“I will have my way as once before
Others stand in awe can’t scorn at all…“

andi derio helloweenŽiaurus 1993 metų fiasko su albumu “Chameleon“ parodė, kad Helloween privalo nedelsiant imtis veiksmų, kitaip grupei gręsia ne tik žlugimas, bet ir amžina gėda (kaip žinia, metalistai nepasižymi atlaidumu už muzikinius paklydimus). Tad iš grupės buvo išmestas juos į populiarumo aukštumas iškėlęs (o vėliau netinkamu vadovavimu nuo jų nuleidęs) talentingasis vokalistas Michaelis Kiske. Išvytas iš grupės, įžeistas ir gelžgalgalvių bendruomenės nesuprastas, šis, vienas geriausių metalo balsų, amžiams paliko sunkiosios muzikos sceną ir ėmėsi savo solinės pop roko karjeros. Į metalą jis tesugrįžo tik kaip Avantasia ir Gamma Ray kviestinis vokalistas. Tuo tarpu Helloween į savo gretas priėmė Pink Cream 69 balsą Andi Deris ir pasiryžo įrodyti pasauliui, kad jų moliūgas dar nesupuvo.

Taip jau būna, kad netekus itin gero vokalisto, grupė pergyvena didelę krizę – kad ir kokį gerą vokalą besurastų, visada atsiras nepatenkintų fanų, niurzgančių, kad grupė “jau nebe ta…“. Tačiau Helloween’ams tai buvo ne motais – jie jau ir taip penkeris metus sėdėjo tokioje gilioje krizėje, kad labiau smukti nebebuvo kur (na nebent groti vestuvėse, arba varyti estrados šlagerius). Bet nepaisant to, Andi Deris gavo itin sunkią užduotį – pakeisti patį tobuliausią power metalo balsą. Iš esmės jam tai pavyko. Andi diapazonas gal ir ne toks platus kaip Michaelio, tačiau jis turi savotiško žavesio, kuris ir kompensuoja visus trūkumus. Temperamentingas ir charizmatiškas Andi Deris puikiai prigijo kolketyve, o jo sugebėjimas kurti dainų tekstus ir muziką smarkiai padidino Helloween potencialą ir leido moliūgui atsišviežinti.

Pirmasis Andi Derio eros albumas “Master of the Rings“ išėjo 1994 metais. Jis vis dar buvo toks pat nerimtas, eklektiškas ir abejotino metališkumo kaip “Pink Bubbles Go Ape“ ir “Chameleon“, bet kur kas labiau vykęs. Bliuzo, rokenrolo, džiazo ir dar velnias žino ko elementai šįkart pnaudoti saikingiau, o ir humoras jau nebe toks lėkštas kaip ankstesniuose dviejuoes opusuose. Gal MOTR ir nepaliko didelio įspūdžio klausytojams, bet jis parodė, kad Helloween lipa iš duobės ir reikia laukti kažko galingo ir netikėto…

Laukusiųjų lūkesčiai pasiteisino 1996-aisiais. Naujasis darbas “The Time of the Oath“ skelbė apie griausmingą power metalo korifėjų atgimimą. Gerokai pasunkėjęs skambesys, stiprios ritmo partijos, įsimintinos melodijos, sodrus Andi Derio vokalas – viskas alsuoja ta pačia senąja gerąja powerio dvasia, kurios nepagadino nei sumodernėjęs skambesys, nei narių kaita. Gal šis opusas ir neprilygsta legendiniam “Keeper Of The Seven Keys“, bet tai vis vien yra tikras moderniojo power metalo šedevras. Albumas skirtas iš gyvenimo pasitraukusiam originalios sudėties būgnininkui Ingo Schwichtenberg atminti. Galbūt todėl jis gerokai rimtesnis ir liūdnensis nei ankstesni “happy happy Helloween’ų“ kūriniai. Ankstesniuose albumuose vyravusią nerūpestingą nuotaiką čia šiek tiek (bet ne visiškai) temdo nevilties, būties trapumo pajautimo ir tragizmo nuotaikos.

1998 grupė subrandina dar vieną “mesterpysą“, intriguojančiu pavadinimu “Better Than Raw“. Su šiuo darbu nueita dar toliau. Daugiau jėgos, greičio ir dinamikos ir gaunamas iki šiol sunkiausias Helloween albumas. Nepaklausius tikrai nepagalvotum kad power metalas gali būti toks stiprus. Vietomis muzika skamba taip intensyviai ir chaotiškai, kad sunku net suprasti ką groja. Žinoma iki thrasho ektremalumo dar toli (jau nekalbant apie defą ir bleką), bet grupė tikrai į rodė, kad tikrai nėra iš tų, kuriuos galima vadinti gay metal.

2000-taisiais grupė dar kartą nustebina savo fanus. Tuometinis kepinys “The Dark Ride“ vėl kitoks. Šįkart kaip niekad tamsus ir depresovas. Albume kaip įprasta vyrauja gėrio ir blogio kova, tik šįkart persvara akivaizdžiai blogio pusėje. Palaužti ir nelaimingi herojai kenčia profesionalaus sadomazochisto Mr. Torture išbandymus ir grumiasi dėl išgyvenimo. Tamsų ir elegišką albumo siužetą iliustruoja itin nužemintos (o gal septynstygės) gitaros ir šaltesnis nei įprastai Andi Derio vokalas. Šis albumas sulaukė daug prieštaringų vertinimų – vieni peikė, kitiems jis visai patiko. Kita vertus, Helloween įrodė, kad ir power metalas gali būti tamsus ir toks pat mistiškas kaip black’as.

Na o albumas “Rabbit Don’t Come Easy“ sukurtas vadovaujantis žymiąja “grįžimo prie šaknų“ strategija. Ir nors daugeliui grupių ji dažniausiai nenusiseka, Helloween’ams ji pasiteisino ir tai buvo tartum apdovanojimas už ištvertą būgninkų kaitą. Albumo įrašyme dalyvavo net trys barabanytojai (vienas jų, Micky Dee groja su legendiniais Motorhead ir King Diamond). Šiame 2003-iųjų darbe vėl grįžtama prie nuotaikingo “Keeper…“ laikų melodingojo speed/power metalo ir atsisakoma visų gitarų nužeminimų ir kitokių eksperimentų. Ko gero tai pats tipiškiausias šios grupės albumas, atspindintis viską ką ji turi geriausio: galingos kompozicijos, nuostabios melodijos, visuomenės problemas pašiepiantys tekstai ir dididut didutėliausia dozė šviesaus optimizmo. Nepaisant kvailoko ir negeras asocijacijas su “Pink Bubble Go Ape“ keliančio pavadinimo, “Rabbit Don’t Come Easy“ ko gero yra tinkamiausias albumas pažinčiai su šia nepakartojama grupe pradėti. 

O kad jau įsikniso į šaknis, tai kodėl iš jų neišknisti dar ko nors? Ko nors masyvaus ir galingo… Taip buvo atkastas legendinio opuso “Keeper Of The Seven Keys“ lavonas iš kurio nuklonuotas vaikelis, tai yra tęsinys “The Legacy“. Dvigubas albumas, sukurtas pagal geriausias senųjų Keeper’ių koncepcijos dogmas vėl grąžina mus į tą pačią istoriją, tiksliau į įvykius po daug daug metų. Tiesa čia taip pat galioja Holivudo dėsnis – joks tęsinys negali prilygti savo pirmtakui. Bet vis dėlto, “Keeper Of The Seven Keys: The Legacy“ neatrodo per daug pritemptas. Nei jame kartojamos senos klišės, nei jaučiamos koks darbas “iš reikalo“. Ne, ir šiame darbe Helloween nepasišiukšlino – dainos originalios, kabinančios ir aktualios. Žodžiu, “Keeper’ių“ vardo, bent jau msno nuomone, nesuteršė. Na o čia galite pasiskaityti vieną iš nuomonių apie albumą.

Na o naujausio grupės darbo, “Gambling with the Devil“, deja, negirdėjau, tad apie jį ir nekalbėsiu. Tegul vietoj manęs vėl prabyla Lord Sauron arba Jurga N.

Štai koks tas didingas grupės sugrįžimas. Pasikinkę į moliūgų rogutes geležingerklį Andi Deris, Helloween vėl pasiekė power metalo šlovės olimpą iš kurio, atrodo, jų jau anei kaip nebeiškrapštysi. Bet tai tik į naudą. Užtatai jaunosios powerio grupelės turės gerokai pasitempti, jei norės juos nukonkuruoti… 😀

Namų puslapis
Maispeisas
Visi Helloween klipai

Where The Rain Grows (1994):

The Time Of The Oath (1996):

I Can (1998):

If I Could Fly(2000):

Just A Little Sign (2003):

Mrs. God (2005):

Light The Universe (2006):

As Long As I Fall (2007):