sireniaNorvegiškas metalas. Turbūt kiekvienam metalgalviui šis žodžių junginys asocijuojasi su Mayhem, Darkthrone, Gorgoroth ir kitomis tamsųjį “necrosound’ą“ propaguojančiomis black metal formacijomis. Tačiau blekas nėra vienintelis Norvegijos sunkiosios scenos pasididžiavimas. Šioje atšiaurioje senųjų vikingų ir fjordų šalyje užgimė ir kiek lengvesnis, bet ne mažiau atmosferiškas stilius – gothic metalas. Theatre of Tragedy išpopuliarintas “beauty and the beast“ pobūdžio vokalinis duetas tapo pagrindiniu jo skiriamuoju bruožu. Kita Norvegijos grupė Tristania pažengė dar toliau ir įvedė trečią vokalą – greta vyriško growl’o ir jam oponuojančio švelnaus moteriško soprano atsirado ir žemas švarus vyriškas balsas (kokie dažnai būna senajame gothic roke). Toks vokalinis sąstatas kartais juokais vadinamas “meilės trikampiu“. Kitas Tristanijos bruožas – karts nuo karto pasigirstantis lotyniškai giedantis choras. Taigi ne veltui Tristania laikoma viena originaliausių ir kokybiškiausių šio stiliaus grupių. Bet taip jau gavosi, kad vienas iš Tristanijos įkūrėjų ir pagrindinis žodžių ir muzikos autorius Morten Veland juos paliko. Ši netektis grupei Tristania buvo stiprus smūgis, bet laimei ne mirtinas ir net po šios netekties Tristania išlaikė savo kokybę ir per daug nenusivažiavo. Užtat Morten’as pradėjo naują grupę – Sirenia.

Savo skambesiu grupė labai primena Tristania ir galbūt būtų galima ją pavadinti pastarųjų klonu. Tačiau šiuo atveju kaltinti klonavimu yra apsurdiška, nes abi grupės yra to paties gerbiamo Morteno Velando kūryba. Tiesa Sirenia yra ne tiek grupė, kiek vieno žmogaus projektas. Mortenas kuria muziką, žodžius, įrašo visas instrumentų (išskyrus smuiko) partijas ir dar yra kriokiantysis vokalistas. Žinoma jis neišsiverčia be mišraus choro, profesionalaus smuikininko bei švaraus vyriško ir moteriško vokalų pagalbos (juk nemėgins pats išklykčioti soprano partijų, juolab kad tokia muzika nėra kuriama specialiai gėjams). Koncertų metu jam talkina “gyvi“ muzikantai, nors klavišinių ir choro partijas atlieka kompiuteris. Šiaip aš esu prieš bet kokią dalinę fonogramą koncerte, geriausia kai viskas atliekama vien tik gyvai, tačiau gotai elektroniką toleruoja kur kas labiau nei metalistai ir jiems tokia “smulkmena“ matyt nekelia problemų. Tiesa Sirenia gyvuose pasirodymuose nenaudoja ir bosinės gitaros (kas vėlgi gotams turbūt neatrodo didelis trūkumas), bet ir be jos žemų garsų užtektinai. Abudu gitaristai groja žemoje tonacijoje ir jei neklystu naudoja septynstyges gitaras (arba nužemintas šešiastyges). Tačiau jie neatlieka gitarinių soluočių. Laimei Velandas šios rokui privalomos kiekvieno kūrinio dalies neatsisakė – pakankamai virtuoziški soliakai atliekami smuiku (ir jie nenusileidžia tradicinėms metalo gitarų soluotėms). Gan įdomus sprendimas.

Tekstai irgi yra stiprioji grupės pusė. Reikia pripažinti, kad Mortenas Velandas yra puikus anglų kalbos žinovas. Nors dainos rašomos ne gimtąja kalba, bet jų lyrika išties turtinga ir romantiškai poetiška. Gausu vien litertūrinėje anglų kalboje vartojamų žodžių ir išsireiškimų, ir prisipažinsiu, kad nežinojau beveik pusės jų reikšmės. Kita vertus buvo puiki proga praturtinti savo žodyną.

Tačiau tai ką aš parašiau labiau tinka 2002 – 2006 grupės kūrybai apibūdinti. Per tą laikotarpį išleisti 2 puikūs albumai “At Sixes And Sevens“ ir “An Elixir For Existence“, taip pat EP “Sirenian Shores“. Muzikine prasme abu darbai man išties patiko, nors “An Elixir…“ koncepcija kažkaip priimtinesnė, (“At sixes…“ labiau savižudiškas, o jo siužetas baigiasi lyrinių subjektų venų susipjaustymu, kuris man pasirodė nesuprantamas). “Sirenian Shores“ iš esmės nėra nieko naujo, tik pateikiamos kelios perkurtų dainų versijos ir vienas koveris, bet skamba visai smagiai.

Kad ir kaip bebūtų, iki 2006 Sirenia buvo viena stipriausių gothic metalo grupių, kurios muziką teigiamai vertino net ir kai kurie rimti brutalūzai (ko nepasakytum apie daugelį kitų gothic metalo formacijų). Sirenia buvo pavizdys, kad ir gotiškas metalas gali būti kokybiškas ir neprimityvus. Deja su naujuoju albumu “Nine Destinies and a Downfall“ skambesys pasikeitė. Kad ir kaip liūdna pripažinti, Sirenia smarkiai nusivažiavo. Susiradę pastovius narius ir naują vokalistę Monika Pedersen, jie tapo dar vienu Evanesence klonu. Grupės muzika smarkiai suprimityvėjo, prarado viską ką turėjo savito ir originalaus, ir beveik neliko ne tik metalo, bet ir gotikos elementų. Dabartinė jų kūryba mažai tesiskiria nuo Within Temptation, Lacuna Coil, Evanesnce ir kitų praeityje gerų, bet su laiku visiškai nupopsėjusių ir suvienodėjusių female fronted metalo grupių. Deja gothic metalas miršta ir kokybiškų stiliaus grupių gretos retėja. Laimei, senoji Morteno grupė Tristania vis dar laikosi. Lieka tikėtis, kad jos jaunesnioji sesuo paklydėlė dar grįš į metalinį doros kelią. Nors viltis kvailių motina…

My Mind’s Eye (albumo versija) (2007):

The Other Side (2007):

On The Wane (Live At Inferno Festival) (2003):

In A Manica (Live At Inferno Festival) (2003)