Sabbat ukTaip jau susiklostė istorija, kad yra mažiausiai dvi garsios metalo grupės, besivadinančios pavadinimu Sabbat. Vieni jų yra black metalo trijulė iš Japonijos, antrieji – legendiniai Didžiosios Britanijos trašystai. Šį kartą kalbėsiu apie pastaruosius. Susikūrę 1985, pačiu thrash metal klestėjimo metu, grupė išleido keletą demo, tris pilnametražius albumus ir 1991 metais iširo. Tačiau Sabbat yra per daug geidžiam grupė, kad paskęstų užmarštyje, tad nieko keisto, kad 2006 grupė vėl atsikūrė. Bet kuo gi jau tie Sabbat ypatingi?

Pagrindinė grupės vinis yra ganėtinai epiški dainų tekstai, kuriose gausu mitologijos, pagonybės ir istorijos motyvų, kas thrashui yra visai nebūdinga. Vis dėlto grupės tekstai nukreipti prieš krikščionių Bažnyčią, tad teigti kad Sabbat neatspindi trašystinių idėjų (globalinių ir visuomeninių problemų išviešinimas ir išpinzeliavojimas, neretai turintis antipolitinį bei antireliginį atspalvį) būtų mažų mažiausiai neteisinga. Žodžių autorius ir vokalistas Martin Walkyier pasižymi savita tiek dainavimo, tiek dainų rašymo maniera, kuri ir tapo Sabbat skiriamuoju bruožu ir nešančiąja kūrybos raketa. Martinas stebina išties nepaprastu sugebėjimu itin ilgus ir gausybe intelektualių žodžių prigrūstus dainų tekstus išdainuoti per 4 minutes. Greitakalbystės talentu šis vyrukas lenkia bet kurį reperį (nė vienas hip-hopo kūrinys niekada nepsiekia thrash metalo tempo). Įdomūs ir patys tekstai, kuriuos pagal savo ilgį galima būtų pavadinti poemomis. Kai kuriuose iš jų yra netgi dramaturgijos užuomazgų, t.y. juose vyksta kelių veikėjų pokalbis. Be to, kaip jau minėjau dainų žodžiai intlektualūs, verčiantys susimąstyti ir kupini argumentuotai išreikštos neapykantos krikščionybei. Bet deja deja, tų žodžių perteikimas, mano nuomone, ne itin vykęs. Martinas savo poemas deklamuoja lyg berdamas žirnius į patys žinote kur, o kiti muzikantai groja taip, lyg nė nežinotų apie ką dainuojama. Muzika dažniausiai visai neperteikia žodžių, ir susidarantis didelis muzikos ir tekstų neatitikimas verčia suabejoti grupės nuoširdumu, ir vienybe. Tiesa Sabbat muzika emocijom nė nekvepia, tad jei klausysi nesigilinant į žodžius, kažkokio neatitikimo gal ir nepajusi. Bet vis tiek, tokie dalykai tikrai nėra profesionalumo požymis.

Na o dabar apie pačius grupės albumus ir pagrindines jų idėjas. Pirmasis opusas “History of a Time to Come“ apdainuoja visą tą blogį, kurį skleidžia Bažnyčia ir pasipriešinimą jam. Gabalas “Cautionary Tale“ remiasi žymiuoju Gėtės “Faustu“, o kūrinys “For those who died“ skirtas inkvizicijos aukoms atminti (tokio pat pavadinimo ir tematikos dainą turi ir Bathory). Martino Walkyierio vokalas “HOATTC“ albume skamba itin galingai, ir vietomis galbūt netgi galima įžvelgti bent minimalių panašumų į Dani Filth balsą. Tarp kitko, Sabbat padarė didelę įtaką Cradle Of Filth, o ypač jos lyderiui. Dani, kaip ir Martinas dainuoja greitaklabe berdamas ilgas poemas (pvz. Her Ghost In A Fog). Skirtumas tas, kad vis dėlto COF kur kas sėkmingiau susiseja tekstą su muzika, tad viskas skamba žymiai darniau ir dinamiškiau.

Antrasis albumas “Dreamweaver (Reflections of Our Yesterdays)“ lyrikos prasme pažengia dar toliau. Tai jau konceptualus opusas, pasakojantis ankstyvųjų viduramžių istoriją apie misionierių, išsiųstą apkrikštyti anglų, jo susidūrimą ir kovas su pagonimis ir Bažnyčios uždraustą meilę. Tekstiniu požiūriu tai labai stiprus darbas. Muzikiniu irgi, bet vėlgi ta pati problema, kad muzika nelabai atitinka dainų tematiką. Kita vertus, muzika šiame darbe jau truputėlį epiškesnė ir įvairesnė, yra jau ir gražių akustinių intarpų bei pan. Tiesa vokalas šiame darbe kiek silpnesnis ir netgi kažkoks šveplas. Na bet neesmė.

Paskutinis albumas “Mourning has Broken“ skamba absoliučiai kitaip nei ankstensi opusai. Pasitraukus Martinui Walkyieriui, vokalistu tampa stipraus balso savininkas Ritchie Desmond’as. Jo dainavimo maniera primena Dio, tad grupė nusprendžia tai išnaudoti. Naujasis albumas jau nebepriskirtinas thrashui. Tai jau daugiau power’is (gal netgi progresyvusis) su labai pesimistiškais ir depresovais mokslinės fantastikos tekstais. Tai vėlgi (pusiau)konceptualus albumas pasakojantis apie žūstančią žmonijos civilizaciją ir artėjančią apokalipsę. Tekstai šiame opuse jau yra “normalūs“ ir muzika labiau atitinka lyrikas nei ankstesniuose Sabbat darbuose. Deja “Mouring Has Broken“ lieka neįvertintas. Ir visai natūralu. Sabbat gerbėjai iš grupės tikėjosi greito ir bekompromisiškai griežto thrasho, o ką gavo… Neigiamas metalgalvių požiūris į grupę paskatino jos iširimą. O gaila. Man “BHB“ albumas visai patiko.

Tad tokie jau tie britų trašystai Sabbat. Grupė įrodė, kad galima derinti griežtą thrasho skambesį su poetiškai turtingais dainų tekstais. Tiesa jiems tas galbūt nelabai pavyko, bet metalo muzikos istorijoje jie išliks kaip viena originaliausių ir poetiškiausių thrasho grupių.

Ištrauka iš koncertinio įrašo “The end of the begining“ (1990):