pasauliai susidaužoKą bendro turi Suomija su sunkiąja muzika? O gi labai daug. Juk iš šios šalies kilo devynios galybės įvairiausių grupių: pradedant nuo  pistgočių garbstomų pop roko dievukų Him ir The Rasmus ar Eurovizijos revoliucionierių Lordi, baigiant žymiaisiais Nightwish, melodeferiškais Insomnium, Eternal Tears Of Sorrow, poweristais Sonata Arctica, Sinergy, ektremaliaisiais doomeriais Shape Of Despair ir velnias žino kokį stilių grojančiais Children Of Bodom. Bet turbūt šiuo metu plačiausiai pasaulyje žinoma ir pati originaliausia Suomijos grupė yra jau ketvirtą kartą Lietuvon užsukanti Apocalyptica. O to užsukimo pretekstas – siekis pristatyti savo naujausią opusą Worlds Collide. Tad kodėl gi nepažiūrėjus ko gi jau pridirbo šaunieji Suomijos violančelistai šį kartą?

Pirmą kartą Apocalyptica pasaulį sužavėjo įrodę, jog galima Metallica repertuarą sugrot keturiom violančelėm. Vėliau paaiškėjo, kad jie ne vien koverius grot sugeba – jų pačių kūrybos melodijos taip pat buvo teigiamai įvertintos. Po to kamerinių instrumentų draugiją papildė modernus būgnų komplektas. Vėliau grupė nieko originalus nebesugalvojo, bet to jau visai nereikėjo populiarumui išlaikyti. Grupė jau yra žinoma ir turi fanų visame pasaulyje. Na bet užteks tų įžangų. Imkimės vertinti patį albumą.

“Worlds Collide“ sudaro 11 kūrinių, kurių visi maždaug vienodo ilgio (apie 4 minutes). Šįkart neišgirsime nė vieno koverio, mat visas kompozicijas sukūrė autoriai. Gerai tai ar ne – kiekveino asmeninė nuomonė, bet reikia pripažinti, kad grupė muziką kurti moka. Kompozicijos gražios ir kabinančios. Puikai įsipaišo ir kviestiniai muzikantai, kurių gan nemažai: Corey Taylor (Slipknot/Stone Sour), Dave Lombardo (Slayer), Tomoyasu Hotei, Cristina Scabbia (Lacuna Coil), Till Lindemann (Rammstein) ir Adam Gontier (Three Days Grace). Tiesa pirmuoju albumo singlu pasirinkta daina “I’m not Jezus“ su Corey Tailor man nepatiko (išvis laikyčiau tai pačiu prasčiausiu ne tik albumo, bet ir apskritai Apocalyptica kūriniu), tačiau Till Lindeman ar Lacuna Coil vokalistės Christina Scabbia vokalinė intervencija išties vykusi. Visada malonu girdėti mėgstamus balsus kiek kitokiame amplua. Tačiau vis dėlto albumas netenkina šimtu procentų. Trūkumas tas, kad visos dainos perdėm standartiškos ir nepateikia nieko novatoriško ar nenuspėjamo. Reikia pripažinti, kad Apocalyptica dabar tiesiog naudojasi savo violančeliškumu. Jeigu jie grotų ne šiais klasikiniais instrumentais, o elektrinėm gitarom, tai tebūtų vidutiniška alternatyvaus roko grupelė, kokių vien per MTV galima išvytsi per dieną bent 10 (o kur dar visokie andergraundai). Ir šiaip susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau Apocalyptica stengiasi užmaskuot savo violančeliškumą. Kai kuriose albumo vietose išvis buvo sunku patikėti kad grojama ne fuzuotomis gitaromis. Bet kad violančelės gali imituoti elektrinės gitaros skambesį buvo įrodyta jau pirmajame jų albume, o dabar jau reiktų pasirinkti kitus kūrybinio progreso kelius (pvz.: parodyti kuo violančelė pranašesnė už elktrinę gitarą). O grupė priešingai, kuo tolaiu tuo albiau artėja prie visiškai standartiško ir jau nusivalkiojosio mainstream roko.

Taigi nors “Worlds Collide“ nepateikia nieko naujo ar originalaus, man šis albumas pasirodė visai kokybiškas ir kabinantis. Jame neatrasime nieko, ką reiktų giliai nagrinėti ar kas duotų peno filosofiniams apmąstymams. Tiesiog tai puiki muzika fonui arba lengvam pasiklausymui. Puikiai tinka tiek brutalūzams (plačių pažiūrų), tiek klasikinės muzikos megėjams, tiek ir visai paprastoms ir neužgrūdintoms, prie sunkenybių ar įmantrybių nepratusioms ausims.

feat. Corey Taylor – I’m not Jesus: