novembre

Kovo 22-ąją sunkiosios ir tamsiosios muzikos gurmanai Vilniuje galėjo išvysti mūsų šalyje itin retą reiškinį – doom/athmospheric metalo koncertą. Kaip žinia, šie stiliai Lietuvoje yra vangiai praktikuojami. Nebeliko nė vienos aktyvios doom metalo grupės (nors daug jų niekada ir nebuvo), o ir šio stiliaus propaguotojų iš užsienio pasirodymai yra tikra anomalija, tad ilgai negalėjau patikėti žinia, kad italų romantikai Novembre, apšildomi latvių Frailty pasirodys Vilniuje. Bet tai buvo ne koks pokštas, o grynų gryniausia realybė. Švelni, miglota ir euforiška realybė.

Tą pilką ir apniukusį priešvelykinio šeštadienio vakarą, žmonių “Mulen Ruže“, tradicinėje undergroundo renginių vietoje, buvo mažiau nei per įprastus metalo koncertus. Tai tik dar kartą patvirtino faktą – doom metalas Lietuvoje nepopuliarus. Kita vertus, kuo mažiau žiūrovų, tuo komfortabiliau jaučiasi atėjusieji. Po velniškos mėsmalės “Ferrum Frost’e“, buvo nuostabi palaima stebėti koncertą iš bet kurios norimos salės vietos ir galėt beveik nekliudomai skeryčiotis į visas puses.

Kaip ir įprasta, koncertas vėlavo beveik valanda. Pirmieji scenon užlipo latviai Frailty. Šią 6 žmonių formacijos altiekamą muziką galima pavadinti tipišku naujosios kartos death/doom metalu. Sunkūs ir žemi gitarų rifai, tempas, varijuojantis nuo labai lėto iki greito, dinamiški ritmai, growl’o ir švaraus vokalo sintezė ir kartkartėmis prasiveržiančios klavišinių melodijos kūrė tamsią, niūrią ir sielos gelmes iškedenančią atmsoferą. Kadangi doomas yra lėtas ir griozdiškas stilius, tad Frailty muzika vežė lėtai ir mane užkabino gal tik nuo antros dainos vidurio (o jų kūriniai ne tokie ir trumpi), bet kai užkabino tai ir vežė iki galo. Frailty įspūdį paliko tikrai gerą, bet kažko jų pasirodyme vis tik trūko. Turiu omeny charizmą. Galbūt Frailty muzika yra jausminga ir stipri, bet patys muzikantai energijos skleidė per mažai, todėl ėmiau abejoti ar jie tikrai tiki tuo ką daro. Tiesa, grupės frontmenas su publika bendravo, tačiau tas bendravimas neatrodė labai natūralus, o tokie pasakymai kaip “Kiek daug jūsų čia susirinko!“ pustuštėje salėje skambėjo gan pozeriškai. Žinoma, grupė dar jauna ir reikia tikėtis, kad su metais įgis daugiau sceninės patirties ir galės nudžiuginti žiūrovus ne vien įspūdinga muzika, bet ir kvapą gniaužiančiais pasirodymais.

Na ir po lėto, bet visai vykusio apšildymo atėjo metas vakaro žvaigždėms. O kad yra tikros žvaigždės, ir ne bet kokios, o paties aukščiausio lygio, Novembre įrodė puikiai. Jų muzika užkabino jau pirmaisiais akordais ir neleido atsikabinti iki pat pasirodymo pabaigos. Jei Frailty muzika buvo kaip šaldytos sultys, kurioms atitirpti reikia laiko, tai Novembre muzika skambėjo kaip gaivaus vandens šaltinis, savo galinga srove prasibraunatis tiesiai į sielos gelmes ir išplaunantis iš jos visą brūdą. Kad ir kokie būtų geri įspūdžiai iš Frailty pasirodymo, užgrojus Novembre jie beveik visiškai nublanko. Žodžiu, tai buvo kažkas nepaparasto ir sunkiai žodžiais nusakomo. Grupės muzika nepaprastai melodinga, jausminga, bet tuo pačiu tamsi bei dramatiška ir priešingai, nei galėtų atrodyti skeptikams, visai nesaldi. Žodžiu, tai buvo tai, ką aš vadinu tikrąją romantika – tikri jausmai, nesumeluotas nuoširdumas ir jokių apgailėtinų verkšlenimų ar bandymų pataikyti į masių skonį. Žodžiu, teisinga muzika, kokios nėra Lietuvos pop scenoje, o ir kitų šalių popscenose vargu ar kažką panašaus atrastum, mat šiandien romantika tėra tik undergroundo rezervatų reliktas.

Jeigu Frailty trūko profesionalaus elgesio scenoje, tai Novembre šios problemos visai neturėjo. Bendravimas su publika buvo šiltas ir paprastas, bet net ir tada kai jie nekalbėjo, jautėsi, kad groja ne sau, o publikai – tokio stipraus energetinio srauto nepajusti tiesiog neįmanoma. Grupės narių nuoširdumą ir “nesužvaigždėjimą“ puikiai įrodo ir vienas pavyzdys. Pasirodymo pabaigoje grupės nariai priekyje buvusiems žiūrovams spaudė rankas. Kadangi buvau netoli Novembre bosisto, ištiesiau ranką ir aš. Paspaudęs rankas, bosistas jau buvo benueinąs nuo žiūrovų, bet pamatė, kad pamiršo mane. Aš, jau buvau beatitraukęs ranką, bet bosistas apsisuko ir vėl sugrįžo prie žiūrovų specialiai tam, kad paspaustų mano prakaituotą leteną. Šito tikrai nesitikėjau. Paprastai muzikantai pasitenkina kelių atsitiktinių fanų rankų paspaudimu, o šiuo atveju Novembre parodė, kad jiems nuoširdžiai rūpi kiekvienas jų muzikos gerbėjas. Žodžiu, ši maloni smulkmena, dar labiau pakėlė jau ir taip didelę pagarbą šiai Italijos grupei.

Taigi, nepaisant mažo žmonių skaičiaus, koncertas buvo nuostabus. Ir nesvarbu, kad už lango kažkoks impotentiškas ir su jau pakyrėjusia žiema koloboruojantis pavasaris – tą dieną buvo galima pajusti įstabų rudens grožį, kupina spalvų ir švelnios melancholijos. Na o spalvingas ruduo bent jau man yra kur kas gražiau už tokį skystą, pliurziną ir išsigimusį pavasarį.