Ką bendro turi Suomija su sunkiąja muzika? O gi labai daug. Juk iš šios šalies kilo devynios galybės įvairiausių grupių: pradedant nuo pistgočių garbstomų pop roko dievukų Him ir The Rasmus ar Eurovizijos revoliucionierių Lordi, baigiant žymiaisiais Nightwish, melodeferiškais Insomnium, Eternal Tears Of Sorrow, poweristais Sonata Arctica, Sinergy, ektremaliaisiais doomeriais Shape Of Despair ir velnias žino kokį stilių grojančiais Children Of Bodom. Bet turbūt šiuo metu plačiausiai pasaulyje žinoma ir pati originaliausia Suomijos grupė yra jau ketvirtą kartą Lietuvon užsukanti Apocalyptica. O to užsukimo pretekstas – siekis pristatyti savo naujausią opusą Worlds Collide. Tad kodėl gi nepažiūrėjus ko gi jau pridirbo šaunieji Suomijos violančelistai šį kartą?
Pirmą kartą Apocalyptica pasaulį sužavėjo įrodę, jog galima Metallica repertuarą sugrot keturiom violančelėm. Vėliau paaiškėjo, kad jie ne vien koverius grot sugeba – jų pačių kūrybos melodijos taip pat buvo teigiamai įvertintos. Po to kamerinių instrumentų draugiją papildė modernus būgnų komplektas. Vėliau grupė nieko originalus nebesugalvojo, bet to jau visai nereikėjo populiarumui išlaikyti. Grupė jau yra žinoma ir turi fanų visame pasaulyje. Na bet užteks tų įžangų. Imkimės vertinti patį albumą.
“Worlds Collide“ sudaro 11 kūrinių, kurių visi maždaug vienodo ilgio (apie 4 minutes). Šįkart neišgirsime nė vieno koverio, mat visas kompozicijas sukūrė autoriai. Gerai tai ar ne – kiekveino asmeninė nuomonė, bet reikia pripažinti, kad grupė muziką kurti moka. Kompozicijos gražios ir kabinančios. Puikai įsipaišo ir kviestiniai muzikantai, kurių gan nemažai: Corey Taylor (Slipknot/Stone Sour), Dave Lombardo (Slayer), Tomoyasu Hotei, Cristina Scabbia (Lacuna Coil), Till Lindemann (Rammstein) ir Adam Gontier (Three Days Grace). Tiesa pirmuoju albumo singlu pasirinkta daina “I’m not Jezus“ su Corey Tailor man nepatiko (išvis laikyčiau tai pačiu prasčiausiu ne tik albumo, bet ir apskritai Apocalyptica kūriniu), tačiau Till Lindeman ar Lacuna Coil vokalistės Christina Scabbia vokalinė intervencija išties vykusi. Visada malonu girdėti mėgstamus balsus kiek kitokiame amplua. Tačiau vis dėlto albumas netenkina šimtu procentų. Trūkumas tas, kad visos dainos perdėm standartiškos ir nepateikia nieko novatoriško ar nenuspėjamo. Reikia pripažinti, kad Apocalyptica dabar tiesiog naudojasi savo violančeliškumu. Jeigu jie grotų ne šiais klasikiniais instrumentais, o elektrinėm gitarom, tai tebūtų vidutiniška alternatyvaus roko grupelė, kokių vien per MTV galima išvytsi per dieną bent 10 (o kur dar visokie andergraundai). Ir šiaip susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau Apocalyptica stengiasi užmaskuot savo violančeliškumą. Kai kuriose albumo vietose išvis buvo sunku patikėti kad grojama ne fuzuotomis gitaromis. Bet kad violančelės gali imituoti elektrinės gitaros skambesį buvo įrodyta jau pirmajame jų albume, o dabar jau reiktų pasirinkti kitus kūrybinio progreso kelius (pvz.: parodyti kuo violančelė pranašesnė už elktrinę gitarą). O grupė priešingai, kuo tolaiu tuo albiau artėja prie visiškai standartiško ir jau nusivalkiojosio mainstream roko.
Taigi nors “Worlds Collide“ nepateikia nieko naujo ar originalaus, man šis albumas pasirodė visai kokybiškas ir kabinantis. Jame neatrasime nieko, ką reiktų giliai nagrinėti ar kas duotų peno filosofiniams apmąstymams. Tiesiog tai puiki muzika fonui arba lengvam pasiklausymui. Puikiai tinka tiek brutalūzams (plačių pažiūrų), tiek klasikinės muzikos megėjams, tiek ir visai paprastoms ir neužgrūdintoms, prie sunkenybių ar įmantrybių nepratusioms ausims.
1999 metais įvykęs frontmeno Blaze Bayley pasitraukimas daugumos grupės gerbėjų nebuvo sutiktas labai liūdnai, o ir tie kas nuliūdo, vėliau priverkė dešimt kartų daugiau džiaugsmo ašarų. Ir visai ne be reikalo. Mat įvyko tai, ko meidenų fanai laukė šešerius metus – sugrįžo talentingasis vokalistas Bruce Dickinson, su savim į grupę parsivesdamas ir gitaristą Adrian Smith. Maža to, meidenai neišmetė ir Smith’ą pakeitusio Janick Gers’o, tad grupėje atsirado net trys solinės/ritminės gitaros. Taigi Iron Maiden atgavo visą savo ankstesnę jėgą ir vėl susigrąžino didžiųjų metalo korifėjų statusą.
Po Briuso sugrįžimo grupė vėl atgavo savo puikią koncertinę formą. Nors grupės nariai jau įkopę į 5 dešimtmetį, energijos jiems tikrai netrūksta. Grupė duodasi po sceną lyg būtų kokie 20-tmečiai pankrokeriai, o gal net ir energingiau. Tačiau įspūdinga ne vien koncertinė grupės dalis. Nuo 2000 metų grupė spėjo išleisti tris studijinius albumus, kurių pirmasis “The Brave New World“ pripažintas vienu geriausiu jų darbų, o ir kiti 2 albumai “Dance Of The Death“ ir “The Matter Of Death And Life“ skamba išties puikiai. Po ištiso klystkelių ir negandų dešimtmečio, grupė nusprendė sugrįžti prie savo geriausiojo albumo “The Seventh Son Of The Seventh Son“ tradicijų, tai yra meidenai vėl išplaukė į plačius ir margus progresyviojo roko vandenis, kas reiškia, kad naujoji grupės kūryba pasižymi plačia muzikine įvairove, sudėtingomis ir nebanaliomis kompozicijomis bei įdomiu ir visai vykusiu eksperimentavimu. Sprendimas priimti trečią gitaristą tikrai pasiteisino – smarkiai praturtėjo grupės skambesys ir atsivėrė platesnės kūrybinės galimybės, kas reiškia, kad šių britų potencialas nė neketina išsekti. Tačiau svarbiausia, kad nepaisant visokių didesnių ar mažesnių pokyčių, grupė išlaikė savo stilių ir nors ir buvo nusivažiavę, sugebėjo vėl atsitiest. Tiesa naujajam tūkstantmetyje grupės kūryba tapo kur kas brandesnė, rimtesnė ir intelektualesnė, dėl ko nukentėjo jos “draivas“. Na galbūt naujuosiuose albumuose liko mažiau uždegančių ir jaunatviška energija pulsuojančių kūrinių, bet logiška – ne kiekvienas sulaukęs 50-ties gali išlikti toks pat jaunas ir energingas, koks buvo 18-kos. Iron Maiden nė neketina apsimesti jaunaisiais maištinikais paaugliais, bet kuria tai kas jiems paties atrodo įdomu ir prasminga. Tai, kad jie nebeturi tiek draivo kiek jo turėjo prieš gerą dvidešimtmetį, manau puikiai kompensuoja patirtis ir per ilgus metus sukaupta gyvenimo išmintis, kuri atsipindi naujausioje britų metalo grandų muzikoje.
Pastarieji septyneri metai parodė, kad “Geležinė Mergelė“ ne tik kad dar turi jėgos, bet jos stygiu nė kiek nesiskundžia ir netgi lenkia didesniąją dalį sunkiosios scenos naujokų. Ši, viena seniausių ir visų laikų geriausių metalo grupių, susikūrusių dar tais gūdžiais NWOBHM laikais, kuomet metalas tebuvo tik naujagimio stadijoje, vis dar stovi šio stiliaus priešakyje ir garbingai laiko jo vėliavą. Džiugu, kad šiais komercijos ir sintetinio meno laikais vis dar yra grupių, kurios gali didžiuotis ne vien savo garbinga praeitimi, bet ir nemažiau šlovinga dabartimi. \m/\m/\m/UP TO IRONS \m/\m/\m/ ;D
Visų pirma tai labai atsiprašau, kad dėl katastrofiškos laiko stokos akivaizdžiai sulėtėjo šio internetinio dienoraščio pildymas. Tačiau noriu nudžiuginti mūsų skaitytojus ir ypač nuliūdinti nekentėjus – mes dar gyvi ir nė neketiname trauktis iš fronto. Popsas vis labiau ir labiau veržiasi į žmonių sąmonę ir pasąmonę, tad vienintelė išeitis sustabdyti šio debilizmo viruso srautą – skleisti rimtos ir bekompromisiškai meniškos ir kokybiškos alternatyviosios muzikos propagandą. Šįkart mano propaganda bus skirta internetinės radijo anūkės Last.fm išliaupsinimui. Manau daug kas esat girdėję apie šį virtualų agregatą ir juo sėkmingai naudojatės, tad daug apie jį nerašysiu. Mano tikslas atkreipti dėmesį tų, kas apie šį daiktą ničnieko nėra girdėję ir galbūt galvoja, kad tai yra kažkas panašaus į senelio Anikledijaus Papirdūnovo barščius su grybukais ir lašiniais. Bet iš tikrųjų tai visai nepanašu. Last.fm yra tokia programa, kuria nuėjus į minėtąjį tinklapį ir parsiuntus iš interneto galima klausytis milžiniško dainų resurso. Užtenka tik įvesti norimo išgirsti atlikėjo arba muzikinio stiliaus pavadinimą ir transliacija prasidės. Jei daina nepatinka, galima peršokti į sekančią arba pasirinkti kitą stilių. Beje, po kiekvienu klausomu kūriniu pateikiama išsami grupės biografija, bei nurodoma iš kurio albumo paimtas atitinkamas šmotas. Labai nuostabus dalykas. Tiesa, pamiršau paminėti, kad prieš siunčiantis programą reikia užsiregistruoti ir susikurti vartotojo profilį, kurį vėliau galima lankyti. O jame pateikiama nebloga statitika. Fiksuojamos dainos kurias klausai ir sudaromi asmeniniai topai. Kiek paranojiškenius žmogelus gali apimti panika: “o ne, dabar esu šnipinėjamas“. Na gal ir teisybė. Last.fm žino ką Tu klausai ne tik per last.fm radiją, bet ir per Winamp, Windows Media Playser ir kitas programas. Tai galbūt galima būtų pavadinti kišimusi į privatų gyvenimą, bet kita vertus, visai smagu sužinoti kokias grupes klausaisi dažniausiai (pvz. mano klausomiausia jau ilgą laiką yra Therion).
Last.fm yra naudinga ieškant naujų grupių arba bandant susipažinti su tam tikrais muzikos stiliais. Tarkim nežinai kas per daikts yra tas stoner rock arba norisi susipažinti su tarkim The Cure kūryba. Įrašai į užklausą atitinkamą sąvoką ir iš kolonėlių ima šniokšti atitinkamas muzonas. O muzikos pasirinkimas labai platus. Nuo gangsta repo iki tarkim krikščioniškojo metalcore arba visiškai eksperimentinių šniokštesių. Taigi šioje stotyje galima išgirsti turbūt visų įmanomų muzikos stilių (netgi ir klasikinę ir bažnytinę arba liaudies muziką bei džiazą). Tiesa stotis turi ir trūkumų. Neretai galima išgirsti ne to stiliaus, kurį norėjai paleisti kūrinių. Ir dažnai tas erzina. Pavyzdžiui pasirinkus tag’ą grindcore, tikro normalaus grind’o paklaustyti taip ir nepavyko. O štai tag’as Lithuanian metal yra visiškas pravalas. Mano atveju iš pradžių pagrojo Schadowdances kūrinį (lietuviškas metalas), po to naukambėjo Foje (lietuviškas bet ne metalas), tada Judas Priest (metalas, bet ne lietuviškas), tada Pantera, galiausiai išvis Eminemą užleido (ką jis turi bendro su Lietuvos sunkiąja scena?). Tokių kuriozų stotyje dažnai pasitaiko. Bet kita vertus, manau kiekvienas pripažins kad tai geras daiktas ir jo privalumai šimteriopai nusveria trūkumus.
Šis straipsniukas yra labiau skirtas pradedantiesims ar šiaip apie metalą ne itin daug nusimantiems žmonėms, tad manau nė vienas bent vidutinis metalgalvis neras čia nieko naujo (o visokie trve veteranai pateiktą informaciją turbūt net vidury nakties iš lovos pakelti be problemų galėtų iškalt). Teko susidurt su nemažai apie metalą nenusimančių žmonių, kurie maišo, neskiria death metalo nuo black’o arba netgi teigia, jog tai tas pats sh. Savaime aišku, šie abu stiliai turi tikrai nemažai bendrų bruožų, tačiau visgi jie ganėtinai skirtingi, ir pajusti tuos skirtumus ne taip jau ir sunku. Na o aš palyginsiu šias metalo atšakas tam tikrais aspektais, kad dar labiau išryškinčiau jų skirtingumą:
Kilmė Tiek defas, tiek blekas yra kilę iš thrash metalo, tačiau jų kilmės istorija ganėtinai skirtinga. Nors terminas “black metal“ atsirado gerokai anksčiau nei death, bet tikrasis blekas (turiu omeny ne oldschool’ą, o modernųjį) susiformavo kur kas vėliau. Black metalo pradžia galima laikyt 1982 Venom albumą “Black metal“, defo – 1984 Possessed demo “Death metal“. Tiesa mirties metalas galutinai susiformavo apie 1988-uosius, tuo tarpu blekas tai padarė tik kokiais 1993, kai Mayhem vokalisto Dead’o savižudybė, bažnyčių deginimai, žmogžudystės ir kiti šokiruojantys skandalai atkreipė žiniasklaidos dėmesį. Visa tai paskatino pasaulio geležgalvius susidomėti Mayhem ir kitų pogrindinių Norvegijos grupių muzika, su kuria bleko įdėjos išplito po visą pasaulį.
Paplitimas Abiejų stilių grupių yra visame pasaulyje, tačiau pagrindiniai deatho arealai yra JAV, Švedija, Vokietija, Olandija, Didžioji Britanija ir Lenkija. Tuo tarpu blekas nėra populiarus JAV ir jį galima būtų laikyt daugiau europietišku muzikos stilium. Bleko tėvyne drąsiai galima vadinti Norvegiją (daugiausiai grupių yra būtent iš šios šalies), taip pat jis paplitęs Švedijoje, Graikijoje, Italijoje bei visose kitose Europos bei daugelyje kitų pasaulio šalių. Black metalo skambesys, labiau nei deatho, priklauso nuo šalies iš kurios kilus grupė, jos klimato sąlygų, religijos, kultūros ir temperamento. Gerame ir kokybiškame black metale neretai atsispindi jo kūrėjų šalies mentalitetas ir tautosaka.
Grojimo technika Tiek defas, tiek blekas yra greiti, intensyvūs ir ekstremalūs muzikos stiliai, tad panašumų šių stilių technikoje labai daug. Abiejuose stiliuose naudojamas kalantis ritmas (blast beat’ai) bei greiti gitarų tremolo bei kitokie grojimo būdai. Tačiau defas labiau koncentruotas į grojimo techniką, tad dažniausiai šio stiliaus grupės akivaizdžiai techniškenės nei bleko. Death metale būdingi staigūs ritmo, tempo, melodijos pokyčiai ir sudėtingi gitarų rifai, tuo tarpu blekui užtenka ir visiškai primityvių rifų ir monotoniško būgnų tvatijimo. Be to, bleke gali nebūti gitarų solo, tuo tarpu death’e jos yra privalomos ir dažnai ypač sudėtingos. Tiesa būna ir techniškų bleko grupių arba primityvių deferių (pvz Deicide arba Six Feet Under), bet statistiniu požiūriu defas vis tik yra žymiai techniškesnė muzika.
Dainų struktūraKaip jau minėjau, defui būdinga dinamika ir staigūs rifų pokyčiai, todėl nemažai defo dainų panašios į chaotišką vaikų, nemokančių naudotis instrumentais pasižaidimą. Tačiau death metalo muzika tik sukelia chaoso įvaizdį. Iš tiesų viskas būna labai harmoninga ir iki menkiausių smulkmenų sudėliota į vietas (dažniausiai). Kita vertus, tokia didelė akordų kaita turi rimtą problemą: dauguma defo dainų yra sunkiai įsimenamos. Kiek kitaip yra su bleku. Tiesa šis stilius taip pat neretai chaotiškas ir visa kita, čia taip pat gausu staigių tempo/ritmo/melodijos pokyčių, bet jie ne tokie drąstiški, viskas daug paprasčiau, tad black metal dainos yra kur kas lengviau įsimenamos. Manau visi sutiksite, kad tokie gabalai kaip Satyricon “Mother North“ arba Mayhem “Freezing Moon“ yra tikri bleko “super hitai“.
Vokalas Abiejų stilių vokalai neįgudusiai ausiai gali skambėt bauginančiai ir vienodai. Tačiau šiuose stiliuose naudojamos skirtingos vokalavimo technikos. Death metalui būdingas growl’as (liet. kriokimas, riaumojimas), o blekui scream’as (rėkimas, klykimas). Defo vokalas būna ganėtinai monotoniškas ir paprastai vokalistas apima gan siaurą kriokimo diapazoną, tuo tarpu bleko vokalistas gali su savo gerkle išgauti įvairesnių garsų (vien ką sugeba Dani Filth). Gali bet ne visada išgauna. Kai kurie bleko vokalistai taip pat gali dainuoti siauram diapazone, o defo vokalistai kai kada sugeba labiau laviruot savo balsu. Tačiau death vokalai dažniausiai būna žemi, o black metlao aukštesni, bet kaip ir visur, čia irgi pasitaiko išimčių.
Idėjos Tai vienas pagrindinių stilių skirtumų. Tiek defas, tiek blekas gali apdainuoti tas pačias temas, tačiau žiūrės į jas iš skirtingų pusių. Defas daugiau yra racionalistinis stilius ir žvelgia į žmogaus protą bei jo problemas ( psichinės ir psichologinės žmogaus problemos, moralė ir vertybės), o blekas koncentruojasi ties dvasiniais dalykais (transcendencija, būtis, visatos ir gamtos paslaptys, mistika, gamta). Jei black metalas labiau artimas romantizmui, tai defe dominuoja realizmas ir (post)modernizmas. Klausydamas bleko gali pajusti laukinę ir gaivališką gamtos jėgą, tuo tarpu defe į viską žiūrima pro socialinę, psichologinę ir etinę prizmę, tad gamta šiame stiliuje dažniausiai neegzistuoja, arba yra tik kaip fonas. Be to, bleko tekstai dažnai būna tamsūs ir migloti, tuo tarpu defe kai kada nevengiama moksliškumo ir, sakykim, mechaniškumo.
AprangaDeferiai savo išvaizda dažniaiusiai neišsiskiria iš kitų metalistų, tuo tarpu bleko atstovai turi itin savitą aprangos stilių. Bleko grupes nesunku atpažinti iš koncertų metu naudojamo corpsepaint grimo, bei įmantrių, dažnai viduramžius primenčių drabužių, bei aksesuarų. Taip pat blekeriai fotosesijų metu neretai su savim būna pasiėmę kas kirvį, kas kuoką ar kitą panašios paskirties rakandą. Tiesa kai kurios black metal grupės visų tų pribumbasų nenaudoja ir sava išvaizda neišsiskiria iš kitų metalistų.
Atšakos Tiek defas tiek blekas turi daug įvairių atšakų. Abu šie stiliai turi savo oldschool’inį ar melodingąjį variantą, gali būti jungiami su thrash’u, doom’u, industrial ar tradiciniu roku. Tiek black tiek death gali būti progresyvus, techniškas ar avantgardinis. Gan paplitęs symphonic black’as, tačiau būna ir sympho death grupių (bet reatai). Tačiau niekada nebūna brutal black metalo. Tai yra didelė klaida. Brutalus gali būti tik death’as, o terminas raw taip pat dažniausiai naudojamas vien tik black’ui apibūdinti.
SintezėEgzistuoja ir šių stilių mišinys – death/black metalas. Tai iš tiesų gan savitas ir abiejų stilių bruožų turintis tvarinys. Na o black’as su death’u gali būti jungiamas įvairiai ir iš tų stilių perimti skirtingus elementus. Death/black’as šiuo metu itin populiarus Lenkijoje ir grupė Behemoth yra ko gero pati žymiausia šio hibridinio stiliaus atstovė pasaulyje. Taip pat šį stilių groja neseniai Lietuvoje viešėję Behemoth tėvynainiai Crionics, nebeegzistuojanti švedų formacija Dissection, norvegai Zyklon ir t.t.
Tai tiek būtų šiandienos evangelijos. Jie kilo kokių neaiškumų, ar manote, kad kur nusišnekėjau, išdėstykit savo pasatabas komentaruose.
Talentingasis gitaristas, vokalistas, kompozitorius ir poetas Chuck’as Schuldiner’is (1967-2001) geriausiai žinomas kaip kultinės grupės Death įkūrėjas ir vienintelis pastovus narys. Ši grupė į istoriją įėjo ne vien kaip viena pirmųjų death metalo formacijų (vis tik pirmieji buvo Possessed), bet ir kaip puikus visiško kūrybinio nuoširdumo, tobulėjimo ir jokių rėmų nepaisymo pavizdys. Kažin ar yra muzikos istorijoje bent viena kita grupė (ar atlikėjas), kuri per visą savo egzistavimo laikotarpį (o jis truko 15 metų) nebūtų nė truputėlio nusivažiavusi. Kiekvienas naujas Death albumas būdavo žymiai geresnis už visus ankstesnius, o kompozicijos vis labiau sudetingėjo, kol galiausiai, pasiekus virtuoziškumo viršūnę, kuomet jau net ir lakiausios fantazijos žmogus vargu ar begalėtų įsivaizduoti kaip Death galėtų sugroti dar sudėtingiau, grupė galutinai išyra. Tačiau nutrūksta tik Death kūrybinė veikla, bet ne paties Chuck’o. Šis surenka geriausius savo bendražygius, įvairiais laikais grojusius Death ir suformuoja naują grupę Control Denied. Ši teišleidžia tik vieną vienintelį albumą – “The Fragile Art Of Egzistance“. Antrojo albumo pabaigti nespėja – klastingas smegenų auglys pasiglemžia genialiojo Chuck’o Schuldinerio gyvybę. Tada jam buvo tik 34-eri…
Control Denied muzika daug kuo panaši į paskutiniojo Death opuso “The Sound Of Perserverance“ kūrybą. Įmantrios ir sunkiai nuspėjamos kompozicijos, nepaprastai sudėtingas ir kiekvieną akimirką kintantis ritmas bei labai nepastovus tempas, gilūs filosofiniai egzistencialistiniai tekstai, ir širdį veriančios Chuck’o elektrinės gitaros partijos. Esminis Control Denied skirtumas – prie mikrofono stovi ne pats Chuck’as, o kitas vokalistas. Ir visai ne deferiškas growl’intojas (koks buvo Chuck’as), o švarus, plataus diapazono power metalo skardžiagerklis Tim Aymar. Dėl šios priežasties Control Denied yra vadinama progressive technical power metalu, nors Death muzika buvo progressive technical death metalas. Visgi kriokiantis vokalas turbūt buvo paskutinis vėlyvųjų Death death metalo atributas, kad nuo vokalo pakeitimo pasikeitė ir muzikos stilius. Kad ir kaip bebūtų, Chuck’o Schuldiner’io kūrybos kelias per nelyg vingiuotas, tad ją nelabai lengva įsprausti į kurio nors stiliaus rėmus.
Taigi Control Denied sudarė vokalistas Tim Aymar, gitaristai Chuck Schuldiner ir Shannon Hamm, boso virtuozas Steve DiGiorgio ir būgnininkas Richard Christy. Tai tikrai itin aukšto lygio profesionalų komanda, tad ji niekaip nesugebėjo sukurti lievo ir primityvaus albumo 😀 . “TFAOE“ žavi savo tobulu techniškumo ir jasumingumo santykiu, kurį ne visada sugeba išlaikyti dauguma techno metalistų. Control Denied muzika yra ir nepaprastai virtuoziška, ir kupina emocijų bei nuoširdumo. Tekstuose filosofiškai nagrinėjami jausmai ir žmogaus sielos gelmės. Štai tarkim įžanginiame kūrinyje Consumed dainuojama apie meilę, kas tiesa sakant Schuldiner’io kūryboje tikrai reta (arba taip paslėpta, kad aš net nesupratau) ir reikia pasakyti, kad tai viena intelektualiausių ir originaliausių mano girdėtų meilės dainų. O štai kūrinys “Believe“, nagrinėjantis tikėjimo klausimą turi itin genialų priedainį: “When You believe/Do You Believe?/If You believe/You must believe!“ Paprasta, bet su gilia mintim. Tiesa šis albumas gal ir nėra itin sunkus fizine prasme, bet ganėtiani sunkiai klausomas. Bent jau man buvo sunku priprasti prie švaraus Tim’o balso, nes buvau pratęs prie šiurkštaus bet jausmingo Chuck’o growl’o. Bet iš kokio 5 klausymo albumas ėmė patikti ir dabar tiesiog vežte veža. O tai yra genialios muzikos bruožas: jai suprasti reikia daug laiko. Bet dabar galiu pasakyti, kad Tim’o balsas šiam albumui tikrai labai tinkamas ir puikiai sugeba išreikšti tai, ką turėjo omeny Chuck’as.
Taigi albumu “TFAOE“ sunkiosios muzikos mocartas Chuck’as Schuldiner’is įrodė jog puikiai sugeba ne tik eksperimentuoti, bet ir eksperimentuoti nenuvažiuojant į lankas.
Vis dar nesitveriu džiaugsmu, kad paskutinį šilčiausiojo metų laiko vasaros vakarą sutikau jau rudeniui pašvęstame metalo festivalyje Ferrum Rust. Man tai tebuvo tik pirmas metalinis koncertas, todėl daug įspūdžių paliko ne vien pačios grupės (kurios tikrai buvo labai vertos dėmesio), bet ir visa renginio atmosfera, “metaliniai žaidimai’ ir kitos unikalios šio tūso savybės. Kas buvo metalo koncertuose, tas tikrai supras apie ką kalbu. Na o tą vakarą koncertavo net 4 aukšto lygio grupės iš skirtingų pasaulio kampelių: brazilai Krisiun, Rotting Christ iš Graikijos, Incantation iš JAV ir lenkai Crionics. Nors pastarieji nuo kitų trijų ir atsilieka savo populiarumu ir lygiu (vis tik gan jauna grupė, o ir jų grojama muzika kažkuo ypatingu nepasižymi), bet koncerto pradžiai jie puikiai tiko. Vos įėjus į salę pasitikęs greitas mušamųjų tratėjimas, sunkūs žemi gitarų ir aukšti sintezatoriaus garsai, bei stiprus growl’as įtraukė mane į transą. Muzika verste vertė kūną kratytis, bet iš pradžių jis dar nepasidavė muzikos keliamam poveikiui, bet vėlaiu įsidrąsinau ir puoliau šokti žymųjį metalinį šokį, vadinamą “headbang’u“. Viskas buvo puiku, tik vokalisto ištartas “spasyba bolšoje“ kiek pašiko nuomonę apie grupę. Vis dėlto lenkai galėjo pasidomėti kaip padėkoti savo kaimynų lietuvių kalba, juolab kad vėliau graikų Rotting Christ vokalistas nepatingėjo pasveikinti žiūrovų lietuviškai. Po to buvo senųjų death’o veteranų Incantation pasirodymas. Nors grupė labiausiai garsėja kaip daugiausiai narių pakeitusi metalo formacija, bet sudėties nestabilumas jiems nė motais. Sugrojo šie amerikiečiai galingai ir scenoje elgėsi tikrai laisvai ir profesionaliai. Žiūrovai šėlo ir pragariškai kratė galvas. Kažkokia mergina savo ilgais plaukais skalavo man nugarą, o ir pats puoliau negailėdams jėgų kratytis. Tiesa tai dariau saugodmasis, kad neįsitrenkti į kitus besikratančius, nes aplinkui tokių buvo daug, už trijų metrų užvirė pogas, kurio vėlgi stengiausi išvengti, nors vieną kartą vis dėlto buvau smarkokai stumteltas. Bet tuo ir žavūs metalo koncertai, kad juose bet kurią akimirką gali kilti pavojus tavo gyvybei ar bent jau sveikatai. Tiesa Lietuvoje, kur žiūrovų skaičius beveik niekada nepasiekia 1000, pavojaus lygis tikrai nėra aukštas, bet smulkių traumų pasitaikyt gali. Na, o tretieji grojo black metalo legendos iš Graikijos Rotting Christ. Daug kas į koncertą atėjo būtent dėl šios grupės. Ir ne be reikalo, mat Rotting Christ yra paties aukščiausio lygio bleko grupė, ir viena žymiausių metalo grupių apskritai. Na man tai itin pasisekė, mat per jų pasirodymą kažkaip sugebėjau atsitoti prie pat tvorelės, skiriančios sceną nuo žiūrovų. Buvau maždaug penkių metrų atstumu nuo vokalisto, o ir kiti grupės nariai (netgi būgninkas) matėsi kuo puikiausiai. Buvau visiškoje ekstazėje… Rotting Christ sugrojo nuostabiai, o matyti priešais pat save pačius muzikantus tikrai yra nepakartojamas jausmas. Tiesa į nugarą nuolat trankėsi šėlstantys metalistai ir už manęs virė tikras pragaras. Šalia prasibrauti prie tvorelės vis bandė kažkoks ketvirtą dešimtį matyt jau perkopęs ir išoriškai į metalistą visiškai nepanašus vyriškis, kuris nuolat rėkė “Dominum Satanas“ ir beprotiškai kratė galvą. Išties smagus vaizdelis :D. Bet kad ir kaip bebūtų gaila, graikų pasirodymas baigėsi. Visiškai išisikrovęs ir pavargęs pasitraukiau nuo tvorelės. Vakarą turėjo užbaigti brazilijos brutalieji deferiai Krisiun, bet jų jau neišvydau, mat su draugais nusprendėm važiuot namo, kol dar autobusai tebedirba. Gaila, kad nepamačiau brutaliųjų broliukų, bet įspūdžių man jau ir taip užteko. Tuolabiau, kad Rotting Christ laikiau kulminacija ir Krisiun, kad ir gera grupė, bet mano nuomone, jiems nebūtų prilygę. Na, o kiek teko skaityti nuomonių, Krisiun pasirodymas daugeliui labai didelio įspūdžio ir nepadarė. Tai gal ir gerai, kad brutalūzų pasirodymą iškeitėm į galimybę grįžti namo iki vidurnakčio ir gerai išsimiegoti prieš rugsėjo pirmosios šventę.
Informaishin
Visos mintys esančios šiame bloge yra perkeltos tik iš mano galvos, todel, jeigu norite blog'e esančią informaciją panaudoti saviems tikslams, prašome pirma kreiptis į mane.
Beje, visi muzikos ir video failai, kurių nuorodos yra viešinamos, guli ne mano serveryje, todėl už tai neatsakau, tačiau, jei jūs esate failo savininkas ir jums tai nepatinka, nuorodą mielai išimsiu.
Ką bendro turi Suomija su sunkiąja muzika? O gi labai daug. Juk iš šios šalies kilo devynios galybės įvairiausių grupių: pradedant nuo pistgočių garbstomų pop roko dievukų Him ir The Rasmus ar Eurovizijos revoliucionierių Lordi, baigiant žymiaisiais Nightwish, melodeferiškais Insomnium, Eternal Tears Of Sorrow, poweristais Sonata Arctica, Sinergy, ektremaliaisiais doomeriais Shape Of Despair ir velnias žino kokį stilių grojančiais Children Of Bodom. Bet turbūt šiuo metu plačiausiai pasaulyje žinoma ir pati originaliausia Suomijos grupė yra jau ketvirtą kartą Lietuvon užsukanti Apocalyptica. O to užsukimo pretekstas – siekis pristatyti savo naujausią opusą Worlds Collide. Tad kodėl gi nepažiūrėjus ko gi jau pridirbo šaunieji Suomijos violančelistai šį kartą?
Visų pirma tai labai atsiprašau, kad dėl katastrofiškos laiko stokos akivaizdžiai sulėtėjo šio internetinio dienoraščio pildymas. Tačiau noriu nudžiuginti mūsų skaitytojus ir ypač nuliūdinti nekentėjus – mes dar gyvi ir nė neketiname trauktis iš fronto. Popsas vis labiau ir labiau veržiasi į žmonių sąmonę ir pasąmonę, tad vienintelė išeitis sustabdyti šio debilizmo viruso srautą – skleisti rimtos ir bekompromisiškai meniškos ir kokybiškos alternatyviosios muzikos propagandą. Šįkart mano propaganda bus skirta internetinės radijo anūkės 
rija ganėtinai skirtinga. Nors terminas “black metal“ atsirado gerokai anksčiau nei death, bet tikrasis blekas (turiu omeny ne oldschool’ą, o modernųjį) susiformavo kur kas vėliau. Black metalo pradžia galima laikyt 1982 Venom albumą “Black metal“, defo – 1984 Possessed demo “Death metal“. Tiesa mirties metalas galutinai susiformavo apie 1988-uosius, tuo tarpu blekas tai padarė tik kokiais 1993, kai Mayhem vokalisto Dead’o savižudybė, bažnyčių deginimai, žmogžudystės ir kiti šokiruojantys skandalai atkreipė žiniasklaidos dėmesį. Visa tai paskatino pasaulio geležgalvius susidomėti Mayhem ir kitų pogrindinių Norvegijos grupių muzika, su kuria bleko įdėjos išplito po visą pasaulį.
nemažai defo dainų panašios į chaotišką vaikų, nemokančių naudotis instrumentais pasižaidimą. Tačiau death metalo muzika tik sukelia chaoso įvaizdį. Iš tiesų viskas būna labai harmoninga ir iki menkiausių smulkmenų sudėliota į vietas (dažniausiai). Kita vertus, tokia didelė akordų kaita turi rimtą problemą: dauguma defo dainų yra sunkiai įsimenamos. Kiek kitaip yra su bleku. Tiesa šis stilius taip pat neretai chaotiškas ir visa kita, čia taip pat gausu staigių tempo/ritmo/melodijos pokyčių, bet jie ne tokie drąstiški, viskas daug paprasčiau, tad black metal dainos yra kur kas lengviau įsimenamos. Manau visi sutiksite, kad tokie gabalai kaip Satyricon “Mother North“ arba Mayhem “Freezing Moon“ yra tikri bleko “super hitai“.
Talentingasis gitaristas, vokalistas, kompozitorius ir poetas Chuck’as Schuldiner’is (1967-2001) geriausiai žinomas kaip kultinės grupės Death įkūrėjas ir vienintelis pastovus narys. Ši grupė į istoriją įėjo ne vien kaip viena pirmųjų death metalo formacijų (vis tik pirmieji buvo Possessed), bet ir kaip puikus visiško kūrybinio nuoširdumo, tobulėjimo ir jokių rėmų nepaisymo pavizdys. Kažin ar yra muzikos istorijoje bent viena kita grupė (ar atlikėjas), kuri per visą savo egzistavimo laikotarpį (o jis truko 15 metų) nebūtų nė truputėlio nusivažiavusi. Kiekvienas naujas Death albumas būdavo žymiai geresnis už visus ankstesnius, o kompozicijos vis labiau sudetingėjo, kol galiausiai, pasiekus virtuoziškumo viršūnę, kuomet jau net ir lakiausios fantazijos žmogus vargu ar begalėtų įsivaizduoti kaip Death galėtų sugroti dar sudėtingiau, grupė galutinai išyra. Tačiau nutrūksta tik Death kūrybinė veikla, bet ne paties Chuck’o. Šis surenka geriausius savo bendražygius, įvairiais laikais grojusius Death ir suformuoja naują grupę Control Denied. Ši teišleidžia tik vieną vienintelį albumą – “The Fragile Art Of Egzistance“. Antrojo albumo pabaigti nespėja – klastingas smegenų auglys pasiglemžia genialiojo Chuck’o Schuldinerio gyvybę. Tada jam buvo tik 34-eri…
Vis dar nesitveriu džiaugsmu, kad paskutinį šilčiausiojo metų laiko vasaros vakarą sutikau jau rudeniui pašvęstame metalo festivalyje Ferrum Rust. Man tai tebuvo tik pirmas metalinis koncertas, todėl daug įspūdžių paliko ne vien pačios grupės (kurios tikrai buvo labai vertos dėmesio), bet ir visa renginio atmosfera, “metaliniai žaidimai’ ir kitos unikalios šio tūso savybės. Kas buvo metalo koncertuose, tas tikrai supras apie ką kalbu. Na o tą vakarą koncertavo net 4 aukšto lygio grupės iš skirtingų pasaulio kampelių: brazilai Krisiun, Rotting Christ iš Graikijos, Incantation iš JAV ir lenkai Crionics. Nors pastarieji nuo kitų trijų ir atsilieka savo populiarumu ir lygiu (vis tik gan jauna grupė, o ir jų grojama muzika kažkuo ypatingu nepasižymi), bet koncerto pradžiai jie puikiai tiko. Vos įėjus į salę pasitikęs greitas mušamųjų tratėjimas, sunkūs žemi gitarų ir aukšti sintezatoriaus garsai, bei stiprus growl’as įtraukė mane į transą. Muzika verste vertė kūną kratytis, bet iš pradžių jis dar nepasidavė muzikos keliamam poveikiui, bet vėlaiu įsidrąsinau ir puoliau šokti žymųjį metalinį šokį, vadinamą “headbang’u“. Viskas buvo puiku, tik vokalisto ištartas “spasyba bolšoje“ kiek pašiko nuomonę apie grupę. Vis dėlto lenkai galėjo pasidomėti kaip padėkoti savo kaimynų lietuvių kalba, juolab kad vėliau graikų Rotting Christ vokalistas nepatingėjo pasveikinti žiūrovų lietuviškai. Po to buvo senųjų death’o veteranų Incantation pasirodymas. Nors grupė labiausiai garsėja kaip daugiausiai narių pakeitusi metalo formacija, bet sudėties nestabilumas jiems nė motais. Sugrojo šie amerikiečiai galingai ir scenoje elgėsi tikrai laisvai ir profesionaliai. Žiūrovai šėlo ir pragariškai kratė galvas. Kažkokia mergina savo ilgais plaukais skalavo man nugarą, o ir pats puoliau negailėdams jėgų kratytis. Tiesa tai dariau saugodmasis, kad neįsitrenkti į kitus besikratančius, nes aplinkui tokių buvo daug, už trijų metrų užvirė pogas, kurio vėlgi stengiausi išvengti, nors vieną kartą vis dėlto buvau smarkokai stumteltas. Bet tuo ir žavūs metalo koncertai, kad juose bet kurią akimirką gali kilti pavojus tavo gyvybei ar bent jau sveikatai. Tiesa Lietuvoje, kur žiūrovų skaičius beveik niekada nepasiekia 1000, pavojaus lygis tikrai nėra aukštas, bet smulkių traumų pasitaikyt gali. Na, o tretieji grojo black metalo legendos iš Graikijos Rotting Christ. Daug kas į koncertą atėjo būtent dėl šios grupės. Ir ne be reikalo, mat Rotting Christ yra paties aukščiausio lygio bleko grupė, ir viena žymiausių metalo grupių apskritai. Na man tai itin pasisekė, mat per jų pasirodymą kažkaip sugebėjau atsitoti prie pat tvorelės, skiriančios sceną nuo žiūrovų. Buvau maždaug penkių metrų atstumu nuo vokalisto, o ir kiti grupės nariai (netgi būgninkas) matėsi kuo puikiausiai. Buvau visiškoje ekstazėje… Rotting Christ sugrojo nuostabiai, o matyti priešais pat save pačius muzikantus tikrai yra nepakartojamas jausmas. Tiesa į nugarą nuolat trankėsi šėlstantys metalistai ir už manęs virė tikras pragaras. Šalia prasibrauti prie tvorelės vis bandė kažkoks ketvirtą dešimtį matyt jau perkopęs ir išoriškai į metalistą visiškai nepanašus vyriškis, kuris nuolat rėkė “Dominum Satanas“ ir beprotiškai kratė galvą. Išties smagus vaizdelis :D. Bet kad ir kaip bebūtų gaila, graikų pasirodymas baigėsi. Visiškai išisikrovęs ir pavargęs pasitraukiau nuo tvorelės. Vakarą turėjo užbaigti brazilijos brutalieji deferiai Krisiun, bet jų jau neišvydau, mat su draugais nusprendėm važiuot namo, kol dar autobusai tebedirba. Gaila, kad nepamačiau brutaliųjų broliukų, bet įspūdžių man jau ir taip užteko. Tuolabiau, kad Rotting Christ laikiau kulminacija ir Krisiun, kad ir gera grupė, bet mano nuomone, jiems nebūtų prilygę. Na, o kiek teko skaityti nuomonių, Krisiun pasirodymas daugeliui labai didelio įspūdžio ir nepadarė. Tai gal ir gerai, kad brutalūzų pasirodymą iškeitėm į galimybę grįžti namo iki vidurnakčio ir gerai išsimiegoti prieš rugsėjo pirmosios šventę.
Rokiškio Balbo 