spalio 2007


decapitated2007-ųjų spalio 19 diena Lietuvos sunkiosios muzikos andegraunde buvo ypatinga. Tą penktadienį sovietmečiu statytuose ir šiuo metu ne itin gyvuose Sporto rūmuose valdė defas. Minėtasis “valdymas“ pasireiškė beprotiško būgnų tvatijimo, bosinių bei solinių gitarų džeržginimo ir gilių gerklinių garsų mišiniu, drebinusiu minėtuose Sporto rūmuose įsikūrusį New style klubą. Na, o to drebinimo priežastys elementarios. Lietuvon užsuko viena žymiausių ir kokybiškiausių Lenkijos metalo grupių – techniškieji deferiai Decapitated, apšildymui atsitempdami juoduosius deferius, tėvynainius Crionics ir lietuvaičius, epiškuosius brutalistus Flames Of Arborea. Kadangi man pačiam teko didis džiaugsmas išvysti šį koncertą, tad jaučiu moralinę ir materialinę pareigą jo įvykius paliudyti ir Rokiškio Balbo bloge.

Į klubą “New Style“ įėjau lygiai 19 valandą. Tuo laiku oficialiai turėjo prasidėti koncertas, bet kiek supratau tada tik prasidėjo Flames Of Arborea ruošimasis. Na bet matyt terminą “Koncerto pradžia 19:00“ reiktų traktuoti kaip “prieškoncertinio Soundcheck’o pradžia 19:00“. Na bet niekis. Koncertų vėlavimas – įprastas reiškinys, o pusė valandos nesiskaito kaip vėlavimas. Taigi, po keleto vos ne kardinalių būgnų komplekto perstatymų ir gitarų bei boso suderinimo, Flames Of Arborea puola vykdyti apšildančiąją misiją. Šią grupę mačiau pirmą kartą ir galiu pasakyti, kad įspūdį jie paliko tikrai nemažą. Sunkus, nepriekaištingai techniškai atliekamas brutalus death metalas, įdomios kompozicijos, kuriose sunkumas puikiai suderintas su melodingumu ir betarpiškas bendravimas su publika (tas labiausiai pasakytina apie vokalistą). Ši dar visai jauna grupė pasižymi tiesiog fenomenaliu populiarumu. Ir pamačius jų pasirodymą visos šio fenomeno priežastys tapo aiškios: aukštas grojimo lygis, originalumas (bent jau Lietuvos lygiu), didelis kūrybinis potencialas, gražūs vaikinai (bei žavi bosistė), na ir aišku kuklumas ir paprastumas (kuris visiškai svetimas pop žvaigždūnams). Taigi FOA pasirodymas suėjo man labai puikiai ir jokie techniniai nesklandumai, kurių buvo, nepagadino mano nuomonės.

Po sėkmingo vietinių pajėgų “ledų pralaužimo“, atėjo metas lipti į sceną antriesims šilumininkams Crionics. šią grupę mačiau jau antrą kartą… per du mėnesius. Nors Crionics ir nepasižymi jokiu originalumu ar ypatinga grojimo technika ir yra galbūt labiau tipiška lenkiškojo death/black grupė, nei kokie novatoriai originaluoliai, jų pasirodymas taip pat buvo galingas. Nepaisant to kad šių lenkų minimalistinis grimas – pajuodinti paakiai ir keletas juodų brūkšnių ant vokalisto rankų atrodė juokingai (kam jie išvis gaišo laiką grimuodamiesi?), muzika skambėjo neblogai. Per Crionics pasirodymą buvau taip arti scenos, kad net kelis kartus pastačiau ant jos koją. Mane nuo vokalisto skyrė vos vieno metro atstumas, tad jei būčiau pargriuvęs (kas vos neįvyko), būčiau nuvertęs mikrofoną, o galbūt ir patį grupės lyderį 😀 . Crionics pasirodymo metu vyko gausus ir įspūdingas galvakratis, kuriame nevengiau dalyvaut ir pats. Galbūt dižiausias Crionics pasirodymo trūkumas buvo tas, kad stovėdamas visiškai prieš vokalistą/gitaristą, beveik negirdėjau jo atliekamo gitaros solo. Bet ką jau padarysi.

Na po sėkmingo pašildymo atėjo metas patiems Decapitated. Soundcheck’o metu prie scenos buvo pastatyti 2 apsauginiai. “Atsirado mat žvaigždės. Apsaugos jiem reikia“ – dingtelėjo man į galvą. Dar didesnis nusivylimas atėjo, kai sceną užlipus vokalistui ir gitaristui (būgninkas jau kurį laiką buvo prie savo baterijos), jie iškart be jokių ceremonijų pradėjo groti. “Wtf? O kurgi bosistas?“ Atsakymas paaiškėjo po pirmosios dainos. Kaip vėliau paaiškino vokalistas, boso gitaristas atsidūrė ligoninėje, tad tą vakarą teko jiems išsiversti be jo. Ir ką aš galiu pasakyti. Nepaisant šio didžiulio trūkumo, grupės pasirodymas buvo fantastiškas. Vokalistas nuolat lakstė po sceną, labai šiltai ir gyvai bendravo su publika (na neskaitant to, kad visus kaip koks amerikonas njūmetalščikas vadino madaf***’eriais), gitaristas, atrodo, į grojimą sudėjo visą dūšią, o būgninkas grojo netik labai techniškai, bet ir sakyčiau įdomiai, defui būdingus blastbeat’us praturtindamas įvairiom kitokiom ritminėm figūrom. Tikrai matėsi, kad grupė stengiasi iš paskutiniųjų, todėl pasirodymas abejingų ar nepatenkintų koncertu nepaliko (tikėkimės). Tam kad dar labiau pakeltų metalistų nuotaiką, vokalistas dalino publikai “Utenos“ alaus skardines (ne tuščias, bet su atitinkama medžiaga) ar vandens butelius. Visus šiuos dalykus metalgalviai siųsdami vienas kitam, draugiškai pasidalino. Taigi Decapitated parodė, jog ne veltui būtent jie yra koncerto hedlaineriai. Tai tikrai pasaulinio lygio metalo grupė. Nors Decapitated anksčiau nebuvau girdėjęs, ir ar eiti į koncertą ar ne, apsisprendžiau tik pačią koncerto dieną, šiuo lenkų apsireiškimu likau tikrai nustebintas, apstulbintas, sužavėtas ir kitaip teigiamai paveiktas.

Tad beliko laukti D.A.R 10-tmečio jubiliejaus koncerto…

hypocrisyTurbūt nė kiek neperdėsiu pavadindams Peterį Tagtgreną vienu aktyviausių Švedijos metalo scenos veikėjų. Tai ne tik pasaulinio lygio muzikos prodiuseris, bet ir multinstrumentalistas, valdantis tiek solinę tiek bosinę gitarą, mušamuosius, klavišinius bei vokalą. Maža to, visus šiuos savo sugebėjimus šis vyrukas aktyviai naudoja net keliose grupėse, bei daugybėje smulkesnių projektų. Na o daugiausiai laiko šis muzikantas ko gero yra sugaišęs ant savo melodic death’o kolektyve Hypocrisy.

Na o viskas prasidėjo dar 1990 metais, kai Peteris sukūrė solinį projektą Seditious. 1991 metais įrašytas 3 gabalų demo “Rest In Pain“. Peteris šiame opuse grojo gitara, bosu, būgnais ir dainavo. Bet kažkodėl jam nepatikęs vokalas, tad vaikinas pasikvietė Magnus Masse Bromberg’ą (labiausiai žinomas kaip į Lietuvą vis nesugebančių atvykti blekerių Dark Funeral vokalistas), ir su juo įrašė naują demuškės versiją, pavadintą “Rest In Pain ’92“. Kadangi Magnus vokalu Peteris liko patenkintas, nusprendė, kad galima solo projektą paversti normalia grupe, tad į Hypocrisy (tais metais pasikeitė grupės pavadinimas) priimti nuolatiniai muzikantai ir įrašytas debiutinis albumas Penetralia. Tai dar buvo tipiškas tuometinis švedų defas, kuris iš kitų grupių išsiskyrė gal tik tuo, kad poroje vietų panaudoti sintezatoriai. Tuometiniai grupės tekstai buvo kupini “tyros ir begalinės“ neapykantos krikščionybei ir… debiliškumo. Kvailesnių dainų lyrikų galima išgirsti nebent tik per “Pūką“, “Lietų“ ar “Ruskaja Radio“:

“Impotent god!
Why won’t you die?
You’re full of lies.
Go to hell!!!“

Na ankstyvasis defas, tiesa sakant, nepasižymėjo itin intelektualiais tekstais, taip kad gal ir nieko keisto, kad ir ankstyvųjų Hypocrisy dainų žodžiai savo lygiu vos teaplenkia Mango ar Minedo “perliukus“.

Po Penetralia sėkmės išleistas Osculum Obscenum buvo jau paskutinis Hypocrisy grynojo defo albumas. Vėliau iš grupės pasitraukus Magnus, vokalą vėl perima Peteris (šis sprendimas daugumos recenzentų vertinamas itin teigiamai). Taip prasideda nauja grupės melodic death metalo era. Tiesa trečiasis albumas The Fourth Dimension dar ganėtinai sunkus, bet palaipsniui grupės skambesys ima lengvėti, atsiranda vis daugiau atmosferinių sintezatoriaus partijų, o ir pati muzika tampa kur kas melodingesnė. Praeito dešimtmečio viduryje smarkiai išpopuliarėja melodic death metalas, o šio stiliaus ajatolomis tapusi Peterio komanda mėgaujasi šlovės ir triumfo vaisiais. Ji savo albume Abducted įtvirtina “žaliųjų žmogeliukų“, ateivių iš kosmoso tematiką, kuri tampa skiriamuoju grupės bruožu. Tačiau Hypocrisy nusprendžia išsiskirstyti ir atsisveikinimui išleidžia opusą The Final Chapter, kurio didelis pasisekimas ir fanų palaikymas paskatina “hipokrizius“ dar nesudėti gitarų ir būgnų lazdelių. O grupės neiširimo progą reikia atšvęsti. Geriausias atšventimas – naujo albumo įrašymas. Tad pasirodo 6-tasis grupės albumas, pavadintas tiesiog Hypocrisy. Tai pat švelniausias ir atmosferiškiausias formacijos darbas, kuriame dažniau nei kituose Hypocrisy relyzuose naudojamas ne vien kriokiantis, bet iš švarus vokalas, gausu sintezatorių ir lėtesnio tempo melodingų kompozicijų. Nemažai fanų nusivylė šiuo darbu, nors mano nuomone jis tikrai neblogas. Siekiant paneigti gandus apie neva grupės “suskystėjimą“, įrašomas Into The Abyss – visiška savo pirmatako priešingybė. Didelis greitis, ekstremalus ir šaltas skambesys, daug blastbeat’ų ir visišku amoralumu atsiduodantys tekstai. Palyginkite Hypocrisy ir Into The Abyss ir pamatysite, koks platus šios grupės kūrybinis repertuaras. O jei po to paklausysite dar ir jų opuso Catch 22, suprasite, kad ir tokios geros grupės gali žiauriai nusivažiuoti ir nusmukti vos ne iki nu metal lygio. Pastarąjį albumą galėčiau pavadinti “Slipknot ir ABBA mišiniu“. Visiškai dingęs melodingumas, dinamika, metalinė dainų struktūra ir emocijos (kurių Hypocrisy anksčiau netrūkdavo). Juos pakeitė primityvus gitarų brūžinimas žemoje tonacijoje, visiškai grynos rock/pop struktūros kompozicijos, ir sausi, nuobodūs, amerikoniškais keiksmažodžiais pergrūsti tekstai apie paaugliškas problemas (kurios 30tmečiams grupės nariams vargu ar galėtų būt aktualios). Be to visame albume tėra vos trys gitarų solo, kas melodingojo defo grupei tikrai per mažai. Turbūt nė nereikia aiškinti, kokios metalgalvių reakcijos sulaukė šis darbas. Po dviejų metų išleistas The Arrival jau buvo šioks toks grįžimas prie savo ankstesnio skambesio, bet dar ne itin pavykęs. Šis darbas mano nuomone vis dar blankus, nors turi ir porą itin stiprių dainų. Štai gabalas Ereaser manau ne tik puikiai tiktų Eurovizijai, bet galbūt netgi galėtų pretenduoti į laurus. Na o paskutinį grupės opusą Virus galėčiau pavadinti visos Hypocrisy kūrybos sinteze. Jame puikiai suderintas melodingumas, agresija, atmosfera ir emocijos. Labai stiprus ir dėmesio vertas darbas.

Tuo galima būtų supažindinimą su šia Švedijos melodingojo mirties metalo galiūne pabaigti, bet kaip visada galite dar pasižiūrėti porą rinktinių šios komandos klipelių, ar paspaudelioti linkučius 😀 .

Grupės namų puslapis
Virus recezenzija ferrume.
The Arrival recenzija
Išsamus straipsnis apie Peterį Tagtgreną

Ereaser:

Scrutinized:

Impotent God:

Inferior Devoties:

The Final Chapter:

Blood Red ThroneNorvegija – didžiausias juodojo metalo bastionas pasaulyje. Skandalingojo Mayhem lyderio, amžiną atilsį, Euronymous ir jo bendražygių pradėtos black metal revoliucijos padariniai šioje šalyje matomi ir šiandieną: 666 galybės norvegiškų bleko grupių, dar daugiau šio stiliaus gerbėjų, keletas supleškintų bažnyčių, bei pora visą pasaulį sukrėtusių žmogžudysčių bei savižudybių. Be to, kadangi vienas iš revoliucijos taikinių buvo “šabloniškas ir komerciškas“ death metalas, jo scena buvo tiesiog nušluota nuo Norvegijos fjordų ir kalnų, o jos gabaliukai tikriausiai sumesti lašišoms bei kitoms tų vietų vandenų gyventojoms šerti. Taigi Norvegijos metalo scenoje viešpatauja totalitarinis blacko režimas, o tuo tarpu defo reikalai ten ne ką geresni nei Lukašenkos priešininkų Baltarusijoje. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, defo opozicija šioje Skandinavijos valstybėje egzistuoja, tad šįkart ir bus apšnekinėjami jos lyderiai Blood Red Throne.

Kuo dar originali ši grupė, neskaitant to, kad yra iš Norvegijos? Turbūt, kad niekuo. Jų muzika – tipiškas modernus ir šiuolaikiškas death metalas, be jokių nuokrypių, iškrypių ar grybavonių. Dainose neišgirsite beveik jokių ambientinių intarpų, citatų iš senovės Egipto papirusų, moteriško soprano pasispygavimų ar džiazo harmonijų. Tik grynas, sunkus ir kokybiškas defas. Ir beje visai nenuobodus. Blood Red Throne nėra iš tų grupių, kurių dainas nesunku atskirti vieną nuo kitos, tačiau jos tikrai ne vienodos (priešingai nei daugybės kitų šios stiliaus grupių). Dainų tematika irgi neorginali – žudynės, skerdynės ir pasitaškymai kraujais. Tokios tematikos defo pilnos pakampės ir užukampiai, tad “Kraujo spalvos sosto“ muzikos pavadinti intelektualia neapsiverčia liežuvis. Vartyk nevartęs – vis tiek neišeis. Bet kam tai rūpi. Tai muzika atsipalaidavimui ir headbang’inio pobūdžio tūsofkėms, o ne intelektualiems apmąstymams.

Tad tokie tie Norvegijos defo opozicijos lyderiai, sėdintys didingame ir, kaip pridera mirties metalui, kraujais aptaškytame soste. Galbūt ši grupė ir nepasižymi jokiomis inovacijomis, stulbinačiu techniškumu ar nesveiku brutalumu, bet tai viena iš tų grupių, apie kurios muzikos sukeliamus jausmus galima taikliai apibūdinti vienu žodžiu: “Veža“. Ir tuo viskas pasakyta.

Oficiali tinklapencija

My Space

Taste of God

Smite (live):

Rocky Balboa

Kadangi pamiršau, kada anot posakio skaičiuojami viščiukai, rudenį ar pavasarį, nuprendžiau, kad nieko blogo neatsitiks, jei šį procesą atliksiu dabar. Taigi, ką gero pavyko nuveikti mūsų dar jaunam, bet pretenzingam Rokiškio Balbo blogui?

Pradėsiu nuo statistikos. Po šiai dienai mūsų tinklapis yra sulaukęs net 4,101 apsilankymo. Manyčiau tai gan nemažai (ta proga galima ir išgerti :DDDD) Daugiausiai apsilankymų per dieną –
164. Iš viso bloge yra 48 pranešimai (įskaitant ir šitą bus 49) ir 148 komentarai (o tai dar 2 puikios progos išgerti).

Pagal mudviejų su Underfactilatic užplanavimą, RB turėjo atstovauti kiek įmanoma platesnę alterantyviosios muzikos paletę, bet kadangi gerbiamojo kolegos aktyvumas šiame bloge krito dramatiškai, didžiausias dėmesys RB šiuo metu skiriamas sunkiajam alternatyviosios muzikos sparnui, bet tikiuosi, kad tuo nepatenkintų nėra.

Dabar apie populiariausias temas. Didžiulio internautų susidomėjimo ir itin daug prieštaringų vertinimų sulaukė mano dviejų dalių straipsnių ciklas apie Linkin Park. Juo aš stengiausi analitiškai (bet ne anališkai) pažvelgti ir objektyviai įvertinti vadybininkų kišimąsi į grupės muziką bei to kišimosi įtaką, manipuliuojant žmonėmis. Kaip ir tikėtasi, straipsniai sukėlė didelį sąmyšį tarp Lietuvos LP fanų, buvo daug atsiliepimų – tiek teigiamų, tiek neigiamų, bet teigiamųjų pritarimas ir neigamųjų nesugebėjimas pateikti nė vieno logiško argumento prieš, parodė, kad buvau visiškai teisus. O tai dar viena tinkama proga išgerti 😀 . Na bet labiausiai džiaugiuosi, kad nemažo populiarumo sulaukė ir kur kas rimtesnės temos. Kad ir kaip man bebūtų keista, bet pačios geidžiamiausios šio blogo grupės yra Nile ir Carcass. Postringavimai apie šiuos sunkius ir galingus kolektyvus nuolat sulaukia didžiulio dėmesio. Ir tikrai džiugu, kad Lietuvoje domimasi tokiomis itin sunkiomis ir ekstremaliomis grupėmis.

Taip pat pavyko sėkmingai užbaigti 6 dalių rašinių ciklą apie Iron Maiden. Tikiuosi, kad jis jums patiko, buvo įdomus ir vertingas. O aš prižadu, kad tokių ciklinių straipsnių dar bus. Vienas iš jų turėtų pasirodyti jau netolimoje ateityje. Aišku jeigu pavyks rasti tam laiko, įkvėpimo ir kantrybės.

Tai tokios tokelės, mano brangieji bambukų augintojai… tpfu tai yra Rokiškio Balbo skaitytojai 😀 . Tai tiek bus to viščiukų skaičiavimo. Jeigu turit kokių pasiūlymų ar norite papeikti, rašykit komentarus.

Dvasiškai turtingos jums muzikos ir sėkmės asmeniniam gyvenime 😉 !!!

Lietuviškose muzikos svetainėse neperseniausiai nugriaudėjo žinia apie susikūrusį naują lietuvišką roko bei alternatyviosios muzikos populiarinimo projektą – DsRock muzikos archyvą. Kadangi manau kad tai išites puikus dalykas, tai kodėl apie jį neužsiminus ir šiame bloge?

DsRock archyve talpinama daugybės įvairių grupių albumai, kuriuos galima čia pat perklausyti. Pasirenki norimą grupę (jos suskirstytos pagal šalis), jos albumą ir klausai. Galima pasileisti grojimui visą leidinį iš eilės, galima pasirinkti tik norimas dainas. Archyve išgirsite metalo, gotikos, alternatyvaus ar progresyvaus roko bei kitų panašių stilių muzikos. Išties labai platus pasirinkimas, patogus klausymas ir visa kita. Yra ir nemažai lietuviškų grupių įrašų. Žodžiu, puiki vieta norintiems atrasti kažko naujo, ar svarstantiems pirkti ar nepirkti kokį nors albumą. Na bet užteks tos mano beletristikos, mat svetainė kalba pati už save. Užeikit ir nenusivilsit:

http://archyvas.dsrock.lt/

Taip jau atsitiko, kad man šovė į galvą. Ne, nepergyvenkit. Ne koks šratas, ne kulka, o idėja apžvelgti ir parekomenduoti keletą paties matytų įvairių grupių koncertinių vaizdo įrašų. Kokia ši mintis: “krūta“ ar “lieva“ spręskite patys. Taigi, važiuojam!!! (kaip pasakytų ne vienas lietpopsio korifėjus).

Carcass “Wake Up and Smell the Carcass“ (DVD) Vienintelis oficialus grupės video albumas, bet nepaisant tkarkasienao, labai kokybiškas ir rekomenduotinas. Šioje “dydvideškėje“ išvysite visus “griaučių“ vaizdo klipus ir galėsite pasimėgauti dviem profesionaliai nufilmuotais žymiųjų Anglijos ekstremalų koncertais. Pirmasis įrašytas 1989 metais Notingeme, kuomet grupę sudarė tik trys nariai, ir atskleidžia grindcore’iškąją kolketyvo pusę, antrasis – 1992 Londone. Čia jau Carcass trio virtusi kvartetu ir, prisijungus talentingajam gitaristui Michael Amott, labiau pasukusi į death metalą. Iš tiesų įdomu palyginti, kaip smarkiai per tris metus pasikeitė grupės repertuaras. Gaila tik kad nėra koncerto iš jų Heartwork/Swansong eros, tuomet šis DVD būtų išvis tobulas. Bet deja tobulybė neegzistuoja….

Immortal “Live in Cologne 1993“ (Bootleg) Keista, bet ši, viena žymiausių ir “kultiškiausių“ black metalo formacijų nėra išleidusi nė vieno savo koncerto vaizdo įrašo, tad norint pamatyti jų koncetinį video, teks pasitenkinti bootleg’ais – neoficialiais, savadarbiais fanų nufilmuotais vaizdo įrašais, kurie paprastai būna itin prastos kokybės, o be to dar ir nuobodūs (argi galima viena kamera, visa laiką stovint toje pačioje vietoje kokybiškai nufilmuoti grupės pasirodymą?). Vis dėlto “Live in Cologne“ iš visų kitų mano matytų bootleg’ų išsiskiria stebėtinai aukšta kokybe. Tiesa taip yra todėl, kad koncertas filmuotas ne viena kamera, o be to prie jo “nagus prikišo“ ir montuotojas, tad rezultatas – ganėtinai kokybiškias, nenuobodus ir underground’o dvasia alsuojantis 20 minučių trukmės koncertas, kuriame Immortal atlieka dainas iš savo pirmųjų albumų: “Diabolic Fullmoon Mysticism“ ir “Pure Holocaust“.

Sirenia “Live At Inferno Festival 2003“ (Bootleg) Dar vienas neoficialus norvegų metalo grupės video. Šie gothic metalistai, kaip ir Immortal, neišleidę nė vieno oficialaus koncertinio DVD, tad tenka žiūrėti tai ką pavyko užfiksuot fanams. Ganėtinai nebloga kokybė, geriausia grupės sudėtis (su vokaliste Henriette Bordvik ir “gyvu“ smuikininku) ir galingi, emocionalūs ir kokybiški Sirenia pirmojo (ko gero geriausio) albumo kūriniai. Tad jei esate šios grupės ar apskritai gotikinio metalo gerbėjas, būtinai pažiūrėkite šį bootleg’ą ir nenusivilsit (tikėkimės).

Yes “Yessongs“ (1973 m, DVD/VHS) Na ir įvairumo dėlei, parekomendusosiu ir vieną ne metalo grupės koncertą. Progresyviojo roko mėgėjams Yes pristatinėti manau nereikia, nes jie visais laikais buvo šio stiliaus vėliavnešiai. Įmantrios kompozicijos, nuostabaus grožio melodijos ir psichodeliška atmosfera ir intelektualūs tekstai – neatsiejami šios legendinės britų grupės bruožai. O 1973 jie buvo savo pačioje geriausioje formoje, tad pamatyti šį koncerto įrašą tikrai verta. Juolab, kad jame skamba trijų pačių stipriausių grupės albumų (The Yes Album, Fragile ir Close To The Edge) kūriniai. Stebėti šį koncertą tikrai nepaprastai įdomu ir ne dėl kažkokių šou elmentų ar spec. efektų. Pats Yes narių grojimas yra geriausias šou. Muzikantai ne tik naudoja gausybę įvairių instrumentų (pvz. gitaristas per vieną dainą grojo net trim skirtingomis gitaromis), bet ir sugeba juos taip virtuoziškai valdyti, kad net bežiūrint gali apatinis žandikaulis taip atvipti, kad jau atgal nebeužvėpsi :D. Bet ką aš čia tauškiu. Įsitikinkite tuo patys. Visą koncertą (sukarpytą dalimis) galima išvysti Jutūbėje, o kam jos kokybės maža, nepatingėkit įsigyti originalaus DVD.

« Ankstesnis puslapis