satyriconKažkada anksčiau, kai dar tik pradėjau pažintį su alternatyvia muzika, manydavau, kad roko grupėje turi būti minimum 4 žmonės. Bet pasidomėjęs Blink-182, Green day, bei Nirvana buvau baisiai nustebintas. Normaliam grupės funkcionavimui užtenka ir trijų žmonių :OOOO!. Tačiau labiau gilindamasis į metalą patyriau dar vieną šoką, sužinojęs kad grupė gali išsiversti ir su dviem nariais. Žinoma koncertuoti tokiu sąstatu nepavyks (kalbu apie visiškai gyvą grojimą, be jokių laptopų, drum machine’ų ar fonogramos), nebent nusisamdyti gyviems pasirodymams papildomų muzikantų. Netrukus atradau ir vieno žmogaus “grupes“, tokias kaip Burzum, Judas Iscariot, Abyssic Hate ir t.t., bet apie tai jau kita kalba…. O šįkart pristatau jums kultinius Norvegijos blekerius Satyricon.

Išties įdomus grupės susikūrimo atvejis. 1990 įkurta death metalo grupė Eczema. 1991 metais jie nusprendžia pereiti prie tuo metu tarp Norvegijos metalgalvių pačio populiariausio stiliaus – jauno ir sparčiai besiformuojančio black metalo (taip pasielgė ir didžioji dalis visų kitų tuometinių Norvegijos deferių, tad norvegiškų šios metalo pakraipos grupių yra itin mažai). Grupė pakeičia pavadinimą į Satyricon ir priima naują narį, kažkodėl pasivadinusį Satyr’o pseudonimu. Šio žmogaus priėmimas matyt ir buvo didžioji senbuvių klaida. Vienas po kito iš grupės išspiriami visi trys jos ankstesnieji nariai. Taigi grupėje lieka tik naujokas Satyras… Precedento neturintis atvejis…. Bet kita vertus, galbūt nuo to grupei tik geriau. Satyras susiranda būgninką Frost’ą ir jiedu įrašo debiutinį albumą “Dark Medievel Times“. Pirmasis šio diueto darbas (prieš tai Satyricon buvo išleidę porą demo su senąja sudėtim) tampa nemirtinga bleko klasika. Be to šis darbas duoda pradžią naujai bleko atšakai – medievel black metalui. Niūri atmosfera, mistiški tekstai, šiurkščios gitaros, pašėlę blast beat’ai, bei švelnios fleitos bei klavišinių melodijos. Visa tai rasime šiame opuse. Satyras įrašė vokalą ir visus instrumentus, o Frostas sukalė būgnų partijas. Reiktų paminėti, kad grupė ilgą laiką negalėjo išleisti albumo dėl rimtų finansinių problemų. Nariai gyveno pusbadžiu, bet skolinosi pinigų kad tik “Dark Medievel Times“ būtų išleistas. Dabar grupė žinoma tarp viso pasaulio metalistų, jos nariai maudosi piniguose, o Satyras yra dar ir rimtos metalo įrašų leidybos kompanijos “Moonfog Productions“ bosas.

Po metaliniam pasaulyje pripažinto debiuto sekė du dar nuostabesni albumai: Norvegijos gamtos didybės įkvėptas “The Shadowthrone“ ir, mano nuomone, labai įdomi ir vykusi apokalipsės interpretacija “Nemesis Divina“. Tiek debiutas, tiek ir šie du albumai yra ypatingi savo tamsia aura, kurią sugebančias išgauti grupes blekeriai vadina “true“. Sukurti “true black metal“ opusą įmanoma tik nuoširdžiai tikint savo skleidžiamom idėjom. Pirmieji trys Satyricon albumai pilni tokio nuoširdumo ir tyrumo. Būtent todėl klausant jų muzikos, sielą užlieja nuostabūs ir neusakomi jausmai. Aišku, kad taip įvyktų, black’ą reikia suprasti, į jį įsigilinti, o ne klausyti kaip kokią popsūchą.

Taigi ankstyvuosius Satyricon galiu drąsiai pavadinti “true“. Deja, to negalima pasakyti apie vėlyvąjį (nuo 1997 iki dabar) grupės laikotarpį. Nuo EP Megiddo grupės skambesys drastiškai pasikeičia. Satyricon ima groti post black metalą, kuriame galima rasti industrial, alternative roko ir dar velnias žino ko elementų. Neturiu nieko prieš eksperimentus, tai labai sveikintinas dalykas, jei eksperimentuojama sėkmingai. Deja Satyricon eksperimentai nelabai pavyko (o gal vis dėlto pavyko?). “Rebel Extravaganza“ albumas man pasirodė itin nuobodus. Ilgos kompozicijos, kuriose per visą dainą monotoniškai brūžinamas tas pats rifas, o ir vokalo maniera labiau primena nuobodžią ekonomikos paskaitą, nei ankstyvuosius grupės darbus. Nėra anei jokio padoraus soliako, anei normalios melodijos, o grojimo technika tikrai gan primityvi. Tiesa Satyrcon niekada nepasižymėjo viruoziškumu ir jokių gitarų solo jų muzikoje niekada ir nebuvo, tačiau jų ir nereikėdavo, nes viską atstodavo mistiška albumų atmosfera ir nuoširdumas. O dabar tos atmosferos nebėra – liko tik sausas gitaros brūžinimas ir nuobodus bubenantis vokalas. Kiti du grupės albumai “Volcano“ ir “Now Diabolic“ pasuko nuo metalo ir įgavo nemažai roko elementų (gavosi vadinamasis black’n’roll). Satyricon dainos tapo lengiau suprantamos masėms (t.y. papopsėjo). Tas leido grupei iškilti į viešumą ir smarkiai išpopuliarėti (tad vis dėlto gal ir pavyko tie eksperimentai, bent jau finansine prasme). Na gerai bent tai, kad “Volcano“ ir “Now Diabolic“ yra lengviau klausomi ir mažiau nuobodūs už “Rebel Extravaganza“ (mano nuomone).

Su grupės muzikos stiliaus pasikeitimu, atsirado ir vizualinių permainų. Frostas su Satyru atsiakė blekeriams būdingo “corpsepaint’o“, t.y. Dabar jie pasitenkina menku veidų papudravimu. Dar palyginimui siūlau pažiūrėti “Mother North“ ir “Fuel for hatred“ vaizdo klipus. Pirmasis – ankstyvojo laikotarpio bleko šedevras, kad ir ne didelio biudžeto bet manyčiau kad tikrai nuostabus ir meniškas (vien ko verta ta nuoga mergelė) o antrą pavadinčiau neskoninga persaldinta holivudine chaltūra. Atkreipkit dėmesį, kad ir antrąjame klipe raitosi nuoga blondinė. Taigi labai tinka palyginimui. Na padarykite išvadas patys. Manau šių dviejų klipų užteks pamatyti skirtumui tarp “true“ ir komercinių Satyricon. O jau kurie patinka labiau, spręskit patys.

Mother North
Fuel for hatred