maiden ivŠtai ir pagaliau atėjo metas ilgai lauktam (o gal ir ne) pamazgų pilimui ant didžiųjų britų NWOBHM legendų. Mat nors ir išlikdami puikios formos koncertine grupe, Iron maiden vis dėl to nesugebėjo išlaikyti  formos kūryboje. 1990 metais grupę palieka Adrianas Smith’as, šviesiaplaukis gitaristas, kuris netrukus pakeičiamas kitu blondinu – Janick’u Gers’u. Dėl to grupės koncertai nenukenčia, priešingai: Janick’as trykšte trykšta energija, kaip koks pamišėlis nuolat laksto po sceną ir be jokio gailesčio mėto ir tranko savo gitarą. Po vokalisto Bruce Dickinson’o tai pats energingiausias ir pasirodymų metu įdomiausias stebėti narys. Bet deja jis nesugeba išgelbėti po Smith’o išėjimo sparčiai smukti pradėjusios grupės. Tiesa nežinau ar Smith’o pasitraukimas buvo tuo nuosmukio priežastis, o gal tik pasekmė? Bet šiaip ar taip, grupė nusprendžia nebeiti eksperimentų ir progresyvumo keliu, tad jų 1990 metų albumas “No Prayer for dying“ yra visiška savo pirmtako “Sevent son of the seventh son“ priešingybė visomis įmanomomis prasmėmis. Grupė atsisako visų eksperimentinių laimėjimų, sintezatorių, sudėtingų dainų struktūrų, epiškumo ir per didelio intelektualumo – visko kas juos nors kiek siejo su progresyviuoju roku. Grupės skambesys tampa netgi labiau hardrokiškas ar net rokenroliškas, nei heavymetališkas. Bet baisiausia yra tai, kad pasikeičia Briuso dainavimo maniera. Švarų ir plataus diapazono beveik operinį dainavimą jis iškeičia į AC\DC stiliaus kniaukimo ir motorhead’iško šiurkštaus kriokimo mišinį. Net skaudu klausyti, kai tokio galingo balso savininkas drasko gerklę kaip koks susenęs trečiarūšis gatvės muzikantas. Trumpai tariant, grupės skambesys smarkiai supaprastėjo ir tapo gerokai komerciškesnis. Matyt grupė pasidavė prodiuserių, norinčių bet kokia kaina užkalt kuo daugiau pinigų, įtakai. O galbūt patys susirgo pinigų darymo manija? Šią hipotezę labai puikiai pailiustruoja grupės diskografija Atkreipkit dėmesį, kiek daug įrašų išleidžiama per 1990 metus. Turiu omeny visą šūsnį EP’akų kuriuose perleidžiami seni meidenų hitai. Taip pat atkreipkit dėmesį į daugybę 1993-1994 metais išleistų live’ų ir singlų. Per 1990-1994 metų laikotarpį Iron Maiden išleidžia nepalyginami daugiau įrašų nei per bet kurį kitą savo egzistavimo penkmetį, bet tik du iš jų yra nauja kūryba. Tai jau minėtasis “No prayer for dying“, kuris laikomas praščiausiu grupės opusu (paradoksalu – po savo paties geriausio albumo “SSOTSS“ išleidžiamas pats blogiausias – iš slovės zenito iškart nukrentama iki mirties taško) ir 1992 “Fear of the dark“. Abu jie man pasirodė nepaprastai nuobodūs, nors “Fear of the dark jau yra šoks toks pakilimas iš mirties taško. Dauguma šio albumo dainų blankios ir neįdomios, nors yra puikių vietų. Man visai patiko gabalai “Fugitive“, “Judas be my guide“ , “Wasting love“ (gal kiek skystoka baladė, bet jos priedainis lengvai įstringa galvoje) ir savaime aišku titulinė “Fear of the dark“ – turbūt vienintelis albumo kūrinys, tapęs nemirtinga klasika ir nenusileidžiantis tokiems grupės šedevrams kaip “Hallowed be thy name“, “The Trooper“, “Aces High“ ir t.t. Net susidaro įspūdis, kad grupė pirmiausia sukūrė šį gabalą, bet kadangi vienos dainos pilnametražiui albumui neužtenka, prikišo visokių “iš reikalo“ prirašytų kūrinių, kad pritemptų iki LP trukmės. Ir netik “pritempė“, bet ir gerokai “pertempė“. “Fear of the dark“ gavosi netik baisiai nuobodus, bet ir gerokai per ilgas – 58:37 minutės. Ligi tol visi grupės darbai tetrukdavo 40 – 50 minučių. Bet grupė turėdavo ką pasakyti. O dabar… albumas, kuris kartą perklausytas, dešimtmečiais dulkės lentynose arba, esant empėtrydinei jo versijai, mėtysis kietojo disko “cluster’iuose“.

Panašu, kad grupės vokalistas buvo nepatenkintas keliu, kuriuo jie pasuko, tad 1993 jis pasitraukia iš Iron Maiden ir susikoncentruoja ties soline kariera. Tai buvo stiprus smūgis jau ir taip nuo šlovės pakylos riedėti pradėjusiam kolektyvui (juk būtent Briusas juos ten ir užlaipino). Taigi grupei atėjo sunkūs laikai. Vienintelis būdas išbristi iš krizės – susirasti naują vokalistą ir žengti permainų keliu. Taip ir buvo mėginta daryt, bet apie tai kitą kartą. Tai tiek apie meidenų laikotarpį, prasidėjusį viena netektimi ir pasibaigusį antra.

Holy smoke

Fear of the dark

From here to eternity