Rokiškio Balbo

“I will have my way as once before
Others stand in awe can’t scorn at all…“

Žiaurus 1993 metų fiasko su albumu “Chameleon“ parodė, kad Helloween privalo nedelsiant imtis veiksmų, kitaip grupei gręsia ne tik žlugimas, bet ir amžina gėda (kaip žinia, metalistai nepasižymi atlaidumu už muzikinius paklydimus). Tad iš grupės buvo išmestas juos į populiarumo aukštumas iškėlęs (o vėliau netinkamu vadovavimu nuo jų nuleidęs) talentingasis vokalistas Michaelis Kiske. Išvytas iš grupės, įžeistas ir gelžgalgalvių bendruomenės nesuprastas, šis, vienas geriausių metalo balsų, amžiams paliko sunkiosios muzikos sceną ir ėmėsi savo solinės pop roko karjeros. Į metalą jis tesugrįžo tik kaip Avantasia ir Gamma Ray kviestinis vokalistas. Tuo tarpu Helloween į savo gretas priėmė Pink Cream 69 balsą Andi Deris ir pasiryžo įrodyti pasauliui, kad jų moliūgas dar nesupuvo.

Taip jau būna, kad netekus itin gero vokalisto, grupė pergyvena didelę krizę – kad ir kokį gerą vokalą besurastų, visada atsiras nepatenkintų fanų, niurzgančių, kad grupė “jau nebe ta…“. Tačiau Helloween’ams tai buvo ne motais – jie jau ir taip penkeris metus sėdėjo tokioje gilioje krizėje, kad labiau smukti nebebuvo kur (na nebent groti vestuvėse, arba varyti estrados šlagerius). Bet nepaisant to, Andi Deris gavo itin sunkią užduotį – pakeisti patį tobuliausią power metalo balsą. Iš esmės jam tai pavyko. Andi diapazonas gal ir ne toks platus kaip Michaelio, tačiau jis turi savotiško žavesio, kuris ir kompensuoja visus trūkumus. Temperamentingas ir charizmatiškas Andi Deris puikiai prigijo kolketyve, o jo sugebėjimas kurti dainų tekstus ir muziką smarkiai padidino Helloween potencialą ir leido moliūgui atsišviežinti.

Pirmasis Andi Derio eros albumas “Master of the Rings“ išėjo 1994 metais. Jis vis dar buvo toks pat nerimtas, eklektiškas ir abejotino metališkumo kaip “Pink Bubbles Go Ape“ ir “Chameleon“, bet kur kas labiau vykęs. Bliuzo, rokenrolo, džiazo ir dar velnias žino ko elementai šįkart pnaudoti saikingiau, o ir humoras jau nebe toks lėkštas kaip ankstesniuose dviejuoes opusuose. Gal MOTR ir nepaliko didelio įspūdžio klausytojams, bet jis parodė, kad Helloween lipa iš duobės ir reikia laukti kažko galingo ir netikėto…

Laukusiųjų lūkesčiai pasiteisino 1996-aisiais. Naujasis darbas “The Time of the Oath“ skelbė apie griausmingą power metalo korifėjų atgimimą. Gerokai pasunkėjęs skambesys, stiprios ritmo partijos, įsimintinos melodijos, sodrus Andi Derio vokalas – viskas alsuoja ta pačia senąja gerąja powerio dvasia, kurios nepagadino nei sumodernėjęs skambesys, nei narių kaita. Gal šis opusas ir neprilygsta legendiniam “Keeper Of The Seven Keys“, bet tai vis vien yra tikras moderniojo power metalo šedevras. Albumas skirtas iš gyvenimo pasitraukusiam originalios sudėties būgnininkui Ingo Schwichtenberg atminti. Galbūt todėl jis gerokai rimtesnis ir liūdnensis nei ankstesni “happy happy Helloween’ų“ kūriniai. Ankstesniuose albumuose vyravusią nerūpestingą nuotaiką čia šiek tiek (bet ne visiškai) temdo nevilties, būties trapumo pajautimo ir tragizmo nuotaikos.

1998 grupė subrandina dar vieną “mesterpysą“, intriguojančiu pavadinimu “Better Than Raw“. Su šiuo darbu nueita dar toliau. Daugiau jėgos, greičio ir dinamikos ir gaunamas iki šiol sunkiausias Helloween albumas. Nepaklausius tikrai nepagalvotum kad power metalas gali būti toks stiprus. Vietomis muzika skamba taip intensyviai ir chaotiškai, kad sunku net suprasti ką groja. Žinoma iki thrasho ektremalumo dar toli (jau nekalbant apie defą ir bleką), bet grupė tikrai į rodė, kad tikrai nėra iš tų, kuriuos galima vadinti gay metal.

2000-taisiais grupė dar kartą nustebina savo fanus. Tuometinis kepinys “The Dark Ride“ vėl kitoks. Šįkart kaip niekad tamsus ir depresovas. Albume kaip įprasta vyrauja gėrio ir blogio kova, tik šįkart persvara akivaizdžiai blogio pusėje. Palaužti ir nelaimingi herojai kenčia profesionalaus sadomazochisto Mr. Torture išbandymus ir grumiasi dėl išgyvenimo. Tamsų ir elegišką albumo siužetą iliustruoja itin nužemintos (o gal septynstygės) gitaros ir šaltesnis nei įprastai Andi Derio vokalas. Šis albumas sulaukė daug prieštaringų vertinimų – vieni peikė, kitiems jis visai patiko. Kita vertus, Helloween įrodė, kad ir power metalas gali būti tamsus ir toks pat mistiškas kaip black’as.

Na o albumas “Rabbit Don’t Come Easy“ sukurtas vadovaujantis žymiąja “grįžimo prie šaknų“ strategija. Ir nors daugeliui grupių ji dažniausiai nenusiseka, Helloween’ams ji pasiteisino ir tai buvo tartum apdovanojimas už ištvertą būgninkų kaitą. Albumo įrašyme dalyvavo net trys barabanytojai (vienas jų, Micky Dee groja su legendiniais Motorhead ir King Diamond). Šiame 2003-iųjų darbe vėl grįžtama prie nuotaikingo “Keeper…“ laikų melodingojo speed/power metalo ir atsisakoma visų gitarų nužeminimų ir kitokių eksperimentų. Ko gero tai pats tipiškiausias šios grupės albumas, atspindintis viską ką ji turi geriausio: galingos kompozicijos, nuostabios melodijos, visuomenės problemas pašiepiantys tekstai ir dididut didutėliausia dozė šviesaus optimizmo. Nepaisant kvailoko ir negeras asocijacijas su “Pink Bubble Go Ape“ keliančio pavadinimo, “Rabbit Don’t Come Easy“ ko gero yra tinkamiausias albumas pažinčiai su šia nepakartojama grupe pradėti. 

O kad jau įsikniso į šaknis, tai kodėl iš jų neišknisti dar ko nors? Ko nors masyvaus ir galingo… Taip buvo atkastas legendinio opuso “Keeper Of The Seven Keys“ lavonas iš kurio nuklonuotas vaikelis, tai yra tęsinys “The Legacy“. Dvigubas albumas, sukurtas pagal geriausias senųjų Keeper’ių koncepcijos dogmas vėl grąžina mus į tą pačią istoriją, tiksliau į įvykius po daug daug metų. Tiesa čia taip pat galioja Holivudo dėsnis – joks tęsinys negali prilygti savo pirmtakui. Bet vis dėlto, “Keeper Of The Seven Keys: The Legacy“ neatrodo per daug pritemptas. Nei jame kartojamos senos klišės, nei jaučiamos koks darbas “iš reikalo“. Ne, ir šiame darbe Helloween nepasišiukšlino – dainos originalios, kabinančios ir aktualios. Žodžiu, “Keeper’ių“ vardo, bent jau msno nuomone, nesuteršė. Na o čia galite pasiskaityti vieną iš nuomonių apie albumą.

Na o naujausio grupės darbo, “Gambling with the Devil“, deja, negirdėjau, tad apie jį ir nekalbėsiu. Tegul vietoj manęs vėl prabyla Lord Sauron arba Jurga N.

Štai koks tas didingas grupės sugrįžimas. Pasikinkę į moliūgų rogutes geležingerklį Andi Deris, Helloween vėl pasiekė power metalo šlovės olimpą iš kurio, atrodo, jų jau anei kaip nebeiškrapštysi. Bet tai tik į naudą. Užtatai jaunosios powerio grupelės turės gerokai pasitempti, jei norės juos nukonkuruoti… 😀

Namų puslapis
Maispeisas
Visi Helloween klipai

Where The Rain Grows (1994):

The Time Of The Oath (1996):

I Can (1998):

If I Could Fly(2000):

Just A Little Sign (2003):

Mrs. God (2005):

Light The Universe (2006):

As Long As I Fall (2007):

Būtent šitaip, nuostabos ir džiaugsmo užvaldyti turėtumėte sušukti perskaitę šią rašliavonę jeigu ilgus metus buvote kankinami ir kone negyvai užėsti klausimo: “Kur po galais prašapo Max Lilja, ketvirtasis Apocalyptica violančelistas?“ Galiu jus nuraminti. Jis nemetė nei savojo stryko, anei metalo muzikos. Jojo violančelė anaiptol nepavirto krosnių kuru ir niekaip kitaip nebuvo išniekinta. Išmestas ar i išėjęs (kaip ten buvo konkrečiau nesigilinau) iš Apocalyptica, jis tapo kitos, taip pat gan įdomios metalo kapelijos nariu. Taigi, jūsų (tiksliau mano) teismui, Hevein, naujosios kartos melodingojo thrash’o atstovai iš Suomijos.

Grupė labiausiai išsiskiria tuo, kad be tradicinių roko instrumentų (vokalas, gitara, bosas, mušamieji) joje yra ir smuikas, bei minėtojo Max Lilja kontroliuojama violančelė. Žinoma, klasikiniai instrumentai metale šiandien jau nebe naujiena: juos gan plačiai naudoja sympho, doom, black, power, pagan, prog ir avantgarde metalo grupės, bet thrash’as ir klasikiniai instrumentai – retokai praktikuojamas derinys. Taip pat thrash’as retai kada būna emocionalus ir lyriškas, o Hevein muzika būtent tokia. Jos niekaip nepavadinsi oldschool’u – 80-ųjų dvasios čia nerasi nei su žiburiu, nei su google ar CŽV pagalba. Tad Hevein turbūt ne ta grupė, kuri galėtų sužavėti konservatyvius ir užkietiejusius senosios kartos trašystus. Bet šiems suomiams tai ne motais. Jie šventvagiškai laužo visus senojo gerojo stiliaus standartus, suteršdami savo muziką Pantera, Sepultura, The Haunted, Anathema, minėtųjų Apocalyptica bei gotenmburginio melodefo įtaka. Žinant, kokie skirtingi šių formacijų propaguojami stiliai, iš Hevein galima laukti visko. Iš tiesų tai modernus ir dinamiškas agresijos ir melancholijos mišinys, kuriame šiurkštūs gitarų rifai pinasi su atmosferiškomis styginių melodijomis, o vokalas varijuoja nuo beveik kriokiančio iki švelniai emocionalaus (panašiai kaip ir daugelyje groove arba metalcore grupių).

Galbūt kai kurie (o kai kada ir aš pats) kiek kreivai žiūri į naujausias thrash’o (nors gal šiuo atveju tiksliau būtų sakyti post-thrash’o) grupes. Ultramodernus skambesys neretai būna šaltas ir atsiduodantis plastmase, o ir pačios grupės be blizgančio įpakavimo daugiau neturi ko pasiūlyti klausytojui. O kur dar vemti verčiančios asociacijos su nu-metalu, kurių išties gausu. Laimei, apie Hevein taip pasakyti negalėčiau. Jų dainose nesijaučia nei poza, nei perdėta agresija, nėra jos ir persaldintos. Kompozicijos įvairios, dinamiškos, jose nerasime nei vieno rifo perbrūžinimo, nei mieguistumą sukeliančio monotoniško blastinimo. Bent jau mano nuomone, Hevein kūriniai “sukalti“ skoningai ir profesionaliai, tačiau neusardant trapios ir melancholiškos atmosferos. Dėl to jų pakolkas vienintelis albumas “Sound over matter“ nesikandžioja ir po pirmojo išgirdimo vilioja paklausyti dar ir dar. Tik visada reikia jausti saiką.

Tai tiek apie dabartinį buvusiojo apokalipsės violančelininko projektą. O dabar kaip ir įprasta pabaigai, šusnelė nuorodų ir vaizdeliai iš didžiai gerbiamos Jutūbės.

Ocialioji svetainė
“Mano Erdvė“

Last drop of innocence:

Bleed the Day (live bootleg):

Taip jau velnias pakišo koją, kad šiųmetinis “Ferrum Frost“ festivalis, bene svarbiausias  nūdieninės Lietuvos sunkiosios muzikos renginys, sutapo su atitinkamos svarbos mokyklos renginiu – dvyliktokų šimtadieniu. Laimei, to pasekmės man nebuvo itin skaudžios – sudalyvavęs šimtadienyje tenustojau tik progos išvysti festivalį pradėjusius alytiškius Endarkment ir Ossastorium pasirodymo pirmąją pusę, o išgirsti svarbiausius šių metų akcentus, Latvijos pagonis Skyforger ir žymiuosius suomių vikingus Ensiferum sutrukdė tik niekas. O kadangi nieko pastangos trukdyti visuomet būna bevaisės, štai jums ir rezultatas, tai yra reportažas.

Mokyklos šimtadienio tema buvo pragaras ir nors tas renginys suorganizuotas pakankamai neblogai, vis dėlto “Ferrum Frost“ kai kurias aspektais buvo kur kas panašesnis į tikrą pragarą. Jau išvydus lauke prie “Mulen Ružo“ durų besiburiuojantį gerą pusšimtį metalgalvių ir vis dar aktyvų bilietų pardavinėjimą iš pradžių kilo klausimas: “Negi koncertas dar neprasidėjo?“ Vėlavau daugiau nei valandą o eilė prie bilietų tokia, kokia paprastai būna dar prieš koncerto pradžią. Kame šuo pakastas, supratau įžengęs į pačią salę. Žmonių buvo tiek daug, kad net ir kvėpuoti sunku, jau nekalbant apie judėjimą. Sausakimšumas, velnioniškas karštis, ir galinga metalinė muzika perteikė kur kas tikroviškesnį pragaro įspūdį nei šimtadienis. Tokios grudalynės koncerte dar neteko matyti. Žmonių  tiek daug, kad visi vienu metu salėje nė nebūtų sutilpę, štai kodėl šitiek metalistų būriavosi lauke ar prie baro. Žinoma, vietos trūkumas kėlė žiūrovams didelį diskomfortą, bet galima pasidžiaugti, kad bent šį kartą koncertas atnešė pelno, kas šiaip undergroundo renginiuose yra beveik anomalija.

Kaip jau minėjau, pirmoji mano matyta grupė Ossastorium. Tai viena tų nedaugelio kokybiškų ir sąlyginai aukšto lygio lietuviškų metalo grupių, be to, melodic death’ą aš labai mėgstu, tad nereik nė sakyt, jog Ossastorium paliko didelį įspūdį. Vienintelė bėda, kad  daugiau dėmesio skyriau bandymams prisikasti prie etatine rūbine kaskart tampančio fortepijono, nes žieminės striukės vilkėjimas tame tvankumyne buvo žiaurių žiauriausias savęs kankinimas. Bet nepaisant visų  nepatogumų, Ossastorium  suėjo gerai.

Skyforger pasirodymui jau buvau pasiruošęs geriau. Netgi pavyko kiek įmanoma labiau priartėti prie scenos ir užsiimti geresnę vietą, nei per Ossastorium. Taigi, per barzdotųjų Latvijos pagan metalo nešėjų pasirodymą buvo galima rimčiau užsiimti “subtiliuoju hedbanginimo menu“ ir kaip sakant, pašėlti. Skyforger, kaip ir pridera šiuo metu daugiausiai pasiekusiai Baltijos šalių metalo komandai, pasirodė itin profesionaliai, tad ir publikos jie sutikti džiaugsmingai. Baltiškojo folkloro persmelktas black’o, thrash’o ir heavy’io lydinys skambėjo stipriai, dvasingai ir uždegančiai. Malonūs  ir jų padėkojimai “paldies, braliukai“ bei keletas kitų latviškų ir netgi lietuviškų frazių.

Na, o po gan ilgokos pertraukos atėjo metas didžiosioms vakaro žvaigždėms iš Suomijos – pasaulinio pripažinimo sulaukusiam folk/black/power/viking metalo kolektyvui Ensiferum. Pusnuogiai Suomijos vėliavų sijonais vilkintys “kardnešiai“ vos įžengę scenon užtvojo savo ugningą, didingą, melodingą bei smagią pasiutpolkę. Deja, šįkart sugebėjau prarasti tą per Skyforger iškovotą gerą vietą po “Mulen Ružo“ lubomis, tad iš pradžių teko bandyti šiaip ne taip išsitekti gerokai užgrūstame salės gale, kur jaučiaus labai nesmagiai, bet laimei, nepraėjo nė trys dainos šiaip ne tai parsispraudžiau penkis metrus į priekį, kur žmonių tankumas ne toks didelis, o ir scena matosi šiek tiek geriau. Tiesa, sceną matyti net ir iš ten buvo sunku ir tik iškvietus Ensiferum bisui pamačiau, kad jie turi ir klavišinkę (kas kiek pakėlė grupę mano akyse, nes iš pradžių maniau kad klavišinių partijos įrašytos, o aš esu didelis net ir dalinės fonogramos priešininkas). Dabar buvo galima labiau įsiklausyti į muziką. Ensiferum pasirodė, kaip ir reikėjo tikėtis, puikiai. Profesionalumas, mokėjimas bendrauti su publika ir energinga muzika darė savo. Tiesa, nesu didelis jų gerbėjas ir domėtis grupe pradėjau tik prieš pat koncertą, bet pasirodymas buvo visai vertas dėmesio ir man visai neprailgo, gal tik labiau norėjosi jų vietoje išvysti jau spėtus pamėgti kolegas Finntroll, bet neesmė, kada nors ir juos pamatysiu.

Trumpai drūtai tariant, “Ferrum Frost“ šįkart nusisekė ne vien mano asmenine nuomone, bet ir finansiniu požiūriu. Tikiuosi, kad prisiminsiu šimtadienį ne vien kaip butaforinio pragaro, bet ir masyvaus gelžgalinės muzikos koncerto su liaudiškais motyvais dieną.