Rokiškio Balbo

“luck is like a ball
you can’t recall or care at all
so better use your brain“

1986 metais surengus pirmą didelį koncertinį turą po Europą, grupės lyderis Kai Hansenas susidūrė su kėblumais dainuot ir grot gitara vienu metu, tad grįžus iš turo Kai pasiryžo sumažinti savo pareigas ir apsistoti prie to ką sugeba geriau – grojimo gitara. Helloween galvotrūkčiais puolė ieškoti naujo vokalisto. Jam buvo iškeltas sunkus uždavinys – vokaliniais sugebėjimais prilygti Hansenui, tačiau paieškos rezultatai buvo kur kas geresni nei tikėtasi. Naujasis vokalistas Michael Kiske ne tik prilygo Hansenui savo vokaliniais sugebėjimais, bet netgi gerokai jį lenkė. Šis iki tol menkai žinomas aštuoniolikmetis vaikinas buvo tiesiog tobulas metalo vokalistas. Stiprus, malonus ir labai plataus diapazono švarus balsas ir sugebėjimas nepriekaištingai išdainuoti aukštas natas, tapo grupės arkliuku, leidusiu Helloween įkopti į metalinio pasaulio Everestą ir amžiais palikti įraštyiems šio stiliaus istorijon. Bet apie viską nuo pradžių.

Taigi turėdami savo gretose vieną geriausių metalo vokalistų, vyrukai įrašo savo legendinį albumą – “Keeper Of The Seven Keys“. Tai turėjo būti dvigubas albumas, tačiau šiai grupės užgaidai leidybinė kompanija tarė griežtą “nein“, tad albumas padalintas į dvi dalis. “Keeper Of The Seven Keys Part 1“ išėjo 1987 metais, o “Keeper Of The Seven Keys Part 2“ – 1988. Kadangi tai konceptualus albumas, grupė stengėsi padalinti jį taip, kad nenukentėtų turinys. Dėl šios priežasties “Part 1“ yra gan trumpas – vos 30 minučių, tuo tarpu “Part 2“ savo apimtimis skųstis negali – 46 minutės yra visai padori pilnametražio albumo trukmė. Kad ir kaip ten bebūtų, idėja išleisti du albumus vietoj vieno nesužlugdė šio opuso. Buvo išlaikytas konceptualumas ir struktūra. Abi dalys prasideda instrumentiniu intro, peraugančių į intensyvų ir speed metališko skambesio kūrinį, o po jo seka kiek lėtesnė daina. Taip pat abi dalys užbaigiamos ilgu, ~13 minučių epiniu kūriniu (Part 1 tai daina “Halloween“, o Part 2 “Keeper Of The seven Keys“). Taigi abu albumai turi maždaug vienodą struktūrą, kas tik sustiprina “Kyperio“ vientisumą.

Helloween muzika “Keeper Of The Seven Keys“ albume ganėtinai kitokia nei ankstensiuose jų darbuose. Dainose vis dar jaučiama aiški speed metalo įtaka, tačiau pati muzika žymiai melodingesnė, spalvingesnė ir įvairesnė. Dainose, kaip ir anksčiau, gausu neoklasikinio skambesio (primenančių Bacho “Tokata ir Fuga D-mol“) gitarinių interliudų ir solo, greitų, kalančių ir kažkur skubėti verčiančių speed metal ritmų ir aukštų tarytum po dangų lakiojančio vokalo partijų, kurias Michaelis Kiske atlieka kur kas geriau už Hanseną. Trumpiau tariant, albumas tikrai veža.

Tiesa “Keeper…“ stiprus ne vien muzika, bet savo tekstine puse. Tai konceptualus albumas, kuriame, kaip ir ankstesniuose šios grupės darbuose, nagrinėjamos globalinės ir socialinės pasaulio problemos, tik šįkart jos apvelkamos gražiais metaforos rūbais ir įvyniojamos į albumo siužetą. Opuse vaizduojamas pagrindinio herojaus, išrinktojo, turinčio išgelbėti žmoniją, kelias į išsivadavimą iš visuomenės dogmų bei stereotipų gniaužtų, laisvės ir dvasinio individualumo
siekimas, ir lemtinga užduotis, nuo kurios priklauso visos žmonijos likimas. Demokratija ir valstybės suverenumas dar nereiškia laisvės. Laisvas tik tas žmogus, kurio siela ir protas laisvi. O kiek tokių žmonių pasaulyje? Tikrai  ne dauguma. O Jūs ar galite save pavadinti laisvu žmogumi? Tik neskubėkite atsakyti. Pirma gerai gerai pamąstykite. O dar geriau – paklausykite “Keeper Of The Seven Keys“ ir pamėginkite suprasti šedevre propaguojamas idėjas. Šis, darbas kaip ir “Walls Of Jericho“ ne tik yra įdomus ir kabinantis, bet ir verčiantis susimąstyti, bei per tuos 20 metų, praėjusių nuo sukūrimo, nė kiek nepasęnęs ir nepraradęs aktualumo.

Taigi išleidę “Keeper Of The Seven Keys“, Helloween pakilo į šlovės aukštumas. Grupė savo lygiu, šlove ir potencialumu tuo metu prilygo patiems Iron Maiden, kurie 1988 taip pat išgyveno savo aukso amžių. Bet deja, įvyko kas ir turėjo įvykti ir akimirksniu įsižiebusi Helloween žvaigždė netrukus ėmė labai sparčiai gesti. Nesutardamas su leidybine kompanija ir grupės bendražygiais, Helloween palieka jų įkūrėjas, gitaristas Kai Hansen. Atlaisvėjusį gitaristo etatą greitai perima Roland Grapow, tad koncertuose Helloween lieka tokie pat stiprūs. Deja, to visai nepaskysi apie kūrybinį procesą. Kai Hansen buvo grupės siela, pagrindinis ir pats geriausias tekstų autorius. Taigi grupę, dar visai neseniai besimaudžiusią pelnytos šlovės spinduliuose, ištinka didžioji kūrybinė krizė. Maža to, antrasis grupės lyderis, lengvabūdis ir rimtumu nepasižymintis Michael Weikath sugalvoja perduoti vadovavimą frontmenui Michaeliui, kuris nors ir yra neprilygstamas vokalo meistras, kompozitoriaus talentu nepasižymi. 1991 išleistas albumas “Pink Bubbles Go Ape“ patiria visišką fiasko. Net ir didžiausi Helloween fanai nenorėjo klaustyti šio kvailo ir lėkštu humoru pergrūsto happy metal relyzo. Atrodo, kad Helloween prisidainavo. Dar “Keeper Of The Seven Keys Part 2“ įrašyta Michael’o Weikath’o kūrybos kupletinio pobūdžio daina “Rise And Fall“ atsisuko prieš juos pačius – jos pavadinimas visiškai atitiko tuometinę grupės situaciją. Tuo metu, kai Kai Hansen’as su savo nauja grupe “Gamma Ray“ žavėjo pasaulį sėkmingu “Kyperių“ tęsiniu, Helloween mąstė kaip išbristi iš gilios purvo duobės. Nepasisekus reabilituotis metalistų akyse, 1993 grupė albumu “Chameleon“ deperatiškai bando mestis bent jau į pop muzikos erdvę. Deja, helovynčikai liko nesuprasti ir popsistų. Niekas: nei geriausias pasaulyje power metalo vokalas, nei sukomercintas skambesys, tradicinės pop tematikos dainos, ar eksperimentai su akustinėm gitarom ir pučiamiamųjų orkestru neišgelbėjo albumo. Jis tiesiog skambėjo nykiai ir nuobodžiai. Taigi Michaelio Kiske vadovavimas ne tik kad nepadėjo grupei išbristi iš krizės, bet tik dar labiau ją pagilino. Ištisi šešeri metai  paleisti vėjais. Kovos už laisvę ir vienybę simbolis, grupė, kadaise galėjusi aplenkti Iron Maiden, pavirto kažkuo gėdingu ir nevykusiu. Tiesa patys Iron Maiden, kaip jau esu rašęs ankstesniuose straipsniuose, tuo metu taip pat išgyveno labai gilią krizę, taip kad tarp šių dviejų kolektyvų galima rasti labai daug paralelių. Viena iš jų – vokalisto išėjimas iš grupės. Žinoma abejoms kapelijoms šis žingsnis davė skirtingų rezultatų. Netekę Briuso, Iron Maiden ir toliau liko duobėje, o kaip buvo su Helloween? Į šį klausimą atsakysiu trečiojoje straipsnio dalyje, o dabar galit pažiūrėti video klipų, apimančių visą Michealio Kiske buvimo Helloween sudėtyje periodą.

Taip kad gero žiūrėjimo ir laukite tęsinio. Bet tęsinys bus dar negreit… Tačiau Jūs laukite… Laukite… muchachachacha 😀 😀 😀

Halloween:

I Want Out:

Kids Of The Century:

When The Sinner:

Taip jau atsitiko, kad visai nepelnytai buvau pamiršęs pareklaminti dar kelių tikrai vertų dėmesio Lietuvos sunkiosios bei alternatyviosios muzikos puslapių. Tad nedelsdamas skubu šią klaidą ištaisyti.

www.hardrokas.net – Išties puikus, informatyvus ir jaukus tinklalapis apie sunkiuosius roko muzikos stilius – hardroką, metalą, pankroką, grandžą ir t.t. Kas man labiausiai šioje svetainėje patinka, tai išsamios ir profesionaliai parašytos grupių biografijos. Tą patį galėčiau paskyti ir apie muzikinių stilių aprašymus. Taip yra ir nemažai informacijos apie Lietuvos roko scenos atstovus. Žodžiu, puiki interneto svetainė. Vienintelis akmuo į administracijos daržą – Nightwish jau kelinti metai priskirti prie nu metalo ir niekas nė nesiruošia šios neatleistinos klaidos ištaisyti. Negerai…

www.prog-rock.lt – Ganėtinai naujas, bei itin malonia šviežuma kvepinatis lietuviškas progresyvaus roko portalas pasitinka lankytojus švelniai melsvu ir akį traukinačiu dizainu, skatinačiu lankytoją neišeiti ir pasidomėti svetainės turiniu. O jis tikrai neprastas – paprastai ir aiškiai, bet tuo pačiu ir intelektualiai pateikta informacija apie progroko grupes, jų leidinius bei muzikos stilius. Taip pat progresyviojo roko mėgėjai gali sužinoti šviežiausias šio stiliaus naujienas. Tiesa informacijos šiame portale dar ne itin daug, bet su laiku jos turėtų tik daugėti.

www.rockplanet.lt – Roko muzikai skirtas tinklapis, priešingai nei prieš tai paminėtieji, bandantis aprėpti visas roko muzikos atšakas. Šią svetainę atradau gan neseniai, tad kažko ypatingo apie ją pasakyti negalėčiau. Tiesiog įdomus, informatyvus ir kokybiškas tinklalapis, kuriame rasite informaciją apie daugelį žymiausių, klasikinių roko ir metalo muzikos grupių. Tiesa tinklapyje vargu ar rasite kokių mažiau žinomų undergroundinių grupių, bet jei jus domina laiko ir istorijos jau patikrinti roko kolektyvai – šis tinklapis Jūsų paslaugoms.

www.metallica.lt – Didžiausias lietuviškas pačios populiariausios metalo grupės tinklapis, kuriame esanti informacija tikrai turėtų patenkinti net ir paties beviltiškiausio grupės fanatiko poreikius. Tinklapyje rasite visko – nuo biografijos iki pletkų. Tiesa mane ši svetainė nelabai domina, tad per daug po ją neisknaisiojau. Kam įdomu, patys pažiūrės ir susidarys nuomonę apie šį saitą.

www.autarkeia.org– Lietuvos industrial muzikos leidybinės kompanijos (leiblo) kertelė internete, kurioje rasite straipsnių, nuotraukų, naujienų, ir kitų dalykėlių, susijusių su industrial subkultūra. Gan savito apipavidalinimo tinklapis gali būti puikus langas į industrinės muzikos pasaulį naujokams, o patiems industrialo atstovams šis tinklapis be abejo jau yra puikiai žinomas.

www.ledotakas.net/ – Kad jau pateikiau industrial leiblo sveitainę, tai kodėl gi neužsiminti ir apie metalo kompaniją? Ledo Takas – didžiausia lietuviška įrašų kompanija, globojanti tokias Lietuvos grupes kaip Obtest, Dissimulation, Nahash, latvius Urskumug, Loits iš Estijos bei kitas. Taip pat yra internetinė parduotuvė, kurioje galima įsigyti daugybė originalių metalinių kolektyvų CD, DVD, LP, o taip pat marškinėlių ir kitokios atributikos.

www.inferna-profundus.net/ – Dar vienas lietuviškas leiblas, tiesa naujesnis, mažesnis ir orientuotas labiau į black metalą. Leiblas debiutavo perleisdamas legendinį Nahash demo “Nocticula Hecate“, sulaukusį didelio metalinės visuomenės dėmesio. Belieka palinkėti kompanijai sėkmingų projektų ir geros verslo plėtros.

“Unite! It’s not too late…“ 

Atėjo metas dar vienam straipsnių ciklui. Šįkart mano dėmesio centre atsidūrė viena svarbiausių ir stipriausių visų laikų speed/power metalo grupių – narsieji vokietukai Helloween. Pirmoji dalis nukels jus į gilius 80-tuosius, tiksliau pirmąją devintojo dešimtmečio pusę, kuomet ši dar jauna grupė susikūrė ir užsitarnavo tuometinių metalgalvių pagarbą.

Pirmosios grupės užuomazgos siekia 1978 metus, kuomet penkiolikmetis vaikinas Kai Hansen’as su bičiuliu Piet Sielck suburia grupę Gentry. Pamažu formuojasi grupės stilius, sukuriamos pirmosios dainos, keičiasi sudėtis bei grupės pavadinimai. Galiausiai pasitraukus Piet Sielck, grupėn 1983 metais ateina gitaristas Michael Weikath ir pasivadinama Helloween. Tuo laikotarpiu jau yra susiformavusi originali ir pati stabiliausia sudėtis: Kai Hansen – gitara ir vokalas, Michael Weikath – gitara, Marcus Grosskopf – bosas ir Ingo Schwichtenberg – mušamieji. Tokia sudėtimi grupė išleidžia savo pirmuosius kūrinius: “Helloween EP“, debiutinį albumą “Walls Of Jericho“ bei singlą “Judas“. Visą šių leidinių medžiagą galima rasti 2006 naujai perleistoje ir remasterintoje “Walls Of Jericho“ versijoje, kuri empėtrioškių pavidalu pasiekė mano ausis.

Ankstyvojo Helloween laikotarpio kūryba buvo daugiau melodingas speed metalas nei power’is. Muzikoje vyravo greitas tempas, pastovus kalantis ritmas iš kurio vėliau išsivysto blast beat’ai, energingi gitarų rifai, aukštas vokalas (be jo absoliučiai neįmanoma įsivaizduoti Helloween’ų), bei ilgi gitarų interliudai, kažkodėl tai primentys man Bacho “Tokata ir Fuga D-mol“, ir daugybė soliakų. Pirmuoju grupės vokalistu (nuo 1983 kuomet grupė įgijo Helloween vardą) buvo pats įkūrėjas Kai Hansenas. Šis žemaūgis smulkaus sudėjimo vyrukas ne tik nestokoja energijos, bet ir pasižymi gan savita dainavimo maniera, kurią vertinčiau prieštaringai. Pirmą kartą klausant “Walls Of Jericho“ jo vokalas sukėlė juoką ir priminė kažkokį spygaujantį ir balsą plėšantį vaikigalį, per jėgą bandantį ištraukti aukštas natas. Iš tiesų susidaro įspūdis, kad Kai nemoka dainuoti ir gal net ne visai pataiko į toną, bet daugiau paklausius, jo dainavimo maniera man ėmė patikti. Galbūt profesionaliu muzikiniu požiūriu jo balsas ir prastas, bet nesvarbu. Kita vertus yra nemažai roko muzikantų, kurie kad ir nelabai moka taisyklingai dainuoti, bet jų balsai “veža“. Prisiminkime, kad ir Ozzy Osbourne, Marilyn Manson, AC/DC, Motorhead, Metallica ir panašių grupių vokalus. Kai Hanseną galėčiau priskirti prie tokių dainininkų.

Tačiau ankstyvasis Helloween laikotarpis iš kitų išsiskyrė ne vien Kai Hansen vokalu ar itin didele speed metalo koncentracija. Kitas svarbus bruožas yra itin metalpatriotiniai dainų tekstai. Ankstyvoji grupės kūryba ne tik ryškiai atspindi tuometinio metalo dvasią, bet ir deklaruoja pagrindines metalistų vertybes bei idėjas: vienybę, laisvę, individualumą, kovą už geresnį pasaulį, neapykantą priespaudai, melui ir žiaurumui. Susikūrusi Šaltojo karo metais, kuomet pasaulyje tvyrojo branduolinio karo baimė, vyrai aklai tenkindami politinių ideologų užgaidas beprasmiškai dėjo galvas Vietname, Šiaurės Korėjoje, Afganistane, vien tam kad patenkintų valdžios vyrų norą viešpatauti pasaulyje, o aktyviu smegenų plovimu buvo siekima atimti iš žmogaus sveiką protą ir teisę mąstyti. Žiauri priespauda gyvavo Socialistiniam lagery, tačiau ir anapus Geležinės Uždangos gyvenimas buvo ne rožėm klotas. Čia irgi buvo gausybė problemų. Esminis skirtumas – kapitalistiniame pasaulyje buvo bent jau galima drąsiai pareikšti savo nuomonę. Taigi Helloween, kaip ir daugelis kitų metalo grupių, šia teise ir pasinaudojo. Grupė savo muzika siekė priversti žmones susimąstyti apie esamas socialines ir globalines pasaulio problemas ir imtis prieš jas priemonių. O tos priemonės bus veiksmingos tik tada, kai susivienysi. Tad kaip supratote, Helloween dainos kupinos romantinių patriotizmo atspalvių, tiesa ne nacionalinio, bet subkultūrinio patriotizmo. Štai tarkim daina “Ride The Sky“ apdainuoja pabėgimą iš kalėjimo. Šis romantikams itin būdingas motyvas (prisiminkime “Grafą Montekristą“) neretas tuometiniame metale. Iron Maiden ta pačia tema sukūrė dainą “The Prisoner“, o Metallica kompozicija “Sanitarius (Welcome Home)“ taip pat remiasi panašiu siužetu, tik ten kalinys yra dar ir psichinis ligonis. Kitas Helloween kūrinys “Warrior“, perteikia kitą metale itin populiarią temą – karo beprasmybę (analogiški kūriniai Black Sabbath “War Pigs“, Metallica “For Whom The Bell Tolls“ ir daug kitų). Žodžiu ankstyvoji Helloween kūryba šimtu procentu atspindi metalo, ypač thrash’o ideologiją. Tai muzika suteikianti jėgų laisvai gyventi, priešintis neteisybei ir išreikšti savo nuomonę. Ne veltui jų propaguojamas stilius įgauna power metalo pavadinimą. Tiesa vėliau poweris susikoncentruoja ties fantasy tematika ir kai kurios grupės užmiršta tikrąją šio stiliaus esmę, bet tuo metu taip dar nebuvo. Power metalas Helloween gyvavimo pradžioje buvo stiprus, energingas ir metalistus vienytis skatinantis stilius, kvietęs į kovą prieš materialėjantį pasaulį, besivadovaujantį išisigmusiomis ir abejotino teisingumo vertybėmis.

Nepaisant to, kad Šaltasis karas baigėsi, Helloween dainos nė per nago juodymą neprarado savo aktualumo. Ir turbūt dar ilgai nepraras. Kiekvienas iš mūsų gali pakeisti pasaulį arba bent jau pasikeisti patys. Svarbiausia yra vienybė. O susivienyti dar ne per vėlu…

Guardians (Live) 1986:

Heavy Metal Is The Law (Live) 1986:

Ride The Sky (fano sukurtas Slideshow):

Ėjo ėjo laikas, kol priėjo prie dar vieno sunkiosios muzikos koncerto. Ir dar ne bet kokio, o prie Panevėžio death metalo kolektyvo D.A.R gimtadienio, kuris pažymėtas koncertais Panevėžyje ir Vilniuje. Pastarąjame teko sudalyvaut ir man (aišku kaip žiūrovui). Tad jūsų dėmesiui dar vieno “metalinio tūso“ apžvalga.

Nežinantiems pasakysiu, kad Vilniaus ir Panevėžio koncertai radikaliai skyrėsi savo muzikine stilistika, o be to dar ir kaina. Jei Panevėžyje už 15 litų galėjai išvysti pagrinde gothic, heavy ir melodic death metal grupes, tai Vilniuje žmonės, išvaistę 25 savo arba tėvų/giminių/pažįstamų kruvinu triūsu uždirbtus litus, buvo nubausti kentėti žiaurioje brutalūchos krušoje. Na bet kai kuriems žmonėms mazochizmo nestinga 😀 … Bet kaip ten bebūtų, nežinau kuris koncertas buvo geresnis, o kadangi metalo gig’us pradėjau lankyti visai neseniai, tai nė vienos iš tų grupių anksčiau dar nebuvau matęs, taip kad man buvo įdomu. Taigi Vilniuje koncertavo Murder Site, Night, D.A.R, Grol, Saples, ZX Spectrum iš Latvijos bei Mandragora. Iš jų deja pamačiau tik 5 pirmąsias, bo reikėjo suspėt į paskutinį važiuojantį autobusą. Bet ZX Spectrum ir Mandragora tai ne kokie brazilai Krisiun, kad dėl jų nepamatymo būtų verta labai pergyventi – bus dar progų juos išvysti.

Na bet užteks tų įžangų. Eikim tiesiai prie reikalo. Reikia pripažinti šis, vietinių grupių koncertas savo kokybe gerokai nusileido nuo nuo neseniai buvusių užsienio grupių pasirodymų. Kaip visada koncertas vėlavo – šįkart ape 40 minučių, be to, kiekviena mano matyta grupė būtinai susidūrė su techniniais nesklandumais. Kiekvienos grupės frontmenas atliekant pirmąjį grupės kūrinį pateikė nurodymus garsistams: “Pamažinkit bačkų garsą, pagarsinkit antrą gitarą dešiniame procesoriuje“ ir pan. O didžiausias nesklandumas buvo per hardrokerių Night pasirodymą, kuomet sugedo bosinės gitaros laidas ir teko skolintis jį iš kitų grupių. Kita vertus, garsas mano neprofesionalia nuomone buvo geras ir jam priekaištų neturiu.

Pačios grupės pasirodė taip pat neblogai. Renginį pradėjo visas geriausias ir blogiausias Cannibal Corpse ir kitų panašių gore pobūdžio brutal defo kapelijų tradicijas puoselėjantys Murder Site. Suėjo neblogai, nors originalumo ar savitumo jų muzikoje nerasta. Bet kaip alternatyva “kanibalams“ visai nieko, juolab patys C.C. į Lietuvą užsuka ne taip ir dažnai.

Antrieji grojo panevėžiškiai Night, kurių sudėtyje yra ir 2/3 renginio kaltininkų – D.A.R gitaristas Kostas, bei bosisitas/vokalistas Audrius. Ši, bene seniausia koncerte dalyvavusi grupė gan smarkiai išsiskyrė iš bendro brutalūchos konteksto, todėl publika į juos reagavo vangokai, o ir pats nelabai žinojau kaip reikia elgtis klausant tokio senojo gerojo hardroko – nelabai išeis paheadbanginti. Tiesa jų muzikai kažko trūko. Gal energijos, o gal tiesiog po ekstremalios pradžios jų muzika atrodė per skysta? Kita vertus dainos neblogos, o grupės lyderis, jau solidaus amžiaus sulaukęs Valdas Šeputis, sužavėjo savo nuoširdžiu paprastumu. Deja jo vokalas skambėjo gerokai prasčiau negu įrašuose – buvo gergždintis ir nusėdęs. O galbūt būtent geras vokalas ir būtų pataisęs visą reikalą…

Po “nakties“ atėjo jubiljatų D.A.R eilė. Jie atliko kūrinius iš visų savo laikmečių, nepamiršdami ir seniausiųjų. Pirmąsias dainas atliko su buvusiu būgninku, o pirmoje dainoje Kostas su Audriumi buvo apsikeitę gitarom. Sugrojus senąjį repertuarą, prie komplekto sėdo dabartinis udarnikas Mangis, o vykstant šiam “pareigų perėmimui“, Kostas sugrojo virtuozišką savo gitaros solo, kuriuos jis, vienas geriausių Lietuvos gitaristų, groti tikrai sugeba. Užėmus būgnus Mangiui, grupės repertuaras gerokai pasunkėjo. Na o D.A.R pasirodymo “vinis“ buvo vadybininko ir prodiuserio Antano vokalavimas, sukėlęs nemenką juoko bangą publikoje. Taigi, koncerto kaltinkų pasirodymas buvo išties puikus ir įsimintinas.

Ketvirtoji vakaro grupė Grol pasirodė po ganėtinai ilgo soundchecko. Daug apie juos nekalbėsiu. Tai buvo išties smagus, galingas ir kaip visada nestokojo humoro. Žodžiu šis koncertas tik patvirtino jų pasakymą: “Analinė idėja yra tobula, ji gyvuos ir progresuos”. Kas buvo, tas būtinai sutiks su mano nuomone.

Na ir paskutinioji mano matyta grupė buvo Utenos brutalūchos fanatikai Saples. Dar kartą primenu, kad nė vienos anksčiau nebuvau gyvai matęs, o kai kurių netgi ir įrašų nebuvo tekę girdėti. Saples vieni iš tų. Bet turiu pasakyti, kad Saples buvo labiausiai mano lūkesčius pranokusi to vakaro grupė. Visų pirma, buvau įsitikinęs kad jie niekuo nesiskirs nuo Murder Site. Šis išankstinis nusitaymas pasirodė esąs visiškai klaidingas. Nors abi minėtosios grupės groja brutalūchą, Saples atstovauja labiau satanistinei šio stiliaus krypčiai ir skambesiu yra panašensi į Incantation, Deicide ir kitas šventvagiškas death metalo grupes, nei į Cannibal Corpse. Tiesa Saples originalumu irgi visiškai nepasižymi, tačiau jų pasirodymas išsiskyrė iš kitų savo piktumu, agresija ir tamsumu, grupės vokalistas Vyšnia nestokojo energijos ir tikėjimo tuo ką daro. Todėl jį laikyčiau geriausiu to vakaro frontmenu (garbingą antrąją vietą, mano nuomone, užimtų D.A.R lyderis Audrius). Paskutinįjį kūrinį, Hypocrisy koverį “Roswe ll 1947“ Saples atliko pasikvietę į sceną Audrių, kuriam įteikė daug bonkių alaus 😀

Kas vyko toliau, nežinau, bet koncertas buvo visai neblogas ir tikrai vykęs. Tiesa 5 grupės yra daugoka (optimaliausias variantas 3-4), jau nekalbant apie 7, todėl grįžau iš koncerto visiškai išsekęs ir nuvargęs, bet laimingas.

Tai tokie mano įspūdžiai. O kas dar neturite ko veikti, galite paskaičiuoti kiek kartų šiame reportaže buvo pavartotas žodelis “dar“. Teisingai įveikusių užduotį kažkas laukia 😀

Kadangi mokyklos atostogų pradžia yra puikus pretekstas nuveikti kažką ypatingo, tad ir nusprendžiau šį pretekstą išnaudoti. Ne, tikrai nešokau su guma nuo Televizijos bokšto, neišgėriau trijų litrų spirito ir nelaksčiau nuogas po Laisvės Alėją. Tiesiog pasijungiau ir peržiūrėjau legendinės progresyviojo techniškojo death metalo formacijos Death valandos trukmės vaizdo įrašą “Live in L.A. (Death & Raw)“ . Na o to pasekmės baisios. Tai yra baisiai malonios.

Šiame DVD pateikiamas grupės 1998-aisiais Los Andžele vykusio pasirodymo vaizdo įrašas. Kultinė Chuck’o Schuldiner’io grupė tuo metu buvo savo pačiame meninės kokybės zenite, o tas atsispindi ir koncerte: stipriausia (“The Sound Of Perserverance“ albumo) sudėtis, geriausi visų laikų grupės kūriniai (dauguma jų – iš paskutiniųjų Death albumų), nepriekaištnga grojimo technika ir profesionalus pasirodymas. Visada žavėjausi genialia Schuldiner’io kūryba, o išgirdus ir išvydus gyvą jos atlikimą mano sužavėjimas išaugo gal ir ne dvigubai, bet bent jau 50-čia procentų. Tiesa koncerte neišvysime jokių šou elementų, o ir pats grupės narių elgesys scenoje niekuo neypatingas. Tiesiog groja, karts nuo karto pakrato galvą ir panašiai. Bet užtenka ir to. Kuomet atlieki sitprią ir kokybišką muziką, visokie spec. efektai, įspūdingi kostiumai ar automatizuotos dekoracijos su tikromis patrankomis ar “natūralaus“ dydžio skraidančiais drakonais paprasčiausiai yra nereikalingos. Priešingai, jos tik nustelbtų pačią muziką, o ir į tą sceną, kurioje vyko koncertas jos vargu ar tilptų. Be to, stebėti itin technišką ir virtuozišką gitaristų bei būgninko grojimą yra kur kas įdomiau nei visiškai nevykusią ir neskoningą Radži šokėjų choreografiją, skirtą pridengti lygiai taip pat nevykusį ir akivaizdžiai nenuoširdų jo dainavimą. Na bet nenukrypkim nuo temos. Taigi kaip jau ir minėjau šis Death pasirodymas tikrai nuostabus.

Na kad paminėjau šio DVD privalumus, tai būtiana nepamiršti ir trūkumų. Silpnoji įrašo dalis – pats įrašas. Jokiu būdu nesitikėkite, kad išvysite kažką panašaus į Iron Maiden ar Metallica Live’us. “Live in L.A.“ yra mažabiudžetis, nufilmuotas kokiom 4-5 vaizdo kamerom nuo žiūrovų pusės ir minimaliai tepaliestas režisūros bei montažo. Tuo “Live in L.A.“ labiau primena gerai organizuotą bootlegą, panašų į “Immortal Live In Cologne (1993)“ nei jau minėtųjų meidenų DVD “Live After Death“. Kita vertus, tiek “Live In L.A.“, tiek ir “Live In Endover“ buvo išleisti vien tik tam, kad gauti pinigų Chuck’o smegenų auglio gydymui (deja jokie pinigai neišgelbėjo jo gyvybės..). Pačiam Death lyderiui grupės įamžinimas vizualiniu pavidalu matyt menkai terūpėjo, tad tie du DVD yra patys kokybiškiausi išlikę šios didingos ir ryškų pėdsaką ne vien metalo, bet ir apskritai visos XXa. pabaigos muzikos istorijoje palikusios grupės koncertiniai įrašai.

Beje, įdomi detalė. Įraše matyti ir koncerto žiūrovai. Kas keisčiausia, publikoje nesimato nė vieno ilgaplaukio (moterys nesiskaito). Visi arba nešioja trumpas šukuosenas, arba apskritia plikiai. Be to, dauguma iš jų vilki baltus berankovius marškinėlius. Jokių kožų, ar grandinių. Tokie jau buvo 1998-ųjų Los Andželo metalistai. Kita vertus, tada juk buvo nu metalo klestėjimo pikas, o būtent Kalifornija  pagrindinė šio stiliaus citadelė, panašiai kaip priešingoje JAV pusėje esanti Florida laikoma death’o ir thrash’o domenu. Taigi matyt dauguma Kalifornijos metalistų pasidavė Korn, Linkin Park ir kitų pseudo metalinių pop grupių įtakai, bet kita vertus, mainstream’as nesugebėjo užgniaužti šio sunkiojo stiliaus. “Džiugu matyti, kad metalas Los Andžele dar gyvas. Laikykitės tvirtai. Jokia jėga pasaulyje negali sunaikinti metalo“ – maždaug taip koncerto metu pasako Chuk’as Schuldiner’is. Ir jis teisus. Dar netolimoje praeityje buvusios populiarios mallcore grupės šiandien jau eina į užmarštį, tuo tarpu prieš aštuonerius metus iširusios Death šlovė nė neblėsta. Ir vargu ar kada išblės. Nes žmonės, susižavėję Chuck’o Schuldiner’io kūryba, niekada nemes jos kaip pasenusios, nemadingos, atsibodusios ar išaugtos. Nes Death – tai sudėtingas muzikinis ir filosfinis labirintas, kurį sunku pereiti. Jų muizika per daug gili ir paini, kad galėtų tapti banalia ir nuvalkiota.

Kadangi net trys iš eilės naujausi Blogo straipsniukai yra vienaip ar kitaip susiję su Jo Brutalybe Defu, o tuo labiau moderniuoju, tai nusprendžiau padaryti ryškų kontrastą ir šįkart atiduoti duoklę oldskūlui ir ne bet kokiam, o senajam gerajam Vokietijos hard’n’heavy metalui. Šis, dabar jau retai propaguojamas, o ir praeityje trumpai težibėjęs stilius atgyja paleidus senųjų laikų įrašus. Vienas tokių – 1980’aisiais pasirodęs antrasis Vokietijos metalo legendų Accept albumas “I’m Rebel“.

Albumą sudaro 8 dainos, kurių bendra trukmė 33 minutės. Kūriniai nesudėtingi, tipiškos roko dainų strūktūros, vidutinio tempo ir be jokių “vikrutasų“. Tekstai irgi paprasti ir sakyčiau nė velnio nemetaliniai. Pusė yra apie meilę, kita pusė apie maištavimą ir panašius dalykus. Hard’n’Heavy yra stilius turintis tiek hard rock, tiek ir heavy metal bruožų, bet “I’m Rebel“ persvara aiškiai hardroko pusėje. O to priežastis paprasta – “I’m Rebel“ yra absoliučiai komercinis opusas. 1980 metais dar visiškai jauna grupė buvo visiškoje leidybinės firmos „Metronome“ priklausomybėje, panašioje į tą, kurioje yra Mango, Amberlife ir kitos brolių Bendžių šefuojamos popso grupės. Visa albumo muzika ir dainų žodžiai buvo sukurti “Metronome“ prodiuserio, Accept tik aklai vykdė nurodymus. Štai kodėl “I’m Rebel“ neišgirsime jokių metalo idėjų, o ir muzika nepasižymi originalumu ir atitinka visus 1980-ųjų pop muzikos standartus. Dainoms netgi buvo pritaikytas disco ritmas, kad opusas dar labiau atitiktų visas tuometinias mados tendencijas. Taigi nieko keisto, kad ir albumo dainų žodžiai labiau panašūs į Take That, N’Sync, Backstreet Boys ar lietuviškojo jų klono NEO lyric’sus, nei į tarkim metalo patriarchų Judas Priest…

Kita vertus, kad ir koks “I’m Rebel“ bebūtų popsas, albumas sukaltas išties kokybiškai, o dainos yra netgi labai vežančios ir puikiai įsimenančios. Paprasti, bet žiauriai kabinantys rifai, energingas ir su niekuo nesumaišomas įžymusis Udo Dirchsneiderio vokalas, senoviški gitarų solo, bei jau minėtasis disco muzikos ritmas daro šį albumą ypač smagiu ir puikai tinkamu vakaruškoms, diskotekoms ar tiesiog sueina kaip puikus nuotaikingas muzikinis fonas. Be to visai įdomu išgirsti, kaip karjeros pradžioje skambėjo Accept – viena svarbiausių ne tik Vokietijos, bet ir apskritai pasaulio metalo grupių, šio stiliaus raidoje palikusi labai didelį ir gilų pėdsaką. Tiesa vėlesni Accept darbai kur kas rimtesni ir aukštesnio lygio, bet ir “I’m Rebel“ visai vertas dėmesio.

Beje. Ypač rekomenduoju šį albumą visiems Lordi gerbėjams. Įsistikinsite, kad ir prieš 30 metų muzika buvo ne ką prastesnė, nei dabar, o gal net ir geresnė. Tam kad pasiekti populiarumą, Accept’ams nereikėjo jokių įspūdingų monstrų kostiumų ar pergalės Eurovizijoje. Tai jie iškovojo savo kokybišku ir energingu grojimu. Taip kad… DO IT, DO IT, DO IT TONIGHT, YOU’RE THE GIRL OF MY LIIIIIIIIIIIIIIIIFFFFFE 😀