heveinBūtent šitaip, nuostabos ir džiaugsmo užvaldyti turėtumėte sušukti perskaitę šią rašliavonę jeigu ilgus metus buvote kankinami ir kone negyvai užėsti klausimo: “Kur po galais prašapo Max Lilja, ketvirtasis Apocalyptica violančelistas?“ Galiu jus nuraminti. Jis nemetė nei savojo stryko, anei metalo muzikos. Jojo violančelė anaiptol nepavirto krosnių kuru ir niekaip kitaip nebuvo išniekinta. Išmestas ar i išėjęs (kaip ten buvo konkrečiau nesigilinau) iš Apocalyptica, jis tapo kitos, taip pat gan įdomios metalo kapelijos nariu. Taigi, jūsų (tiksliau mano) teismui, Hevein, naujosios kartos melodingojo thrash’o atstovai iš Suomijos.

Grupė labiausiai išsiskiria tuo, kad be tradicinių roko instrumentų (vokalas, gitara, bosas, mušamieji) joje yra ir smuikas, bei minėtojo Max Lilja kontroliuojama violančelė. Žinoma, klasikiniai instrumentai metale šiandien jau nebe naujiena: juos gan plačiai naudoja sympho, doom, black, power, pagan, prog ir avantgarde metalo grupės, bet thrash’as ir klasikiniai instrumentai – retokai praktikuojamas derinys. Taip pat thrash’as retai kada būna emocionalus ir lyriškas, o Hevein muzika būtent tokia. Jos niekaip nepavadinsi oldschool’u – 80-ųjų dvasios čia nerasi nei su žiburiu, nei su google ar CŽV pagalba. Tad Hevein turbūt ne ta grupė, kuri galėtų sužavėti konservatyvius ir užkietiejusius senosios kartos trašystus. Bet šiems suomiams tai ne motais. Jie šventvagiškai laužo visus senojo gerojo stiliaus standartus, suteršdami savo muziką Pantera, Sepultura, The Haunted, Anathema, minėtųjų Apocalyptica bei gotenmburginio melodefo įtaka. Žinant, kokie skirtingi šių formacijų propaguojami stiliai, iš Hevein galima laukti visko. Iš tiesų tai modernus ir dinamiškas agresijos ir melancholijos mišinys, kuriame šiurkštūs gitarų rifai pinasi su atmosferiškomis styginių melodijomis, o vokalas varijuoja nuo beveik kriokiančio iki švelniai emocionalaus (panašiai kaip ir daugelyje groove arba metalcore grupių).

Galbūt kai kurie (o kai kada ir aš pats) kiek kreivai žiūri į naujausias thrash’o (nors gal šiuo atveju tiksliau būtų sakyti post-thrash’o) grupes. Ultramodernus skambesys neretai būna šaltas ir atsiduodantis plastmase, o ir pačios grupės be blizgančio įpakavimo daugiau neturi ko pasiūlyti klausytojui. O kur dar vemti verčiančios asociacijos su nu-metalu, kurių išties gausu. Laimei, apie Hevein taip pasakyti negalėčiau. Jų dainose nesijaučia nei poza, nei perdėta agresija, nėra jos ir persaldintos. Kompozicijos įvairios, dinamiškos, jose nerasime nei vieno rifo perbrūžinimo, nei mieguistumą sukeliančio monotoniško blastinimo. Bent jau mano nuomone, Hevein kūriniai “sukalti“ skoningai ir profesionaliai, tačiau neusardant trapios ir melancholiškos atmosferos. Dėl to jų pakolkas vienintelis albumas “Sound over matter“ nesikandžioja ir po pirmojo išgirdimo vilioja paklausyti dar ir dar. Tik visada reikia jausti saiką.

Tai tiek apie dabartinį buvusiojo apokalipsės violančelininko projektą. O dabar kaip ir įprasta pabaigai, šusnelė nuorodų ir vaizdeliai iš didžiai gerbiamos Jutūbės.

Ocialioji svetainė
“Mano Erdvė“

Last drop of innocence:

Bleed the Day (live bootleg):