Rokiškio Balbo

Nemažai didžių žmonių, kurių vardus šiandien žino netgi kiekvienas skaičiuoti vos iki 100 temokantis pradinukas ar visiškai prasigėręs Naujosios Vilnios šiukšliadėžių garbės admirolas (liaudiškai bomžu vadinamas), mirė būdami nesuprasti. Kokia geniali Johano Sebastiano Bacho muzika, buvo suprasta tik praėjus 100 metų po jo išėjimo Anaplinin. Vincentas van Gogas šiandien už savo paveikslus galėtų pasistatyti galbūt net didesnį namą nei Maiklo Džeksono Neverlendas, o gyveno šis olandas vos galą su galu besudurdamas. Ir tokių paradoskų istorijoje yra tūkstančiai. Panašių pavyzdžių, tik gal ne tokių ryškių ir tragiškų nesunku atrasti ir sunkiojoje muzikoje. Vienas jų – progresyvieji Amerikos deferiai Atheist.

Ši, 1984 susikūrusi grupė 9 dešimtmečio pabaigos ekstremaliojo metalo kontekste skambėjo taip neįprastai ir novatoriškai, kad buvo nepriimta pernelyg jautrių ir prie tokios egzotikos dar nepripatusių metalgalvių ausų. 1989, kuomet pasaulyje klestėjo grynas ir dar ganėtinai primityvus ankstyvasis defas, ekstremaliojo metalo jungimas su džiazu daugeliui atrodė vos ne šventvagiškas. Jau vien ką byloja leidybininkų sprendimas atidėti debiutinio grupės albumo “Piece Of Time“ leidimą metams, siekiant išvengti 1989 pasirodžiusių Death ir Morbid Angel albumų konkurencijos. Taigi, savo gyvavimo laikais, Atheist didelio populiarumo nesulaukė ir nė vienas iš trijų jos albumų didelio pelno muzikantams neatnešė. 1993 “ateistai“ išsilakstė. Atrodytų, grupė turėjo būti pasmerkta sudegti užmaršties
krematoriumuose, juolab kad toks likimas ištinka ir daugelį praeityje buvusių netgi labai garsių superst(ar)’ų popso atlikėjų. Bet nė velnio. Praėjus porai metų, metalinė visuomenė pribresta novatoriškai muzikai. Suklestėjęs ir vis labiau bujojantis techno ir progressive metalas smarkiai praplėčia sunkiosios muzikos ribas, įneša naujų vėjų ir intelektualumo, tad akivaizdu, kad prisimintos būna ir pirmosios progresyvios defo grupės – Pestilence, Cynic bei Atheist. Jos iškeliamos į metalo Olimpą, o jų įrašai tampa retenybe, už kuriuos neretas kolekcionierius ir nemažą pinigų sumą pasiryžta pakloti. Žodžiu, situacija primena Bacho arba van Gogo pavyzdį. Skirtumas tas, kad ji nėra tokia tragiška, mat 2006 Atheist atsikuria, perleidžia senuosius įrašus (kurie būna tiesiog graibstyte išgraibstyti melomanų) ir sudalyvauja daugybėje metalo koncertų bei festivalių, kur sulaukia itin didelio publikos dėmesio. Kone Bjauriojo ančiuko istorija…

Na bet užteks tos istorijos, geriau pereikime prie muzikos. Atheist vieni pirmųjų death/thrash metale pritaikė džiazo teoriją, taip sukurdami savo unikalų skambesį. Jų dainos itin chaotiškos, ir iš pirmo nugirdimo galbūt gali pasirodyti, kad tai kažkokių vaikigalių belenkoks instrumentų pabrūžinimas, bet geriau įsiklausius pasidaro akivaizdu, kad taip nė velnio nėra. Priešingai – Atheist muzika yra itin techniška, harmoninga ir kiekvienas akordas joje kruopščiai nušlifuotas ir dar su Mister Proper išblizgintas. Net žodžiais sunku apsakyti įspūdžius, išgirdus ką išdarinėja būgnininkas, bosistas ar gitaristai. Beklausant tokios muzikos ir džiazą visai galima pamėgti (arba džiazmenams metalą). Be to įdomus ir savitas Kelly Shaefer vokalas, kiek primenatis Chuck Schuldiner ar John Tardy manierą. Priešingai nei daugumos nūdienos kriokalių, jo growlas yra ganėtinai aukštas, neperdaug gyvuliškas (pliusas brutalūchos nemėgėjams), o žodžiai dainuojami aiškiai. Išskirtinės ir pačios grupės kompozicijos, kurios yra ganėtinai trumpos (kas prog metalui nelabai būdinga) ir nepaisant viso sudėtingumo, staigių melodijos ir ritmo pokyčių, labai kabinančios ir gan įsimintinos. Tiesiog tobulas technikos/smagumo santykis.

Taigi Atheist sugebėjo įveikti laiką ir “nepripažintų genijų sindromą“ bei užsitarnavo kultinės grupės statusą, kurį sėkmingai pateisina ne tik kūryboje, bet gyvuose pasirodymuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors pavyks šiuos progresyvistus išvysti savo akimis, nes kad tai tikrai dėmesio verta grupė, parodė ne vien jų albumai, bet ir Youtube užtikti vaizdo įrašai. Popsas bijo laiko, o laikas bijo Atheist. Tegyvuoja visų rūšių ir sunkumų prog’as \m/

Progarchyvai
Namų puslapis

Mother Man (Live Wacken 2006) su bosinės gitaros solo:

Taip jau susiklostė istorija, kad yra mažiausiai dvi garsios metalo grupės, besivadinančios pavadinimu Sabbat. Vieni jų yra black metalo trijulė iš Japonijos, antrieji – legendiniai Didžiosios Britanijos trašystai. Šį kartą kalbėsiu apie pastaruosius. Susikūrę 1985, pačiu thrash metal klestėjimo metu, grupė išleido keletą demo, tris pilnametražius albumus ir 1991 metais iširo. Tačiau Sabbat yra per daug geidžiam grupė, kad paskęstų užmarštyje, tad nieko keisto, kad 2006 grupė vėl atsikūrė. Bet kuo gi jau tie Sabbat ypatingi?

Pagrindinė grupės vinis yra ganėtinai epiški dainų tekstai, kuriose gausu mitologijos, pagonybės ir istorijos motyvų, kas thrashui yra visai nebūdinga. Vis dėlto grupės tekstai nukreipti prieš krikščionių Bažnyčią, tad teigti kad Sabbat neatspindi trašystinių idėjų (globalinių ir visuomeninių problemų išviešinimas ir išpinzeliavojimas, neretai turintis antipolitinį bei antireliginį atspalvį) būtų mažų mažiausiai neteisinga. Žodžių autorius ir vokalistas Martin Walkyier pasižymi savita tiek dainavimo, tiek dainų rašymo maniera, kuri ir tapo Sabbat skiriamuoju bruožu ir nešančiąja kūrybos raketa. Martinas stebina išties nepaprastu sugebėjimu itin ilgus ir gausybe intelektualių žodžių prigrūstus dainų tekstus išdainuoti per 4 minutes. Greitakalbystės talentu šis vyrukas lenkia bet kurį reperį (nė vienas hip-hopo kūrinys niekada nepsiekia thrash metalo tempo). Įdomūs ir patys tekstai, kuriuos pagal savo ilgį galima būtų pavadinti poemomis. Kai kuriuose iš jų yra netgi dramaturgijos užuomazgų, t.y. juose vyksta kelių veikėjų pokalbis. Be to, kaip jau minėjau dainų žodžiai intlektualūs, verčiantys susimąstyti ir kupini argumentuotai išreikštos neapykantos krikščionybei. Bet deja deja, tų žodžių perteikimas, mano nuomone, ne itin vykęs. Martinas savo poemas deklamuoja lyg berdamas žirnius į patys žinote kur, o kiti muzikantai groja taip, lyg nė nežinotų apie ką dainuojama. Muzika dažniausiai visai neperteikia žodžių, ir susidarantis didelis muzikos ir tekstų neatitikimas verčia suabejoti grupės nuoširdumu, ir vienybe. Tiesa Sabbat muzika emocijom nė nekvepia, tad jei klausysi nesigilinant į žodžius, kažkokio neatitikimo gal ir nepajusi. Bet vis tiek, tokie dalykai tikrai nėra profesionalumo požymis.

Na o dabar apie pačius grupės albumus ir pagrindines jų idėjas. Pirmasis opusas “History of a Time to Come“ apdainuoja visą tą blogį, kurį skleidžia Bažnyčia ir pasipriešinimą jam. Gabalas “Cautionary Tale“ remiasi žymiuoju Gėtės “Faustu“, o kūrinys “For those who died“ skirtas inkvizicijos aukoms atminti (tokio pat pavadinimo ir tematikos dainą turi ir Bathory). Martino Walkyierio vokalas “HOATTC“ albume skamba itin galingai, ir vietomis galbūt netgi galima įžvelgti bent minimalių panašumų į Dani Filth balsą. Tarp kitko, Sabbat padarė didelę įtaką Cradle Of Filth, o ypač jos lyderiui. Dani, kaip ir Martinas dainuoja greitaklabe berdamas ilgas poemas (pvz. Her Ghost In A Fog). Skirtumas tas, kad vis dėlto COF kur kas sėkmingiau susiseja tekstą su muzika, tad viskas skamba žymiai darniau ir dinamiškiau.

Antrasis albumas “Dreamweaver (Reflections of Our Yesterdays)“ lyrikos prasme pažengia dar toliau. Tai jau konceptualus opusas, pasakojantis ankstyvųjų viduramžių istoriją apie misionierių, išsiųstą apkrikštyti anglų, jo susidūrimą ir kovas su pagonimis ir Bažnyčios uždraustą meilę. Tekstiniu požiūriu tai labai stiprus darbas. Muzikiniu irgi, bet vėlgi ta pati problema, kad muzika nelabai atitinka dainų tematiką. Kita vertus, muzika šiame darbe jau truputėlį epiškesnė ir įvairesnė, yra jau ir gražių akustinių intarpų bei pan. Tiesa vokalas šiame darbe kiek silpnesnis ir netgi kažkoks šveplas. Na bet neesmė.

Paskutinis albumas “Mourning has Broken“ skamba absoliučiai kitaip nei ankstensi opusai. Pasitraukus Martinui Walkyieriui, vokalistu tampa stipraus balso savininkas Ritchie Desmond’as. Jo dainavimo maniera primena Dio, tad grupė nusprendžia tai išnaudoti. Naujasis albumas jau nebepriskirtinas thrashui. Tai jau daugiau power’is (gal netgi progresyvusis) su labai pesimistiškais ir depresovais mokslinės fantastikos tekstais. Tai vėlgi (pusiau)konceptualus albumas pasakojantis apie žūstančią žmonijos civilizaciją ir artėjančią apokalipsę. Tekstai šiame opuse jau yra “normalūs“ ir muzika labiau atitinka lyrikas nei ankstesniuose Sabbat darbuose. Deja “Mouring Has Broken“ lieka neįvertintas. Ir visai natūralu. Sabbat gerbėjai iš grupės tikėjosi greito ir bekompromisiškai griežto thrasho, o ką gavo… Neigiamas metalgalvių požiūris į grupę paskatino jos iširimą. O gaila. Man “BHB“ albumas visai patiko.

Tad tokie jau tie britų trašystai Sabbat. Grupė įrodė, kad galima derinti griežtą thrasho skambesį su poetiškai turtingais dainų tekstais. Tiesa jiems tas galbūt nelabai pavyko, bet metalo muzikos istorijoje jie išliks kaip viena originaliausių ir poetiškiausių thrasho grupių.

Ištrauka iš koncertinio įrašo “The end of the begining“ (1990):

Paradise Lost, Anathema, Tiamat, Katatonia, Theatre Of Tragedy. Visas šias grupes sieja tai, kad pradėjusios karjerą nuo lėto ir depresyvaus death/doom metalo, vėliau jos pasuko radikalių permainų ir eksperimentų keliu. Anathema ėmė sekti Pink Floyd pėdomis, Paradise Lost muzika įgavo Depeche Mode bruožų, o gothic metalą išvystę Theatre Of Tragedy pateisino savo pavadinimą tragiškai nusivažiuodami iki popso. Į šį ex-doomerių eksperimentatorių klubą pakliūna ir olandai The Gathering. Esminis skirtumas tas, kad jei daugumos šių grupių stiliaus pakeitimas sulaukė nemažai priešiškumo, tai The Gathering metamorfozės netgi daugelio metalistų vertinamos itin pozityviai. Tiesa sakant, doomiškieji grupės opusai visiškai nugrimzdo į užmarštį ir nuskendo vėlyvosios olandų kūrybos šešėlyje. Na bet nieko čia keisto. Į grupę atėjus žaviajai vokalistei Annekei van Giersbergen, The Gathering ėmė skambėti absoliučiai kitaip. Tačiau tas jų naujas skambesys, priešingai nei senasis, buvo savitas, originalus ir vargiai su kuo nors supainiojamas. Taigi galima netgi teigti, kad tikrieji The Gathering susiformavo su Annekės atėjimu.

Jausmingas ir švelnus Anneke van Giersbergen vokalas (kiek primenantis Jurgos Šeduikytės balsą), gan paprasta, bet labai subtili ir melodinga dainų kompozicija, praturtinta kompiuteriniais sample’ais bei papildomais programuotų būgnų loop’ais, sunkiai suprantami dainų tekstai (norint suvokti kai kurių esmę, reiktų giliai pasiknisti ir paanalizuoti) ir su kiekvienu albumu vis kintantis skambesys. Taip galima apibūdinti van Giersbergen eros The Gathering kūrybą. Grupė nepaiso jokių stilistinių rėmų ir kuria tai kas jiems patinka, nevengdami įsibrauti į kitų stilių teritorijas: nuo progresyviojo gothic metalo, iki post roko, trip roko, ar future pop. Tikri liberalai (ne veltui olandai). The Gathering kūryboje jaučiama ir stipri Radiohead įtaka. Net keli grupės nariai “O.K. Computer“ laiko mėgstamiausiu savo albumu. Na o svarbiausia, kad šie olandai puikiai suderina visus skirtingus stilius, suteikdami muzikai gaivumo, ir gyvumo įspūdį. Psichodelika, groteskas, romantika ir avangardas susilieja The Gathering dainose, sukurdami euforišką atmosferą. Klausant jų muzikos taip ir norisi įlipti į kokią “keistą mašiną“ ir suskambus laisvės varpui, išmatuoti (išmatos čia ne prie ko) Žemės planetą. Arba atsidurti kokiam 50-aisiais pastytame Juodosios Šviesos rajono name su baisiais paveikslais ir suprasti, kodėl “raudona yra lėta spalva“. Na bet užteks tų aliuzijų…

Beje, įdomus faktas. The Gathering yra mėgstamiausia death metalo titanų Morbid Angel gitaristo Trey Azagthoth grupė. Prisiminus tai ką groja patys Morbid Angel, šis faktas atrodo gan paradoksalus, bet kita vertus, jei žmogus klauso/groja brutalūchą, tai dar nereiškia, kad jis nesidomi ir visai kitokia muzika. Trey yra puikus to įrodymas (aš taip pat 🙂 ).

Deja, šiemet Anneke paliko The Gathering, tam kad galėtų susikoncentruoti ties nauju soliniu projektu Agua de Annique. Taigi grupė liko be vokalistės, atvedusios ją į šlovę. Bet tikiuosi, kad jie greit ras pamainą Annekei ir dar nustebins nekomercinės muzikos pasaulį (pageidautina teigiamai). Tiesa pakeisti tokią talentingą vokalistę bus nelengva, bet viliuosi, kad jiems pavyks.

Oficialus tinklapis
MySpace

Leaves:

My Electricity:

Monsters:

King for a Day:

Liberty Bell:

Strange Machines (live):

Džiugu, kad pagaliau pavyko sulaukti dienos, kuomet Lietuvoje nugriaudės kokybiškas teminis black metalo koncertas, kurio vėliavą neštų viena didžiųjų Skandinavijos juodmetalio grupių. Taip jau vis nutikdavo, kad daugelis vikingų palikuonių vis nesugebėdavo pasiekti Lietuvos. Carpathian Forest, Keep Of Kalessin, Dark Funeral ir kt. taip ir nepaskleidė savo blasfemijos Marijos žemėje. Bet laimei šį kartą nesėkmių grandinę pavyko nutraukti ir Marduk Lietuvon atvažiavo, paskui save atsitempdami egzotiškuosius taivaniečius Chtonic ir oldskūlu atsiduodančius suomius Hellbox. Tad nebedarydamas daugiau jokių lyrinių nukrypimų, pateikiu savo įspūdžius iš šių grupių pasirodymo.

Taigi ši beveik nėvėlavusi blekerių-satanistų orgija prasidėjo oldskūliškai trašistine gaida. Ant scenos užsirioglinę keturi ekscentriškos išvaizdos Venom pasiekėjai iš Suomijos sutvojo seną gerą 80-ųjų blacką pagal visus oldskūlo kanonus. Nors Hellbox nepasižymi nei originalumu, nei kokia tai mandra grojimo technika, draivo jie turi. Laisvas elgesys scenoje, juoką keliančios gitaristo grimasos, alkotrašystiniai rėkavimai (tai jie vadina dainavimu) ir smagus senovinis black thrash metalas, kad ir pamažu, bet užvedė publiką. Vis dėlto man labiausiai patiko baigiamasis kūrinys – Venom koveris “In League With Satan“. Girdint gyvai atliekant vieną mėgstamiausių kūrinių, mane apėmė ekstazė. Laimei “pankai“ (kaip kad kažkas pavadino Hellbox) šio gabalo nė kiek nepagadino ir jis susiklausė netgi geriau nei jo originalo albuminė versija.

Antrieji į scenoje pasirodė Marduk sąjungininkai iš Rytų – Taivano simfoniniai juodmetalistai Chtonic. Dar prieš koncertą teko nemažai domėtis šią grupe ir įspūdį jie paliko gerą. Tačiau tai ką išvydau ir išgirdau Mulen Ruže, gerokai pranoko visus mano lūkesčius. Įspūdingi kostiumai, ganėtinai sudėtinga ir spalvinga muzika, kurioje tobulai susilieja blekas su Tolimųjų Rytų etniniais motyvais ir nuoširdus, energingas ir kabinantis jos atlikimas. Grupė tiesiog spinduliavo jėga ir skleidė savo tamsiąją aurą. Viskas Chtonic pasirodyme atrodė ir skambėjo gyvai ir įtikinamai, tad kartais atrodydavo, kad prieš akis ne kokie muzikantai, o tikri fantastiniai demonai. Tiesa garsas jų pasirodymo metu nebuvo visai tobulas. Klavišinių skambesys buvo kažkoks plūduriuojantis ir ne iki galo aiškus bei užgožtas gitarų. Na bet tai įspūdžio apie šiuos taivaniečius nepagadino. Vargu ar net patys Cradle of Filth būtų sugroję geriau.

Na ir po sėkmingo šilumininkų darbo atėjo eilė šio koncerto hedlaineriams Marduk. Šiurpus ambientinis intro perraugo į pragarišką gitarų ūžesį. Pasipylė greiti ir nuožmūs blastbeatai, sužviegė vokalistas ir prasidėjo paskutinis tos dienos pasirodymas. Greita, techniška ir blogiu dvelkinati Marduk muzika salėje sulaukė plataus atgarsio. Jau pačioje pasirodymo pradžioje kilo ko gero didžiausias mano matytas pogas, kuris su pertraukomis tęsėsi beveik iki pačios Marduk grojimo scenoje pabaigos. Marduk grojo tikrai galingai, tačiau mano lūkesčių jie nepranoko. Tiesa sakant Chtonic vis dėlto paliko didesnį įspūdį. Na bet Marduk viena iš tų grupių, kurios arba labai gerai sueina arba nesusivirškina. Kaip ten bebūtų, grupės pasirodymas buvo neblogas. Visi nariai puikiai dirbo savo darbą, o jų muzika kabino, tik gal ne tiek, kad pavyktų pasiekti ekstazę. Tiesa ganėtinai užkniso tai, kad vos ne prieš kas antrą dainą pasigirsdavo ambientiniai intro, kurių metu Marduk nariai sustodavo į vieną eilę, atsukę užpakalius į publiką. Tokia pozicija tinka koncerto pradžiai, tačiau pradėti kiekvieną dainą taip, lyg ji būtų pati pirmoji… Na nežinau. Ganėtinai užknisa. Gal jie norėjo sukelti dežavu efektą? Na bet nors Marduk ir nėra mano favoritai, jų pasirodymas buvo stiprus ir įspūdį paliko.

Taigi debiutinis Unity Productions renginys tikrai nusisekė. Manau visi Marduk fanai liko sužavėti, o net ir tie, kam Marduk muzika neimponuoja galėjo pasidžiaugti itin kokybišku Chtonic pasirodymu. Taip kad buvo patenkinti tiek užkietėjusių true, tiek simfoblekerių, o galbūt net ir oldskūlininkų poreikiai. Kad tik daugiau tokių renginių Lietuvoje vyktų.

Tinklapį www.di.fm/edmguide/edmguide.html atradau jau seniai, jis nėra kažkokia naujiena ir netgi kažkada buvo pareklamuotas delfyje, tad galimas daiktas, kad daugumai jis jau žinomas. Tačiau nepriklausyti tai šį vebsaitą žinančiųjų daugumai yra tiesiog gėda. Tad ir nusprendžiau žinantiesiems priminti, o nežinančiuosius supažindinti su šiuo nuostabiu gidu į elektroninės muzikos pasaulį.

Šiame flashiniame Ishkur pseudonimu besidengiančio elektroninės muzikos eksperto tinklapyje pateikiami visi pagrindiniai elektroninės muzikos stiliai, kurie išdėstyti labai patogiu genealoginio medžio principu, vaizdžiai parodančiu stilių kilmę ir giminystės ryšius. Visi stiliai suskirtyti į stambesniuosius: House, Trance, Techno, Breakbeat (liaudiškai tariant hip-hop ir panašiai), Jungle (kurio žymiausia ir komerciškiausia atšaka – Drum’n’Bass), Hardcore (žiauriausia muzika pasaulyje) ir Downtempo (pats intelektualiausias, sudėtingiausias ir įvairiausias elektroninės muzikos stilius). Tad šiame gide apimamas itin platus muzikinis spektras: nuo acid house, minimal techno, gangsta rap iki experimental industrial, terrorcore, ambient, darkwave ar net video žaidimų garso takelių (tikiuosi pamenate tą smagiąją Super Mario muzikytę). Be to kiekivienas stilius turi po kelis garsinius pavyzdžius ir aprašymą, kuriame autorius išsako gan subjektyvią savo nuomonę, bet dažniausiai ji būna teisinga. Kalbant apie autoriaus nuomonę, tai Ishkur’as nevengia apdėti ir iškritikuoti prastų ir komercinių muzikos stilių. Štai pavyzdžiui ką jis rašo apie Happy House stilių:“The official music genre of Dance Dance Revolution, this is by far the most syrupy, saccharine music known to mankind. I bet they play this kind of stuff to calm lunatics at insane asylums locked in padded rooms with pink walls.“ Taigi, linksmi, kai kada sarkastiški, bet visuomet inforamtyvūs stilių aprašymai bei puikūs pavyzdžiai leidžia susidaryti puikią nuomonę apie kiekvieną elektroninės muzikos stilių. Tad jei perklausysite visus pavyzdžius ir perskaitysite aprašymus, galėsite save vadinti elektroninės muzikos žinovu. Maža to, apie šį muzikos žanrą nusimanysite gerokai daugiau už bet kurią, net ir pačią intelektualiausią fyfą ar forsą arba kitą “klubinės“ muzikos ir popso mėgėją. O visiems besipuikuojantiems dj titulu, žinoti visą šią informaciją yra tiesiog privaloma.

Be to, rekomenduoju šį tinklapį net ir tiems, kuriuos elektroninė muzika vemt verčia. Pamatysite, kad electronic – tai ne vien monotoniški bumčikai su trijų natų melodija. Yra ir daug tikrai rimtų, įdomių ir kokybiškų stilių, tokių kaip ambient, new age, idm ar tarkim synth. Žodžiu, tai tiesiog idealus langas į platų ir įvairų elektroninė muzikos pasaulį ir puiki savišvietos priemonė.

Sveiki visi ! Kaip matote (o gal net girdite) aš sugrįžau! Tikrai labai atsiprašau visų už tai, kad gana ilgą laiką tingėjau, miegojau ir primerkta viena akim stebėjau šio blog’o gyvenimą iš aukšto medžio.. Ačiū kolegai, kuris vis stūmė stūmė ir paaaagaliau nustūmė nuo tos prakeiktos šakos, todėl štai aš vėl rašau (: Beje, reikėtų jam dėkot ir už didelį darbą, nes blog’as tapo tikrai gana populiarus. Nors žinoma šiek tiek gaila, kad rašoma VIEN apie metalą ir dėl to svetainė tampa VIEN apie šią tamsiąją muziką, tačiau tai jau mano kaltė, nes tą kitą frontą turėjau palaikyti aš (: Tikiuos pasitaisyt, nors kolkas nepažadu, nebauskit.

Sugalvojau sukurti naują skiltį – Muzikiniai atradimai. Čia dėsiu trumpus aprašymus apie visiškai naujai atrastas ir mažai girdėtas grupes. Taip tikiuosi išplėsti jūsų muzikinį akiratį ir galbūūūt playlistą (:

Taigi, kapstydamasis savo kompiuteryje, tarp senai klausytos muzikos atradau labai mielą širdžiai Jazz’o albumą “Jazz at the pawnshop“ su kuriuo leidau vasarą Kroatijoje. Perklausęs keletą kartų, užsimaniau pasiieškoti daugiau panašių dainų ir kelionė privedė prie australų eksperimentinio jazz’o grupės – Roam the Hello Clouds.

Grupę sudaro vieni talentingiausių savo srities muzikantų Australijoje: būgnų ir perksuijos virtuozas, savo šalyje įvardijamas kaip pats įdomiausias/keisčiausias būgninkas, o nepriklausomas muzikinis žurnalas The Wire apie jį rašė “Whoever programmed him should be mighty proud.“, tai Lorencas Paikas (Laurence Pike), “elektrikas“, jau nuo pat mokyklos laikų, su savo iš kišenpinigių susitaupytu sampler’iu greitai šturmavęs radiją ir klausytojų širdis – Deivas Mileris (Dave Miller), bei klaikiai gerai improvizuojantis, vienas reikšmingiausių Australijos trimitininkų – Filas Sleiteris (Phil Slater).

Kaip matome, muzikantai tikrai ne iš kelmo spirti, bet kaip gi jie groja? Muzika minimalistinė, tačiau profesionalumas begalo gerai jaučiamas. Sudetingos kompozicijos, besikeičiantys greičiai, metrai t.t.. Perkusijos čia begalės. Lorencas aiškiai parodo iš kokio molio jis drėbtas . Trimito melodijos nesudėtingos, tačiau jos atliekamos kiek tik galima jausmingiau, o tas labai pagyvina muziką. Deivas virtuoziškai išpuošia visas dainas smulkmeniška elektronika, bei apkabinėja jas pačių netikėčiausių garsų girliandom. Beto, Deivui priklauso ir bosisto vaidmuo, nors šis instrumentas ir sugrūstas į jo mažytį Mac’ą, tačiau nežinant, gali pasirodyt jog tai tikra bosinė gitara. Visi šie garsai susilieję kuria tylią, bet kartu ir intensyvią atmosferą, tad prieš miegą klausyt gal ir nelabai išeis. Tačiau jei trūksta idėjų, įkvėpimo arba šeip norit skirt valandėlę apmąstymams, tai ši muzika tinka puikiai.

Tai dar vienas įrodymas, kad grožis slypi paprastume (:

Oficiali svetainė (kurioje TIK intervių su grupe. Gan smagus. Paskaitykit)

MySpace