikečių sugeba kurti išties įdomią ir savitą, bet tuo pačiu šimtu procentu deathmetališką muziką. Kai kurie jų muzikiniai sprendimai, ypač ritmo sekcijoje, mane didžiai nustebino – kažko panašaus kitur lyg ir neteko girdėti. Žodžiu, grupė ne ką prastesnė už užsienines.

Kaip ir pirmojo, taip ir trečiojo, paskutinio šių metų Velnio Akmens koncerto avangardui pasirinkti taip pat deferiai – Devious iš Olandijos. Priešingai ankstesniems mirtininkams, šie atstovauja modernųjį, pačios naujausios kartos death metalą, kuriame susilieja įvairūs šios krypties substiliai: brutalas, melodingasis death metalas ir net metalcoras. Vyrukai pjauna neblogai, nors man didelio įspūdžio nepaliko. Grupė, puikiai tinkanti apšildymui, bet iki headliner‘ių statuso nelabai traukia. Nors stengėsi iš peties, publika į jų pasirodymą reagavo gan vangiai.

Šiemetinis death metalo triumfas – didieji švedų mokyklos guru Grave, paskutinę akimirką pakeitę „išpindėjusius“ Deicide‘us, kurių riebių burnojimų prieš Dievą, Velnio Akmens lankytojai deja neišgirdo. Kita vertus, Grave manau buvo ne ką prastesnis pakaitalas. Galbūt grupės nariai ne patys temperamentingiausi ir pernelyg didelio įsijautimo į muziką nerodė, bet manau, sugrojo tikrai gerai. Tiesa jų pasirodymą apkartino grupės lyderio gitaros gedimas, palikęs „Kapą“ (įdomus sutapimas: pernai pagrindinės festivalio žavigždės irgi buvo „Kapas“, tik braziliškas) be pusės mėsos, tačiau šaltakraujam grupės lyderiui tai nė motais. Jis tęsė pasirodymą su ne mažesniu užtikrintumu, įtikindamas, kad nėra pasaulyje nieko, kas galėtų sustabdyti visa triuškinančią Grave mėsmalę. Galima pasidžiaugit, kad ir su viena gitara švedų veteranai skambėjo galingai, o kai galų gale Ola Lindgrenas gavo kitą gitarą, paaiškėjo, kad su dviem gitarom Grave skamba dar stipriau ir giliau. Apibendrinant – Grave neabejotinai buvo ta grupė, kuri užkietėjuius „mirties metalo“ fanatus sužavėjo labiausiai.

Juodosios simfonijos

Black metalo šiemetiniame festivalyje irgi būta nemažai. Pirma šio stiliaus grupė, ukrainiečiai Semargl parodė, kad rytų Europoje irgi yra žmonių, gebančių kurti kažką originalus ir savito. Semargl kūryba gan įvairi, o paskutinis albumas „Ordo Bellictum Satanas“, kurio kūriniai sudarę ukrainiečių pasirodymo pagrindą, yra labai netipiško, modernaus ir gausiai industrializuoto black metalo pavyzdys. Grupės muzikoje gausu venomiško tamsaus rokenroliškumo, komiškumo elementų, tad besitikinčių kažko rimto ar tipiškai blackeriško ši grupė tikriausiai nuvylė. O man jie visai patiko. Įdomus įvaizdis, smagi muzika, kurią pavadinčiau industriniu black‘n‘rollu ir su publika bendraujantis vokalistas. Esminiu trūkumu įvardinčiau gal tik „gyvo“ klavišininko nebuvimą. Kažkaip nesižiūri, kai grupė, kurios muzikoje tokie svarbūs sintezatoriaus efektai, juos leidžia iš fonogramos.

Antroji iš lietuviškų festivalio komandų, šiaulių blackeriai Argharus irgi paliko labai gerą įspūdį. Tamsi, mizantropiška muzika, kurią puikiai savo emocijomis perteikė grupės vokalistas, nevengęs teatrališkų judesių ir gestų. Kaip ir Burying Place, Argharus įrodė esą ne ką prastesnė grupė už užsienietiškuosius VA dalyvius.

Mayhem, pati stambiausia iš šiemtinės Velnio Akmens blackerių plejados, kaip ir pridera pagrindinėms žvaigždėms pasirodė itin įspūdingai. Visų pirma, amo netekti privertė itin groteskiška frontmeno Atilos Csiharo apranga. Tartum vyskupas-zombis, kruvinu ir apipuvusiu veidu Atila atrodė išties kraupiai, o kur dar kartuvių kilpa, grandinė su smilkalais, ar kartais parodoma kaukolė. Ir visai ne tam, kad užduoti hamletišką būties ar nebūties klausimą… Nors gal ir tam, žiūrint kaip interpretuosi šios grupės muziką. O pati muzika skambėjo kaip ir pridera sunkiai, solidžiai ir visa traiškančiai. Tiesa garsas nebuvo pats tobuliausias, vietomis sunkiai girdėjosi vokalas, dėl ko tikrai apmaudu, bet bendrai paėmus, firminis Mayhem skambesys, kokio daugiau neturi jokios kitos juodmetalio ordos ir kuris tiesiog užburia, buvo tikrai išgautas.

Gorath manęs asmeniškai nesužavėjo ir buvo kone vienintelė festivalio grupė, kuri nepatiko. Nors šie belgai pristatyti kaip progresyvus black metalas, neįžvelgiau juose nieko nei progresyvaus, nei savito.

Užtat norvegus Pantheon I aš drąsiai galėčiau priskirti progressive black metalo stiliui, nors progressive etiketė jiems ir nebuvo klijuota. Tai ką jie groja yra išties savita ir įdomu. Asmeniškai laikyčiau juos stipriausiais po Mayhem šių metų VA blackeriais. Savotiškas jėgos ir melodingumo nestokojantis Pantheon I skambesys, kuriame prie tradicinių roko instrumentų dera ir violančelė sužavėjo tiek mane, tiek ir daug kitų.

Šių metų black metalo programą, o ir visą festivalio koncertinę dalį užbaigė švedai Valkyrja. Grupė išties nebloga, turi savo stilių, bet dėl vėlaus jų pasirodymo laiko ir didelio nuovargio stebėjau juos tik nuo suoliuko. Nustebino tai, kad net ir tokiu vėlyvu metu, prie scenos stovinčių ir besikratančių žmonių buvo dar pakankamai daug, kiek daugiau nei tokių buvo per pernai panašiu laiku grojusius Code. Vis dėlto, nors Valkyrja pasirodė ir neblogai, minėtiesiems Code neprilygo.

Power, bet ne hit radio

Priešingai death ir black metalui, power ir heavy metal stilistikos grupių daug nebuvo, viso labo dvi ir abi iš romaniškosios Europos dalies. Visų pirma tai italai White Skull. Jų grupė priešakyje mergina, bet kad mergina, tai tikrai nereiškia, kad išlepinta princesė, o kad blondinė, tai nereiškia, kad saldi ir „olialia‘liška“. Ji, kaip ir visa grupė nestokoja energijos, charizmatiškumo, kuriuo italai jau ir šiaip yra apdovanoti turbūt labiau už, pavyzdžiui, lietuvius. Karingi himnai, kupini melodijų ir tvirtų ritmų publiką užvedė labiau nei tikėjaus. Kažkaip maniau, kad būsiu tik vienas iš nedaugelio, kuriam patiks šis pasirodymas, mat power metalas Lietuvoje tragiškai nepopuliarus, bet klydau. Grupės palaikyti susirinko pakankamai nemažas būrys žiūrovų, nepaisančių to, kad White Skull grojo apie vidurdienį – per pačius baisiausius karščius. Netgi susidarė įspūdis, kad White Skull daugeliui susirinkusių prie scenos patiko labiau nei man pačiam – kažko man truputėlį trūko, bet nenuneigsi, tikrai puiki grupė, o jos narių nuoširdumas negali nežavėti.

Antri heavy/power metalo atstovai, prancūzai Nightmare buvo ko gero labiausiai mano lūkesčius pranokusi grupė. Tai, kad scenoje aukščiausio kalibro profesionalai, bandyt nuginčyti galėtų tik visiški kurtuoliai ir akluoliai. Muzikantai, visų pirma vokalistas, spinduliavo begaline energija, nestokojo bendravimo su publika ir tikrai įtikino, kad pasirodymui atiduoda visas savo jėgas. Be to vokalistas parodė, kad ne vien iš black metalo frontmenų, tokių kaip Atila, Ash ar Kvarforth galima tikėtis netikėto, makabriško elgesio. Nightmare lyderis dainos viduryje ėmė ropštis viena iš sceną laikančių kolonų ir užlipo ja iki pat viršaus. Būtina pridurti, kad tai jis darė dainuodamas ir palaikydamas šiltą akių kontaktą su publika ir kas svarbiausia – be menkiausios baimės. Įspūdingas triukas, pasibaigęs sėkmingai. Beje, galima dar pridurti, kad būtent Nightmare Grave frontmenui paskolino savo gitarą.

Perimo ir alaus metalas

Thrašistai šiemet irgi nebuvo nuskriausti, o jų, arba bent jau mėlynom džinsinėm liemenėm ir baltais kedais avinčių asmenų šiemet buvo išties nemažai, vienam jų festivalio aplankyti nesutrukdė net kojos lūžis. Šveicarai Batalion, groja itin neoriginalų, visiškai nuvalkiotą senobinį ankstyvosios Metallicos propaguotą stilių, tačiau koncerte grupės muzika „suėjo“ nepriekaištingai. Daug šėlstančių prie scenos, kurių tarpe ir šių eilučių autorius, tai įrodė. Jaunieji Batalion vaikinukai parodė ne tik sugebą teisingai perteikti senojo thrash metalo dvasią (nors buvo ir nemažai su šia teze nesutinkančių) bet ir gyvai bendrauti su publika. Žodžiu, vienas iš smagiausių Velnio Akmens pasirodymų.

Te nesupyksta visi manantys, kad olandų Izegrim priskyrimas thrash metalui yra mirtinų mirtiniausia nuodėmė. Šią grupę visai laisvai galėjau aprašyti ir kalbėdamas apie death metalą, bet kadangi jų stilius – death ir thrash hibridas, siekdamas, kad thrash metalui skirtas skyrelis nebūtų per trumpas, įterpiau juos čia. Grupės muzika, galbūt nieko ypatingo, o patys Izegrim labiausiai įsiminė dėl savo vokalistės, kriokiančios neprasčiau nei vyras. Izegrim , kaip ir daugelis kitų šių metų grupių įrodė esą tikrai ne scenos naujokai, šiltai bendravo su publika, o jų agresyvus ir mėsingas death/thrash metalas tam kartui visai patiko ir užvežė, bet ar pirkčiau jų kompaktą – abejoju.

Na ir pagaliau, visų thrašistų apsilankymo Velnio Akmenyje esmių esmė. Vokiečių aludainiai ir alugėriai Tankard. Daugeliui tai buvo ne tik pats laukiamiausias bet ir labiausiai sužavėjęs šių metų VA pasirodymas, ne tik festivalio vinis, bet ir stačiai visas kuolas. Energetiniu ir charizmatiniu požiūriu tikrai stipriausias pasirodymas. Grupės nariai, ypač vokalistas elgėsi taip, lyg buvimas scenoje jiems būtų pati didžiausia šventė. Visiškas atsidavimas, nuoširdumas, džiaugsmas tuo ką darai, ir gyva reakcija į publikos elgesį. Daugelį nustebino gera vokalisto Andreas Geremia sportinė forma ir pastebimai ištirpę kilogramai. Galbūt to pasekoje jis scenoje lakstė kaip pasiutęs ir visiškai nesiskundė energijos tūkumu. Sugrota daug didžiausių grupės „alkošlagerių“, tad kūrinių repertuaru, atrodo, patenkinti visi. Publikos į šį pasirodymą susirinko daugiau nei į kitus, o ir šėlo ji kaip niekad smarkiai. Būtą traumų, kojos lūžių, o apsauga nuolat gelbėjo sceną nuo per apsuginę tvorelę bandomo permesti „ gyvojo desanto“. Na, o viską vainikavo paties vokalisto davimasis publikos valiai. Pačioje koncerto pabaigoje linksmasis Tankard frontmenas leidosi publikos nunešmas ant rankų.

…ir tai kas netilpo kitur

Britų tamsieji kariūnai Scythian buvo vienintelė grupė, kurios visiškai nemačiau. Gailėtis ar džiaugtis – nežinau, nes draugų atsiliepimai apie juos visiškai skirtingi. Norvegų industrinio atmosferinio metalo propaguotojus iš Norvegijos Dominanz galėčiau pavadinti lengviausia (neskaitant kriokiančio vokalo) šio festivalio grupe. Jų melodingoje ir sąlyginai švelnioje muzikoje industrial prieskonio buvo netgi mažiau, nei Ukrainos blackerių Semargl. Kliuvo dar ir tai, kad jie, kaip ir minėtieji ukrainiečiai scenoje neturėjo klavišininko, nors sintezatorių partijos jų muzikoje netgi labiai svarbios. Šiaip ši grupė, kad ir ne ypatingai, bet patiko. Vis šis tas nukrypstančio nuo bendros šiemetinio festivalio linijos…

Gaila, kad neišsaugota pernai užmegzta tradicija į festivalį pakviesti bent po vieną grupę iš Oriento, kaip kad pernai buvo jordaniečiai Bilocated. Vis dėlto, krizė, tad egzotikos nors ir buvo, bet ne tokios egzotiškos. Turiu omenyje grupę Helevorn iš Ispanijos. Nors kita vertus, ispanai jeigu ir ne pusiau, tai bent jau kokiu trečdaliu yra arabai, tad galima sakyti, tradicija pratęsta. Kad ir neoriginalus ir tipiškas, bet labai giliai jausmingas gothic/doom metalas, kuriame doomas vis tik persveria gotiką, buvo kažkas ko šiam festivaliui tikrai reikėjo, kaip ypatingo prieskonio. Išties labai patikusi grupė, nestokojanti ispaniško temperamento ir sugebanti ryškiai perteikti savo muzika skleidžiamas emocijas. Nuostabi, pasakiška melancholija… Galbūt tiek ir užteks, nes tokios muzikos keliamų pojūčių vis tiek neperteiksi žodžiais. Kaip ir neprteiksi to, kas svarbiausia.

Tad ir užbaigsiu šią savo rašliavą apie šių Metų Velnio Akmenį čia, nors dar daug, oi daug ką būtų galima apie jį pakalbėti, bet kad ir kiek žodžių beprirašysi, tos nepakartojamos festivalio atmosferos vis tiek neprteiksi… Galiu pasidžiaugti puikiai parinktomis grupėmis, kurių dauguma ir nebuvo labai žinomos, tačiau tikrai aukšto lygio. Didžių didžiausia pagarba organizatoriams už gerą skonį, o taip pat ir už viską, kas Velnio Akmens festivalį pavertė tokiu puikiu ir nepamirštamu.

Strapsinis buvo parašytas Artimųjų rytų ir Pietų Azijos muzikos kurso Vilniaus universitete atsiskaitymui, bet manyčiau kad ši grupė bus įdomi ir garbiesiems tinklaraščio skaitytojams, juolab kad kažkokios panašios muzikos išgirsi tikrai ne kasdien.

Mynta yra world fusion music stiliaus grupė iš Švedijos. Savo muzikoje kolektyvas subtiliai maišo džiazą su klasikine indų muzika, į skambesį įpindami ir arabiškos, afrikietiškos, Lotynų Amerikos ir skandinaviškos folk muzikos elementų, taip sukurdami unikalų ir spalvingą muzikinį kokteilį, kurį pati grupė vadina „Nordic Ice with Indian Spice“ (šiaurietiškas ledas su indiškais prieskoniais). Grupės pavadinimas, iš švedų kalbos reiškia „mėtą“, augalą, kurio gaivinantis ir tuo pačiu pikantiškas skonis irgi atspindi grupės atliekamą stilių.

1979 metais įkurta bosisto Christian Paulin, Mynta iš pradžių grojo džiazroką su fanko elementais. Grupė sulaukė pripažinimo įvairiuose tarptautiniuose džiazo festivaliuose. 1987-aisiais koncertuodami Indijoje, švedų muzikantai susipažino su žymiu perkusistu, tablos virtuozu Fazal Qureshi, kuris itin palankai įvertina švedų kūrybą ir net sutinka su jais bendradarbiauti. Tai buvo lemtingas įvykis, paskatinęs radikalias stilistines Mynta muzikos permainas. Grupės kūryboje atsiranda vis daugiau indiškų motyvų, imama bendradarbiauti su įvairiais indų muzikantais, tad nuo tradicinio džiazo, grupė pasuka prie originalaus, įvairių kultūrų muzikines tradicijas sintetinančio stiliaus, pakėlusio juos į naują kokybinį lygmenį.

Grupė unikali ir savo sudėtimi. Nors Mynta bazuojasi Švedijoje, jos narių kilmės geografija įvairi. Įkurėjas, bosistas Christian Paulin, akustinią gitarą valdantis Max Åhman, būgninkas ir perkusistas Sebastian Printz-Werner yra švedai, fleitininkas ir saksofonistas Dallas Smith yra iš JAV, kur San Francisko Ali Akbar koledže studijavo klasikinę Indijos (hindustani tradicijos) muziką, o smuikininkas Santiago Jimenez kilęs iš Kubos.

Be šių, nuolatinių narių grupėje visada groja bent vienas, o kai kada ir keli kviestiniai muzikantai iš Indijos. Visų pirma tai vienas geriausių tablos mušikų pasaulyje Fazal Qureshi. Fazalas kilęs iš garsios muzikantų šeimos. Jo tėvas Ustad Alla Rakha (1919 – 2000) išpopuliarino tablą visame pasaulyje ir yra ko gero žymiausias šio instrumento virtuozas, garsus dar ir tuo kad nuolat šiuo instrumentu akomponuodavo Ravi Shankarui. Fazalo vyresnysis brolis Zakir Hussain (g. 1951) irgi pasaulinio lygio tablos meistras, grojęs vienoje pirmųjų indų jazz fusion grupių Shakti (gyvavo 1975-1977 metais), o jaunesnysis brolis Taufiq Qureshi (g.1955) taip pat groja tabla.

Kitas žymus muzikantas, bendradarbiaujantis su Mynta yra vokalistas Shankar Mahadevan, labiausiai žinomas, kaip Bolivudo filmų muzikos kūrėjas ir prodiuseris. Jis įgijęs Karnatakos tradicijos muzikinį išsilavinimą, be vokalo, dar groja vyna. Įdomu, kad pagal profesiją Shankaras yra profesionalus programuotojas.

Kartais su Mynta groja ir tablininkė Suranjana Ghosh, pavaduojanti Fazalą Qureshi, kai šis negali, mridango mušikas Sridhar Partasarathy ir kiti.

Grupė itin daug keliauja ir koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse – tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose. Išties pamėgta yra Indija, kur Mynta – itin dažnas svečias.

Iki šiol Mynta išleidusi 12 albumų, iš kurių du pirmieji atskleidžia ankstyvąjį, „iki indiškąjį“ grupės laikotarpį, o kiti žymi spalvingą ir vis progresuojantį grupės skambesį. Grupės Mynta kompozicijos daugiausiai instrumentinės. Jose tarpusavyje puikiai dera stipriai išreikšti rytietiški ir Lotynų Amerikos ritmai ir egzotiškos, nepaprastai spalvingos ir emocijomis žaižaruojančios melodijos, kurios kaip ir būdinga tikram džiazui, tarpusvyje pinasi ir vingiuoja. Myntos kūriniai nesiliauja stebinti savo dinamika, gausiais ritmo, tempo, melodijos pokyčiais ir subtilia nuotaikų kaita. Ir nors grupės atliekama muzika pasižymi sunkiai protu suvokiama stilistine eklektika, kur šiaurietiški skandianvų liaudies muzikos motyvai be jokio sąžinės graužimo plakami į vieną krūvą su pietietiško temperamento nestingančia Indijos ir musulmoniškų kraštų klasikine muzika, čia pat dar primaišant latinoamerikietiškų ir afrokubietiškų elementų ir visa tai suneriant ant bendro džiazo ir roko muzikos „karkaso“, Myntos kūryba nė truputėlio neatrodo chaotiška. Viskas joje kruopščiai dera tarpusavyje ir skamba itin harmoningai ir gyvai.

Nors Mynta muzikoje itin gausu indiškų ar arabiškų motyvų, šios grupės nedėrėtų vertinti kaip bandymo kopijuoti indišką ar arabišką muziką, ką galbūt bandytų daryti skeptikai. Savaime aišku, kad žmonės, gimę ir augę Europoje nesugebės prilygti profesionaliems indų muzikantams gelminių tos muzikos principų pajautimu ir natūraliu jų išreiškimu. Mynta dėrėtų vertinti ne dėl to kaip jiems pavyskta/nepavyksta atkartoti svetimų kultūrų muzikos, o dėl to, kaip jie ją interpretuoja. Kiekvienas kultūros elementas perėjęs iš vienos kultūrinės erdvės į kitą, įgauna naujų prasminių atspalvių ir būtent tie atspalviai ir jų perteikimas yra tai, kas grupę Mynta daro unikaliais ir nepakartojamais.

Tinklapis

MySpace svetainė

Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta

Šiemetinis black, pagan, folk metalo ir baltiškosios kultūros festivalis Kilkim Žaibu, atsisakęs nuo savo klasikinės vietos, „Plūgo brolių“ poilsiavietės, dėl kurios renginys neretai juokais vadintas „Kriskim plūgu“, persikėlė į Žemaitiją, į Varnius, prie Lūksto ežero. Miestelio, kadaise garsėjusio kaip Žemaitijos katalikybės religinis centras, iš kurio sklidusi paties Motiejaus Valančiaus propaguota blaivybės šviesa, apylinkės savaitgaliui tapo Lietuvos pagoniškojo metalo meka iš kurios į visas puses į Žemaitiją sklido sunkiosios muzikos garsai. Festivalio aplinka pasirodė išties nepriekaištinga. Gražus miškas, žolytė, ežeras – viskas tvarkinga. Skėčiai su staliukais norintiems pavalgyti, pakankamas užkandžių pasirinkimas, palapinės su grupių albumais ir atributika, įvairių senovinių amatų prekystaliais ir galimybė pašaudyti iš lanko ar apžiūrėti senovinę baltų karinę ekipuotę sudarė pasitvirtinusį įspūdį, kad ir be muzikos klausymo festivalyje bus ką veikti.

Pirmoji Kilkim Žaibu diena tradiciškai skirta black metalui. Koncertą pradėjo vilniečiai Inquisitor, sugroję visą iš eilės savo neseniai išleistą debiutinį albumą „Quantum Theory of Id“. Kadangi su kolega Domantu į festivalį atvykome neseniai, pusę Inquisitor pasirodymo praleidome statydamai palapinę, tačiau tai neleido mums išvengti šios grupės muzikos antpuolio. Ji palapinių miestelį pasiekė visiškai švari ir aiški – garso kokybė nepriekaištinga. Galbūt toks intelektualus ir progresyvus black metalas ne itin tiko festivalio atidarymui – pradžiai labiau būtų pasiteisinę kažkas paprastesnio, bet labiau užvedančio, o ne metafizinės odisėjos po aukštąsias materijas. Kita vertus, Inquisitor pasirodymu likau visiškai patenkintas ir netgi sužavėtas, o be to ir pasisėmęs tam tikrų naujų minčių ir idėjų, kurių dėl vietos stokos čia neminėsiu.

Vėliau scenoje pasirodė pagoniškojo epinio black metalo grupė Bestia iš Estijos. Tipiškas black metalo sceninis įvaizdis: juodai-baltai išpaišyti veidai, viduramžius menantys kostiumai, grandinės, spygliai. Lygiai taip pat ir tipiška black metalo muzika. Vis dėlto grupė paliko neblogą įspūdį, o jų energinga ir paprasta muzika (tokia kokios ir reikia koncerto pradžiai) tiko apšilimui. Gal šie estai man į pabaigą kiek ir pabodo, bet šiaip jų pasirodymas gan patiko.

Su po ilgokos pertraukos į sceną grįžusisiais Kauno deatheriais Ossastorium įvyko lemtingas lūžis oro tendencijose. Prieš tai buvusią saulėkaitą pakeitė smarkūs lietaus pliūpsniai lydimi įspūdingos perkūnijos, pateisinusios festivalio pavadinimą. Džiaugdamasis, kad vos pabirus pirmiems kukliems lietaus lašeliams apsivilkau lietpaltį, išgelbėjusį nuo kone vienintelių drabužių permirkimo, puoliau į nepaprastai smagų galvakračio maratoną. Merkiama lietaus publika pasidalino į dvi grupes: pirmieji pasislėpę po lietsargiais ir bijodami net krustelti ramiai stebėjo pasirodymą, o antrieji nusispjovę į visas peršlapimo grėsmes ugninngai šėliojo. Buvo ir tokių, kurie išsirengę iki pusės it kiaulės voliojosi po purvus. Kyla klausimas: ši staigi liūtis sustiprino Ossastorium pasirodymo įspūdžius ar juos užgožė? Tarkim aš kuo puikiausiai prisimenu šėliones lietuje, gausybę linksmų purslais besitaškančių ir permirkusiais rūbais žmonių, bet jau visiškai nebepamenu ką Ossastorium grojo. Kaip ten bebūtų, jų muzika žiūrovus užvedė kuo puikiausiai. Liūtis kaip prasidėjo su Ossastorium, taip jiems baigus groti ir nurimo. Prilyta labai daug, oras ženkliai atšalo, bet daugiau lietus mėgautis festivalio malonumais nebetrukdė.

Ketvirtoji grupė Azaghal iš Suomijos, kaip ir Bestia pasirodė pasipuošę black metalui būdingu corpsepaint‘u. Jų muzika tipiškas, visai neišskirtinis, agresyvus ir galingas black metalas. Vis dėlto, nors grupė ir negroja nieko išskirtinio, bet jų muzika pakankamai užvedanti ir jų beklausydamas net pamiršau apie kažkokį šabloniškumą ar primityvumą. Žodžiu, kad ir neišskirtinė, bet labai kokybiška kapelija.

Toliau apturim grupę, kurią sąlyginai galima pavadinti „mažaisaisiais pirmosios dienos hedlaineriais“. Kauniečių Nahash pasirodymo laukė daugelis, tarp jų ir aš. Tai viena iš tų nedaugelio lietuviškų grupių, kurias aš vertinu pasauliniame muzikos kontekste ir vertinu itin gerai, netgi būčiau linkęs juos laikyti lygiaverčiais stambiausioms festivalio žvaigždėms. Tiek originalia, vargiai su kuo nors supainiojama muzika, tiek įspūdingu ir iki menkiausių smulkmenų apgalvotu įvaizdžiu ar teatrališku elgesiu ši grupė per kiekvieną savo pasirodymą įtraukia į slėpiningą sąmonės būseną ir užhipnotizuoja. Šis Nahash pasirodymas – ne išimtis. Viskas buvo ypatingai stipru, kokybiška ir kas svarbiausia, dvasinga.

Atėjo metas pirmosios dienos koncerto pribaigimui, kuriam ne veltui pasirinkta karingiausia Australijos grupė – Destroyer 666. Bekompromisiškumas, besąlygiškas tikslo siekimas ir nuožmi karo dvasia, plūstanti iš kiekvieno dainos akordo. Visai kaip Manowar, bet ŽYMIAI sunkiau, energingiau ir įtikinamiau. Keturi įspūdingo stoto Destroyer 666 muzikantai nė akimirkai neleido suabejoti savo užtikrintumu ir charizma. Bet, kad ir kokie savimi pasitikintys ir užtikrinti šie savitą black ir thrash metalo mišinį atliekantys vyrai atrodė scenoje, žvaigždžių liga ar pasipūtimas jiems svetimas. Juos ne kartą buvo galima išvysti besišnekučiuojančius su žiūrovais ir stebinčius kitų grupių pasirodymus, o barzdotąjį bosistą mačiau su žiūrovais bešėlstantį per lietuvaičių Obtest pasirodymą.

Antroji diena prasidėjo Kovarnio istorijos klubo inscenizuotomis baltų kovomis ir smagiomis varžytuvėmis tarp improvizuotų žemaičių ir aukštaičių komandų, kuriose pademonstruotos autentiškos senovinės rungtys ir žaidimai, kurių svarbiausias „numušk genį“ vyko antroje dienos pusėje. Smagus komandinis vyriškas žaidimas paliko daug linksmų įspūdžių ir suteikė festivaliui papildomų spalvų.

Muzikinę antros dienos programą pradėjo autentiškos liaudies muzikos kolektyvas Ugniavijas. Šių trijų jaunų vyrų atliekamos senovinės karo ir alaus dainos, kurioms jie pritarė būgnais ir kanklėmis labai tiko koncerto pradžiai. Žmonės jų klausėsi sėdėdami ant žolės ir maloniai šnekučiuodamiesi ar gurkšnodami alutį.

Folklorinę programą tęsė lenkai Percival, su savo ankstyvųjų viduramžių muzikos projektu. Trys charizmatiški muzikantai – liutnios virtuozas ir dvi merginos, kurių viena mušė būgną, o kita čirpino kažkokį senovinį smuiko prosenelį grojo įdomiai, žaismingai ir šiltai bendravo su publika. Pasirodymą kiek aptemdė dėl prastų oro sąlygų mažumėle pagedęs senovinis styginis instrumentas, kurį pasirodymo vidury ilgokai derino.

Po to scenon žengė lietuviškieji power metalistai Thundertale. Kažko ypatingo apie juos pasakyti negalėčiau, tiesiog tipiškas Thundertale pasirodymas, užvedęs nemažai žiūrovų. Tiesa, grupė šįkart nuprendė koncentruotis į lietuviškas savo dainas ir netgi savo žymiąją baladę „Thunder ,Take me away“ pavertė į „Žavaigžde, šviesk man aukštai“. Vienas tų atvejų, kai pavyksta dainos tekstą į kitą kalbą išversti sėkmingai.

Lenkų folk metalo grupė Percival Schuttenbach, kurios pagrindą sudaro tie patys prieš tai jau su projektu Percival pasirodę muzikantai, parodė koks netradicinis ir nenuspėjams gali būti folk metalas. Šie lenkai ne tik sužavėjo begaliniu charizmatiškumu ir puikiu humoro jausmu, bet ir labai savito stiliaus muzika, kuriai drąsiai galima klijuoti ir progresyvaus, o iš dalies ir avantgardinio metalo etiketę.

Toliau scenoje eilė išskirtiniam pasirodymui. Po ilgos pertraukos atsikūrė vieni iš lietuviškojo pagan metalo pionierių – Poccolus. Ši atgimusi lietuvių metalo legenda buvo itin laukiama daugelio susirinkusiųjų. Man asmeniškai jie didelio įspūdžio nepaliko ir susiklausė sausokai. Galbūt dėl to kaltas mano pernelyg mažas susipažinimas su grupės kūryba, nežinau. Kita vertus, džiugu kad grupė atsikūrė, jų muzika Lietuvos scenai reikalinga, o galbūt su laiku ir pats sugebėsiu juos pamėgti.

Kad ir kaip gaila bebūtų, bet dėl kažkokių kliūčių kelyje, lenkų blackeriai Christ Agony neatvažiavo. To pasekoje, atėjo metas groti paskutiniams likusiems Kilkim Žaibu lietuviams. Pagoniškieji karžygiai Obtest visada sulaukia didelio publikos dėmesio. Šis kartas – ne išimtis. Esu Obtest matęs nesuskaičiuojamą daugybę kartų, ir nė karto jie nepasišiukšlino. Ir šįkart sugrota nemažiau kokybiškai ir užtikrintai. Publika skandavo jų dainų žodžius. Išskirtinis šio pasirodymo bruožas – sugrotas visas „Auka seniams dievams“ albumas.

Jau bebaigiant temti pasigirsta ragų triūbijimo garsai, primenantys kažkelintų metų ukrainiečių eurovizinį hitą – Ruslanos „Wild Dances“. Bet tai tikrai ne ji. Tai ženklas, kad atėjo metas vienai pagrindinių šiųmetinių „Žaibų“ grupių – pagan blackeriams iš Ukrainos Nocturnal Mortum. Išties įspūdinga muzika, kurioje susilieja galingas ir labai savitas simfoninis black metalas ir ukrainiečių liaudies muzikos motyvai. Ši grupė parodo, koks originalus gali būti black metalas, supintas su etninės muzikos tradicija. Klausytis Nocturnal Mortum albumų įdomu, jie užburia savo atmosferiškumu ir kūrybiniu vientisumu. Pasirodo, koncertuose ši grupė nemažiau stipri. Jie ne tik gerai klausosi, bet ir žiūrisi scenoje. Įspūdingi kostiumai, gerai suderintas apšvietimas ir tvirtybe spinduliuojantys žvilgsniai neleido suabejoti grupės užtikrintumu. Neabejotinai įspūdžiai būtų buvę didesni, jei nebūčiau taip pervargęs, kad vos begalįs pajudėti iš vietos.

Na ir visą festivalį vainikavo po vidurnakčio prasidėjęs airių Primordial koncertas. Nors grupės vokalistas pasirodė gerokai įkaušęs ir nuolat išsidirbinėjo ir rodė žiūrovams nepadorius ženklus, bei neskoningai daug keikėsi, kas itin papiktino nemažai žiūrovų, Primordial pasirodymas man paliko itin daug gerų įspūdžių. Puiki, skausminga, liūdna ir tuo pačiu pakili ir jėgos kovai suteikianti muzika, kurią grupės lyderis dar ir įkūnijo teatrališkais pantomimos judesiais, surengdamas kone mono spektaklį. Tai neabejotinai didelis privalumas, bet jame galima įžvelgti ir trūkumą. Vokalistas savo arogantišku ir itin energingu elgesiu nustelbė kitus grupės narius kurie tik pasyviai atliko savo instrumentų partijas, tad liko jo šešėlyje. Kita vertus, negalima nepagirti grupės vokalisto už šiokį tokį nusimanymą Lietuvos istorijoje. Tarkim jis žinojo faktą, kad lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje. Grupė netikėtai prarado būgninką, tad jų pasirodymas būtų neįvykęs, jei naujasis ritmušys nebūtų sugebėjęs išmokti ritmo partijų per dvi dienas.Kaip ten bebūtų, nors Primordial ir grojo tokiomis kone ekstremaliomis sąlygomis, tačiau sugebėjo parengti visai gerą pasirodymą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „Kilkim Žaibu“ ir šįkart sublizgėjo savo kokybe ir idėjiškumu. Jau vienuoliktą kartą rengtas festivalis turi savo susiformavusias tradicijas ir užtarnautą gerą vardą, kuriuo verta pasitikėti. Galima sakyti, jog „Kilkim Žaibu“ yra kokybės ženklas, tad į klausimą ar verta ten važiuoti kitais metais tegali būti tik vienas atsakymas: „Būtinai“. Nes tai vienas tokių renginių, kurie tiesiog negali apvilti.

Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta

Diena, tiksliau, dvi dienos, kurių Lietuvoje laukė daugelis – nuo pusžalių gitarinę muziką mėgstančių keliolikmečių, kurių nemaža dalis dar prieš pusmetį buvo aistringi Lady Gagos fanatai iki visiškų tikrojo metalo veteranų, sunkiąja muzika gyvenančių jau tikrai ne pirmą ir net ne antrą dešimtmetį. Nuo „telebimbamiško“ amžiaus vaikučių pabiručių iki jų tėvelių ir močiučių. Nuo visiškų skustagalvių iki metrinių galvos plaukų savinink(i)ų… Į pirmą kartą Lietuvoje koncertuojančios paties aukščiausio įmanomo kalibro grupės žmonijos istorijoje koncertą neatbaidė nei kosminės bilietų kainos, nei numanymas, kad namo po koncerto teks grįžti be Vilniaus viešojo transporto pagalbos.

Metallica į savo koncertą Vilniuje sutraukė išties nemenką kiekį žmonių. Tai buvo aišku jau vien iš šimtametrinės eilės, nusidriekusios prie įėjimo į Siemens areną net ir 20 valandą – kaip tik tuo metu oficialiai ir turėjo prasidėti koncertas. Kadangi man teko garbė toje eilėje prastovėti kone pusvalandį, pirmosios iš 2 apšildančių grupių, įžymiųjų prancūzų progresyvaus death metalo veikėjų Gojira temačiau tik paskutinį kūrinį. Gaila buvo praleisti šią grupę, bet vis dėlto tą vakarą ne jie svarbiausi.

Antroji iš apšildančių grupių Fear Factory – šimtaprocentiniai amerikiečiai tiek išvaizdos, tiek ir atliekamos muzikos prasme. Masyvieji vyrukai pašėrė publiką galingo industrial/death/thrash/groove metalo doze, kuri visai tiko apšilimui ir išsijudinimui. Tiesa publikos abi apšildančios grupės sutraukė ne itin daug. Nors didžioji salės stovimų ir sėdimų vietų dalis buvo užpildyta visą laiką, iki scenoje pasirodant Metallicai nemenkas plotas stovimame sektoriuje buvo tuščias.

Vis tik su pagrindinių vakarų kaltininkų pasirodymu padėtis gerokai pasikeitė. Žiūrovų koncentracija kvadratiniame metre padvigubėjo, o gal net ir patrigubėjo. Metallica žiūrovus pasitiko įspūdingais šviesos efektais ir ženkliai kitokiu garsu. Susidaro įspūdis, kad Metallicos pasirodymui buvo įjungta kokius 5 kartus daugiau kolonėlių negu apšildančioms grupėms ir garsas buvo atitinkamai kartų stipresnis – kone jautėsi vibracija, bet tuo pačiu ir švaresnis ir kokybiškesnis. Jeigu per apšildančių grupių pasirodymus garsas buvo labai „siemensiškas“ (t.y. keliantis norą perduoti padėką jos projektuotojams susitikus akis į akį asmeniškai), tai grojant Metallicai jis buvo ganėtinai „antisiemensiškas“ ir unikalių scenos akustikos bruožų įgaudavo tik tam tikrose vietose tam tikru laiku – arenos okupantų įvesta „geležinė“ tvarka davė savo.

Unikalus sprendimas pastatyti sceną salės viduryje, suteikiant progą grupę matyti iš visų pusių ir demokratiškai patenkinti kuo didesnė masių dalies poreikius pasiteisino. Kol įspūdingo stoto bosistas užvedinėjo šiaurinės dalies publiką, įsikūrusieji scenos pietuose galėjo pasigėrėti Kirko Hammeto pirštų lakstymu po gitaros grifą, o rytiečiai apturėjo akistatą su charizmatiškuoju vokalistu ir ritminės gitaros valdytoju James‘u Hetfieldu ir atvirkščiai. Nors dėl savo profesijos būdamas prikaustytas prie kėdės, būgninkas Larsas Ulrichas irgi nevengdavo nulipti nuo savo scenos centre įmontuotos kartkartėmis besisukančios pakylos su būgnų komplektu ir pabendrauti su publika. Specialieji efektai, nors ir nė iš tolo neprilygsta matytiesiems Rammstein pasirodymo metu, bet įspūdingi. Iš grindų besiliejančios ugnies pliūpsniai, kartkartėmis nuo lubų besileidžiantys metaliniai karstai, įspūdingi šviesos ir lazerių efektai ir gausybė koncerto pabaigoje prikritusių didžiulių balionų, kuriuos grupės nariai su malonumu išspardė į publiką.
Neišvengiamai reikia pagirti ir repertuarą, kuriuo pats asmeniškai likau labai patenkintas. Naujojo grupės opuso „Death Magnetic“ kūriniai skambėjo galingai ir stipriai, senieji, 80-ųjų eros thrasho „šmotai“ tvokstelėjo dar stipriau, o Black Album – Reload periodo gabalai, kurių, laimei, buvo ne itin daug irgi atlikti neprastai. Sugrotos bene visos reikšmingos grupės baladės – nuo Fade to Black iki Nothing Else Matters, bei nemažai pačių geriausių „ektremaliųjų“ grupės dainų (Master of Puppets, Battery, Seek and destroy ir t.t.). Man asmeniškai iki pilnos laimės trūko tik „Sad But True“ nebuvimo, pakeičiant jį kad ir į Creeping Death ar kokį kitą greitesnį „thrash‘istinį“ kūrinį…

Viską susumavus belieka tik teigti – metalikinė Siemens arenos okupacija buvo bene geriausias įvykis per visą šio abejotinos kokybės statinio istoriją ir vargu ar kada nors jame įvyks kažkas geresnio ir pranokstančio jį. Patys penktą dešimtį perkopę Metallicos muzikantai įrodę, turį dar nemažai energijos ir gebantys sukurti išties įspūdingą šou. Kitas klausimas, kiek dar juose liko to nuoširdumo ir tikėjimo savo pačių dainose propaguotais idealais? Ar noras „to make you feel good“ liko vienintelis grupės muzikinės veiklos tikslas kas reikštų kad iš Metallicos jau seniai likusi tik forma, o turinys prasmegęs kažkur su seniai praėjusia ir nebesugrįšiančia jaunyste? Be jokio abejo taip. Kita vertus, nepaisant šio ryškaus trūkumo, legendinės grupės Metallica koncertas pranoko visus lūkesčius, kurie, jau ir taip buvo dideli.

Straipsnis ruoštas radijo stočiai Lafesta

Kovo 5 dieną Vilniaus Siemens areną apgulė įvairaus plauko sunkiosios muzikos veteranai, naujokai arba mėgstantys šiaip lankytis populiarių grupių koncertuose. Kaip ten bebūtų, „labai daug“ ko gero yra netgi netinkama frazė susirinkusiųjų skaičiui apibūdinti – Siemens arena buvo tiesiog sausakimša. Koridoriuje nusidriekė nesįsivaizduojamo ilgumo eilės prie mokamos rūbinės, tačiau belaukiant progos priduoti savąjį paltą buvo galima apžiūrėti parduodamą atributiką ir pasiklausyti iškalbingų pardavėjų raginimų – visai kaip turguje.
Koncertas prasidėjo visiškai laiku. Norom nenorom tenka eilinį kartą pagirti „vokišką kokybę“. Tiesa, pirmieji scenoje ne vokiečiai, bet norvegai. Tamsaus industrialo doze publiką pavaišinę Combichrist turėjo patenkinti lūkesčius tų, kurie Rammstein kūryboje labiausiai vertina elektroninės muzikos aspektą. Vis dėlto patenkinti liko ne vien „elektronikos“ gerbėjai – Combichrist pasirodymas sužavėjo daugelį susirinkusiųjų, taip pat ir mane. Didžiuliu „dredų kamuoliu“ pasipuošęs klavišininkas, 2 perkusistai, daužantys gan neįprastus būgnų komplektus ir energijos nestokojantis vokalistas sukūrė puikų šou ir užvedė net ir tokius „technuškės“ nemėgėjus kaip aš. Vis dėl to buvo įdomu nors kartą pamatyti, kaip tokio stiliaus muzika atliekama gyvai.
Po tikrai stipraus apšildymo, laukė tikrieji vakaro kaltininkai. Rammstein sceną užėmė, po gan netrumpo pasiruošimo, kurio metu vyko įnirtingas salės pilnėjimas, mat apšildančios grupės pasirodymą stebėjo ne visi. Kadangi daug kas norėjo priartėti kuo arčiau scenos, maždaug ties salės viduriu susidarė sunkiai pakenčiamos spūstys. Ir galiausiai visa tai prasidėjo…
Į sceną įžengė įspūdingais kostiumais vilkintys muzikantai, vokalisto burna labai įdomiai švytėjo, bet vis tik pirmas įpūdis nebuvo toks geras kokio tikėjaus. Gitaros vos girdėjosi, o vokalas buvo toks miglotas, kad net kilo abejonė, ar Tillas iš tiesų dainuoja, ar man tik vaidenasi… Padėtį dar labiau blogino ir tai, kad beveik nesimatė kas dedasi scenoje, o įvairūs tipai savo stumdymusi trukdė net atsipalaiduoti. Ką padarysi, Rammstein pamatysti nori daug kas, tad tai nėra pati tinkamiausia vieta ar laikas rūpintis komfortu…
Kaip ten bebūtų, idėja pasitraukti į atokesnį salės kampą buvo tikrai vykusi. Visų pirma, iš šono puikiai matėsi visa scena, be to galima buvo pailsėti nuo užknisančio stumdymosi (nemaišyti su sunkiosios muzikos koncertams būdingu pogu arba mosh‘u) ir kas svarbiausia, garsas toje vietoje buvo jei jau ne tobulas, tai bent jau mane visiškai tenkinantis. Maža to, kaip tik tuo metu prasidėjo bene įspūdingiausi koncerto numeriai: iš viršaus nuleistos lėlės-kūdikiai, kurie vėliau susprogo, ugnies pliūpsnis iš milžiniškos benzino kolonėlės (atliekant kūrinį Benzin iš priešpaskutinio albumo „Rosenrot“), į sceną įbėgęs degantis „fanas“, klavišininko bandymas atkeršyti vokalistui už nuolat patiriamas skriaudas, pasibaigęs jo įmetimu į puodą, ant kurio išpiltas visas bidonas sproginėjančio skysčio, milžiniški ugnies ugnies pliūpsniai, preciziškai su būgnų smūgiais suderinti feferverkai, įspūdingo apšvietimo kuriami didingi vaizdai… Galima vardinti ir vardinti, bet tai neturi prasmės. Jokiais žodžiais neįmanoma perteikti patirtų įspūdžių.
Kalbant apie specialiuosius efektus, galima dar pridurti, kad bent man asmeniškai įspūdį paliko ne tiek patys efektai, kiek pačios jų idėjos. Pirotechnikos šou teko matyti nemažai, bet tokių originalių, netikėtų ir iš pirmo žvilgsnio sunkiai įmanomų sprendimų galima išvysti tik šios grupės pasirodymuose, prieš kuriuos nublanksta bet kokios eurovizijos…
Tačiau, kad ir koks įspūdingas bebūtų šou, svarbiausia tiek šiame, tiek ir bet kokiame kitame normalios muzikos koncerte yra pati muzika. Ją „rammštainai“ atliko nepriekaištingai. Sugrota nemažai kūrinių iš naujausio albumo „Liebe ist fur alle da“, o taip pat atiduota ir duoklė senajai kūrybai. Kadangi man paskutinysis grupės albumas man išties patiko, jokių priekaištų dėl grojaraščio neturiu. Muzika parinkta harmoningai, sugroti bene visi didžiausi hitai, nuo „Du hast“, „Sohne“, „Ich will“ ar „Kein Lust“ iki „Du Riechst so Gut“ ar „Weisses Fleisch“. Tiek šie, tiek ir naujieji kūriniai ne tik atspindėjo visus grupės kūrybos aspektus bet ir suteikė puikią galimybę pašėlti išliejant visą susikaupusią neigiamą energiją.
Apibendrinant galima pasakyti tik viena – nors pirmas įspūdis buvo blankokas, bet bendrai paėmus, Rammstein nenuvylė ir su kaupu pateisino visus lūkesčius.

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu