Kadangi net trys iš eilės naujausi Blogo straipsniukai yra vienaip ar kitaip susiję su Jo Brutalybe Defu, o tuo labiau moderniuoju, tai nusprendžiau padaryti ryškų kontrastą ir šįkart atiduoti duoklę oldskūlui ir ne bet kokiam, o senajam gerajam Vokietijos hard’n’heavy metalui. Šis, dabar jau retai propaguojamas, o ir praeityje trumpai težibėjęs stilius atgyja paleidus senųjų laikų įrašus. Vienas tokių – 1980’aisiais pasirodęs antrasis Vokietijos metalo legendų Accept albumas “I’m Rebel“.
Albumą sudaro 8 dainos, kurių bendra trukmė 33 minutės. Kūriniai nesudėtingi, tipiškos roko dainų strūktūros, vidutinio tempo ir be jokių “vikrutasų“. Tekstai irgi paprasti ir sakyčiau nė velnio nemetaliniai. Pusė yra apie meilę, kita pusė apie maištavimą ir panašius dalykus. Hard’n’Heavy yra stilius turintis tiek hard rock, tiek ir heavy metal bruožų, bet “I’m Rebel“ persvara aiškiai hardroko pusėje. O to priežastis paprasta – “I’m Rebel“ yra absoliučiai komercinis opusas. 1980 metais dar visiškai jauna grupė buvo visiškoje leidybinės firmos „Metronome“ priklausomybėje, panašioje į tą, kurioje yra Mango, Amberlife ir kitos brolių Bendžių šefuojamos popso grupės. Visa albumo muzika ir dainų žodžiai buvo sukurti “Metronome“ prodiuserio, Accept tik aklai vykdė nurodymus. Štai kodėl “I’m Rebel“ neišgirsime jokių metalo idėjų, o ir muzika nepasižymi originalumu ir atitinka visus 1980-ųjų pop muzikos standartus. Dainoms netgi buvo pritaikytas disco ritmas, kad opusas dar labiau atitiktų visas tuometinias mados tendencijas. Taigi nieko keisto, kad ir albumo dainų žodžiai labiau panašūs į Take That, N’Sync, Backstreet Boys ar lietuviškojo jų klono NEO lyric’sus, nei į tarkim metalo patriarchų Judas Priest…
Kita vertus, kad ir koks “I’m Rebel“ bebūtų popsas, albumas sukaltas išties kokybiškai, o dainos yra netgi labai vežančios ir puikiai įsimenančios. Paprasti, bet žiauriai kabinantys rifai, energingas ir su niekuo nesumaišomas įžymusis Udo Dirchsneiderio vokalas, senoviški gitarų solo, bei jau minėtasis disco muzikos ritmas daro šį albumą ypač smagiu ir puikai tinkamu vakaruškoms, diskotekoms ar tiesiog sueina kaip puikus nuotaikingas muzikinis fonas. Be to visai įdomu išgirsti, kaip karjeros pradžioje skambėjo Accept – viena svarbiausių ne tik Vokietijos, bet ir apskritai pasaulio metalo grupių, šio stiliaus raidoje palikusi labai didelį ir gilų pėdsaką. Tiesa vėlesni Accept darbai kur kas rimtesni ir aukštesnio lygio, bet ir “I’m Rebel“ visai vertas dėmesio.
Beje. Ypač rekomenduoju šį albumą visiems Lordi gerbėjams. Įsistikinsite, kad ir prieš 30 metų muzika buvo ne ką prastesnė, nei dabar, o gal net ir geresnė. Tam kad pasiekti populiarumą, Accept’ams nereikėjo jokių įspūdingų monstrų kostiumų ar pergalės Eurovizijoje. Tai jie iškovojo savo kokybišku ir energingu grojimu. Taip kad… DO IT, DO IT, DO IT TONIGHT, YOU’RE THE GIRL OF MY LIIIIIIIIIIIIIIIIFFFFFE 😀
Rokiškio Balbo 
Parašykite komentarą