lacrimosaKad ir itin pavėluotai, bet sveikinu visus ištikimuosius svetainės lankytojus arba šiaip atsitiktinai užklydusiuoisus su Naujaisiais metais ir linkiu daug [įrašykit tai, ko labiausiai trūksta] ir [kitas trokštamas dalykas] 🙂 . Atsiprašau, kad kaip niekad ilgam laiko tarpui apleidau blogą, tačiau tai dariau ne iš tinginystės ar kokių kitų blogųjų užmačių. Tiesiog pastaruoju metu esu labai apsikrovęs visokiausiais rimtais darbais ir net labai norėdamas, nebūčiau sugebėjęs parašyti naują straipsnį. Bet laimei pavyko gauti laisvesnį laiko gabalokšnį, tad juo ir pasinaudosiu.

Šįkart aptarsiu gotkinio simfoninio roko grupę iš Šveicarijos – Lacrimosa. Galbūt šią kapelą daug kas jau seniausiai žinote, mat populiarumo stoka ji nepasižymi. Vis dėlto, tikrai atsiras žmonių, kuriems žodis Lacrimosa tėra tik bereikšmė 9 raidžių kombinacija. Vienas to įrodymų – itin didelis pop grupės Tokyo Hotel fanų skaičius. Prieš įspūdingą Lacrimosa frontmeno Tilo Wolffo įvaizdį, sunkiai identifikuojamos lyties komerciniai fake emo karalaičiai atrodo lyg nupezę viščiukai. Tą patį galima pasakyti ir palyginus abiejų grupių muziką. Žodžiu, peršasi akivaizdi išvada, jog susipažinus su Lacrimosa kūryba, toliau mėgti Tokyo Hotel yra tiesiog neįmanoma.

Tikrai atsiprašau tų, kuriems toks paradokslaus šių grupių palyginimas atrodo gryniausia šventvagystė (tokia pat kaip lyginti Minedą su Deep Purple), tiesiog abi šios grupės man nesąmoningai pasirodė turinčios porą bendrų bruožų. Abiejų  lyderiai išsiskiria įspūdingom ševeliūrom, o dainos jausmingos ir atliekamos vokiečių kalba. Tačiau pasigilinus labiau, visas panašumas išgaruoja. Lacrimosa muzikoje tiesiog idealiai dera šiurkštūs metaliniai rifai, gotiškas niūrumas ir visom RGB skalės spalvom žaižaruojančios simfoninės orkestruotės. Tiesa tokių stilių jungimas šiais laikais jau nebėra kažkas ypatingo, tačiau Lacrimosa žavi tuo, jog šiuos stilius sulieja itin savitai ir nebanaliai. Dėl to grupės muzika turi specifinę atmosferą, tiesiog stulbinačią savo nuotaikų įvairove – nuo liūdesio, skausmo, vienatvės, iki džiaugsmo, vilties ar netgi visiškos euforijos. Ir visos šios emocijos perteikiamos labai įtikinamai, lyg būtų paties muzikos autoriaus išgyventos ir ilgai bei kruopščiai brandintos. Vokiški dainų tekstai taip pat duoda savotiško šarmo ir nuo anglų kalbos pervargusiai ausiai skamba maloniai ir gaiviai, o be to jie nėra labai jau paprastai suvokiami ir nereta reikalauja rimtesnio gilinimosi ir interpretacijų. Tad viską apibendrinus tampa aišku, kad lyginti Lacrimosa su Tokyo Hotel yra visiškai absurdiška. Tai kodėl aš tokiom absurdiškom nesąmonėm užsiiminėju? Te šis klausimas lieka atviras…

Na o jei trokštate apie šią originalią grupę sužinoti daugiau, portale bernardinai.lt galite rasti išsamią Lacrimosa biografiją

Satura:

Lichtgeschtalt:

Alleine Zu Zweit: