Apie Sigur Ros, vieną žymiausių ir populiariausių post roko grupių kartą jau buvo rašyta, tačiau į jų vaizdo klipus paveizėjau tik visai neseniai ir galiu pasidžiaugti, kad įspūdį jie paliko ganėtinai neprastą, tad manau, kad būtų visai neblogai apie juos dar kartą šnektelti. Milžiniško populiarumo sulaukę islandų eksperimentatoriai, klausytojų ausis pamaloninantys savo miglota ir subtilia muzika, nė kiek nepasišiukšlina ir vaizdo klipų srityje. Visi grupės video yra įdomūs, originalūs ir turi labai ryškų braižą dėl ko nieku gyvu negalėtų būti supainioti su kokių nors tai Kreator, Avril Lavigne ar Beyonce vaizdūškėmis. Sigur Ros klipai – tai trumpi vaidybiniai filmukai, kinematografinės miniatiūros, kuriose pasakojama vienokia ar kitokia istorija. Nė vienam iš jų nė karto kadre nepasirodo nė vienas grupės narys, nėra jokių daugeliui klipų būdingų beryšinių montažų ar abstraktybių, vien nuoseklus siužetas. O tų klipų siužetai taip pat originalūs, o kai kurie ir ganėtinai šokiruojantys. Viename klipe vaizduojami angelais persirengę žmonės su psichine negalia (nežinau kaip ta liga vadinasi), kitame – du homoseksualūs berniukai, pergalę futbolo varžybose įprasminę visuoemenę paptiktinusiu laižeku ir t.t. Man labiausiai patiko Hoppipolla vaizdo klipas, kuriame grupelė linksmų pensininkų krečia įvairias zbitkas ir elgiasi lyg vaikai. Gražu, idiliška, įdomu ir dar verčia susimąstyti. Sigur Ros vaizdūškės savo meniniu lygiu stovi kiek aukščiau už tradicinius muzikinius vaizdo klipus. Tai tartytum trumpametražiai filmai, panašūs į tuos, kur AXX kino festivalyje rodomi. Skirtumas gal tik tas, kad vis dėlto svarbiausią vaidmenį atlieka muzika, kuri tiesiog idealiai dera su režisieriaus pasakojama istorija, bet laimei jos viena kitos neužgožia, tad turime tiek muzikiniu, tiek ir kinematografiniu požiūriu dėmesio vertų perliukų.
Ateina Kalėdos, ne tik viena svarbiausių ir laukiamiausių, bet tuo pačiu ir viena labiausiai komercializuotų bei subanalintų krikščioniškųjų švenčių. Prekybos centrai nebe pirmą mėnesį stovi apsikarstę lemputėmis ir spalvingomis girliandomis, televizorius kaip įmanydamas bando suvimdyti vis nesibaigiančia kalėdinių reklamų doze, o radijo stotys vis suka tas pačias nuvalkiotas Kalėdinio pobūdžio dainuškas, kurios gal ir neblogos, bet girdint po 60 kartų per savaitę gali sukelti tokius pat fiziologinius procesus kaip ir tos TV reklamos. Daug kas sutiks, kad masinė vartotojiška kultūra pavertė šią šventę (kaip ir daugelį kitų) beperasmiu pinigų švaistymo ir persivalgymo maratonu. Bet ką daryt, kad to išvengti? Yra keletas būdų: galima išvažiuoti kur nors į vienišą miško trobelę ir švęst Kalėdas gamtos glėbyje, galima eit į bažnyčią, daryt gerus darbus ir pajusti krikščioniškąją šventės prasmę… arba dėti skersą ant visų kalėdinių klišių ir rasti palaimą išsityčiojant iš jų. Šį kelią pasirinko ir nemenkas būrys Vokietijos metalo grandų, suvienijusių jėgas dėl bendro tikslo: kalėdinių giesmių profanacijos. 1985 metais susibūrę grupių Living Death, Rage, Mekong Delta, Steeler, Holy Mosses ir kt. albume “X-Mas Project vol1“ oldskūlinio speed/power metalo stiliumi perdainavo daugelį žymiausių kalėdinių giesmių ir dainų, tokių kaip Jingle Bells, Silent Night, Holy Night, Oh, Tannenbaum ir t.t. 1995 metais projektas vėl atsikūrė ir įrašė “X-Mas Project vol2“ , kuriame be minėtųjų grupių prisjunge ir Capricorn, Holy Mother ir alkoholiškųjų trašystų Tankard nariai. Tiesa man teko klausyti tik pirmojo jų albumo, tad toliau kalbėsiu vien tik apie jį.
1985-ųjų “X-Mas Project“ trunka vos 29 minutes, bet kaip tokiai blevyzgonei albumo trukmė ne per trumpa. Tai tipiškas vokiško kirpimo 80-ųjų speed/power metalas, su visais savo atributais: greitu kalančiu būgnų ritmu, triukšmingais gitarų rifais, melodingais ir smarkiai išplėtotais gitarų solo ir aukštais forsuotais vokalais. Tiesa vokalai šiame albume skamba itin skystai, daug kur ryškiai nepataiko į toną, be to girdisi akivaizdžiai per tyliai, juos beveik visose dainose gan gožia gitaros. Susidaro įspūdis, kad įrašinėjant albumą, kompanija buvo gerokai įkalus, bet tai turbūt ir yra pagrindinė “X-Mas Project“ idėja. Išties šis albumas yra linksmas, trumpas, nenušlifuotas ir alučiu atsiduodantis nihilistiškas dėjimas ant pripažinkime, kad išsigimusios Kalėdų šventės. Tiesa “X-Mas Project“ išraiškos priemonės labiau primena pankiškąsias, bet juk metalas nemažai buvo įtakotas hardcore scenos, tad šios dvi subkultūros turi nemažai bendro, tad manau kad šis albumas “po prikolu“ režime turėtų patikti ne vien geležgalviams, bet ir hardcore/punk mėgėjams ar šiaip kokiems sunkesniai muzikai netolerancijos nejaučiantiems klausytojams. Kažko rimto iš jo tikėtis tikrai neverta, bet perklausius porą kartų per Kalėdas, jis turėtų pakelti nuotaiką.
P.S. Sveikinu visus maloniuoius Rokiškio Balbo skaitytojus su minėtosiomis šventėmis 😉
…ir nusimanytų apie muziką, jis tikrai būtų priimtas į grupę Manowar. Šis Fentezi litertūros ir kino herojus matyt yra vienas iš Manowar įvaizdžio ir dainų įkvėpėjų, o pati grupės muzika alsuoja ta laukine karžygiška jėga, kurią įkūnija žymusis fantastinis Griovėjas. Kaip ten bebūtų, tai viena žymiausių ir įtakingiausių visų laikų sunkiojo metalo grupių, padariusių milžinišką įtaką ne vien daugeliui kitų heavy’istų. Manowar taip pat yra ir vieni iš pagrindinių įtariamųjų power bei viking metalo atsiradimo byloje (na gal ir per riebiai pasakyta, bet jų įtaka šiems stiliams tikrai nemaža). O labiausiai šis kvartetas žinomas dėl savo idealogijos, kuri vienus be galo ir be krašto žavi (ir verčia kartu su Eriku Adamsu vieningai užplėšti “Stand and fight…“), kitiems išspaudžai pašaipos gaidelę (“Other bands play, Manowar – gay“). Žodžiu, Manowar abejingų tikrai nepalieka.
Grupė savo kūriniuose aukština jėgą, karžygišką narsą, ryžtą kovoti siekiant savo tikslo, garbingą žūtį mūšyje ir kitokį standartinį “tikro vyro“ idealą atitinkantį fetišą. Kai kam galbūt susidarys įspūdis, kad grupė propaguoja moterų diskrimanaciją, tačiau tai netiesa. Anot Manowar, moterys irgi gali būti ne ką prastenės karžygės nei vyrai (juk tai puikiai įrodė Ksena, karingoji princesė :DDDDD ). Paprastai tariant, gyvenimas – tai kova, kurioje dalyvauja kiekvienas iš mūsų, o metalo klasikai Manowar, visai panašiai kaip ir didysis lietuvių klasikas Maironis, šaukia visus, kas neabejingi gelažiams, stoti į kovą dėl asmeninės ir visuomeninės gerovės. Ir tai jie daro itin užtikrintai ir nė minutėlę nesuabejodami savo jėga ir “kietumu“. Kuklumu nepasižymintys amerikiečiai patys save karūnavo metalo karaliais ir kas svarbiausia, niekas tam nepaprieštaravo. Turbūt todėl, kad šio titulo jie nusipelno (kaip ir Maiklas Džeksonas ar Eltonas Džonas pop karalių) grodami išties kokybiškai ir originaliai. Vargu ar galima būtų supainioti Manowar su kita grupe. Stiprus ir itin plataus diapazono Eric Adams tenoras, nevengiantis nei švaraus epinio dainavimo, nei šiurkščios rokenroliškos manieros ar pasispygavimų aukštoje oktavoje (kurie dažnai man atrodo be ryšio, bet neesmė). Paprasti, bet itin vežantys gitarų rifai, bosistas, nepasididžiuojantis pademonstruoti ką sugeba su savo ilguoju kotu (bosinės gitaros) ir paprastos, bet labai galingai sugrotos mušamųjų partijos. Tiesa ūsuotasis būgnininkas Scott Columbus yra kairiarankis, todėl groja atvirkščiai, t.y. per hi-hatą arba ride’ą groja kaire ranką (nors įprastai grojama dešine), o per būgnelį dešine. Ko gero tai žymiausias man žinomas taip darantis būgninkas, nors aš apskritai žinau vos porą kairiarankiško būgnijimo atstovų . Pačios Manowar kompozicijos gan tradiciškos, bet vis tiek jose (ypač ankstyvojoje kūryboje) nevengiama kažkokių “nukrypimų nuo formato“, kas sukuria tokį nenušlifuotumo įspūdį. Taigi, Manowar turi savo stilių visame kame: nuo muzikos, iki dainų tekstų ir netgi įvaizdžio.
Deja, būdami apie save labai geros nuomonės ir nė kiek neabejodami savo individualiojo stiliaus tobulumu, Manowar jau trečią dešimtmetį groja tą pačią dainelę. Kovos, žygiai, plieno žvangesys, garbinga žūtis, Valhala, kovos, žygiai, garbinga žūtis, Manowar yra metalo karaliai, kovos, žygiai, plieno žvangesys… Muzika irgi nelabai keičiasi, gal tik su metais vis daugėja pompastikos ir visokių papildomų dzinguliukų. Kad ir kaip būtų gaila, grupė virto savęs pačių palgijatoriais ir deja, netgi save pačius plagijuoti jiems sekasi kaskart vis prasčiau. Kita vertus, Manowar visai nejaučia jokio poreikio keistis ir tobulėti – milžiniška grupės fanų armija iš viso pasaulio netveria džiaugsmu, įsigiję bet kurį naują Amerikos karžygių leidinį. Sausakimši stadionai, pilni visus grupės dainų žodžius mintinai mokančios ir vieningai skanduojančios minios rodo, kad yra daugybė žmonių, mylinčių grupę, tokią, kokia ji yra.
Beje. Dar vienas svarbus dalykas. Manowar pirmieji įvedė į metalą sąvokas “true“ ir “false“, tad teigti kad tai blekerių išmislas, būtų grubus istorinės tiesos iškraipymas.
Tai tiek norėjau pasakyti apie šiuos didžiuosius metalo Konanus Barbarus. Gal jie ir per daug pasipūtę, jų tekstai kvailoki, o apranga per daug “gėjiška“, bet jų muzika skatina metalistų vienybę, ir įkvėpia jėgų kovai už laisvę ir gyvenimą.
Tikiuosi nepykstat, kad pakolkas Muzikos virtuozų skiltyje vieši vieni būgnininkai. Jei pykstat, tai labai atsiprašau ir prižadu ateityje dar išpirkti savo kaltę supažindamas ir su kitų instrumentų meistrais, o šį kartą pristatau Andrea Vadrucci. Nuorodą į jo video pateikė geras bičiulis Incision, už ką jam ir dėkoju 😉 .
Šis italų perkusistas pasižymi ne tik nepriekaištinga grojimo technika, bet ir puikia fantazija ir humoro jausmu. Jis sugalvojo pritaikyti ritmą keletui nesudėtingų, bet populiarių melodijų: “Super Mario“, “The Simpsons“, “Macgyver“ temoms, ištraukai iš operos “Viljamas Telis“ ir net standartinėm Nokia mobiliako monofoninėm melodijom. Ir tos jo ritmo partijos yra ne šiaip koks “tūc tūc“ lygio monotoniškas ir seniai nuvalkiotas bytas, o itin techniškos, kone Dream Theater lygio improvizacijos su užkurtu dupelbassu (kaip pasakytų Disruptorius 😀 ), ir galingais lėkščių daužymais bei tomų sulupimu. Žodžiu, ir linksma, ir žiauriai profesionalu. Daug žmogelis laiko ir pastangų turėjo įdėti, kad tokias partijas atidirbtų. Beje, ne veltui jo grojimą palyginau su Dream Theater. Andrea sugrojęs ir nemažai šios grupės (bei jos narių šalutinio projekto Liquid Tension Experiment) dainų būgnų koverius, o tai pat ir Metallica Medley. Be to, vyrukas groja grupėje Cosmica ir dar keliuose projektuose.
Na, tai turbūt viskas, ką galėčiau pasakyti apie Andrea Vadrucci. Dabar tegul kalba Youtube. Tikiuosi šie vaizdo įrašai pakels jums nuotaiką. Smagaus žiūrėjimo 😉
Visos mintys esančios šiame bloge yra perkeltos tik iš mano galvos, todel, jeigu norite blog'e esančią informaciją panaudoti saviems tikslams, prašome pirma kreiptis į mane.
Beje, visi muzikos ir video failai, kurių nuorodos yra viešinamos, guli ne mano serveryje, todėl už tai neatsakau, tačiau, jei jūs esate failo savininkas ir jums tai nepatinka, nuorodą mielai išimsiu.
Apie Sigur Ros, vieną žymiausių ir populiariausių post roko grupių kartą jau buvo rašyta, tačiau į jų vaizdo klipus paveizėjau tik visai neseniai ir galiu pasidžiaugti, kad įspūdį jie paliko ganėtinai neprastą, tad manau, kad būtų visai neblogai apie juos dar kartą šnektelti. Milžiniško populiarumo sulaukę islandų eksperimentatoriai, klausytojų ausis pamaloninantys savo miglota ir subtilia muzika, nė kiek nepasišiukšlina ir vaizdo klipų srityje. Visi grupės video yra įdomūs, originalūs ir turi labai ryškų braižą dėl ko nieku gyvu negalėtų būti supainioti su kokių nors tai Kreator, Avril Lavigne ar Beyonce vaizdūškėmis. Sigur Ros klipai – tai trumpi vaidybiniai filmukai, kinematografinės miniatiūros, kuriose pasakojama vienokia ar kitokia istorija. Nė vienam iš jų nė karto kadre nepasirodo nė vienas grupės narys, nėra jokių daugeliui klipų būdingų beryšinių montažų ar abstraktybių, vien nuoseklus siužetas. O tų klipų siužetai taip pat originalūs, o kai kurie ir ganėtinai šokiruojantys. Viename klipe vaizduojami angelais persirengę žmonės su psichine negalia (nežinau kaip ta liga vadinasi), kitame – du homoseksualūs berniukai, pergalę futbolo varžybose įprasminę visuoemenę paptiktinusiu laižeku ir t.t. Man labiausiai patiko Hoppipolla vaizdo klipas, kuriame grupelė linksmų pensininkų krečia įvairias zbitkas ir elgiasi lyg vaikai. Gražu, idiliška, įdomu ir dar verčia susimąstyti. Sigur Ros vaizdūškės savo meniniu lygiu stovi kiek aukščiau už tradicinius muzikinius vaizdo klipus. Tai tartytum trumpametražiai filmai, panašūs į tuos, kur AXX kino festivalyje rodomi. Skirtumas gal tik tas, kad vis dėlto svarbiausią vaidmenį atlieka muzika, kuri tiesiog idealiai dera su režisieriaus pasakojama istorija, bet laimei jos viena kitos neužgožia, tad turime tiek muzikiniu, tiek ir kinematografiniu požiūriu dėmesio vertų perliukų.
Ateina Kalėdos, ne tik viena svarbiausių ir laukiamiausių, bet tuo pačiu ir viena labiausiai komercializuotų bei subanalintų krikščioniškųjų švenčių. Prekybos centrai nebe pirmą mėnesį stovi apsikarstę lemputėmis ir spalvingomis girliandomis, televizorius kaip įmanydamas bando suvimdyti vis nesibaigiančia kalėdinių reklamų doze, o radijo stotys vis suka tas pačias nuvalkiotas Kalėdinio pobūdžio dainuškas, kurios gal ir neblogos, bet girdint po 60 kartų per savaitę gali sukelti tokius pat fiziologinius procesus kaip ir tos TV reklamos. Daug kas sutiks, kad masinė vartotojiška kultūra pavertė šią šventę (kaip ir daugelį kitų) beperasmiu pinigų švaistymo ir persivalgymo maratonu. Bet ką daryt, kad to išvengti? Yra keletas būdų: galima išvažiuoti kur nors į vienišą miško trobelę ir švęst Kalėdas gamtos glėbyje, galima eit į bažnyčią, daryt gerus darbus ir pajusti krikščioniškąją šventės prasmę… arba dėti skersą ant visų kalėdinių klišių ir rasti palaimą išsityčiojant iš jų. Šį kelią pasirinko ir nemenkas būrys Vokietijos metalo grandų, suvienijusių jėgas dėl bendro tikslo: kalėdinių giesmių profanacijos. 1985 metais susibūrę grupių Living Death, Rage, Mekong Delta, Steeler, Holy Mosses ir kt. albume “X-Mas Project vol1“ oldskūlinio speed/power metalo stiliumi perdainavo daugelį žymiausių kalėdinių giesmių ir dainų, tokių kaip Jingle Bells, Silent Night, Holy Night, Oh, Tannenbaum ir t.t. 1995 metais projektas vėl atsikūrė ir įrašė “X-Mas Project vol2“ , kuriame be minėtųjų grupių prisjunge ir Capricorn, Holy Mother ir alkoholiškųjų trašystų Tankard nariai. Tiesa man teko klausyti tik pirmojo jų albumo, tad toliau kalbėsiu vien tik apie jį.
…ir nusimanytų apie muziką, jis tikrai būtų priimtas į grupę Manowar. Šis Fentezi litertūros ir kino herojus matyt yra vienas iš Manowar įvaizdžio ir dainų įkvėpėjų, o pati grupės muzika alsuoja ta laukine karžygiška jėga, kurią įkūnija žymusis fantastinis Griovėjas. Kaip ten bebūtų, tai viena žymiausių ir įtakingiausių visų laikų sunkiojo metalo grupių, padariusių milžinišką įtaką ne vien daugeliui kitų heavy’istų. Manowar taip pat yra ir vieni iš pagrindinių įtariamųjų power bei viking metalo atsiradimo byloje (na gal ir per riebiai pasakyta, bet jų įtaka šiems stiliams tikrai nemaža). O labiausiai šis kvartetas žinomas dėl savo idealogijos, kuri vienus be galo ir be krašto žavi (ir verčia kartu su Eriku Adamsu vieningai užplėšti “Stand and fight…“), kitiems išspaudžai pašaipos gaidelę (“Other bands play, Manowar – gay“). Žodžiu, Manowar abejingų tikrai nepalieka.
Tikiuosi nepykstat, kad pakolkas Muzikos virtuozų skiltyje vieši vieni būgnininkai. Jei pykstat, tai labai atsiprašau ir prižadu ateityje dar išpirkti savo kaltę supažindamas ir su kitų instrumentų meistrais, o šį kartą pristatau Andrea Vadrucci. Nuorodą į jo video pateikė geras bičiulis Incision, už ką jam ir dėkoju 😉 .
Rokiškio Balbo 