Rokiškio Balbo

Turbūt daugumai Lietuvos nemetalistų žodis “Anubi“ nieko nesako. Tačiau tai viena originaliausių iš visų kada nors gyvavusių lietuviškų grupių, savo keistu ir mistišku skambesiu galinti nustebinti ne tik lietuvius bet ir muzikos mėgėjus iš užsienio. Anubi grojo visus standartus ir rėmus laužantį avangardinį black metalą. Deja GROJO. Mat 2002 metais Mičigano ežere (JAV) nuskendo grupės lyderis Lord Ominous (tikroji pavardė Martynas Meškauskas) ir tuo grupės egzistavimas baigėsi. Liko tik jo atminimui skirta svetainė. Taip čia glaite plačiau pasiskaityti grupės istoriją.

Na o aš galiu pridurti, jog Anubi muzika tikrai labai įdomi, keista ir manau kad turėtų patikti visiems eksperimentinės kūrybos megėjams. Beje. Visi grupės tekstai yra lietuviški. Lord Omnious tvirtai pasisakė už gimtosios kalbos vartojimą muzikoje ir aš jo požiūrį palaikau. Bet kuri daina skamba žymiai geriau, jei ją atlieka savo gimtąja kalba. Tokia mano nuomonė.

Kažkada anksčiau, kai dar tik pradėjau pažintį su alternatyvia muzika, manydavau, kad roko grupėje turi būti minimum 4 žmonės. Bet pasidomėjęs Blink-182, Green day, bei Nirvana buvau baisiai nustebintas. Normaliam grupės funkcionavimui užtenka ir trijų žmonių :OOOO!. Tačiau labiau gilindamasis į metalą patyriau dar vieną šoką, sužinojęs kad grupė gali išsiversti ir su dviem nariais. Žinoma koncertuoti tokiu sąstatu nepavyks (kalbu apie visiškai gyvą grojimą, be jokių laptopų, drum machine’ų ar fonogramos), nebent nusisamdyti gyviems pasirodymams papildomų muzikantų. Netrukus atradau ir vieno žmogaus “grupes“, tokias kaip Burzum, Judas Iscariot, Abyssic Hate ir t.t., bet apie tai jau kita kalba…. O šįkart pristatau jums kultinius Norvegijos blekerius Satyricon.

Išties įdomus grupės susikūrimo atvejis. 1990 įkurta death metalo grupė Eczema. 1991 metais jie nusprendžia pereiti prie tuo metu tarp Norvegijos metalgalvių pačio populiariausio stiliaus – jauno ir sparčiai besiformuojančio black metalo (taip pasielgė ir didžioji dalis visų kitų tuometinių Norvegijos deferių, tad norvegiškų šios metalo pakraipos grupių yra itin mažai). Grupė pakeičia pavadinimą į Satyricon ir priima naują narį, kažkodėl pasivadinusį Satyr’o pseudonimu. Šio žmogaus priėmimas matyt ir buvo didžioji senbuvių klaida. Vienas po kito iš grupės išspiriami visi trys jos ankstesnieji nariai. Taigi grupėje lieka tik naujokas Satyras… Precedento neturintis atvejis…. Bet kita vertus, galbūt nuo to grupei tik geriau. Satyras susiranda būgninką Frost’ą ir jiedu įrašo debiutinį albumą “Dark Medievel Times“. Pirmasis šio diueto darbas (prieš tai Satyricon buvo išleidę porą demo su senąja sudėtim) tampa nemirtinga bleko klasika. Be to šis darbas duoda pradžią naujai bleko atšakai – medievel black metalui. Niūri atmosfera, mistiški tekstai, šiurkščios gitaros, pašėlę blast beat’ai, bei švelnios fleitos bei klavišinių melodijos. Visa tai rasime šiame opuse. Satyras įrašė vokalą ir visus instrumentus, o Frostas sukalė būgnų partijas. Reiktų paminėti, kad grupė ilgą laiką negalėjo išleisti albumo dėl rimtų finansinių problemų. Nariai gyveno pusbadžiu, bet skolinosi pinigų kad tik “Dark Medievel Times“ būtų išleistas. Dabar grupė žinoma tarp viso pasaulio metalistų, jos nariai maudosi piniguose, o Satyras yra dar ir rimtos metalo įrašų leidybos kompanijos “Moonfog Productions“ bosas.

Po metaliniam pasaulyje pripažinto debiuto sekė du dar nuostabesni albumai: Norvegijos gamtos didybės įkvėptas “The Shadowthrone“ ir, mano nuomone, labai įdomi ir vykusi apokalipsės interpretacija “Nemesis Divina“. Tiek debiutas, tiek ir šie du albumai yra ypatingi savo tamsia aura, kurią sugebančias išgauti grupes blekeriai vadina “true“. Sukurti “true black metal“ opusą įmanoma tik nuoširdžiai tikint savo skleidžiamom idėjom. Pirmieji trys Satyricon albumai pilni tokio nuoširdumo ir tyrumo. Būtent todėl klausant jų muzikos, sielą užlieja nuostabūs ir neusakomi jausmai. Aišku, kad taip įvyktų, black’ą reikia suprasti, į jį įsigilinti, o ne klausyti kaip kokią popsūchą.

Taigi ankstyvuosius Satyricon galiu drąsiai pavadinti “true“. Deja, to negalima pasakyti apie vėlyvąjį (nuo 1997 iki dabar) grupės laikotarpį. Nuo EP Megiddo grupės skambesys drastiškai pasikeičia. Satyricon ima groti post black metalą, kuriame galima rasti industrial, alternative roko ir dar velnias žino ko elementų. Neturiu nieko prieš eksperimentus, tai labai sveikintinas dalykas, jei eksperimentuojama sėkmingai. Deja Satyricon eksperimentai nelabai pavyko (o gal vis dėlto pavyko?). “Rebel Extravaganza“ albumas man pasirodė itin nuobodus. Ilgos kompozicijos, kuriose per visą dainą monotoniškai brūžinamas tas pats rifas, o ir vokalo maniera labiau primena nuobodžią ekonomikos paskaitą, nei ankstyvuosius grupės darbus. Nėra anei jokio padoraus soliako, anei normalios melodijos, o grojimo technika tikrai gan primityvi. Tiesa Satyrcon niekada nepasižymėjo viruoziškumu ir jokių gitarų solo jų muzikoje niekada ir nebuvo, tačiau jų ir nereikėdavo, nes viską atstodavo mistiška albumų atmosfera ir nuoširdumas. O dabar tos atmosferos nebėra – liko tik sausas gitaros brūžinimas ir nuobodus bubenantis vokalas. Kiti du grupės albumai “Volcano“ ir “Now Diabolic“ pasuko nuo metalo ir įgavo nemažai roko elementų (gavosi vadinamasis black’n’roll). Satyricon dainos tapo lengiau suprantamos masėms (t.y. papopsėjo). Tas leido grupei iškilti į viešumą ir smarkiai išpopuliarėti (tad vis dėlto gal ir pavyko tie eksperimentai, bent jau finansine prasme). Na gerai bent tai, kad “Volcano“ ir “Now Diabolic“ yra lengviau klausomi ir mažiau nuobodūs už “Rebel Extravaganza“ (mano nuomone).

Su grupės muzikos stiliaus pasikeitimu, atsirado ir vizualinių permainų. Frostas su Satyru atsiakė blekeriams būdingo “corpsepaint’o“, t.y. Dabar jie pasitenkina menku veidų papudravimu. Dar palyginimui siūlau pažiūrėti “Mother North“ ir “Fuel for hatred“ vaizdo klipus. Pirmasis – ankstyvojo laikotarpio bleko šedevras, kad ir ne didelio biudžeto bet manyčiau kad tikrai nuostabus ir meniškas (vien ko verta ta nuoga mergelė) o antrą pavadinčiau neskoninga persaldinta holivudine chaltūra. Atkreipkit dėmesį, kad ir antrąjame klipe raitosi nuoga blondinė. Taigi labai tinka palyginimui. Na padarykite išvadas patys. Manau šių dviejų klipų užteks pamatyti skirtumui tarp “true“ ir komercinių Satyricon. O jau kurie patinka labiau, spręskit patys.

Mother North
Fuel for hatred

Taigi tęsiu savo pagyras ir pamazgų pilimą ant šios britų heavio legendos. Tiesa pamazgų kol kas dar nebus, nes šiuo (1986-1990 metų) laikotarpiu meidenai jų tikrai nenusipelnė. Tuo metu grupė vis dar gyvena savo aukso amžių, trunkusį net 10 metų (visą devintąjį dešimtmetį, t.y. 80-taisiais). Tiesa antrasis 80-jųjų penkmetis gerokai skiriasi nuo mano jau aptarto pirmojo. Visų pirma, 1985 grupė sulaužo tradiciją kasmet išleisti po studijinį albumą. Taigi, jei per pirmąjį devintojo dešimtmečio penkmetį grupė išleidžia net 5 studijinius albumus, tai per antrąjį tik 2. Tačiau tame nėra nieko blogo. Netgi atvirkščiai: muzika ilgiau brandinama, daugiau eksperimentuojama, ieškoma naujų idėjų, o ir koncertams, bei laisvalaikiui daugiau laiko lieka. To rezultatas – nemažai pakitęs ir suprogresavęs skambesys ir du, visiškai skirtingi albumai: “Somewhere in time“ (1986), ir 1988-ųjų šedevras “Seventh son of the Seventh son“.

“Somewhere in time“ albumui labiausiai tinka epitetas “eksperimentinis“. Čia pirmą kartą grupė panaudoja klavišinius, ir išgauna savitą skambesį su gitarų ir boso sintezatoriais. Be to, tai pirmas Iron Maiden darbas, artėjantis prie konceptualaus albumo statuso. Visam opusui būdinga futuristinė atmosfera, o kūrinius vienija bendra laiko ir kelio/kelionės (arba kelionių laiku) tema. Vis dėlto šis darbas nėra pakankamia vientisas, kad būtų laikomas konceptualiu, bet pusiau konceptualaus albumo titulą suteikti jam galėtume. Tuometiniai metalgalviai “Somewhere in time“ dėl nukrypimo nuo tradicijų, ir skambesio palengvėjimo, bei sintezatorrių naudojimo vertino skeptiškai. Tačiau mano nuomone, tai yra išties nuostabus kūrinys ir jo įrašymas buvo grupės žingsnis į priekį, o ne atgal. Vien ko verti tokie nuostalgiški gabalai, kaip “Wasted years“, “The Loneliness of the Long Distance Runner“ ar visą didžiojo karžygio biografiją nupasakojantis “Alexander the Great“.

“Seventh Son of a Seventh Son“ priskiriamas progresyviajam metalui ir yra laikomas geriausiu (bent jau menine prasme) grupės darbu. Maža to, šiam opusui neretai kabinama “geriausio visų laikų metalo albumo“ etiketė. Gal ir teisybė… Nors čia skonio reikalas, savaime aišku. Tai pirmas ir kolkas vienintelis konceptualus grupės darbas, pasakojantis apie ypatingom magiškom galiom apdovanotą vaiką, kuriam lemta mirti labai jaunam. Jei neklystu, albumo koncepcija remiasi bibliniu siužetu, kurio tiesa sakant nežinau (arba neatsimenu), tačiau panašu, kad Nightwish albumas “Century Child“ irgi remiasi tuo pačiu Biblijos siužetu. Tačiau abu šie albumai visiškai skirtingi, juos tik vienija Mėnulio vaiko, kuris vos gimęs turi mirti įvaizdis. “Seventh Son of a Seventh Son“ dainos gan įvairios, bet visos puikios. Yra energingų ir dideliais hitais tapusių gabalų (Can I play with madness, The evil that man do), yra ir lyriškenių (The Clairvoyant, Moonchild, The Prophecy) bei galingas, 9 minučių trukmės epas, titulinis Seventh Son of a Seventh Son. Visos albumo dainos mano nuomone yra geros, nors turbūt mažiausiai patinka Can I play with madness (paradoksalu, bet tai didžiausias šio albumo hitas), nors ir ši daina nebloga. Įdomus siužetas, meistriškos instrumentų partijos, galingas Briuso vokalas ir senojo gerojo heavio draivas. Viską galima rasti šiame albume. Ir manau to užtenka, kad jis būtų mėgstamas. Nors vėlgi skonio reikalas.

Wasted Years:

Can I ply with madness

The evil that men do:

Popsas užkniso juodai? Tai išjunkite tą prakeiktą radijo imtuvą! Negalit gyventi be radijo? Na tuomet lieka du keliai: nustot skųstis dėl popso užknisimo juodumo ir toliau jo klausytis per komercines radijo stotis arba pasijungti StartFM, veikiančią 94,2 bangų dažnyje. Tiesa, kad galėtumėt pasirinkti antrąjį variantą, jūs privalote arba būti Vilniuje (deja tik šiame mieste radijo aparačiukas yra pajėgus pagauti šią stotį), arba turėti interneto ryšį ir galėti nueiti į www.startfm.lt (tiesa, jei negalit nei to nei ano, dar galit pamėgint RelaxFM, Lietuvos radijo antrą programą ar panašią stotį, gal patiks).

StartFM yra alternatyvios ir nekomercinės muzikos radijo stotis, transliuojama iš Vilniaus universiteto. Grojama gan įvairių stilių muzika: punk, ska, hardcore, indie, metal, alternative bei visoks panašus rokas, bet yra ir truputėlį electro bei hip hopo, tiesa nedaug. Štai čia stoties tinklelis. Galima pasižiūrėt kada kas groja ir pajungt stotį, kuomet transliuojama norimo stiliaus muzika. Beje, pirmadienais, nuo 20 iki 22 valandos transliuojma sunkiojo metalo muzikai pašvęsta laida “Audronaša“. Joje aptariamos metalinio pasaulio naujienos ir aktualijos, supažindinama su įdomesnėm šio stiliaus grupėm (rubrika “Šviežia mėsa“), neretai apsilanko iškilūs Lietuvos undergroundo veikėjai ir savaime aišku, pateikamas galingas pliūpsinis kokybiško metalo. Puiki laida, šaunūs vedėjai (nors jų kirčiavimas siaubingas) ir galimybė prisiliesti prie Lietuvos sunkiosios scenos. Tiesa “Audronaša“ ne vienintelė laida šioje stotyje. Yra ir kitų, apie kurias galite pasiskaityti tinklapyje.
Taigi siūlyčiau visiems paklausyti.

Kaip jau minėjau anksčiau, Didžioji Britanija yra tikrai “grupinga“ ir ypač “rock’inga“. Taigi Yes yra dar viena nuostabi legendinė grupė iš šios šalies. Manau kiekvienas bent kiek besidomintis progresyviuoju roku tikrai žino šį kultinį kolektyvą. Yes – ne tik viena žymiausių symphonic prog’o, bet ir apskritai viso progresyvo grupė, dažnai minima greta tokių genijų kaip Pink Floyd, Genesis, King Crimson ar Rush. Ir Yes’ai to tikrai nuspelno. Aukštas nestandartinis Jon Anderson’o vokalas, sudėtingų struktūrų kompozicijos, kuriose aptinkama ne vien roko, bet ir džiazo bei klasikos elementų, virtuoziškos gitaristo ir bosisto partijos, sunkiai pagaunamas būgnų ritmas (kadangi esu būgnininkas, kaskart ryju seilę klausydamas ką išdarinėja jų perkusistas, man dar iki dar iki jo ooooi kaip toli), ir pasakiško grožio klavišinių magija. Klavišiniai, turbūt stipriausia grupės vieta. Ypač tai pasakytina apie Yes albumus su Rick’u Wakeman’u, kuris laikomas vienu geriausių roko klavišistu. Ir matyt ne be reikalo. Šis genijus vienu metu groja net keletu sintezatorių (tikslai nežinau, bet visai tikėtina kad klaviatūrų skaičius koncertų metu viršija 10). Taip sintezatoriais imituojamas visas simfoninis orkestras. Ir tas nuostabu. Gausi nuotaikų ir garsų kaita bei žodžiais nenusakoma psichodelika daro Yes muziką nepakartojamą. Tai kažkas trapaus ir didingo vienu metu.
Yes muzika išties yra labai sudėtinga (na neskaitant kelių popsiškesnių albumų, kurie irgi ganėtiani neprasti. Vien ko verti tokie hitai kaip “Owner of a lonely heart“ arba “Changes“). Tačiau ir dainų tekstai nenusileidžia savo meniškumu ir komplikuotumu. Nors Yes ir nevartoja kažkokių ypatingai sudėtingų žodžių, suprasti dainų esmę išties yra rimtas uždavinys. Grupės dainų tekstai visų pirma yra eilėraščiai. Stiprūs modernistiniai eilėraščiai su gausiais simboliais ir užslėptom potekstėm (tiesa yra išimčių. vėl turiu omeny tuos “popsiškensius albumus“).
Žodžiu, tai yra muzika ir sielai, ir protui.

Oficialus tinklapis
Prog archyvai

1981 metais dėl polinkio į narkotikus ir nekontroliuojamo elgesio, vokalistas Paul Di’Anno buvo išmestas iš Iron Maiden. Ši žinia smarkiai sukrėtė grupės fanus, pasklido gandai, kad grupė išyra ir jos istorija jau baigta, bet tai netiesa. Iš tiesų tai buvo tik pradžia….

Naujasis vokalistas Bruce Dickinson gerokai lenkia savo pirmtaką visais atžvilgiais. Jo galingas operinis vokalas leido grupei pakilti į naują lygmenį ir “privertė“ maidenus tapti žymiais :D. 1982 metų albumas The Number of the Beast išgarsino grupę visame pasaulyje ir įrašė jos vardą į metalo legendų sąrašą. Susiformuoja tradicinis grupės skambesys, kuriam būdinga ryški “šuoliuojanti“ boso linija, melodingos gitaros ir stulbinančios jų soliakų dvikovos, gan savitos būgnų partijos ir plataus diapazono Briuso vokalas. Tiesa reikia dar nepamiršti ir itin įdomių dainų literatūros, istorijos bei kultūros tematika. Net sunku suvokti, kiek daug įvairių temų aprėpia Iron Maiden kūryba.

Šio (1982-1984 m) laikotarpio meidenai yra tokie pat produktyvūs, kaip ir prieš tai mano jau aprašytojo. Tęsiama tradicija kasmet išleist po studijinį albumą. Taigi per trejus metus pasirodo 3 opusai ir visi jie laikomi nemirtinga metalo klasika. Kažin ar yra kita tokia grupė, kuri taip sugebėtų? The Number of the Beast turi dar šiek tiek Di’Anno eros bruožų. Viena to priežasčių – tai paskutinis albumas su būgninku Clive Blurr. Šis bembačius pasižymi unikalia grojimo technika (turinčia džiazo elementų), kuri buvo skiriamasis albumų su Di’Anno bruožas. Clive’ą pakeitęs Nicko Mc Brain’as irgi yra geras būgninkas, bet savo pirmtakui jis, deja, neprilygsta. 1983 metų Piece of Mind – pirmas albumas su Nicko. Šis darbas yra lėčiausias viosoje meidenų diskografijoje. Ir tas keista. 1983, kai karaliavo speed metalas ir vėliavą ėmė kelti dideliu tempu taip pat pagarsėjęs thrash’as, maiden’ai pasielgia taip “nemadingai“ ir sulėtina savo tempą. Nors galbūt jie tiesiog dar nebuvo pakankamai susigroję su naujuoju būgnininku, tad kūrė lėtesnes dainas. Beje, tais metais pagaliau susiformuoja stabili, legendinė grupės sudėtis: Bruce Dickinson – vokalas, Adrian Smith ir Dave Murray – gitaros, Steve Harris – bosas ir Nicko Mc Brain – būgnai. Na o 1984-ieji pasauliui dovanoja Powerslave. Jis laikomas geriausiu ir pelningiausiu grupės albumu. Šiame opuse greta tradicinių heavy metal gabalų, tokių kaip Aces high, 2 Minutes to Midnight ar Duelists, atsiranda ir progresivumu dvelkiantys Powerslave ir net 13 minučių trunkantis epas Rime of the ancient mariner, kuris šiek tiek primena nuostabų Pink Floyd kūrinį Echoes. Tai yra tartum nebylus perspėjimas, jog Iron Maiden nebus dar vieni Motorhead ir nestovės vienoje vietoje, nuolatos kepdami vienodus albumus. Tai jie įrodo 1986, išleidami gerokai eksperimentinį darbą, bet apie tai kitą kartą… O dabar siūlau pažiūrėti porą 1982-1985 metų Iron Maiden vaizdo įrašų, kuriuos pavyko rasti nepamainomajame “Tu vamzdyje“:

Aces High:

The number of the beast:

Revealations: