Rokiškio Balbo

Į Lietuvą neužsuka jūsų mėgstama grupė, o trenktis į Rygą, Prahą, Katovicus ar kitą Dievo palaimintą kampelį, į kurį minėtieji muzikantai užklydo, nėra pinigų/laiko/noro? Užjaučiu. Bet tam galima rasti alternatyvą: nusipirkti grupės koncertinį DVD arba pabūti gobšiu bei nedoru piratu ir parsipumpuoti tą dyvydeškę internetu. Tačiau yra dar viena išeitis. Galima nueiti į www.fabchannel.com ir pažiūrėti vieną iš ten siūlomų koncertų savo naršyklėje. Tinklapyje talpinami vienoje Olandijos koncertų salėje nufilmuoti įvairių grupių ir atlikėjų pasirodymai. Išties platus stilių pasirinkimas: nuo hip-hopo iki roko, metalo ar klasikinės muzikos. Su laiku atsiranda vis daugiau ir daugiau naujų koncertų. Tiesa, daugiausiai galima išvysti labiau mainstreamin’es ir į pop pusę einančias grupes, bet nesitikėkite stebuklų už dyką. Šiaip ar taip, grupių pasirinkimas visai neblogas. Tarkim metalo muzikos megėjai turėtų apsidžiaugti My Dying Bride, Nightwish, Trivium, The Gathering, Dimmu Borgir bei kitų daugiau ar mažiau žinomų grupių pasirodymais. Apie kitų žanrų muziką daug pasakyt negaliu, nes bent jau iš visų pop bei repo atlikėjų, nė vienas nebuvo girdėtas. Bet čia jau mano problema… Taip kad, pasiimkit spragintų kukurūzų, pasirinkite norimą koncertą ir… Smagaus žiūrėjimo (bei klausymo) ;).

Ši unikali Prancūzijos grupė susikūrė 1970 ir davė pradžią naujam progresyvaus roko substiliui Zeuhl. Zeuhl – tai labai savita atmosfera pasižymintis stilius, turintis klasikos, džiazo, avangardizmo, operos ir minimalizmo elementų. Šis lydinys turi išties unikalų ir su niekuo nesumaišomą skambesį. Be to muzikoje, be tradicinių roko instrumentų, dažnai naudojamas klarnetas bei fleita ar kiti panašūs pučiamieji. Maža to, visi Magma tekstai atliekami grupės būgninko sukurta kalba Kobaia. Tuo bandoma sukurti įspūdį, jog muziką sukūrė kitos planetos gyventojai. Ir manau jiems tai pavyko. Zeuhl’as išties atrodo nepanašus į jokį kitą “žemišką“ muzikos stilių. O tamsumo šiai grupei galėtų pavydėti net ir “andergraundiškiausi“ Novegijos blekeriai. Šis bendas groja iš ties gan sunkiai, nors ir nenaudoja itin daug fuzo ir nekala blastbeat’ų. Pati muzikos atmosfera, primenanti kažkokias ritualines apeigas, nuolat didėjantis tempas ir intensyvėjantis ritmas, bei nuolat pasikartojantys tie patys motyvai suteikia Magmai išties nemažai sunkumo. Taigi ši itin svotiška muzika patiks tikrai ne kiekvienam. Bet jei norit išgirsti ką nors tikrai super originalaus, išbandykite Magma.

Kelios dainos perklausymui, video ir išsamesnė informacija prog archyvuose

Pažintį su šia Italijos grupe paskatino Manowar dainų paieška Imesh’o tinkle. Paieška išmetė 5 gabalus, iš kurių pavyko atsisųsti 4. Kas absurdiškiausia, tik vieną iš tų dainų atliko Manowar (tačiau tai buvo ištrauka iš koncerto, kuriame Eric’as Adams’as kartu su publika dainavo Kristinos Acholeros “Lady Marmelade“ prancūzišką priedainį ;D). Dar dvi dainas atliko Rhapsody ir Iced Earth (irgi labai geros power metalo grupės, kurias būtent tada ir atradau). Na o paskutinis kūrinys su legendiniais amerikos heavio “konanais barbarais“ turėjo daugiausiai bendro: tai buvo jų kūrinio “Blood of my enemies“ koveris, kurį ir atliko Power Symphony. Išties vykusi dainos versija, kurioje mane labiausiai sužavėjo Michela’os D’Orlando balsas. Mergina ne tik sugebėjo nepriekaištingai atlikti sudėtingą stipraus vyriško vokalo partiją, bet ir suteikti dainai savotiško šarmo, kuris būdingas visai grupės kūrybai. Klausant Power Symphony muzikos, mintyse regiu Žanos D’Ark tipo karžygę – moterį, apsivilkusią žėtrinčiais šarvais ir narsiai jojančią į mūšį.
Grupės pavadinimas puikiai atspindi grupės atliekamą stilių – tai simfoninis power metalas, tiesa su moterišku vokalu (anglų kalboje tai vadinama female fronted metal) . Tiesa simfoninis orkestras grupės įrašuose kolkas dar lyg ir nedalyvauja (matyt lėšų trūkumas), bet jį visai pakankamai pakeičia sintezatorius.
Nežinia kodėl grupė nesugebėjo pasiekti didelio populiarumo, kaip tai padarė kitos female fronted metalo grupės: Nightwish, The Gathering, Within temptation ir t.t.. Bet ką padarysi, matyt rinka pergrūsta tokio pobūdžio grupėmis, todėl prasimušti nėra taip jau lengva. Be to, dabartinis grupės statusas yra neaiškus. Anot metalo archyvų, grupė įrašius naują albumą, bet jau kurį laiką negali jo išleisti, o ir Power Symphony sudėtis patyrė daug pokyčių. Šiuo metu grupėje likę tik 3 nariai (vietoj 5), šio italų kolketyvo likimas neaiškus.

Maispeisas
Oficialus tinklapis
Way of the sword vaizdo klipas

Crown of the thorns videūžkė

Jei bent kiek plačiau domitės muzika, turbūt žinote, kad grupės leidžia ne vien albumus ar singlus, bet ir demo juostas. Pastarosios dažniausiai pasižymi nenupoliruota garso kokybe ir itin minimalistiniu prodiusvimu arba jo nebuvimu. Paprastai tariant, jų garsas ne itin kokybiškas (o kartais ir visai siaubingas), bet tai anaiptol nereiškia, kad į šie undergroundo įrašai yra š..do verti. Anaiptol. 80-ųjų pabaigos ir 90-ųjų pradžios undergroundas paliko gausų ir vertingą metalo muzikos demuškių lobyną. Kad ir mano vos prieš kelias minutes perklausyta amerikiečių oldschoolinio death metalo grupės Incubus 11 minučių trukmės trijų dainų demo “God Died on His Knees“. Šią grupę atradau beskaitydmas Bang Bang blogą. Grupė gyvavo 1986-1989 m. ir tėra išleidusi tik šią vienintelę demuškę, kurią galite parsisųti iš čia. Visų pirma noriu išklaidyti miglą. Tai nėra tas Mtv išliaupsintas alternatyvaus roko boybandas, dėl kurio klykia ir trysčioja 13-16likmečiai pistneformaliai. Be to nesupainiokite jų su kitom trim to paties pavadinimo metalo grupėm (jos visos jau neegzistuoja). Šiuos amerikiečius sudarė buvę pirmosios death’o pionierių Morbid Angel sudėties nariai. Ir dėl Incubus atsiradimo kalta moteris. Gitaristas Trey Azagthoth’as buvo užtiktas bučiuojantis būgnininko Mike Browning’o merginą. supykęs Mike’as davė Trey’iui į “lempą“ ir paliko Morbid Angel. Kartu su juo išėjo ir bosistas/vokalistas Sterling’as Von Scarborough’as. Likęs vienas, Trey’ius susirado naujus muzikantus ir atkūrė Morbid Angel, bet tai jau kita istorija. Tuo tarpu išeiviai pasikvietė gitaristą Gino Marino ir pradėjo Incubus. Grupė tęsė ankstyvųjų Morbid Angel stilistiką, taigi jų vienintelis demo visai ne be reikalo lyginamas su Morbid’ais.
Galima pasidžiaugti kad šis įrašas pakankamai kokybiškas, visi instrumentai girdimi ir net galima nesunkiai suprasti žodžius. Tiesa vokalas nėra labai jau growlinantis. Tas neitin susipažinausius su ektremalia muzika galbūt privers paklausti: “Argi čia death’as?“. Tačiau ankstyvasis defas dar neturėjo kriokiančio vokalo, taigi ir Sterling’o Von Scarborough’o balsas gan švarus ir tik keliose vietose pereinantis į growl’o užuomazgas. Tačiau šiaip ar taip, instrumentų skambesys tikrai death’eriškas. Šiais laikais tokia tokia muzika jau gal ir ne atrodo labai sunki (bent jau lyginant su kokiais Nile ar Hate Eternal), tačiau kaip reikalas vežanti ir turinti savitą atmosferą.

Jei tikėtumėm stereotipais ir piktų bobučių šūkaliojimais, rokas yra sunki, energinga, pikta ir triukšminga muzika. Bet geriau netikėkime ir pažiūrėkime kokia plati ir nevienalytė yra šios gitarų muzikos terpė: pradedant Elviu Presliu ir “raulingstaunais“, baigiant AC\DC, U2, Nirvana ar King Crimson. Tačiau galima bristi dar giliau ir pamatyti, kad roko muzikos įvairovė beribė. Štai kad ir post-rock’as. Šis jaunas (atsiradęs 1994 metais) ir dar nebaigęs formuotis stilius yra visiška metalo, pankroko ir netgi seno gero rokenrolo priešingybė. Post rokas vos vos tesugeba įsissprausti į roko rėmus (ne veltui pavadinime yra žodelis post). Tai puikiai parodo Sigur Ros. Šios grupės muzika lėta, rami, mistiška ir pasižyminti kažkokia žodžiais nenusakoma euforiška atmosfera. Tiesiog tobula muzika atsipalaidavimui ir ji netgi gali būti panaudota kaip lopšinė. Bet nesupraskite manęs neteisingai. Sigur Ros kūriniai nėra nuobodūs ar monotoniški ir užmigti galima dėl patiriamos ekstazės, o ne dėl to kad tai neįdomu.

Visi grupės tekstai atliekami dviem kalbom: islandų ir hopelandic – pačios grupės sukurta kalba (jos tikslas – leisti klausytojui suprasti muziką taip, kaip jis pats nori). Tačiau visi neanglų kalbos priešininkai muzikoje ir tie kam būtina visuomet “suprasti apie ką dainuojama“ gali nesijaudinti. Dainuojama labai mažai. Vokalas dažniausiai naudojamas tik kaip vienas iš muzikos instrumentų ( ir ne pagrindinis) ir daugumoje kompozicijų jis skleidžia širdį veriančius falcetinius ūkesius. Būgnų vaidmuo irgi kaip rokui yra pakankamai mažas ir gal pusėje dainų bembačius neturi ką veikt, tačiau kai jau užgroja, tai tvoja galingai, su gausiais lėkščių skaldymais ir galingais akcentais, kurie pabrėžia muzikos dramatiškumą ir gyvumą.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad man grupė tikrai patiko. Tikiuosi kad patiks ir jums, jei nuspręsite jos paklausyti (arba patinka jei jų jau seniai klausote).

Oficiali svetainė
Puslapis www.progarchives.com, kuriame yra grupės aprašymas, galima pasiklausyti keleto dainų ir pažiūrėti klipų.

… šniokščiant metlacore’ui. BAISIAI smagus vaizdelis. (: