atheistNemažai didžių žmonių, kurių vardus šiandien žino netgi kiekvienas skaičiuoti vos iki 100 temokantis pradinukas ar visiškai prasigėręs Naujosios Vilnios šiukšliadėžių garbės admirolas (liaudiškai bomžu vadinamas), mirė būdami nesuprasti. Kokia geniali Johano Sebastiano Bacho muzika, buvo suprasta tik praėjus 100 metų po jo išėjimo Anaplinin. Vincentas van Gogas šiandien už savo paveikslus galėtų pasistatyti galbūt net didesnį namą nei Maiklo Džeksono Neverlendas, o gyveno šis olandas vos galą su galu besudurdamas. Ir tokių paradoskų istorijoje yra tūkstančiai. Panašių pavyzdžių, tik gal ne tokių ryškių ir tragiškų nesunku atrasti ir sunkiojoje muzikoje. Vienas jų – progresyvieji Amerikos deferiai Atheist.

Ši, 1984 susikūrusi grupė 9 dešimtmečio pabaigos ekstremaliojo metalo kontekste skambėjo taip neįprastai ir novatoriškai, kad buvo nepriimta pernelyg jautrių ir prie tokios egzotikos dar nepripatusių metalgalvių ausų. 1989, kuomet pasaulyje klestėjo grynas ir dar ganėtinai primityvus ankstyvasis defas, ekstremaliojo metalo jungimas su džiazu daugeliui atrodė vos ne šventvagiškas. Jau vien ką byloja leidybininkų sprendimas atidėti debiutinio grupės albumo “Piece Of Time“ leidimą metams, siekiant išvengti 1989 pasirodžiusių Death ir Morbid Angel albumų konkurencijos. Taigi, savo gyvavimo laikais, Atheist didelio populiarumo nesulaukė ir nė vienas iš trijų jos albumų didelio pelno muzikantams neatnešė. 1993 “ateistai“ išsilakstė. Atrodytų, grupė turėjo būti pasmerkta sudegti užmaršties
krematoriumuose, juolab kad toks likimas ištinka ir daugelį praeityje buvusių netgi labai garsių superst(ar)’ų popso atlikėjų. Bet nė velnio. Praėjus porai metų, metalinė visuomenė pribresta novatoriškai muzikai. Suklestėjęs ir vis labiau bujojantis techno ir progressive metalas smarkiai praplėčia sunkiosios muzikos ribas, įneša naujų vėjų ir intelektualumo, tad akivaizdu, kad prisimintos būna ir pirmosios progresyvios defo grupės – Pestilence, Cynic bei Atheist. Jos iškeliamos į metalo Olimpą, o jų įrašai tampa retenybe, už kuriuos neretas kolekcionierius ir nemažą pinigų sumą pasiryžta pakloti. Žodžiu, situacija primena Bacho arba van Gogo pavyzdį. Skirtumas tas, kad ji nėra tokia tragiška, mat 2006 Atheist atsikuria, perleidžia senuosius įrašus (kurie būna tiesiog graibstyte išgraibstyti melomanų) ir sudalyvauja daugybėje metalo koncertų bei festivalių, kur sulaukia itin didelio publikos dėmesio. Kone Bjauriojo ančiuko istorija…

Na bet užteks tos istorijos, geriau pereikime prie muzikos. Atheist vieni pirmųjų death/thrash metale pritaikė džiazo teoriją, taip sukurdami savo unikalų skambesį. Jų dainos itin chaotiškos, ir iš pirmo nugirdimo galbūt gali pasirodyti, kad tai kažkokių vaikigalių belenkoks instrumentų pabrūžinimas, bet geriau įsiklausius pasidaro akivaizdu, kad taip nė velnio nėra. Priešingai – Atheist muzika yra itin techniška, harmoninga ir kiekvienas akordas joje kruopščiai nušlifuotas ir dar su Mister Proper išblizgintas. Net žodžiais sunku apsakyti įspūdžius, išgirdus ką išdarinėja būgnininkas, bosistas ar gitaristai. Beklausant tokios muzikos ir džiazą visai galima pamėgti (arba džiazmenams metalą). Be to įdomus ir savitas Kelly Shaefer vokalas, kiek primenatis Chuck Schuldiner ar John Tardy manierą. Priešingai nei daugumos nūdienos kriokalių, jo growlas yra ganėtinai aukštas, neperdaug gyvuliškas (pliusas brutalūchos nemėgėjams), o žodžiai dainuojami aiškiai. Išskirtinės ir pačios grupės kompozicijos, kurios yra ganėtinai trumpos (kas prog metalui nelabai būdinga) ir nepaisant viso sudėtingumo, staigių melodijos ir ritmo pokyčių, labai kabinančios ir gan įsimintinos. Tiesiog tobulas technikos/smagumo santykis.

Taigi Atheist sugebėjo įveikti laiką ir “nepripažintų genijų sindromą“ bei užsitarnavo kultinės grupės statusą, kurį sėkmingai pateisina ne tik kūryboje, bet gyvuose pasirodymuose. Nuoširdžiai tikiuosi, kad kada nors pavyks šiuos progresyvistus išvysti savo akimis, nes kad tai tikrai dėmesio verta grupė, parodė ne vien jų albumai, bet ir Youtube užtikti vaizdo įrašai. Popsas bijo laiko, o laikas bijo Atheist. Tegyvuoja visų rūšių ir sunkumų prog’as \m/

Progarchyvai
Namų puslapis

Mother Man (Live Wacken 2006) su bosinės gitaros solo: