hypocrisyTurbūt nė kiek neperdėsiu pavadindams Peterį Tagtgreną vienu aktyviausių Švedijos metalo scenos veikėjų. Tai ne tik pasaulinio lygio muzikos prodiuseris, bet ir multinstrumentalistas, valdantis tiek solinę tiek bosinę gitarą, mušamuosius, klavišinius bei vokalą. Maža to, visus šiuos savo sugebėjimus šis vyrukas aktyviai naudoja net keliose grupėse, bei daugybėje smulkesnių projektų. Na o daugiausiai laiko šis muzikantas ko gero yra sugaišęs ant savo melodic death’o kolektyve Hypocrisy.

Na o viskas prasidėjo dar 1990 metais, kai Peteris sukūrė solinį projektą Seditious. 1991 metais įrašytas 3 gabalų demo “Rest In Pain“. Peteris šiame opuse grojo gitara, bosu, būgnais ir dainavo. Bet kažkodėl jam nepatikęs vokalas, tad vaikinas pasikvietė Magnus Masse Bromberg’ą (labiausiai žinomas kaip į Lietuvą vis nesugebančių atvykti blekerių Dark Funeral vokalistas), ir su juo įrašė naują demuškės versiją, pavadintą “Rest In Pain ’92“. Kadangi Magnus vokalu Peteris liko patenkintas, nusprendė, kad galima solo projektą paversti normalia grupe, tad į Hypocrisy (tais metais pasikeitė grupės pavadinimas) priimti nuolatiniai muzikantai ir įrašytas debiutinis albumas Penetralia. Tai dar buvo tipiškas tuometinis švedų defas, kuris iš kitų grupių išsiskyrė gal tik tuo, kad poroje vietų panaudoti sintezatoriai. Tuometiniai grupės tekstai buvo kupini “tyros ir begalinės“ neapykantos krikščionybei ir… debiliškumo. Kvailesnių dainų lyrikų galima išgirsti nebent tik per “Pūką“, “Lietų“ ar “Ruskaja Radio“:

“Impotent god!
Why won’t you die?
You’re full of lies.
Go to hell!!!“

Na ankstyvasis defas, tiesa sakant, nepasižymėjo itin intelektualiais tekstais, taip kad gal ir nieko keisto, kad ir ankstyvųjų Hypocrisy dainų žodžiai savo lygiu vos teaplenkia Mango ar Minedo “perliukus“.

Po Penetralia sėkmės išleistas Osculum Obscenum buvo jau paskutinis Hypocrisy grynojo defo albumas. Vėliau iš grupės pasitraukus Magnus, vokalą vėl perima Peteris (šis sprendimas daugumos recenzentų vertinamas itin teigiamai). Taip prasideda nauja grupės melodic death metalo era. Tiesa trečiasis albumas The Fourth Dimension dar ganėtinai sunkus, bet palaipsniui grupės skambesys ima lengvėti, atsiranda vis daugiau atmosferinių sintezatoriaus partijų, o ir pati muzika tampa kur kas melodingesnė. Praeito dešimtmečio viduryje smarkiai išpopuliarėja melodic death metalas, o šio stiliaus ajatolomis tapusi Peterio komanda mėgaujasi šlovės ir triumfo vaisiais. Ji savo albume Abducted įtvirtina “žaliųjų žmogeliukų“, ateivių iš kosmoso tematiką, kuri tampa skiriamuoju grupės bruožu. Tačiau Hypocrisy nusprendžia išsiskirstyti ir atsisveikinimui išleidžia opusą The Final Chapter, kurio didelis pasisekimas ir fanų palaikymas paskatina “hipokrizius“ dar nesudėti gitarų ir būgnų lazdelių. O grupės neiširimo progą reikia atšvęsti. Geriausias atšventimas – naujo albumo įrašymas. Tad pasirodo 6-tasis grupės albumas, pavadintas tiesiog Hypocrisy. Tai pat švelniausias ir atmosferiškiausias formacijos darbas, kuriame dažniau nei kituose Hypocrisy relyzuose naudojamas ne vien kriokiantis, bet iš švarus vokalas, gausu sintezatorių ir lėtesnio tempo melodingų kompozicijų. Nemažai fanų nusivylė šiuo darbu, nors mano nuomone jis tikrai neblogas. Siekiant paneigti gandus apie neva grupės “suskystėjimą“, įrašomas Into The Abyss – visiška savo pirmatako priešingybė. Didelis greitis, ekstremalus ir šaltas skambesys, daug blastbeat’ų ir visišku amoralumu atsiduodantys tekstai. Palyginkite Hypocrisy ir Into The Abyss ir pamatysite, koks platus šios grupės kūrybinis repertuaras. O jei po to paklausysite dar ir jų opuso Catch 22, suprasite, kad ir tokios geros grupės gali žiauriai nusivažiuoti ir nusmukti vos ne iki nu metal lygio. Pastarąjį albumą galėčiau pavadinti “Slipknot ir ABBA mišiniu“. Visiškai dingęs melodingumas, dinamika, metalinė dainų struktūra ir emocijos (kurių Hypocrisy anksčiau netrūkdavo). Juos pakeitė primityvus gitarų brūžinimas žemoje tonacijoje, visiškai grynos rock/pop struktūros kompozicijos, ir sausi, nuobodūs, amerikoniškais keiksmažodžiais pergrūsti tekstai apie paaugliškas problemas (kurios 30tmečiams grupės nariams vargu ar galėtų būt aktualios). Be to visame albume tėra vos trys gitarų solo, kas melodingojo defo grupei tikrai per mažai. Turbūt nė nereikia aiškinti, kokios metalgalvių reakcijos sulaukė šis darbas. Po dviejų metų išleistas The Arrival jau buvo šioks toks grįžimas prie savo ankstesnio skambesio, bet dar ne itin pavykęs. Šis darbas mano nuomone vis dar blankus, nors turi ir porą itin stiprių dainų. Štai gabalas Ereaser manau ne tik puikiai tiktų Eurovizijai, bet galbūt netgi galėtų pretenduoti į laurus. Na o paskutinį grupės opusą Virus galėčiau pavadinti visos Hypocrisy kūrybos sinteze. Jame puikiai suderintas melodingumas, agresija, atmosfera ir emocijos. Labai stiprus ir dėmesio vertas darbas.

Tuo galima būtų supažindinimą su šia Švedijos melodingojo mirties metalo galiūne pabaigti, bet kaip visada galite dar pasižiūrėti porą rinktinių šios komandos klipelių, ar paspaudelioti linkučius 😀 .

Grupės namų puslapis
Virus recezenzija ferrume.
The Arrival recenzija
Išsamus straipsnis apie Peterį Tagtgreną

Ereaser:

Scrutinized:

Impotent God:

Inferior Devoties:

The Final Chapter: