Rokiškio Balbo

Turbūt kai kurie iš Jūsų pastebėjote, jog Rokiškio Balbo blogo pildymas pastaruoju metu tapo itin pasyvus. Nuo praeito Redaktoriaus žodžio praėjo beveik 4 mėnesiai. Per tą laiką parašyta tik apie 20 straipsnių/recenzijų/blevyzgų, kas yra daugiau nei dvigubai mažiau nei iki pirmojo šios rubrikos skyrelio. Kokios to priežastys, turbūt paklaustumėte? Norėdamas išsisukti, aš pasiteisinčiau žiemos miegu. Na juk lokiai žiemą miega, tai kodėl ir alegorinis mūsų atitinkamos profesijos “lokys“ tūlas Rock’iškėnas Balbo turėtų būti išimtis? Bet kadangi žiniatinklio pildymas nėra mano pareiga, o tik darbingas laisvalaikio praleidimo būdas, teisintis man visai nereikia. Čia ir nėra pasiteisinimas, o tik paiinformavimas apie dabartinę Rokiškio Balbo padėtį ir jos priežasčių išviešinimas.

Na, o viešinti ne taip jau ir gėda. Tiesiog pastaruoju metu mane it kokia alpinė lavina užgriuvo daugybė rimtų bei garbingų darbų. Visų pirma tai mokslai. 12 klasė, ruošimasis egzaminams galėtų būti puikus pretekstas atsisakyti žiniatinklio pildymo bei visokios kitokios popamokinės veiklos. Tačiau anaiptol nesu koks knygiagraužis žiurkėnas, lakstantis nuo vieno korepetitoriaus prie kito ir trysčiojantis dėl nepakankamai aukštų pažymių. Negailiu laiko ir kitiems ne ką lengvesniems dalykams, kurių šiuo metu pagrindinis – scenos meno (dramos) būrelis, kurio repeticijose tenka praleisti laaabai daug laiko, ypač dabar, kai įnirtingai ruošiamas naujas spektaklis, kuriame man tenka tikrai ne antraeilis vaidmuo. Lyg to būtų maža, rašiau straipsnį Jaunųjų filologų konkursui, kas vėlgi atėmė didžiąją laisvo laiko dalį. Laimei darbas jau išsiųstas, bet tai nereiškia, kad galima pailsėti, mat manęs laukia dar istorijos olimpiada, kuriai taip pat labai įnirtingai ruošiuosi. O kur dar mokymasis grot mušamaisiais, kuriam pastarosiomis dienomis nelabai ir bebuvo laiko. Žodžiu, tinginiavimu manęs apkaltinti anei kaip nepavyktų. Tačiau galiu pasidžiaugti ir pradžiuginti (o gal ir nuliūdinti) Jus, kad greitai sunkusis periodas turėtų baigtis ir po dvyliktokų šimtadienį žyminčios vasario 8-osios, pagaliau sulauksiu atvangos, o tada galite tikėtis ženklaus Rokiškio Balbo atgijimo. Tad laukti liko nedaug. O tada gera ir kokybiška muzika vėl valdys!!! Šiam kartui gumos tempimo ir vatos vyniojimo jau užteks. Saldžių Jums sapnų, malonaus klausymo ir kaip pasakytų R. Paksas – gero savaitgalio 😉 .

Ketinau šį reportažą pradėti patriotiška gaida su nuoširdžiu, tačiau hiperbolizuotu neapykantos sovietinei blogio imperijai deklaravimu, tačiau pajutau, kad ankstesnis įžangos variantas gavosi nepakankamai “grim and evil“, bet bala nematė… Manau ir taip kiekvienas puikiai žinote (kas iš asmeninės patirties, kas iš istorijos vadovėlių) koks didelis, dvokiantis ir bet kokios moralės klozetą aklinai užkemšantis šūdas yra tas komunizmas, ypač leniniškasis. Taigi, sausio 13-tosios išvakarėse vyko kraštutiniųjų andegraundo patriotų suorganizuotas koncertas “Rokas prieš komunizmą“, skirtas “raudonojo sifilio“ aukoms pagerbti.

Koncertas vyko tradicinėje metalo renginių vietoje, klube “Mulen Ružas“, kuriame šįkart be metalistų buvo gausu ir skinheadų subkultūros atstovų. Ir nieko keisto, juk renginį organizavo ir jame grojo bene žymiausia Lietuvos skustagalvių grupė – Diktatūra. Taip pat “antikomunistinėje koalicijoje“ dalyvavo legendinė Katedra, jaunoji jų pamaina Thundertale, aršūs Šiaulių blekeriai Argharus ir patriotiniai blekeriai iš Estijos Loits. Tačiau koncertas prasidėjo ne nuo roko, bet nuo filmo. Jame skambant gerai parinktai klasikinei ir liaudies muzikai buvo idiliškai vaizduojama turtinga Lietuvos gamta ir rodomi kadrai iš Baltijos Kelio ir Sausio 13-tosios įvykių. Tiesa pats filmas gerokai ištemptas ir jo trukmę sumažinus dvigubai ar net trigubai, būtų tik geriau, bet vis tiek iniciatyva sveikintina. Na o po peržiūros buvo ilga ilga pertrauka,  kurią užbaigė scenon užsiropščiusi Katedra. Tad vėluodamas visa valanda, koncertas pagaliau prasidėjo.

Kadangi renginius lankyti pradėjau neseniai, visus koncerto dalyvius, taip pat ir Katedrą regėjau pirmą kartą. Tą vakarą grojusi Katedra paliko išties didžiulį įspūdį. Ir ne be reikalo. Patyrę muzikantai, žinantys kaip elgtis scenoje, grojantys savitą, nuo heavio iki thrasho varijuojantį stilių ir dainuojantys lietuviškai, tąkart suėjo labai gerai. Galingi rifai, nebanalios mušamųjų partijos, stiprūs dainų tekstai (visiems estrados princams ir princesėms iki tokių oi kaip toli) ir nuoširdus bendravimas su publika  tiesiog rodyte rodė, kad scenoje ne veltui legendine tituluojama grupė (nesvarbu kad iš originalios Katedros sudėties likęs berods tik vienintelis Laginauskas).

Po stiprios ir “heaviškos“ įžangos, koncerte komunizmo suvartymo kampaniją tęsė black metalą propaguojantys Argharus. Jie scenoje pasirodė kažkodėl be corpsepaint’o. Per daug nesiaiškinau kodėl, o ir galų gale argi tai svarbu? Tvojo šiauliškiai tikrai galingai ir jų skleidžiama tamsioji aura įvėlė į beprotiško galvakračio sūkurį. Trumpai tariant – buvo jėga!

Tretieji pasirodė patys koncerto šeimininkai ir pagrindinė skinų apsilankymo jame priežastis – Diktatūra. Aš su daugeliu metalistų pasitraukaiu į salės galą, vietą priekyje užleisdamas skinams, kurių buvo išties gausu. Na o galvos plaukuotumu nepasižymintys pogrindžio patriotai savo pasirodymą kažkodėl sumąstė pradėti lėta ir lyriška balade. Daina gal ir graži, bet pradžiai geriau būtų tikęs koks nors energingesnis gabalas. Na bet neesmė, tuo labiau, kad grojo Diktatūra tikrai ilgai ir atliko daug įvairių dainų – nuo lėtų ir lyriškų iki sunkesnių ir agresyvesnių. Jiems grojant, salės priekyje vyko išties grandiozinis skustagalvių pogas, iš tolo atrodęs gan įspūdingai. Taip pat neapsieita be žymiosios skanduotės “Lietuva – lietuviams“ ar susiėjimo į ratą, kurio viduryje it kokie budistų vienuoliai suklaupė keletas skinheadų. Žodžiu, įdomu buvo stebėti ne tik Diktatūros pasirodymą, bet ir jo metu vykusius skustagalvių “žaidimus“. Juk kiekivenos subkultūros elgesys koncerto metu skirtingas, tad susipažinti su jų koncertų “papročiais“ visai įdomu.

Kas dėl pačios Diktatūros, jų pasirodymas man tikrai patiko, bet buvo kiek per ilgas. Dėl to kalta ir pati skustagalvių publika, kuri įnirtingai kvietė savo dievukus bisui, tad grupės nulipimo nuo scenos procesas truko gal 20 minučių. O kadangi koncertas ir taip vėlavo, be to itin ilgai truko soundchekai, tad Diktatūra groti baigė kažkur prieš 11. Baimindamiesi nespėti į paskutinius autobusus, palikome koncertą taip ir nepamatę Loits ir Thundertale pasirodymų. Labai gaila. Kita vertus, renginys buvo išties puikus ir vieninteliu priekaištu laikyčiau tik tuos jau minėtus vėlavimus. Šiaip ar taip, tai bene smagiausias Sausio 13-tosios minėjimas mano gyvenime.

Kad ir itin pavėluotai, bet sveikinu visus ištikimuosius svetainės lankytojus arba šiaip atsitiktinai užklydusiuoisus su Naujaisiais metais ir linkiu daug [įrašykit tai, ko labiausiai trūksta] ir [kitas trokštamas dalykas] 🙂 . Atsiprašau, kad kaip niekad ilgam laiko tarpui apleidau blogą, tačiau tai dariau ne iš tinginystės ar kokių kitų blogųjų užmačių. Tiesiog pastaruoju metu esu labai apsikrovęs visokiausiais rimtais darbais ir net labai norėdamas, nebūčiau sugebėjęs parašyti naują straipsnį. Bet laimei pavyko gauti laisvesnį laiko gabalokšnį, tad juo ir pasinaudosiu.

Šįkart aptarsiu gotkinio simfoninio roko grupę iš Šveicarijos – Lacrimosa. Galbūt šią kapelą daug kas jau seniausiai žinote, mat populiarumo stoka ji nepasižymi. Vis dėlto, tikrai atsiras žmonių, kuriems žodis Lacrimosa tėra tik bereikšmė 9 raidžių kombinacija. Vienas to įrodymų – itin didelis pop grupės Tokyo Hotel fanų skaičius. Prieš įspūdingą Lacrimosa frontmeno Tilo Wolffo įvaizdį, sunkiai identifikuojamos lyties komerciniai fake emo karalaičiai atrodo lyg nupezę viščiukai. Tą patį galima pasakyti ir palyginus abiejų grupių muziką. Žodžiu, peršasi akivaizdi išvada, jog susipažinus su Lacrimosa kūryba, toliau mėgti Tokyo Hotel yra tiesiog neįmanoma.

Tikrai atsiprašau tų, kuriems toks paradokslaus šių grupių palyginimas atrodo gryniausia šventvagystė (tokia pat kaip lyginti Minedą su Deep Purple), tiesiog abi šios grupės man nesąmoningai pasirodė turinčios porą bendrų bruožų. Abiejų  lyderiai išsiskiria įspūdingom ševeliūrom, o dainos jausmingos ir atliekamos vokiečių kalba. Tačiau pasigilinus labiau, visas panašumas išgaruoja. Lacrimosa muzikoje tiesiog idealiai dera šiurkštūs metaliniai rifai, gotiškas niūrumas ir visom RGB skalės spalvom žaižaruojančios simfoninės orkestruotės. Tiesa tokių stilių jungimas šiais laikais jau nebėra kažkas ypatingo, tačiau Lacrimosa žavi tuo, jog šiuos stilius sulieja itin savitai ir nebanaliai. Dėl to grupės muzika turi specifinę atmosferą, tiesiog stulbinačią savo nuotaikų įvairove – nuo liūdesio, skausmo, vienatvės, iki džiaugsmo, vilties ar netgi visiškos euforijos. Ir visos šios emocijos perteikiamos labai įtikinamai, lyg būtų paties muzikos autoriaus išgyventos ir ilgai bei kruopščiai brandintos. Vokiški dainų tekstai taip pat duoda savotiško šarmo ir nuo anglų kalbos pervargusiai ausiai skamba maloniai ir gaiviai, o be to jie nėra labai jau paprastai suvokiami ir nereta reikalauja rimtesnio gilinimosi ir interpretacijų. Tad viską apibendrinus tampa aišku, kad lyginti Lacrimosa su Tokyo Hotel yra visiškai absurdiška. Tai kodėl aš tokiom absurdiškom nesąmonėm užsiiminėju? Te šis klausimas lieka atviras…

Na o jei trokštate apie šią originalią grupę sužinoti daugiau, portale bernardinai.lt galite rasti išsamią Lacrimosa biografiją

Satura:

Lichtgeschtalt:

Alleine Zu Zweit: