Norvegiškas metalas. Turbūt kiekvienam metalgalviui šis žodžių junginys asocijuojasi su Mayhem, Darkthrone, Gorgoroth ir kitomis tamsųjį “necrosound’ą“ propaguojančiomis black metal formacijomis. Tačiau blekas nėra vienintelis Norvegijos sunkiosios scenos pasididžiavimas. Šioje atšiaurioje senųjų vikingų ir fjordų šalyje užgimė ir kiek lengvesnis, bet ne mažiau atmosferiškas stilius – gothic metalas. Theatre of Tragedy išpopuliarintas “beauty and the beast“ pobūdžio vokalinis duetas tapo pagrindiniu jo skiriamuoju bruožu. Kita Norvegijos grupė Tristania pažengė dar toliau ir įvedė trečią vokalą – greta vyriško growl’o ir jam oponuojančio švelnaus moteriško soprano atsirado ir žemas švarus vyriškas balsas (kokie dažnai būna senajame gothic roke). Toks vokalinis sąstatas kartais juokais vadinamas “meilės trikampiu“. Kitas Tristanijos bruožas – karts nuo karto pasigirstantis lotyniškai giedantis choras. Taigi ne veltui Tristania laikoma viena originaliausių ir kokybiškiausių šio stiliaus grupių. Bet taip jau gavosi, kad vienas iš Tristanijos įkūrėjų ir pagrindinis žodžių ir muzikos autorius Morten Veland juos paliko. Ši netektis grupei Tristania buvo stiprus smūgis, bet laimei ne mirtinas ir net po šios netekties Tristania išlaikė savo kokybę ir per daug nenusivažiavo. Užtat Morten’as pradėjo naują grupę – Sirenia.
Savo skambesiu grupė labai primena Tristania ir galbūt būtų galima ją pavadinti pastarųjų klonu. Tačiau šiuo atveju kaltinti klonavimu yra apsurdiška, nes abi grupės yra to paties gerbiamo Morteno Velando kūryba. Tiesa Sirenia yra ne tiek grupė, kiek vieno žmogaus projektas. Mortenas kuria muziką, žodžius, įrašo visas instrumentų (išskyrus smuiko) partijas ir dar yra kriokiantysis vokalistas. Žinoma jis neišsiverčia be mišraus choro, profesionalaus smuikininko bei švaraus vyriško ir moteriško vokalų pagalbos (juk nemėgins pats išklykčioti soprano partijų, juolab kad tokia muzika nėra kuriama specialiai gėjams). Koncertų metu jam talkina “gyvi“ muzikantai, nors klavišinių ir choro partijas atlieka kompiuteris. Šiaip aš esu prieš bet kokią dalinę fonogramą koncerte, geriausia kai viskas atliekama vien tik gyvai, tačiau gotai elektroniką toleruoja kur kas labiau nei metalistai ir jiems tokia “smulkmena“ matyt nekelia problemų. Tiesa Sirenia gyvuose pasirodymuose nenaudoja ir bosinės gitaros (kas vėlgi gotams turbūt neatrodo didelis trūkumas), bet ir be jos žemų garsų užtektinai. Abudu gitaristai groja žemoje tonacijoje ir jei neklystu naudoja septynstyges gitaras (arba nužemintas šešiastyges). Tačiau jie neatlieka gitarinių soluočių. Laimei Velandas šios rokui privalomos kiekvieno kūrinio dalies neatsisakė – pakankamai virtuoziški soliakai atliekami smuiku (ir jie nenusileidžia tradicinėms metalo gitarų soluotėms). Gan įdomus sprendimas.
Tekstai irgi yra stiprioji grupės pusė. Reikia pripažinti, kad Mortenas Velandas yra puikus anglų kalbos žinovas. Nors dainos rašomos ne gimtąja kalba, bet jų lyrika išties turtinga ir romantiškai poetiška. Gausu vien litertūrinėje anglų kalboje vartojamų žodžių ir išsireiškimų, ir prisipažinsiu, kad nežinojau beveik pusės jų reikšmės. Kita vertus buvo puiki proga praturtinti savo žodyną.
Tačiau tai ką aš parašiau labiau tinka 2002 – 2006 grupės kūrybai apibūdinti. Per tą laikotarpį išleisti 2 puikūs albumai “At Sixes And Sevens“ ir “An Elixir For Existence“, taip pat EP “Sirenian Shores“. Muzikine prasme abu darbai man išties patiko, nors “An Elixir…“ koncepcija kažkaip priimtinesnė, (“At sixes…“ labiau savižudiškas, o jo siužetas baigiasi lyrinių subjektų venų susipjaustymu, kuris man pasirodė nesuprantamas). “Sirenian Shores“ iš esmės nėra nieko naujo, tik pateikiamos kelios perkurtų dainų versijos ir vienas koveris, bet skamba visai smagiai.
Kad ir kaip bebūtų, iki 2006 Sirenia buvo viena stipriausių gothic metalo grupių, kurios muziką teigiamai vertino net ir kai kurie rimti brutalūzai (ko nepasakytum apie daugelį kitų gothic metalo formacijų). Sirenia buvo pavizdys, kad ir gotiškas metalas gali būti kokybiškas ir neprimityvus. Deja su naujuoju albumu “Nine Destinies and a Downfall“ skambesys pasikeitė. Kad ir kaip liūdna pripažinti, Sirenia smarkiai nusivažiavo. Susiradę pastovius narius ir naują vokalistę Monika Pedersen, jie tapo dar vienu Evanesence klonu. Grupės muzika smarkiai suprimityvėjo, prarado viską ką turėjo savito ir originalaus, ir beveik neliko ne tik metalo, bet ir gotikos elementų. Dabartinė jų kūryba mažai tesiskiria nuo Within Temptation, Lacuna Coil, Evanesnce ir kitų praeityje gerų, bet su laiku visiškai nupopsėjusių ir suvienodėjusių female fronted metalo grupių. Deja gothic metalas miršta ir kokybiškų stiliaus grupių gretos retėja. Laimei, senoji Morteno grupė Tristania vis dar laikosi. Lieka tikėtis, kad jos jaunesnioji sesuo paklydėlė dar grįš į metalinį doros kelią. Nors viltis kvailių motina…
Taip jau lėmė likimas, kad paskutinė XX amžiaus dekada heavy metalo džentelmenams pašykštėjo sėkmės. Jei jau pasitraukus Adrianui Smitui fortūna nuo jų ėmė suktis, tai vokalisto Briuso Dikinsono išėjimas tapo didžiąja meidenų tragedija. Išėjęs frontmenas buvo pakeistas buvusiu Wolfsbane vokalistu Blaze Bayley. Jam tai buvo didžiausios svajonės išsipildymas, meidenams – viltis pakilti iš pelenų ir pradėti naują grupės etapą. Na iš pelenų grupė pakilo, bet deja, ne feniksu, o matyt tik viso labo putpele. Tad bandymai išskristi iš duobės ir atgauti 80-taisiais pelnytai užtarnautą šlovę truko pernelyg ilgai ir nebuvo labai sėkmingi.
Naujasis vokalistas nebuvo grupės fanų labai jau šiltai sutiktas. Blaze’o vidutiniškai žemas baritonas buvo visiška priešingybė plataus diapazono Bruce’o tenorui. Blaze Bayley diapazonas gerokai siauresnis, tad jis nesugeba ištraukti aukštų natų, kurių Iron Maiden vokalinėse partijose tikrai nemažai. Tad siauro diapazono Blaze vokalas, lyginant su Briuso plačiadiapazoniu balsu, skamba tikrai monotoniškai. Be to, koncertuose Bayley’jus nėra toks aktyvus kaip jo pirmtakas, tad grupės pasirodymai netenka bent trečdalio savo energijos. Tiesa nereikia taip jau nuvertinti Blaze’o. Kažkokio šarmo turi tiek jo balsas, tiek ir elgesys. Priešingai nei niekuomet vietoje nenustygstantis ir visuomet atviras Briusas, Blaze’as yra išdidus, rimtas ir labai pasitikintis savimi (gal net kiek pasipūtęs). Jei Briusą galima būtų palyginti su įžymiojo japonų animacinio filmuko DBZ herojumi Goku, tai Blaze’as mano manymu panašus į Vedžitą (tuo tarpu pirmasis vokalistas Paul di’Anno primena man Jamčį). Bet užteks tų lyrinių nukrypimų…
Eime prie reikalo, tai yra prie albumų. O tuo 1995-1999 metų laikotarpiu buvo išleisti 2 nelabai sėkmingi studijiniai albumai ir daug visokių geriausių dainų rinkinių, live’ų ir panašios fignios, kurios tikslas buvo kompensuoti nepakankamą komercinį naujųjų opusų pasisekimą. Mat 1995 “The X Factor“ ir 1998 “Virtual XI“ didelio fanų dėmesio nesulaukė. Vis dėlto buvo neįprasta girdėt meidenus ne su Briuso vokalu. Kalbant apie pačius albumus, “The X Factor“ yra gerokai tamsesnis ir depresyvesnis už kitus meidenų darbus ir žemas Blaze’o vokalas visai tinka šio opuso dainoms. Tai ne tik geriausias Iron Maiden darbas su šiuo vokalistu, bet ko gero netgi geriausias iš visų keturių dešimto dešimtmečio meidenų kūrinių (kurie visi deja yra blogiausi grupės karjeroje). Kitaip tarinat geriausias iš blogiausių. Deja šis darbas dažniausiai nuvertinamas. “Virtual XI“ gerokai prastesnis. Turbūt pagrindinis šio albumo bruožas yra pailgėjusios kompozicijos. Didesnioji dalis dainų viršija 6 minutes, tačiau dainos silpnos ir per daug užtęstos. Taigi šis albumas nesusilaukė didelio pasisekimo 1998 ir nuėjo į užmarštį, iš kurio vargu ar besugrįš.
Taigi meidnenams be Bruce Dickinson’o sekėsi sunkiai. Daugelis senųjų fanų negalėjo pakęsti jį pakeitusio Blaze’o. Per grupės koncertą Čilėje netgi įvyko insidentas. Grupei atliekant savo kultinį gabalą The Trooper (o su Blaze’u jis skambėjo oi kaip prastai), vienas žiūrovų spjovė frontmenui į veidą. Išdidusis Blaze’as nesusilaikė ir nepaibaigęs kūrinio ėmė apimtas įsiūčio keiktis, išvadino tą žiūrovą naciu ir grasino jį užmušiąs. Vaizdas būtų juokingas jei nebūtų graudus. Blaze’as tada išties atrodė apgailėtinai. Na jis tikrai geras vokalistas, ir jam teko tikrai sunki, netgi neįmanoma užduotis. Bruce Dickinson – vienas geriausių visų laikų ne tik metalo, bet ir roko vokalistų ir tikrai nėra kito tokio žmogaus, kuris tiktų meidenams labiau už jį. Tad Blaze tiesiog negalėjo būti tapti antruoju Briusu. Tai suprato ir patys grupės nariai. Paaiškėjo, kad be savo geriausiojo vokalisto jie pasmerkti žlugimui. Tik su Briusu Iron Maiden galėjo vėl atgauti savo prarastą galybę. Taigi bandymas išlipti iš duobės su Blaze’o pagalba žlugo. Meidenams liko tik 2 keliai: išsiskirstyti arba susigrąžinti savo legendinį vokalistą. Laimei jie pasirinko antrąjį kelią…
Man on the edge
The angel and the gambler:
The Trooper su Baylay vokalu (gale užfiksuotas Blaze įsiūtis, kai vienas žiūrovas jį apspjovė):
Ką turi bendro metalo protėviai Black Sabbath, gothic rokeriai The Sisters of Mercy ir hardcore/punk legendos The Misfits? O gi tai, kad visos šios trys labai skirtingų svorio kategorijų grupės yra amerikiečių Type O Negative įkvėpėjai. Ši Bruklino ketveriukė sulydė šių trijų grupių stilių, įdėdami dalelę savęs ir dar velnias žino ko. Taip gimė gothic doom metalo formacija Type O Negative.
Jau vien tas faktas, kad grupės kūryba tvirtai išsisdrėbia net kelių stilių teritorijose, leistų daryti išvadą kad jų muzika labai įvairi. Ir ši hipotezė tikrai teisinga: jų repertuare yra ir greitos, ir velniškai lėtos muzikos. Nuotaika tikrai labai įvairi: nuo depresyvios, agresyvios, iki melancholiškos, psichodeliškos ar netgi linksmos ir nuotaikingos. Grupė išnaudoja visas gotiškos paletės spalvas, ir patikėkit, spalvų ir atspalvių gotikoje yra žymiai daugiau nei popse. Eklektikos “priduoda“ ir ganėtainai įvairus vokalas. Abiejų grupės vokalistų balsai ganėtinai skirtingi: frontmeno ir bosisto Peter Steele vokalas varijuoja nuo žemo ir emocionalaus gotiško iki griežto pankiško, o gitaristo Kenny Hickey vokalas aukštas ir švelnus, primena britroko vokalistus arba net The Beatles.
Taip pat būtina paminėti grupės dainų tekstus. Juose gausu ironijos, autoironijos, sarkazmo, grotesko ir daug daug juodo humoro. Type O Negative šaiposi iš visko – skausmo, mirties, kančios, gyvenimo, religijos, pašiepia įvairias socialines ir politines problemas, bei vartotojišką kutūrą. Tiesa šis tas kliūna ir gotams, pankams, skinams ir popsui. Štai jų žymiausias kūrinys, 11 minučių “Black No1“ apdainuoja tipišką (tiesa gal stereotipinę) gotę, “We hate everyone“ pasityčioja iš absurdiškos kairiųjų ir dešiniųjų politinių grupuočių kovos, o “Kill all white people“ iš rasisizmo. O kur dar šaipymasis iš sveikatos apsaugos sistemos, kuriai dedikuotas praktiškai visas “Life is killing me“ albumas (o ypač jo titulinė daina) arba iš transvestitų (“Angry Inch“). Bet turbūt labiausiai jie šaiposi patys iš savęs. Štai išduotas savo merginos, visą skausmą Peter Steele išliejo albume “Slow deep and hard“, kuriame jis savo mylimajai žiauriai atkeršija, ją nužudydamas su asfalto grąžtu. Žinoma tai tik jo fantazija, tačiau grupė net ir savo biografijoe pateikia tai kaip tikrą faktą.
Bet būtų nuodemė nepaminėti apie romantiškąją grupės kūrybos pusę. Grupė sukūrusi tikrai nemažai gražių ir originalių dainų apie meilę, pradedant Love You to death, In Praise of Bachus, Be my Druidess, baigiant vampyrišku sielvartu alsuojančia Bloody kisses ar nuostabaus grožio balade apie vilkolakiais virtusius įsimylėjelius Wolf Moon. Bet nebūtų jie kičo ir absurdo meistrai, kaip kad aš pavadinau…. Kai kuriose dainose muzikos ir lyrikos nuotaikos labai žavingai nesutampa, o tas sukelia puikią juoko dozę. Štai kad ir linksmos nuotaikos kūrinys “Pyretta Balze“ yra apie lyrinio “aš“ norą nusižudyti, o daina apie artimųjų netektį “Everything dies“ kažkodėl sukelia juoką. Tai parodo, kad grupės nariai puikiai moka “dirbti su žodžiu“ ir yra geri aktoriai, tad savo žodžiams gali suteikti kitokią prasmę ir užslėti dainose gilias potekstes.
Tokie jau tie tragikomiškieji Type O Negative. Sunki, vežanti, bet tuo pačiu lyriška muzika. Juodas, bet intelektualus humoras ir itin plati jausmų skalė daro Type O negative muziką išskirtine ir nepakartojama. Kas juos klausę, manau man tikrai pritars.
Pirmosios bangos black metalas dar toli gražu nebuvo panašus į tai ką įprasta black’u vadinti šiandien. Tai buvo ilgas stilių kryžminimosi ir evoliucijos laikotarpis, kurio metu kelios ganėtinai skirtingos grupės į moderniojo bleko virimo katilą įpylė savo bruožų. Bleko ugnį įžiebė Venom, tačiau jie stiliui tesuteikė tik pavadinimą ir padėjo pamatus koncepcijai, bei paskatino daugybę jaunų grupelių sekti jų pėdomis. Bandę pamėgdžioti Venom, šveicarai Hellhammer įnešė į bleką minimalizmo (bei primityvizmo) bruožų, King Diamond buvo vienas iš corpsepaint (blekeriams būdingas sceninis grimas) pradininkų. O štai Bathory žengė dar toliau. Nors pirmąjame savo albume jie dar mėgdžiojo Venom, bet vėlesnė jų kūryba smarkai įtakojo bleko vystymąsi. Grupės lyderis Quorthon turbūt pirmasis ėmė naudot blekerišką scream’ą (iki tol black’e dominavo žemas grubus trašistinis arba aukštas spygaujantis heaviškas vokalas), o pats muzikos skambesys žymiai pasunkėjo, pašiurkštėjo ir įgavo šiaurietiškų bruožų. Taigi iš visų oldschool black metalo grupių Bathory skamba panašiausiai į šiuolaikinį šio sitiliaus variantą. Ši grupė užbaigė black metalo gamybos darbus, bet jiems to buvo maža, tad sukūrė dar vieną naują stilių – viking metalą.
Daugelis genialių grupių turi kokių nors keistų ir įdomių “firminių dalykėlių“: pjaudamas soliakus AC\DC gitaristas ekscentriškai strakalioja po sceną, Carcass kiekvienam savo gitaros solo suteikė pavadinimą, Morbid Angel albumų išdėstymas pagal senumą ir pagal alfabetą sutampa ir t.t. Bathory irgi turi savo “firminių keistenybių“. Dauguma albumų baigiasi tuo pačiu outro kūriniu, dauguma buvusių būgninkų vadinasi tuo pačiu Kothaar slapyvardžiu, kai kuriuose kūriniuose yra užslėpti akrostikai. Be to grupė nėra išleidusi nė vieno oficialaus demo įrašo, o koncertavo tik 2 kartus. Bathrory lyderis ir vienintelis pastovus narys Quorthon niekada neatskleisdavo žurnalistmas savo tikrojo vardo ir jį sumeluodavo. Grupę sudarydavo arba trys žmonės (gitara/vokalas, bosas, mušamieji), arba viską atlikdavo vienintelis Quorthon. Taigi iš esmės Bathory buvo vieno žmogaus grupė.
Reikia pripažinti, kad Quorthon buvo tikrai įvairiapusiškas žmogus. Pradėjusi nuo šiurkštaus tamsaus ir satanistine tematika persmelkto black metalo, grupė vėliau pasuko prie epiškenio ir labiau romantiško viking metalo. Ankstenį žvėrišką bliovimą pakeitė švarus ir sodrus vokalas, kompozicijos tapo lėtesnės ir melodingesnės. Ankstyvoji ir vėlesnioji Bathory muzika skiriasi kaip diena nuo nakties. O 1994 metais grupės stilius vėl pasikeitė. Šį kartą grupė ėmė groti sunkų ir oldskūlišką thrash’ą, kuris vėlgi nelabai panašus į ankstesnę Bathory kūrybą. Tiesa vėliau grupė vėl grįžta prie vikingų tematikos (ir ačiū dievui, nes bent jau mano nuomone thrash’istai iš jų nekokie). Be to reikia paminėti ir Quorthon solinį projektą (kuris ir vadinasi Quorthon). Ši muzika jau yra netgi ne metalas, o alternatyvus rokas su grundge priemaišom. Taigi manau sutiksit su manim, kad jo talentas tikrai buvo labai įvairiapusiškas. Deja 2004, ištikus širdies smūgiui, Quorthon mirė, o su juo amžiams nutilo ir Bathroy, palikusi pasauliui 12 albumų, 1 vaizdo klipą, davusi pradžią skandinaviškam black’ui ir viking metalui, bei įkvėpusi daugelį grupių (vieni jų, mano jau anksčiau aprašytieji Immortal).
Buvau jau minėjęs vertingas lietuviškas muzikos svetaines, o šįkart pateikiu keletą anglakalbių tinklalapių:
www.metal-archives.com – Didžiausia metalo muzikos grupių enciklopedija. Labai naudingas tinklapis kiekvienam metalistui, nes čia galima rasti beveik visas šio stiliaus grupes, egzistuojančias ar kada nors egzistavusias mūsų planetoje. Jam puikiai tinka šūkis: “Jei jūsų grupės nėra čia, vadinasi jūs grojate ne metalą“. Visos grupės, pradedant žymiaisiais Metallica, baigiant vietinės reikšmės undergraundo deferiais Sasamaso iš Madagaskaro. Tiesa yra nedidelė tikimybė, kad kokia viena kita menkai žinoma rūsio grupelė liko neįtraukta, bet gal kada nors kas nors ir jais pasirūpins. Tinklapyje nurodomas grupių atliekamas stilius, apibūdinama dainų tematika, surašomi visi esami ir buvę nariai ir pateikiama išsami diskografija, kurios kiekvienam leidiniui galima parašyti recenziją. Tiesa ir ten kai kada pasitaiko netikslumų, mat turinį gali redaguotis kiekvienas, bet geriau neišmanėliams ten nelįsti ir nekišit ten visokių Tokio Hotel, bandant jų muziką priskirti kokiam tai symphonic black metalui, bo Šėtonas mato visus jūsų darbus…. 😀
www.bnrmetal.com – Panašaus pobūdžio svetainė kaip ir metalo archyvai, bet mažesnė ir valdoma tik vieno žmogaus. Įkurta dar tais gūdžiais 1995, kai internetas dar tik pradėjo vystytis. Turbūt tai seniasiausias metalo saitas išlikęs iki mūsų dienų. Deja ten pateikiamas žymiai mažesnis grupių repertuaras, vos 1400 (bet turint omeny kad visas jas surašė vienas žmogus, o prie kiekvienos grupės yra jos biografija ir diskografija, o informacija apie jas nuolat atnaujinama, tai vis dėlto daro didelį įspūdį). Tačiau nesijaudinkit, nes visas žymesnes grupes ten surasite, tad pradedančiajam metalistui šio resurso tikrai turėtų pakakti. Tiesa gan skiriasi šio pulapio ir metalo archyvų muzikos skirstymas į stilius. Bnr metalu pripažįsta net grundge ir nu – metal, o metal archyvuose šių stilių grupių jokiu būdu neišvysime. Kitas įdomus dalykas – Bnr nėra heavy metalo kategorijos. Yra hardrock, NWOBHM ir 80’s metal (kurio paskirties aš niekaip nesupratau), bet heavy kategorijos nėra. Tokios heavio grupės kaip Judas Priest tinklapyje minimos, bet jos nepriskiriamos nė vienai kategorijai. Ta pati padėtis ir su symphonic metalu. Be to yra ir tokių nelabai girdėtų terminų kaip athmospheric hardcore, taip pat išskiriami goth ir gothic metalo stiliai. Nors paprastai goth ir gothic yra sinonimai, bet bnr goth metalu vadina metalizuotą gothic roką (Type O Negative, 69 eyes, Crematory), o gothic metalu – gotizuotą atmosferinį doom’ą arba gotišką sympho metalą (Within Temptation, Theatre of Tragedy, Tristania). Gal ir teisinga būtų tas grupes padalinti į skirtingus stilius, nes tarkim Crematory ir Epica bendrų bruožų turi ištiesų labai mažai.
www.progarchives.com – Didžiausias progresyvaus roko muzikos portalas. Čia rasite beveik visas (o gal net visas) progresyviuosius elementus naudojančias grupes. Jos susikirtytos į keletą stilių, pavydžiui space/psychedelic rock, proto prog, sympho prog, jazz/fussion, krautrock ir t.t. Taip pat ten įtraukti progresyvieji elektroninės muzikos atlikėjai (kalbu ne apie visokius bumčikus pirdumčikus, o tokius genialius kompozitorius kaip Vangelis arba Bryan Eno), o prog related kategorijoje galima išvysti pačių įvairiausių stilių (netgi pop) atlikėjų, kurių muzikoje galima užčiuopti bent šiokias tokias progresyvo gaideles (viena tokių grupių yra Iron Maiden). Na ir savaime aišku, didelis dėmesys skiramas progresyviajam metalui, juolab kad būtent šio stiliaus rėmuose šiuo metu ir vyksta didžiuasia prog roko evoliucija. Nuostabiausia, kad svetainėje galima paklausyti po kelias kiekvienos grupės dainas ir pažiūrėti vaizdo įrašų.
www.darklyrics.com/– Didžiausia ir manyčiau geriausia metalo dainų tekstų svetainė. Joje galima rasti didžiąją dalį visų metalo kūrinių lyrikų. Labai patogu, nes dainos suskirstytos pagal albumus. Tinklapis labai patogus naudojimui, paprastas, bet skoningas dizainas ir ganėtainai mažai reklamų (yra gal tik vienas reklaminis skydelis apačioje, kuris nelabai ir trukdo). Tai tikrai yra geriausia dainų žodžių svetainė, kokią man yra tekę pastebėtii interneto kloduose. Maža to, ten galite aptikti net ir lietuviškų metalo grupių lyrikas. Aišku jei jums reikia Korn arba Shakiros dainų žodžių, jų ten geriau neieškoti. Tikrai nerasit.
Na šiam kartui gal užteks. Tiesa kątik pastebėjau kažkokį įdomų metalo stilių medį su garso pavyzdžiais: http://www.anus.com/metal/about/styles/ Anksčiau šito medžio anus.com svetainėje lyg ir nebuvo. O gal nepastebėjau. Tai jo bent kolkas neaprašinėsiu. Pasižiūrėkit ir įvertinkit patys. O aš einu jo išbandyti 🙂
Džiugu, kad mano straipsnis apie marketingo metodus Linkin Park opuse “Minutes to Midnight“ sulaukė atgarsio net ir už šio blogo ribų. Štai kokia diskusija vyksta viename iš lietuviškųjų grupės fanų tinklapių. Tai pat toje diskusijoje buvo pateikta nuoroda į puikų straipsnį, apie tai jog visos Linkin Park dainos yra vienodos. Labai teisingas straipsnis, puikiai patvirtinantis mano argumentus. Jau seniai man atrodė, kad Numb yra Pushing me away klonas…
Na o kadangi esu didelis sociologijos, psichologijos ir kitų panašių marazmų mylėtojas, tai neatsispyriau pagundai mažumėlę paanalizuoti šios grupės gerbėjus. Galima būtų išskirti keletą grupės fanų kategorijų (jos būdingos ir daugelio kitų pop atlikėjų gerbėjams):
Veteranas. Buvęs fanas. Klauso daug ir įvairios muzikos, ir kartais dar užsileidžia LP įdomumo dėlei ar apimtas nostalgijos. Drąsiai reiškia savo nuomonę ir nėra apribotas kažkokiais tai rėmais. Neretai LP vertina kaip buvusią paauglystės muziką, gali jų nekęsti arba vertint kritiškai (“kai klausiau LP, buvau dar jaunas kvailas ir neišmaniau nieko apie muziką“), bet jausti jai pagarbą už pastūmėjimą link sunkesnių ir rimtesnių stilių (metalo, prog roko, indie, gotikos ar klasikos)
Liberalas. Didelis fanas, kuriam LP yra mėgstmiausia grupė, nepaisant to, kad jie yra komercinė pop grupė ir visai ne metalas. Dažniausiai klauso daug įvairios muzikos, retais atvejais netgi žino kas yra tikrasis metalas (gotika, prog rokas, hardkoras) ir gali atskirti death’ą nuo power’io (crust punk nuo metallcore, darkwave nuo batcave, space rock nuo zeuhl). Gerbia kitų nuomonę ir nejaučia neapykantos tiems kieno nuomonė priešiška LP atžvilgiu, jeigu ta nuomonė protinga ir argumentuota. Po kelių metų dažniausiai pereina į veteranų kategoriją.
Fanatikas. Turbūt didžiausia tikrųjų LP fanų dalis (arba bent jau pati triukšmingiausia). Konservatyvūs, siaurų pažiūrų. Linkin Park jiems aukščiau visko.Būdingi šūkiai: “Lp foreva“, “Linkin Park dievai, visos kitos grupės šūdas“. Beveik visos šios kategorijos merginos įsimylėjusios Česterį. Internetinėje erdvėje atpažįstmi iš tokių nickų kaip: Chaz, Shinoda(visi jų vardai ir pavardės bei visokios jų moduliacijos), Meteora, LP_fanė(as), hybrid/child, linkinas, pushmeaway ir daug panašių. Moka mintinai visų dainų tekstus ir itin mėgsta tai parodyti įvairiausiais būdais. Dažniausiai rengiasi kaip reperiai arba emo (arba kaip emoreperiai). Elgesiu panašūs į pastaruosius. Į bet kokią grupės kritiką atsako kaltinimais varymu ant kitaminčių ir netolerancija. Baisiai įsižeidžia, kai kas pasako kad LP negroja metalo arba yra pop. Nenori tikėti net akivaizdžiais to įrodymais. Dažniausiai nieko neišmano apie tikrąjį metalą ar kitokius nemainstreaminius stilius, o neretai ir apskritai nieko nenutuokia apie muziką. Kai kurie mokosi grot gitara, bet apsiriboja tik mokėjimu pabrūžint “In the end“ rifą ir akordus (mano kad tai krūta). Sužinoję apie LP koncertą Lietuvoje greičiausiai privarytų į kelnes (čia tik hipotezė) arba apsižliumbtų iš džiaugsmo. Reikia paminėti kad fanatikų kategorija ne vienalytė ir galima būtų išskirti dar bent keletą subkategorijų (pagal fanatiškumo laipsnį), bet to nedarysiu.
Pozeris. Žmogus klausantis LP tik dėl mados ir bandantys pritapti prie minios. Turi daugumą fanatiko bruožų. Vienintelis skirtumas – iš tikrųjų nemėgsta LP muzikos. Galimas daiktas, kad paslapčia klauso Yvos Cicinienės (bendrinis lietpopsio pavadinimas) arba Britnės Pussycat – Acholeros repertuaro.
Na apie tuos kam LP nėra ir niekada nebuvo mėgstamiausia grupė nekalbėsiu.
Aišku jums iškilo klausimas: pričiom čia ta Bažnyčia? A vot pritom, kad dauguma fanatikų kategorijos atstovų daug kuo primena religinius fanatikus arba bent jau davatkas ir dievobaimingus krikščionybės ar kitos religijos atstovus. Jei krikščionybės fanatikai sakytų: “Žmogų sukūrė Dievas, ir jokie mokslininkai man neįrodys kad jis kilo iš bezdžionės “, tai LP fanatikas: “LP nėra popsas ir jokie straipsniai neįtikins kad esu neteisus“. Kaip krikščionys nedrįsta suabejoti Kristaus dieviškumu, tai LP fanai niekada nepripažins, kad jų garbinama grupė yra komercinė. Taip jūs teisingai mane supratote. LP (ar kitos pop grupės) fanatizmas yra beveik tokia pati religija kaip ir krikščionybė. Žinoma tai skamba paradoksaliai ar net galbūt absurdiškai, bet geriau apsvarsčius, manau sutiksite, kad tiesos šiuose mano paistaluose tikrai yra. Šiais laikais nemažai žmonių laiko save ateistais, teigia kad Dievo nėra, bet patys nė nepajunta kaip jų sieloje Dievo vietą užima koks nors stabas: Leninas, Britnė, A. Rimiškis , “BC Žalgiris“ ar tie patys Linkin Park. Turbūt akivaizdu, kad daugelis LP fanų didesnę ekstazę pajustų palietę Shinodą nei tarkim Tiurino drobulę, o gal net ir patį prisikėlusį Kristų (apie visokius tai popiežiuas šmopežius net nekalbu, juos geriausiu atveju būtų galima pavadinti tik Kristaus menedžeriais, o ir LP menedžeriai jų fanamas visai neįdomūs). Taigi nuolat silpstanti Bažnyčia šiandien turi grumtis dėl tikinčiųjų išsaugojimo ne tik su kitom religijom, sektom ar satanistų grupuotėm, bet ir su “pop dievukais“, kurie masėms yra žymiai patrauklesni, nei kažkoks prieš du tūkstantmečius miręs pamokslautojas. Gerai, kad Bažnyčia pamažu praranda savo įtaką ir vis mažiau kišasi į politiką ar žmonių gyvenimus (prieš 100 metų už tokius pasisakymus buvo galima pakliūt kalėjiman) , bet blogai, kad dauguma žmonių krikščioniškas moralės normas išmaino į tų “pop dievukų“ kišamus vartotojiškos visuomenės idealus, kurie visuomenei yra tikrai labai žalingi.
Visos mintys esančios šiame bloge yra perkeltos tik iš mano galvos, todel, jeigu norite blog'e esančią informaciją panaudoti saviems tikslams, prašome pirma kreiptis į mane.
Beje, visi muzikos ir video failai, kurių nuorodos yra viešinamos, guli ne mano serveryje, todėl už tai neatsakau, tačiau, jei jūs esate failo savininkas ir jums tai nepatinka, nuorodą mielai išimsiu.
Norvegiškas metalas. Turbūt kiekvienam metalgalviui šis žodžių junginys asocijuojasi su Mayhem, Darkthrone, Gorgoroth ir kitomis tamsųjį “necrosound’ą“ propaguojančiomis black metal formacijomis. Tačiau blekas nėra vienintelis Norvegijos sunkiosios scenos pasididžiavimas. Šioje atšiaurioje senųjų vikingų ir fjordų šalyje užgimė ir kiek lengvesnis, bet ne mažiau atmosferiškas stilius – gothic metalas. Theatre of Tragedy išpopuliarintas “beauty and the beast“ pobūdžio vokalinis duetas tapo pagrindiniu jo skiriamuoju bruožu. Kita Norvegijos grupė Tristania pažengė dar toliau ir įvedė trečią vokalą – greta vyriško growl’o ir jam oponuojančio švelnaus moteriško soprano atsirado ir žemas švarus vyriškas balsas (kokie dažnai būna senajame gothic roke). Toks vokalinis sąstatas kartais juokais vadinamas “meilės trikampiu“. Kitas Tristanijos bruožas – karts nuo karto pasigirstantis lotyniškai giedantis choras. Taigi ne veltui Tristania laikoma viena originaliausių ir kokybiškiausių šio stiliaus grupių. Bet taip jau gavosi, kad vienas iš Tristanijos įkūrėjų ir pagrindinis žodžių ir muzikos autorius Morten Veland juos paliko. Ši netektis grupei Tristania buvo stiprus smūgis, bet laimei ne mirtinas ir net po šios netekties Tristania išlaikė savo kokybę ir per daug nenusivažiavo. Užtat Morten’as pradėjo naują grupę – Sirenia.
Taip jau lėmė likimas, kad paskutinė XX amžiaus dekada heavy metalo džentelmenams pašykštėjo sėkmės. Jei jau pasitraukus Adrianui Smitui fortūna nuo jų ėmė suktis, tai vokalisto Briuso Dikinsono išėjimas tapo didžiąja meidenų tragedija. Išėjęs frontmenas buvo pakeistas buvusiu Wolfsbane vokalistu Blaze Bayley. Jam tai buvo didžiausios svajonės išsipildymas, meidenams – viltis pakilti iš pelenų ir pradėti naują grupės etapą. Na iš pelenų grupė pakilo, bet deja, ne feniksu, o matyt tik viso labo putpele. Tad bandymai išskristi iš duobės ir atgauti 80-taisiais pelnytai užtarnautą šlovę truko pernelyg ilgai ir nebuvo labai sėkmingi.
Ką turi bendro metalo protėviai Black Sabbath, gothic rokeriai The Sisters of Mercy ir hardcore/punk legendos The Misfits? O gi tai, kad visos šios trys labai skirtingų svorio kategorijų grupės yra amerikiečių Type O Negative įkvėpėjai. Ši Bruklino ketveriukė sulydė šių trijų grupių stilių, įdėdami dalelę savęs ir dar velnias žino ko. Taip gimė gothic doom metalo formacija Type O Negative.
Pirmosios bangos black metalas dar toli gražu nebuvo panašus į tai ką įprasta black’u vadinti šiandien. Tai buvo ilgas stilių kryžminimosi ir evoliucijos laikotarpis, kurio metu kelios ganėtinai skirtingos grupės į moderniojo bleko virimo katilą įpylė savo bruožų. Bleko ugnį įžiebė Venom, tačiau jie stiliui tesuteikė tik pavadinimą ir padėjo pamatus koncepcijai, bei paskatino daugybę jaunų grupelių sekti jų pėdomis. Bandę pamėgdžioti Venom, šveicarai Hellhammer įnešė į bleką minimalizmo (bei primityvizmo) bruožų, King Diamond buvo vienas iš corpsepaint (blekeriams būdingas sceninis grimas) pradininkų. O štai Bathory žengė dar toliau. Nors pirmąjame savo albume jie dar mėgdžiojo Venom, bet vėlesnė jų kūryba smarkai įtakojo bleko vystymąsi. Grupės lyderis Quorthon turbūt pirmasis ėmė naudot blekerišką scream’ą (iki tol black’e dominavo žemas grubus trašistinis arba aukštas spygaujantis heaviškas vokalas), o pats muzikos skambesys žymiai pasunkėjo, pašiurkštėjo ir įgavo šiaurietiškų bruožų. Taigi iš visų oldschool black metalo grupių Bathory skamba panašiausiai į šiuolaikinį šio sitiliaus variantą. Ši grupė užbaigė black metalo gamybos darbus, bet jiems to buvo maža, tad sukūrė dar vieną naują stilių – viking metalą.
Buvau jau minėjęs vertingas lietuviškas muzikos svetaines, o šįkart pateikiu keletą anglakalbių tinklalapių:
Džiugu, kad mano straipsnis apie marketingo metodus Linkin Park opuse “Minutes to Midnight“ sulaukė atgarsio net ir už šio blogo ribų. Štai kokia diskusija vyksta viename iš lietuviškųjų grupės fanų 
Rokiškio Balbo 