Ši grupė mane sužavėjo jau nuo pirmojo išgirdimo. Jų depresyvi muzika pasižymi giliu liūdesiu ir dramatiškumu, kuris tiesiog prikausto klausytoją ir leidžia įsijausti į albumo lyrinį “aš“. O tas dramatiškumas kuriamas tiek lyrinėm, tiek ir muzikinėmis išraiškos priemonėmis. Grupės kūryba tiesiog paperka savo nuoširdumu, kuris jaučiamas ne vien vokale, bet ir visų instrumentų partijose, bei bendroje muzikos atmosferoje. Tiek gitaros, tiek klavišiniai ar net būgnai liepsnoja giliomis emocijojomis ir taip paremia kad ir nestiprų, bet malonų “pinkfloydišką“ Vincent Cavanagh’o balsą. Reikia paminėti, kad Anathema’os kūrybinis kelias yra itin vingiuotas. Įkurta 1990 brolių Daniel ir Vincent Cavanagh’ų, grupė tapo vienais iš death/doom metalo novatorių ir yra priskiriama vadinamajai “Peaceville’io trijulei“, kuriai dar be Anathemos priklausė Pardise Lost ir My Dying Bride. Ankstyvoji grupės kūryba, kaip ir pridera death/doom metalui, pasižymi lėtu, sunkiu ir depresyviu skambesiu. Vėliau grupė puola į eksperimentus ir jų skambesys pamažu lengvėja, muzika tampa melodingesnė ir subtilesnė (kas labai papiktina senuosius fanus), bet išlaiko savo nuoširdumą ir dramtizmą. Nuo 1996 albumo “Eternity“, pastebimas grupės sekimas savo tėvynainių Pink Floyd pėdomis. To albumo stilių galima būtų pavadinti athmospheric doom metalu, bet kuo toliau, tuo labiau doomo (ir apskritai metalo) bruožai grupės muzikoje nyksta, užleisdami vietą progresyvaus, psichodelinio ir alternatyvaus roko elementams. Naujausios grupės kūrybos jau nebealima pavadinti metalu, skambesys gerokai palengvėjęs, tačiau nė velnio nesupopsėjęs ir vis dar nuoširdus. Taigi nors šios britų grupės repertuaras ir pasižymi stebėtina įvairove, visa jų muzika yra gili, jausminga ir (bent jau mano nuomone) kokybiška.
My space kertelė
Dainos The Silent Enigma klipas
One Last Goodbye koncertinis klipas
Judgement koncertinis klipas
Rokiškio Balbo 
31 rugpjūčio, 2007 at 5:42 pm
kaip ir autoriui, man sita grupe istrigo nuo pirmosios isgirstos dainos (: puikus Doom Metal. ta depresija, melancholija bei, kaip minejo autorius – nuosirdumas labai graziai dera.. na, nuostabi grupe (: beje, kas dar kazko panasaus galetu rekomenduot? be tu jau minetuju (MDB ir paradise lost). dekui is anksto.
1 rugsėjo, 2007 at 5:09 pm
Neapsakomai džiaugiuosi, kad pamažu ima rastis vis daugiau komentarų :).
Nors doom’ą tikrai labai mėgstu, bet deja dideliu išprusimu šioje srityje kolkas pasigirt negaliu, nes be minėtųjų grupių, ne kažin ką ir esu klausęs… :/. Na o kadangi ateina Doom’ui tinkamiausias metų laikas ruduo, tai ir pats pradėsiu šio stiliaus spragų pildymą :D. Šiaip galiu rekomenduot The Gathering ir November’s Doom arba lietuviškuosius Schadowdances jei dar nesi jų klausęs. O daugiau ir pats nelabai girdėjau, o to ko pats neklausiau nenorėčiau rekomenduot. http://www.doom-metal.ten.lt/ Šioj svetainėj pateikta nemažai gerų doom grupių 😉 .
2 rugsėjo, 2007 at 1:36 pm
Siaip, jei ne pavadinimas sito puslapio, tai vargu ar buciau kazkiek gilinesis i ji (:
Doom’a as neperseniausiai pradejau klausyt, anksciau nemazai My Dying Bride klausiau, bet pameciau juos, Anathema grazina mane ant senojo kelio (: dar va, Acid Bath klausau, nebloga grupe. pameginsiu tavo rekomenduotes grupes, tame puslapy pasiknisiu, tikiuosi kazko padoraus aptikt (:
2 rugsėjo, 2007 at 3:59 pm
Sėkmės 😉
1 gruodžio, 2007 at 11:50 am
Jau tu nepyk, bet parašytas tekstas taip kvailai skaitos, kaip patosiška mokyklinė interpretacija apie kokį tais nuoširdų salomėjos eilėraštį. Per daug jau pagražinai ir tas kas trečiam sakiny vartojamas žodis “nuoširdu“, ima sudaryti atvirkštinį įspūdį. O šiaip tai man patinka ši grupė, aišku, kaip doom metalo megėja, labiau žaviuos sena jų kūryba, tačiau ir naujasis stilius klausomas.
1 gruodžio, 2007 at 12:03 pm
o be to kažką panašaus galiu parekomenduot: Krux, Mourning Beloveth, Saturnus, Opeth ir kt.
1 gruodžio, 2007 at 6:10 pm
Na gal Tu ir teisi, Pieva. Senokai jau rašiau šitą tekstą. Tai vienas pirmųjų mano Blogo įrašų, tai dar nelabai buvau pagavęs kaip reikia pildyti žiniaraštį. Bet kaip sakoma, gyveni ir mokaisi. Šiaip ar taip, labai ačiū už kritiką ;). Visada rašydamas stengsiuosi į ją atsižvelgti ir nenusipatosint. Nors jei neklystu, vėlesniuose straipsneliuose tokio perdėto sentimentalumo lyg ir nebeliko.