maideniiiTaigi tęsiu savo pagyras ir pamazgų pilimą ant šios britų heavio legendos. Tiesa pamazgų kol kas dar nebus, nes šiuo (1986-1990 metų) laikotarpiu meidenai jų tikrai nenusipelnė. Tuo metu grupė vis dar gyvena savo aukso amžių, trunkusį net 10 metų (visą devintąjį dešimtmetį, t.y. 80-taisiais). Tiesa antrasis 80-jųjų penkmetis gerokai skiriasi nuo mano jau aptarto pirmojo. Visų pirma, 1985 grupė sulaužo tradiciją kasmet išleisti po studijinį albumą. Taigi, jei per pirmąjį devintojo dešimtmečio penkmetį grupė išleidžia net 5 studijinius albumus, tai per antrąjį tik 2. Tačiau tame nėra nieko blogo. Netgi atvirkščiai: muzika ilgiau brandinama, daugiau eksperimentuojama, ieškoma naujų idėjų, o ir koncertams, bei laisvalaikiui daugiau laiko lieka. To rezultatas – nemažai pakitęs ir suprogresavęs skambesys ir du, visiškai skirtingi albumai: “Somewhere in time“ (1986), ir 1988-ųjų šedevras “Seventh son of the Seventh son“.

“Somewhere in time“ albumui labiausiai tinka epitetas “eksperimentinis“. Čia pirmą kartą grupė panaudoja klavišinius, ir išgauna savitą skambesį su gitarų ir boso sintezatoriais. Be to, tai pirmas Iron Maiden darbas, artėjantis prie konceptualaus albumo statuso. Visam opusui būdinga futuristinė atmosfera, o kūrinius vienija bendra laiko ir kelio/kelionės (arba kelionių laiku) tema. Vis dėlto šis darbas nėra pakankamia vientisas, kad būtų laikomas konceptualiu, bet pusiau konceptualaus albumo titulą suteikti jam galėtume. Tuometiniai metalgalviai “Somewhere in time“ dėl nukrypimo nuo tradicijų, ir skambesio palengvėjimo, bei sintezatorrių naudojimo vertino skeptiškai. Tačiau mano nuomone, tai yra išties nuostabus kūrinys ir jo įrašymas buvo grupės žingsnis į priekį, o ne atgal. Vien ko verti tokie nuostalgiški gabalai, kaip “Wasted years“, “The Loneliness of the Long Distance Runner“ ar visą didžiojo karžygio biografiją nupasakojantis “Alexander the Great“.

“Seventh Son of a Seventh Son“ priskiriamas progresyviajam metalui ir yra laikomas geriausiu (bent jau menine prasme) grupės darbu. Maža to, šiam opusui neretai kabinama “geriausio visų laikų metalo albumo“ etiketė. Gal ir teisybė… Nors čia skonio reikalas, savaime aišku. Tai pirmas ir kolkas vienintelis konceptualus grupės darbas, pasakojantis apie ypatingom magiškom galiom apdovanotą vaiką, kuriam lemta mirti labai jaunam. Jei neklystu, albumo koncepcija remiasi bibliniu siužetu, kurio tiesa sakant nežinau (arba neatsimenu), tačiau panašu, kad Nightwish albumas “Century Child“ irgi remiasi tuo pačiu Biblijos siužetu. Tačiau abu šie albumai visiškai skirtingi, juos tik vienija Mėnulio vaiko, kuris vos gimęs turi mirti įvaizdis. “Seventh Son of a Seventh Son“ dainos gan įvairios, bet visos puikios. Yra energingų ir dideliais hitais tapusių gabalų (Can I play with madness, The evil that man do), yra ir lyriškenių (The Clairvoyant, Moonchild, The Prophecy) bei galingas, 9 minučių trukmės epas, titulinis Seventh Son of a Seventh Son. Visos albumo dainos mano nuomone yra geros, nors turbūt mažiausiai patinka Can I play with madness (paradoksalu, bet tai didžiausias šio albumo hitas), nors ir ši daina nebloga. Įdomus siužetas, meistriškos instrumentų partijos, galingas Briuso vokalas ir senojo gerojo heavio draivas. Viską galima rasti šiame albume. Ir manau to užtenka, kad jis būtų mėgstamas. Nors vėlgi skonio reikalas.

Wasted Years:

Can I ply with madness

The evil that men do: