Kaip jau minėjau anksčiau, Didžioji Britanija yra tikrai “grupinga“ ir ypač “rock’inga“. Taigi Yes yra dar viena nuostabi legendinė grupė iš šios šalies. Manau kiekvienas bent kiek besidomintis progresyviuoju roku tikrai žino šį kultinį kolektyvą. Yes – ne tik viena žymiausių symphonic prog’o, bet ir apskritai viso progresyvo grupė, dažnai minima greta tokių genijų kaip Pink Floyd, Genesis, King Crimson ar Rush. Ir Yes’ai to tikrai nuspelno. Aukštas nestandartinis Jon Anderson’o vokalas, sudėtingų struktūrų kompozicijos, kuriose aptinkama ne vien roko, bet ir džiazo bei klasikos elementų, virtuoziškos gitaristo ir bosisto partijos, sunkiai pagaunamas būgnų ritmas (kadangi esu būgnininkas, kaskart ryju seilę klausydamas ką išdarinėja jų perkusistas, man dar iki dar iki jo ooooi kaip toli), ir pasakiško grožio klavišinių magija. Klavišiniai, turbūt stipriausia grupės vieta. Ypač tai pasakytina apie Yes albumus su Rick’u Wakeman’u, kuris laikomas vienu geriausių roko klavišistu. Ir matyt ne be reikalo. Šis genijus vienu metu groja net keletu sintezatorių (tikslai nežinau, bet visai tikėtina kad klaviatūrų skaičius koncertų metu viršija 10). Taip sintezatoriais imituojamas visas simfoninis orkestras. Ir tas nuostabu. Gausi nuotaikų ir garsų kaita bei žodžiais nenusakoma psichodelika daro Yes muziką nepakartojamą. Tai kažkas trapaus ir didingo vienu metu.
Yes muzika išties yra labai sudėtinga (na neskaitant kelių popsiškesnių albumų, kurie irgi ganėtiani neprasti. Vien ko verti tokie hitai kaip “Owner of a lonely heart“ arba “Changes“). Tačiau ir dainų tekstai nenusileidžia savo meniškumu ir komplikuotumu. Nors Yes ir nevartoja kažkokių ypatingai sudėtingų žodžių, suprasti dainų esmę išties yra rimtas uždavinys. Grupės dainų tekstai visų pirma yra eilėraščiai. Stiprūs modernistiniai eilėraščiai su gausiais simboliais ir užslėptom potekstėm (tiesa yra išimčių. vėl turiu omeny tuos “popsiškensius albumus“).
Žodžiu, tai yra muzika ir sielai, ir protui.yes

Oficialus tinklapis
Prog archyvai