incubusJei bent kiek plačiau domitės muzika, turbūt žinote, kad grupės leidžia ne vien albumus ar singlus, bet ir demo juostas. Pastarosios dažniausiai pasižymi nenupoliruota garso kokybe ir itin minimalistiniu prodiusvimu arba jo nebuvimu. Paprastai tariant, jų garsas ne itin kokybiškas (o kartais ir visai siaubingas), bet tai anaiptol nereiškia, kad į šie undergroundo įrašai yra š..do verti. Anaiptol. 80-ųjų pabaigos ir 90-ųjų pradžios undergroundas paliko gausų ir vertingą metalo muzikos demuškių lobyną. Kad ir mano vos prieš kelias minutes perklausyta amerikiečių oldschoolinio death metalo grupės Incubus 11 minučių trukmės trijų dainų demo “God Died on His Knees“. Šią grupę atradau beskaitydmas Bang Bang blogą. Grupė gyvavo 1986-1989 m. ir tėra išleidusi tik šią vienintelę demuškę, kurią galite parsisųti iš čia. Visų pirma noriu išklaidyti miglą. Tai nėra tas Mtv išliaupsintas alternatyvaus roko boybandas, dėl kurio klykia ir trysčioja 13-16likmečiai pistneformaliai. Be to nesupainiokite jų su kitom trim to paties pavadinimo metalo grupėm (jos visos jau neegzistuoja). Šiuos amerikiečius sudarė buvę pirmosios death’o pionierių Morbid Angel sudėties nariai. Ir dėl Incubus atsiradimo kalta moteris. Gitaristas Trey Azagthoth’as buvo užtiktas bučiuojantis būgnininko Mike Browning’o merginą. supykęs Mike’as davė Trey’iui į “lempą“ ir paliko Morbid Angel. Kartu su juo išėjo ir bosistas/vokalistas Sterling’as Von Scarborough’as. Likęs vienas, Trey’ius susirado naujus muzikantus ir atkūrė Morbid Angel, bet tai jau kita istorija. Tuo tarpu išeiviai pasikvietė gitaristą Gino Marino ir pradėjo Incubus. Grupė tęsė ankstyvųjų Morbid Angel stilistiką, taigi jų vienintelis demo visai ne be reikalo lyginamas su Morbid’ais.
Galima pasidžiaugti kad šis įrašas pakankamai kokybiškas, visi instrumentai girdimi ir net galima nesunkiai suprasti žodžius. Tiesa vokalas nėra labai jau growlinantis. Tas neitin susipažinausius su ektremalia muzika galbūt privers paklausti: “Argi čia death’as?“. Tačiau ankstyvasis defas dar neturėjo kriokiančio vokalo, taigi ir Sterling’o Von Scarborough’o balsas gan švarus ir tik keliose vietose pereinantis į growl’o užuomazgas. Tačiau šiaip ar taip, instrumentų skambesys tikrai death’eriškas. Šiais laikais tokia tokia muzika jau gal ir ne atrodo labai sunki (bent jau lyginant su kokiais Nile ar Hate Eternal), tačiau kaip reikalas vežanti ir turinti savitą atmosferą.