rustVis dar nesitveriu džiaugsmu, kad paskutinį šilčiausiojo metų laiko vasaros vakarą sutikau jau rudeniui pašvęstame metalo festivalyje Ferrum Rust. Man tai tebuvo tik pirmas metalinis koncertas, todėl daug įspūdžių paliko ne vien pačios grupės (kurios tikrai buvo labai vertos dėmesio), bet ir visa renginio atmosfera, “metaliniai žaidimai’ ir kitos unikalios šio tūso savybės. Kas buvo metalo koncertuose, tas tikrai supras apie ką kalbu. Na o tą vakarą koncertavo net 4 aukšto lygio grupės iš skirtingų pasaulio kampelių: brazilai Krisiun, Rotting Christ iš Graikijos, Incantation iš JAV ir lenkai Crionics. Nors pastarieji nuo kitų trijų ir atsilieka savo populiarumu ir lygiu (vis tik gan jauna grupė, o ir jų grojama muzika kažkuo ypatingu nepasižymi), bet koncerto pradžiai jie puikiai tiko. Vos įėjus į salę pasitikęs greitas mušamųjų tratėjimas, sunkūs žemi gitarų ir aukšti sintezatoriaus garsai, bei stiprus growl’as įtraukė mane į transą. Muzika verste vertė kūną kratytis, bet iš pradžių jis dar nepasidavė muzikos keliamam poveikiui, bet vėlaiu įsidrąsinau ir puoliau šokti žymųjį metalinį šokį, vadinamą “headbang’u“. Viskas buvo puiku, tik vokalisto ištartas “spasyba bolšoje“ kiek pašiko nuomonę apie grupę. Vis dėlto lenkai galėjo pasidomėti kaip padėkoti savo kaimynų lietuvių kalba, juolab kad vėliau graikų Rotting Christ vokalistas nepatingėjo pasveikinti žiūrovų lietuviškai. Po to buvo senųjų death’o veteranų Incantation pasirodymas. Nors grupė labiausiai garsėja kaip daugiausiai narių pakeitusi metalo formacija, bet sudėties nestabilumas jiems nė motais. Sugrojo šie amerikiečiai galingai ir scenoje elgėsi tikrai laisvai ir profesionaliai. Žiūrovai šėlo ir pragariškai kratė galvas. Kažkokia mergina savo ilgais plaukais skalavo man nugarą, o ir pats puoliau negailėdams jėgų kratytis. Tiesa tai dariau saugodmasis, kad neįsitrenkti į kitus besikratančius, nes aplinkui tokių buvo daug, už trijų metrų užvirė pogas, kurio vėlgi stengiausi išvengti, nors vieną kartą vis dėlto buvau smarkokai stumteltas. Bet tuo ir žavūs metalo koncertai, kad juose bet kurią akimirką gali kilti pavojus tavo gyvybei ar bent jau sveikatai. Tiesa Lietuvoje, kur žiūrovų skaičius beveik niekada nepasiekia 1000, pavojaus lygis tikrai nėra aukštas, bet smulkių traumų pasitaikyt gali. Na, o tretieji grojo black metalo legendos iš Graikijos Rotting Christ. Daug kas į koncertą atėjo būtent dėl šios grupės. Ir ne be reikalo, mat Rotting Christ yra paties aukščiausio lygio bleko grupė, ir viena žymiausių metalo grupių apskritai. Na man tai itin pasisekė, mat per jų pasirodymą kažkaip sugebėjau atsitoti prie pat tvorelės, skiriančios sceną nuo žiūrovų. Buvau maždaug penkių metrų atstumu nuo vokalisto, o ir kiti grupės nariai (netgi būgninkas) matėsi kuo puikiausiai. Buvau visiškoje ekstazėje… Rotting Christ sugrojo nuostabiai, o matyti priešais pat save pačius muzikantus tikrai yra nepakartojamas jausmas. Tiesa į nugarą nuolat trankėsi šėlstantys metalistai ir už manęs virė tikras pragaras. Šalia prasibrauti prie tvorelės vis bandė kažkoks ketvirtą dešimtį matyt jau perkopęs ir išoriškai į metalistą visiškai nepanašus vyriškis, kuris nuolat rėkė “Dominum Satanas“ ir beprotiškai kratė galvą. Išties smagus vaizdelis :D. Bet kad ir kaip bebūtų gaila, graikų pasirodymas baigėsi. Visiškai išisikrovęs ir pavargęs pasitraukiau nuo tvorelės. Vakarą turėjo užbaigti brazilijos brutalieji deferiai Krisiun, bet jų jau neišvydau, mat su draugais nusprendėm važiuot namo, kol dar autobusai tebedirba. Gaila, kad nepamačiau brutaliųjų broliukų, bet įspūdžių man jau ir taip užteko. Tuolabiau, kad Rotting Christ laikiau kulminacija ir Krisiun, kad ir gera grupė, bet mano nuomone, jiems nebūtų prilygę. Na, o kiek teko skaityti nuomonių, Krisiun pasirodymas daugeliui labai didelio įspūdžio ir nepadarė. Tai gal ir gerai, kad brutalūzų pasirodymą iškeitėm į galimybę grįžti namo iki vidurnakčio ir gerai išsimiegoti prieš rugsėjo pirmosios šventę.