Rokiškio Balbo

Kovo 22-ąją sunkiosios ir tamsiosios muzikos gurmanai Vilniuje galėjo išvysti mūsų šalyje itin retą reiškinį – doom/athmospheric metalo koncertą. Kaip žinia, šie stiliai Lietuvoje yra vangiai praktikuojami. Nebeliko nė vienos aktyvios doom metalo grupės (nors daug jų niekada ir nebuvo), o ir šio stiliaus propaguotojų iš užsienio pasirodymai yra tikra anomalija, tad ilgai negalėjau patikėti žinia, kad italų romantikai Novembre, apšildomi latvių Frailty pasirodys Vilniuje. Bet tai buvo ne koks pokštas, o grynų gryniausia realybė. Švelni, miglota ir euforiška realybė.

Tą pilką ir apniukusį priešvelykinio šeštadienio vakarą, žmonių “Mulen Ruže“, tradicinėje undergroundo renginių vietoje, buvo mažiau nei per įprastus metalo koncertus. Tai tik dar kartą patvirtino faktą – doom metalas Lietuvoje nepopuliarus. Kita vertus, kuo mažiau žiūrovų, tuo komfortabiliau jaučiasi atėjusieji. Po velniškos mėsmalės “Ferrum Frost’e“, buvo nuostabi palaima stebėti koncertą iš bet kurios norimos salės vietos ir galėt beveik nekliudomai skeryčiotis į visas puses.

Kaip ir įprasta, koncertas vėlavo beveik valanda. Pirmieji scenon užlipo latviai Frailty. Šią 6 žmonių formacijos altiekamą muziką galima pavadinti tipišku naujosios kartos death/doom metalu. Sunkūs ir žemi gitarų rifai, tempas, varijuojantis nuo labai lėto iki greito, dinamiški ritmai, growl’o ir švaraus vokalo sintezė ir kartkartėmis prasiveržiančios klavišinių melodijos kūrė tamsią, niūrią ir sielos gelmes iškedenančią atmsoferą. Kadangi doomas yra lėtas ir griozdiškas stilius, tad Frailty muzika vežė lėtai ir mane užkabino gal tik nuo antros dainos vidurio (o jų kūriniai ne tokie ir trumpi), bet kai užkabino tai ir vežė iki galo. Frailty įspūdį paliko tikrai gerą, bet kažko jų pasirodyme vis tik trūko. Turiu omeny charizmą. Galbūt Frailty muzika yra jausminga ir stipri, bet patys muzikantai energijos skleidė per mažai, todėl ėmiau abejoti ar jie tikrai tiki tuo ką daro. Tiesa, grupės frontmenas su publika bendravo, tačiau tas bendravimas neatrodė labai natūralus, o tokie pasakymai kaip “Kiek daug jūsų čia susirinko!“ pustuštėje salėje skambėjo gan pozeriškai. Žinoma, grupė dar jauna ir reikia tikėtis, kad su metais įgis daugiau sceninės patirties ir galės nudžiuginti žiūrovus ne vien įspūdinga muzika, bet ir kvapą gniaužiančiais pasirodymais.

Na ir po lėto, bet visai vykusio apšildymo atėjo metas vakaro žvaigždėms. O kad yra tikros žvaigždės, ir ne bet kokios, o paties aukščiausio lygio, Novembre įrodė puikiai. Jų muzika užkabino jau pirmaisiais akordais ir neleido atsikabinti iki pat pasirodymo pabaigos. Jei Frailty muzika buvo kaip šaldytos sultys, kurioms atitirpti reikia laiko, tai Novembre muzika skambėjo kaip gaivaus vandens šaltinis, savo galinga srove prasibraunatis tiesiai į sielos gelmes ir išplaunantis iš jos visą brūdą. Kad ir kokie būtų geri įspūdžiai iš Frailty pasirodymo, užgrojus Novembre jie beveik visiškai nublanko. Žodžiu, tai buvo kažkas nepaparasto ir sunkiai žodžiais nusakomo. Grupės muzika nepaprastai melodinga, jausminga, bet tuo pačiu tamsi bei dramatiška ir priešingai, nei galėtų atrodyti skeptikams, visai nesaldi. Žodžiu, tai buvo tai, ką aš vadinu tikrąją romantika – tikri jausmai, nesumeluotas nuoširdumas ir jokių apgailėtinų verkšlenimų ar bandymų pataikyti į masių skonį. Žodžiu, teisinga muzika, kokios nėra Lietuvos pop scenoje, o ir kitų šalių popscenose vargu ar kažką panašaus atrastum, mat šiandien romantika tėra tik undergroundo rezervatų reliktas.

Jeigu Frailty trūko profesionalaus elgesio scenoje, tai Novembre šios problemos visai neturėjo. Bendravimas su publika buvo šiltas ir paprastas, bet net ir tada kai jie nekalbėjo, jautėsi, kad groja ne sau, o publikai – tokio stipraus energetinio srauto nepajusti tiesiog neįmanoma. Grupės narių nuoširdumą ir “nesužvaigždėjimą“ puikiai įrodo ir vienas pavyzdys. Pasirodymo pabaigoje grupės nariai priekyje buvusiems žiūrovams spaudė rankas. Kadangi buvau netoli Novembre bosisto, ištiesiau ranką ir aš. Paspaudęs rankas, bosistas jau buvo benueinąs nuo žiūrovų, bet pamatė, kad pamiršo mane. Aš, jau buvau beatitraukęs ranką, bet bosistas apsisuko ir vėl sugrįžo prie žiūrovų specialiai tam, kad paspaustų mano prakaituotą leteną. Šito tikrai nesitikėjau. Paprastai muzikantai pasitenkina kelių atsitiktinių fanų rankų paspaudimu, o šiuo atveju Novembre parodė, kad jiems nuoširdžiai rūpi kiekvienas jų muzikos gerbėjas. Žodžiu, ši maloni smulkmena, dar labiau pakėlė jau ir taip didelę pagarbą šiai Italijos grupei.

Taigi, nepaisant mažo žmonių skaičiaus, koncertas buvo nuostabus. Ir nesvarbu, kad už lango kažkoks impotentiškas ir su jau pakyrėjusia žiema koloboruojantis pavasaris – tą dieną buvo galima pajusti įstabų rudens grožį, kupina spalvų ir švelnios melancholijos. Na o spalvingas ruduo bent jau man yra kur kas gražiau už tokį skystą, pliurziną ir išsigimusį pavasarį.

“Što za chu…? Kas per kontracepcija?“ Turbūt taip turėtų sureaguoti visokie techno (arba dabar madingo tektonik) muzikos ekspertai, mainstryminio rokelio garbintojai ar kitokie popsistai. Kertu lažybų, kad terminas “albumo koncepcija“ jiems visiškai nežinomas. Ir nieko keisto. Popso albumuose jokios koncepcijos iš viso nėra. Nors ne, persiprašau, ji yra, bet visada maždaug vienoda – meilė, seilė, tūsai ir trūsai (na dar būna išimčių – mandarinai, cepelinai, dviratukas) . Ir visur tas pats per tą patį. Klausant tokios banalios ir dvasiškai nykios muzikos net nekyla minčių, jog pasaulyje egzistuoja ir kitų temų, kurias galima sėkmingai gvildenti dainose. Laimei, yra grupių, kurių kūryba gerokai peržengia pop muzikai uždėtus griežtus  rėmus. Tai ypač galima pasakyti apie itin plačią ir nevienalytę progresyviojo roko ir metalo sceną. Šįkart žiniatinklio taikiklyje – vieni žymiausių prog metalo atstovų, švedai Pain Of Salvation.

Grupė užuomazgos atsirado dar 1984, tačiau pirmasis albumas išleistas tik 1997 metais. Kodėl taip įvyko? 1984 grupės nariams buvo apie 11 metų, o tokiam amžiuje vargu ar galima užsiiminėti labai rimta muzikine karjera (žinoma, yra kas užsiiminėja), be to grupė ilgai ieškojo savito stiliaus ir nuolat keitė  skambesį. Ir paieškų rezulatatai itin vaisingi. Pradėję savo kelią nuo funk’o, vėliau vaikinai į muziką įliejo metalo ir prog roko esencijos ir 1997 metais griausmingai debiutavo su Entropia. Šis darbas sulaukė labai palankių įvertinimų, ir pasižymėjo tokia kūrybine branda, kokia debiutiniams albumams paprastai nebūdinga. Tai buvo lyg naujagimis su keturiasdešimtmečio protu ir patirtim ;D. Man teko skaityti nuomonių, jog tai apskritai geriausias visų laikų debiutinis metalo albumas (kad ir ginčytina hipotezė, bet logikos joje yra). Bet svarbiausia – tai nėra riboto potencialo grupė – kiti 5 opusai anaiptol neprastensi už pirmtaką, o gal netgi ir jį lenkia. Kuris jų darbas geriausias, pasakyti sunku, nes visi labai skirtingi ir  turi savų privalumų ir trūkumų. Entropia labiausiai funkovas, One Hour by the Concrete Lake pats techniškiausias, Remedy Lane – nuoširdžiausias ir jausmingiausias, BE pasižymi sunkiai nusakoma eklektika ir stitilistikos įvairove, o alternatyviojo metalo gerbėjai turbūt susižavės The Perfect Element I ir jo tęsinio Scarsick energija ir agresyvumu, tuo tarpu tikriesiems metalistams (man irgi) tai galbūt sukels pasišlykštėjimą. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį.

Pain Of Salvation muzikoje gausu tiek funkiškų sinkopuotų ritmų, tiek metalinių rifų ar prog’ui būdingų sudėtingų kompozicijų bei netikėtų sprendimų (pvz šabloniškų disco motyvų.) Tiesa, priešingai nei kai kurie kiti progresyvistai, POS nepersistengia orgazmiškai demonstruodami savo aukštą grojimo lygį, tad kažkokios stulbinančios  technikos iš jų tikėtis neverta. Priešingai, jie daugiau dėmesio skiria emocijoms, tad grupės muzika skamba išties nuoširdžiai ir galingai.

Nors Pain Of Salvation žavi savo stipria muzikine puse, jų idėjinė pusė manyčiau yra dar stipresnė. Visi grupės darbai turi originalią koncepciją, savus veikėjus, alegorines figūras, per kurias atskleidžiamos aktualios visuomeninės ir filosofinės problemos. Karas, radiacija, aplinkosaugos problemos, dvasinės žmogaus krizės ir žmonijos pražūties teorijos pateikiamos labai originaliai ir taip įtikinamai, kad sukrečia iki pačių sielos gelmių ir išties priverčia susimąstyti. Paklausęs POS albumo, jaučiuosi lyg pažiūrėjęs kokį itin originalų ir paties aukščiausio meninio lygio filmą (tokį kur gauna minimum 8 oskarus :D). Kiekvieno albumo koncepcija tokia stipri, kad pagal ją galima drąsiai statyti filmą arba spektaklį, kaip kad yra padaryta su legendiniu Pink Floyd albumu The Wall.

Tiesa, konceptualūs darbai dažniausiai turi problemą – į juos reikia įsijausti, ir tai vargu ar bus tinkama muzikytė fonui arba vakarėliams. Be to geriausia jų muziką klausytis albumais, o ne po vieną atskirą dainą (kaip dabar madinga), nes tada nepajuntama nė pusės POS muzikos jėgos. Be to, ši grupė nekuria jokių “superhitų“ (šis žodis melamono, o ypač progresyvisto, leksikone yra išvis nevartotinas), todėl išleistas tik vienas singlas “Ashes“ ir nors šis gabalas atitinka “hito“ standartus, kaimietiškų (blogąja prasme) Lietuvos pop didžėjų ausims tai ko gero visvien būtų stiprus “neformatas“. Žodžiu, nors Pain Of Salvation muzika bendram metalo kontekste atrodo gan lengva, bet ji vistiek nėra priimtina plačiosioms masėms dėl savo intelektualumo ir laisvos kompozicijų struktūros. Bet jeigu, nesate abejingi progresyviajam rokui bei metalui, tikrai turėtumėte išbandyti šią grupę. O jei abejingi, vistiek išbandykit, gal užkabins, nes tai kone ideali grupė pažinčiai su prog metalu pradėti.

www.painofsalvation.com 

Ashes:

Pilgrim:

![foreword]:

The Big Machine:

Inside (Live):

Iter Impius (Live):

Man kilo tokia mintis, kad jei šį blogą palygintumėme su SSRS istorija, tai dabartinė Rokiškio Balbo situacija atitiktų auksinius Brėžniavo stagnacijos laikus. Sulėtėjusi, arba visai sustojusi plėtra, pasyvumas ir kokybinis bei kiekybinis nuosmūkis. O propaganda, gražiausiais patoso kupinais balsais čiulba, kaip viskas gerai, kokie visi laimingi ir kitas nesąmones. Taigi, aš irgi nusprendžiau, kad norint nuslėpti gilėjančią vidurio amžiaus krizę, reikia ją uždangstyt kokia tai pigia lengvo turinio rašliava. Tad pateiksiu įspūdžius iš kelių kažkada neseniai matytų koncertinių vaizdo įrašų. Tiesa tie įspūdžiai ne pirmo šviežumo, bet gausiai pasūdyti ir paprieskoninti, tad tikiuosi nemalonaus pašvinkimo kvapo neužuosite 😀

Sabbat (UK) – The End of the Beginning (1990) – Kultinių britų trašystų koncertinis įrašas, įamžinantis šios grupės aukso amžių. Jei gerai pamenu, įrašytas Vokietijoje (rodos VDR). Mano nuomonė apie šią grupę prieštaringa, kadangi skamba jie gan nuobodžiai, tačiau headbangui sueina visai neblogai ir šėlti koncerte turėtų būti smagu. Tačiau žiūrėti koncerto įrašą… gal ir būtų buvę galima užmigti, jeigu ne paties aukščiausio lygio režisūra ir montažas. Tai tikrai vienas tų atvejų, kai norisi režisieriui/montuotojui paspausti ranką, nes tikrai profesionaliai padirbėjo. Saikingai žaidžiama su planais, parenkami kiekvienam momentui tinkamiausi kadrai, nepersistengiama režisūros efektais (ko dažnai nemoka dabartinių amerikoniškų DVD montuotojai, koncertą paversdami idiotiška vaizdų koše iš kurios nieko neįmanoma suprasti), todėl ir puikiai perteikiama visa koncerto atmosfera, ir pati grupė atrodo įspūdingai. Tarp kitko, kiek teko Youtube matyti kitų Sabbat įrašų, visi buvo blankūs ir nuobodūs. Apie šitą to nepasakysi. Žodžiu, thrash ’till death \m/ 😀

Sigur Ros – Live In Philadelphia (2001) – Apie šią grupę kalbu jau trečią sykį ir tuos, kam tai jau nusibodo galiu pradžiuginti: tai jau paskutinis kartas. Šie Islandijos post roko estetai žavi ne vien savo psichodeliška muzika, įdomiais vaizdo klipais, bet ir kvapą gniaužiančiais gyvais pasirodymais, kurie nors ir nėra dinamiški, bet tikrai užburiantys.  Vaizdo įrašas trunka 30 minučių, per kurias sugrotos tik trys dainos (nors žinant kokios trukmės paprastai būna jų kūriniai, nieko keisto) ir pateiktas poros minučių interviu su grupės bosistu.

The Gathering@fabchannel.com (2006) – Kažkada jau aptartame nemokamų koncertų archyve www.fabchannel.com galima rasti net 2 šios unikalios olandų atmosferinio roko/metalo grupės koncertus. Vienas įrašytas 2004 metais, antrasis – 2006. Pastarąjį aš ir pažiūrėjau. Ir ką aš galiu pasakyt? Tai kažkas nepaprasto. Ne vien albumai, bet ir gyvi pasirodymai šilti, nuoširdūs ir dvasiškai bei emociškai pakylėjantys. Ypač daug gero galiu paskyti apie žaviąją vokalistę Anneke van Giersbergen, kuri puikiai įsijautusi į muziką ir emocijas perteikia ne vien balsu bet ir mimika ir judesiais. O sugebėjimas suderint Žodį su Judesiu ne tik yra aukšto sceninio profesionalumo pavyzdys ir įrodymas, kad atlikėjas tiki tuo ką daro – tai žiūrovmas palieka gilų įspūdį. O kas gaunasi kai Žodis su Judesiu nedera? Pornografija.

My Dying Bride@fabchannel.com (2006) – Dar vienas koncertas iš to paties olandų archyvo. Kas matė kokį nors šios grupė pasirodymą tikrai pritars, kad jų koncertai fantastiški. Ne, jie nesiautėja scenoje, nevadina fanų madafakeriais, nenaudoja įspūdingų spec. efektų ir nedegina biblijų. Priešingai. Grupės lyderis Aaron Stainthorpe yra turbūt statiškiausias frontmanas kokį tik man teko matyti. Tačiau jo aktyvumo stoką atperka gilus įsijautimas į muziką ir iki pat sielos glemių sukrečianti vaidyba. Susidaro įspūdis, kad scenoje stovi ne vokalistas, o MyDying Bride kūrinių lyrinis “aš“. Aaronas tarytum pats išgyvena tai apie ką dainuoja, tad kliedinčio kankinio, drebančiu balsu liejančio savo skausmą paveikslas itin tikroviškas. O kiti grupės nariai savo buvimu scenoje nesuardo bendros atmosferos, o tai irgi nemenko profesionalumo ženklas. Teko matyti Iron Maiden koncerto įrašą, kuriame gitaristų elgesys siaubingai nesiderino su kūrinio nuotaika… Šitokio lygio grupei toks neprofesionalumas tikrai neleistinas. My Dying Bride tokių šposų tikrai nepadarytų.

Manau, kad ir Jums yra tekę klausytis muzikos ir nesusivokti apie ką dainuojama. Tokiu atveju neretai sąmonė pati “prikuria“ tai, ko nepavyko išgirsti ir gaunamas gan komiškas variantas. Tarkim Lino Adomaičio padaryto “Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ koverio priedainis skamba visai kaip “Gimiau ne persti…“, o klausant vieno Diktatūros gabalo ilgą laiką išgirsdavau “Laboratorijoj šikti dar reik sugebėt“, nors iš tikrųjų ten dainuojama “Laboratorija ši – ar joj liksim gyvi?“, bet ką iš tiesų dainuoja A. Mamontovas su Atlanta “Kregždutėse“ taip ir neįkirtau (man pasigirsta “kad laivas Burtranskas Bartvaraiščius, surastų mane“) Šie pavyzdžiai parodo, kaip svarbu dainuojant teisingai ir aiškiai tarti žodžius, nes priešingu atveju gaunami štai kokie rezultatai. Savaime aišku, lygiai tokie pat nesusipratimai galimi ir kitų kalbų muzikoje, taip pat ir angliškose dainose. Kai kurie žodžiai tariami labai panašiai, o kai kurie ir visiškai vienodai (pvz. sea ir see). Tai puikiai išnaudoja grupelė “darbščiųjų rankų būrelio“ idėjų propaguotojų, nepatinginčių dainoms sukurti alternatyviuosius tekstus, t.y. misheard lyrics, kuriuos dar ir pailiustruoja juokingais paveikslėliais. Daug tokių smagių “vaizdo klipų“ galima prisižiūrėti Youtube. Ilgai ieškoti nereikia – įvedi paieškos langelin “misheard lyrics“ ir sistema išmeta šūsnis tokių savadarbių filmukų. Štai keletas smagesnių egzempliorių:

Nightwish – Wishmaster:

Cradle Of Filth – Her Ghost In The Fog:

Sepultura – Roots Bloody Roots:

Behemoth – Decade of Therion:

Rammstein – Rammstein:

Nirvana – Smells Like Teen Spirit: