Rūstus oldskūliškas skambesys, tamsi ir mistiška nuotaika, techniškumu nepasižyminčios, bet užtat lakią kūrėjų fantaziją atskleidžiančios kompozicijos, kuriose gausu staigmenų, eksperimentų ir itin drąsių akibrokštų. Tai Celtic Frost – viena tų grupių, kurių įtaka vėlesnei metalo raidai sunkiai išmatuojama. Šie šveicarai prikišo nagus prie daugybės metalo stilių formavimosi. Defas, blekas, dūmas, trešas, simfoninis ir gotikinis metalas, o kur dar devynios galybės avangardinio ir eksperimentinio gelažio poržanrių. Žodžiu, tai be galo įdomi ir įvairialypė grupė, tikrai verta bent paviršutiniško mano paknabinėjimo.
Reikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu – tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė – koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.
Gyvavusi vos pora metų Hellhammer iširo, tačiau neilgai trukus buvęs gitaristas ir vokalistas Tomas Gabrielis Fischeris ir bosistas Martinas Ericas Ainas vėl suvienijo jėgas ir 1984 įkūrė Celtic Frost. Ši grupė jau nebeseka kitų pėdomis. Priešingai, Celtic Frost patys pramina kelią ateities kartoms, kuriuo eina daug įvairių stilių atstovų. Pvz., nemažai grupių, įkvėptų antrojo frostų albumo “To Mega Therion“, pasivadino Megatherion arba Therion. Vieni jų yra žymieji sympho metalo pionieriai iš Švedijos, kurių ankstyvojoje kūryboje (ypač pirmuose 4 albumuose) “keltų“ įtaka itin jaučiama. Ir nieko keisto. Jau pirmuosiuose Celtic Frost opusuose “Morbid Tales“ ir “To Mega Therion“ skambantis metalas buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams. Nors muzikos pagrindą sudaro thrash metalas, bet jos atmosfera gerokai tamsesnė ir subtilesnė, nei įprasto thrasho, o mistiški dainų tekstai visai nepanašūs į agresyvius slėjerių ir ko. lyriksus. O kur dar deferiškos gitarų soluotės, neretai pasireiškiantis doom’iškas lėtumas ar kartkartėm girdimos rūsčios orkestruotės, skelbiančios neišvengiamą blogio triumfą. Toks tas tradicinis Celtic Frost oldskūlinio thrash/black/death/doom metalo skambesys.
Bet rodos Tomas Gabrielis Fisheris nelabai mėgsta eiti tiesiu keliu, jam reikia zigzagų. Tad frostai, užuot toliau puoselėję tradicines pirmapradžio death/black’o vertybes, nusprendžia pakeisti savo blynų tešlos receptūrą, tad trečiasis jų patiekalas “Into The Pandemonium“ gaunasi gerokai kitoks nei ankstesnė kūryba. Albumas šokiruoja savo novatoriškumu, eklektika ir tuo metu metalui dar nestandartinėmis meninės raiškos priemonėmis – moteriškais vokalais, smuiko melodijomis, gotikos elementais ir netgi elektroniniais breakbeat’o ritmais. Ko gero tai pirmas toks eksperimentinis metalo albumas, ir reikia pripažinti, eksperimentas labai vykęs (neskaitant minėtojo breakbeat’o “One in the Pride“, kuris tikrai užknisa). Su lyg šiuo darbu niūri ir šiurkšti Celtic Frost muzika įgauna liūdnojo gotikinio grožio atspalvių, kurie, bent jau mano manymu, “keltams“ labai tinka.
Nors 1987 metais “Into The Pandemonium“ ir sukėlė sumaištį metalo pasaulyje, dar didesnė sumaištis kilo po metų, grupei išleidus visišką pirmtako priešingybę – standartinį glam’inio hard roko albumą “Cold Lake“. Taip pasielgti galėtų tik frostai. Tiesa, nors “Cold Lake“ ir buvo komercinis darbas, komerciškai sėkmingu jis netapo – blynas prisvilo. Tad supratę, jog su “pėdkelnės ir skudurai“ jiems netinka, Celtic Frost grįžo į “tikrojo blogio kelią“ su albumu “Vanity/Nemesis“ , kurio dainų struktūra gan artima tradiciniam rokui, bet Celtic Frost įrodo, kad ir standartinės struktūros dainos gali skambėti įdomiai ir avangardiškai. Deja, po šio opuso grupė nutyla. Toji tyla tęsiasi gerą dešimtmetį, bet štai naujajame tūkstantmetyje grupė atgyja ir išleidžia modernų, tačiau labai brandų ir senąja dvasia pulsuojantį albumą “Monotheist“. Šis darbas kaip niekad sunkus, masyvus, šaltas ir doom’iškas. Be to, jis turi aiškią ir sėkmingai išplėtotą koncepciją: itin niūriomis spalvomis elegiškai piešiama Dievo mirtis ir neišvengiamai prie susinaikinimo artėjantis pasaulis. Šiuo albumu Celtic Frost įrodo, kad jų kūrybinis potencialas dar anaiptol neišsemtas, bet…
Grupės istorija daro itin netikėtą posūkį, kone mirties kilpą. Dėl rimtų nesutarimų iš grupės pasitraukia jos įkūrėjas, vokalistas, gitaristas ir vienintelis narys, išbuvęs nuo pat pradžios, Tomas Gabrielis Fischeris. Toks poelgis atrodo sunkiai įmanomas, nes būtent Fischeris buvo grupės siela. Ar Martinas Ericas Ainas sugebės perimti vadovavimą ir toliau sėkmingai vesti frostus kūrybos keliu, ar šiai legendai atėjo galas? O galbūt senoji grupės dvasia atgims naujajame Fischerio projekte Triptykon? Į šiuos klausimus bus galima atsakyti tik ateityje. O kol kas belieka tik mėgautis senąja grupės kūryba ir laukti…
“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus Slipknot) tapo puikiu sunkiosios muzikos nupopsinimo ir pritaikymo plačiosioms masėms pavyzdžiu. Holivudiškos baisuoklių kaukės, primityvi, nervinga, dirbtina agresija perkrauta muzika, pozeriškas piktnaudžiavimas satanistine simbolika ir bereikšmiai, pseudonihilistiniai tekstai apie tai kad žmonės yra šūdas. Taip galima būtų apibūdinti šią bene sunkiausią ir pseudoagresyviausią visų laikų popso grupę. Tačiau tokie jie buvo ne visada. Kažkada vienam iš sunkiosios muzikos forumų teko skaityti, kad pirmąjame savo albume Slipknot grojo gerokai kitokią muziką, tad prieš kelias dienas dsrock muzikos archyve užtikus jų pirmąjį studijinį darbą, nusprendžiau užmesti ausį. Ir reikia pasakyti… visai įdomu.
Kai Mate.Feed.Kill.Repeat buvo įrašytas, Slipknot dar buvo menkai žinoma undergroundo grupė. Nebuvo jokių kaukių, velns žino ką veikiančių didžėjų, krūvos vadybininkų ir prodiuserių ar 2 papildomų būgnininkų. Grupę tada sudarė 6 nariai, iš kurių dabartinėje sudėtyje likę tik 3. Žodžiu, Slipknot tada buvo vos ne kita grupė. Tai parodo ir pati MFKR albumo muzika, skambanti gerokai priešingai nei viskas, ką grupė sukūrė vėliau.
Man šis darbas sukėlė gan prieštaringus jausmus. Vieni kūriniai ar jų dalys apstulbino, kiti kiek nuvylė. tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – tai pats originaliausias, profesionaliausias ir eklektiškiausias Slipknot albumas. Tai dar ne nu metalas, tad muzikoje ryškiai jaučiamas laisvės groti ką nori ir kaip nori pojūtis, nesilaikoma jokių pop kanonų, nėra ir kažkokių klišių. Čia daug (ir netgi labai staigių ir netikėtų) tempo, ritmo, metro ir melodijos pokyčių, instrumentinių pragrojimų, pora tikrų metalo soliakų ir netgi perėjimų į tikrų tikriausią džiazą ar funk’ą su virtuoziškomis bosinės gitaros partijomis. Žodžiu, gausi stilių mišrainė. MFKR stilių galima pavadinti alternative experimental industrial progressive groove metal. Skamba žavingai :D.
Deja, nors MFKR ir skamba įdomiai, o kai kurie gabalai visai veža, yra vietų, kuriose vis dėlto išlenda “nu metalinė“ Slipknot pusė, primenenti į ką ši formacija pavirs po kelių metų. Tai pirmiausia galima pasakyti apie silpniausią (net ir dabatinių) Slipknot vietą – vokalą. Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as), nors kartais toks dainavimo būdas ir nemaišo. Bet šiuo atveju vokalisto bliovimas tiesiog nervina. Vietomis taip disharmoniškai užplėšia, kad kyla noras griebti kuoką ir suskaldyti kolonėles. Beje, disharmonijos šiame albume (kaip ir visoje Slipknot kūryboje) per akis, ir ji labai neskoninga. Vienoje dainoje gitara tai bjauriai džiržgia, kad ima skaudėti galvą ir tenka pasileisti Necrophagist (įdomus pastebėjimas – brutalūcha puikai numalšina visus skausmus, atsiradusius po nu-metal, house, trance, techno, PŪKO radijo klausymo ;D). Maža to, viename gabale pasigirsta tikrų tikriausias repavimas. Tiesa, jis pasimiršta kitame kūrinyje išgirdus kažką panašaus į Pain Of Salvation progresyvųjį fankmetalį, tik su žymiai prastesniu vokalu. Na, o visų blogiausias gabalas yra 9 minučių trukmės užslėptas gabalas Dogfish Rising. Tai kažkoks neskoningas pasižaidimas su garso aparatūra ir semplais. Geriau jo ir nebūtų.
Taigi pabaigai galėčiau pridurti, kad tai gan įdomus albumas, bet kaip ir visa Slipknot kūryba – nevertas jūsų pinigų. Netgi nemanau, kad jį verta mp3 formatu nelegalai parsipumpuoti iš interneto. Užtenka tik vieną kitą kartą įdomumo dėlei pasiklausyti per dsrock , kad eilinį sykį pamatyti, kaip komercija žudo muziką.
Nesu didelis Bookmarks funkcijos propaguotojas, tad norint greitai surasti kokią gerą nuorodą neretai būna nelengva. Tad nusprendžiau, taip sakant, pasinaudoti tarnybine padėtimi ir vienon vieton sukišti visas man žinomas metalinio humoro nuorodas, kad nereiktų gaišti laiko knaisiojantis po internetą. Tikiuosi, kad tai bus naudinga ir jums. Jeigu kažką gerą praleisčiau, praneškit komentaruose.
http://www.live4metal.com/cradleoffun.htm (
Are rap and black metal alike?, 50 Ways To Annoy A Metalhead, 101 Rules of Extreme Metal, 131 Rules of a Kerrang Kid (aka Mallcore Kid), 101 Rules of Hardcore, 51 Rules for a Power Metal fan to avoid being labelled as gay, 101 Rules of Black Metal)
http://metalhumor.blogspot.com/ Nuostabus metaliniam humorui pašvęstas blogas. Daugybė linksmų klipų, metalo taisyklių ir t.t.
http://cheesymetal.com/ Dar vienas humoristinis metalo puslapis, kuriame daug gerienos. Išskirtinis bruožas – jame talpinamos ne vien parodijos, bet ir originalūs grupių vaizdo klipai, nuotraukos, dainų tekstai, albumų viršeliai, kurie atrodo tiesiog kvailai. Ar kada pagalvojote, jog Nightwish Nemo vaizdo klipas yra visiškai “be ryšio“?
Turbūt visi orientuojatės erdvėje, laike ir informacijoje, tad puikiai suvokiate, koks žymus Europos pop muzikos renginys artėja. Eurovizijos dainų konkursas… Vieniems tai – svarbiausias metų įvykis, kurio laukiama su didžiausiu nekantravimu, kitiems – neskoninga popso fiesta su ryškiu politikos ir geopolitikos prieskoniu, bei kasmetiniu skandalų ir intrigų kamuoliu, prieš kurį neretai nublanksta net muzikinė renginio pusė. Kaip ten bebūtų, daugelyje šalių (taip pat ir Lietuvoje) visuomenės dėmesys Eurovizijai milžiniškas. Bet aš ne apie tai. Šį kartą norėčiau apžvelgti opias Lietuvos kultūros ir mentaliteto problemas, itin išryškėjančias “eurovizinės karštligės“ metu ir panagrinėti, kodėl Lietuvai iki pergalės šio konkurso finale toliau nei iki Marso kanjonų.
Kasmet tas pats. Diletantiška nacionalinė atranka, kurioje daug šlamšto ir mažai muzikos. Iš to, ką “dar galima vadinti muzika“ išrenkamas atlikėjas siunčiamas atstovauti tarptautiniame dainų konkurse. Tiesa, tie atstovai labai nevienodo lygio – tai geresni, tai prastesni, bet nepaisant to, kai kurie dalykai kasmet anei kiek nesikeičia. Dar nė karto neapsieita be skundimosi, kad išrinktas blogas atstovas, drabstymosi purvais, šmeižto, kaltinimų bei skandalų skandaliūkščių. Nesvarbu, kad konkursas, kurio rezultatai visuomet sunkiai prognozuojami, dar neįvyko, “intelektualieji“ alfos, delfio ir kitų panašių abejotinos kokybės portalų komentatoriai visiškai užtikrinti, kad Lietuva užims paskutinę vietą, o Jeronimas Milius, anot vieno “muzikos eksperto“:
PIRMIAUSIA TEGU ISMOKSTA NORMALIAI DAINUOT O TIK TADA EITI I EUROWIZIJAS!KAIP NEKENCIU TOKIU ZMONIU KURIE SAWE ISAUKSTINA IR ISIWAIZDUOJA KAD WISKA ATLIEKA LABAI GERAI JAU WISI IR TAIP ZINO KAD JAM NIEKO NEISEIS BET TAS WISTIEK KWAKSI.. alfa.lt
Žinoma, masinės žiniasklaidos portalų straipsnių komentarų geriau išvis neskaityti, mat 80% jų yra kvailas, neargumentuotas žemo lygio spamas, su teisybe prasilenkiantis tiek pat, kiek tų komentarų autoriai prasilenkia su intelektu, bet kita vertus, jie neretai atspindi pilkųjų masių požiūrį į atitinkamą dalyką. Na, o toks masių požiūris iš tiesų yra nieko gero. Vargu ar gali klestėti valstybė, kurios didesnioji dalis piliečių yra durni, pavydūs, tingūs ir ne tik nepatenkinti gyvenimu, bet ir pasiryžę perkąsti gerklę kiekvienam, kas bando pagerint esamą padėtį. Viskas blogai, bet dėl to kalti visi, tik ne aš. Toks požiūris neabejotinai yra visų Lietuvos politinių, ekonominių ir socialinių ir pan. blogybių pagrindas. Taip pat ir nuolatinių nesėkmių Eurovizijoje.
Kodėl? Visų pirma todėl, kad užuot vieningai palaikę SAVO PAČIŲ išrinktą atlikėją, yra pasiryžę jį, ir visą organizatorių komandą su Vilimu priešaky akmenimis užmėtyti. Už ką? Už tai, kad jie viską daro ne taip. Bet kaip tada reikia daryti? Pasiųsti Radžį, Minedą, Pilvelytę? O gal Yvą, 69 danguje, Ciciną? Vis tiek iš to nieko gero nesigautų. Nė kiek neabejoju, kad šie atlikėjai europiečiams būtų visiškai neįdomūs. Apskritai, Lietuvos pop scena nyki, lėkšta ir visiškai impotentiška. Originalumo 0, meniško irgi. Muzikiniu požiūriu mus lenkia ne tik visos Vakarų Europos valstybės, bet netgi ir kaimynai latviai, estai, lenkai, iki kurių dar oi koks ilgas kelias… Tad kyla klausimas: ar tokia kultūriškai atsilikusi valstybė gali išvis laimėti Euroviziją? Lt United pavyzdys parodė, kad teoriškai tai įmanoma. Tereikia tik atlikėjo, kuris suvoktų pagrindinį Eurovizijos dėsnį: “Kad būtum pastebėtas, turi rasti savo nišą“. Turbūt sutiksite, kad didžiausio dėmesio Eurovizijoje sulaukia, tai, kas nauja (euroviziniam kontekste), netikėta, lig šiol nematyta ar negirdėta. Tad pergalę gali atnešti tik žmonės, nesuvaržyti pozos ir nebijantys jokių eksperimentų ar kvailysčių. Tik bėda, kad tokių atlikėjų Lietuvos muzikos mainstream’e faktiškai nėra. Andrius Mamontovas – bene vienintelė išimtis. 6 vieta užpraeitų metų finale kalba pati už save. Maža to, tąkart lietuviai įtvirtintino naują eurovizinį žanrą – “daina po prikolu“, kurį Helsinkyje jau praktikavo Vierka Serdiučka, o Belgrade kiek žinau irgi bus nemažai prikolinių “dainų“. Va ką reiškia Eurovizijos dėsnio išmanymas. Turint gerų idėjų, galima sužibėti kaip reikalas ir netgi modifikuoti patį “eurovizinį formatą“. Deja, kaip jau minėjau, trūksta, tiek žmonių, tiek gerų minčių.
Ir štai, esant tokiai “pop muzikos padangės“ nykumai, viltis belieka sieti su muzikos undergroundu. Tuo labiau, kad nemažai jo muzikantų tiek profesionalumu, tiek ir patirtimi ar originalumu neretai lenkia pačius popso žymūnus. Aišku ir pogrindyje ne stebuklai. Nėra ten kažko perdėm unikalaus, novatoriško, bet drįsčiau teigti, jog visa, ką turime geriausio yra undergrounde arba žemesniuosiuose mainstream’o sluoksniuose (Rojaus Tūzus, Katedrą, Aliną Orlovą ar Žalvarinį jau nelabai pavadinsi pogrindžiu). Štai, kad ir šiemetinis atstovas, Soul Stealer vokalistas Jeronimas Milius. Balsas, kokių Lietuvoje reta, o ir jo eurovizinė daina dešimteriopai nustelbė kitus nacionalinės atrankos dalyvius savo lygiu ir žavesiu. Štai tau ir rūsys. Galbūt Jeronimo šansai laimėti Euroviziją ir nedideli, bet manau, ne konkurse iškovota vieta yra svarbiausia. Kategoriškai nesutinku, kad trečią vietą paėmusių rusų 2007 pasirodymas buvo geresnis už vengrų. Velniop tuos politikos atmieštus balsavimus (Rusija trečią vietą užimtų, net jei ją atstovautų Minedas). Mano nuomone tikrasis konkurso laimėtojas ne tas, kuris surenka daugiausiai korumpuotų žiūrovų balsų, o tas, kurio daina turi aukščiausią meninę vertę. Štai, kad ir šiemet lietuviai Eurovizijon siunčia ne kokią minėtųjų Rusijos kekšių lygio chaltūrą, o tikrai kokybišką ir netgi nevisai eurovizinio standarto gabalą, kuris nepaisant Eurovizijoje užimtos vietos, gėdos Lietuvai tikrai nepadarys (nebent pasitaikys kokie techniniai nesklandumai, nuo kurių neapsaugotas niekas). Tad siūlyčiau visiems pesimistiškiesiems muzikos “ekspertams“ liautis panikavus ir bent kartą pasielgti patriotiškai – palaikyti išrinktąjį atstovą bent moraliai.
Bet grįžkim, prie anksčiau minėto Eurovizijos dėsnio. Kad ir kaip optimistiškai vertinčiau šiemetinį Lietuvos pasirodymą, reikia pripažinti, kad dėsnio laikomasi tik labai minimaliai, tad vilties nustebinti išlepintą Europos publiką nedaug. Būtų buvę geriau, jei konkurse dalyvautų ne vienas Milius su popsova roko balade, o visa grupė Soul Stealer kokiu stipriu power metalo gabalu, kažkuo panašaus į kultinį “Wampire Woman“. Būtų tikrai originaliau, nes tokio tipo grupė dalyvautų pirmą kartą Eurovizijos istorijoje. Yra buvę hard roko, glam roko, pop punk’o, ska ar hard’n’heavy dainų, bet heavy/power metalo – ne. Pirmą kartą Eurovizijos scenoje sutratėtų dvigubas bačkos pedalas, o galbūt tai būtų netgi pats techniškiausias kūrinys Eurovizijos istorijoje. Dar originaliau, būtų, jei pasiųstume kokius true blackerius su įspūdingu corpsepaint’u ir pragariškai nuožmia muzika arba kokius brutalistus, trašistus, grinderius. Žinoma publika būtų labai šokiruota, bet tai reiškia, kad Lietuva neliktų nepastebėta, o gal net ir kokią aukštesnę vietą paimtų. Tad kodėl nepaskubėjus ir nepabandžius tęsti Lordi pradėtą “Eurovizijos sunkinimo“ procesą kol to dar nesiėmė kiti? Žinoma, abejoju ar pavyktų praeiti bent nacionalinę atranką, bet gerai surengtas šou su daugybe draivo gal ir leistų pasiekti reikiamų rezultatų. O tada…
Bet kol kas yra kaip yra. Eurovizijon veržiasi daugiausiai visokie juoką keliantys scenos naujokai, ir nemažiau apgailėtinos “pop scenos žvaigždės“. Nei vieni, nei kiti nepateikia nieko originalaus. Kol tai tęsis, tol Lietuva bus nepajėgi laimėti Eurovizijos dainų konkursą.
Ką gi, seniai jau nebuvau apsireiškęs. Vis koją kišo įvairūs techniniai nesklandumai, kurie pagaliau visi “sugaišti pagavo“, tad galiu vėl dalintis savo muzikiniais atradimais ir praradimais.
Šį kartą mano atradimas nebus koks tai subtilius ar sensacingas, mat kas domisi folk metalo scena, tam pavadinimas Finntroll turėtų būti girdėtas. Kitiems paaiškinsiu: Finntroll yra smagus smagus suomių sekstetas, grojantis originalų black metalo ir humppa (suomiškas polkos variantas) mišinį. Kaip jau byloja pavadinimas, pagrindinė dainų tema yra troliai – dideli, baisūs, nerangūs skandinavų mitologijos padarai, gyvenę vikingų (ir ugro finų) žemėse prieš atsikraustant žmonėms. Finntroll kūryboje jie tampa kovos su krikščionybe (itin būdingos black metal muzikai) ir moderniąja kosmopolitine Vakarų kultūra alegorija. Pakilę iš tamsių kalnų guolio ir vedami savo galingojo karaliaus Rivfader’io gremėzdiški žaliūkai rioglina Šiaurės Šalies laukais ir kemsynais, naikindami viską, kas pakliūva ir nepraleidžia progos suleisti dantų į sultingą bailaus krikščionio užpakalį… Žinoma, neapsieinama ir be alaus…
Taigi, tokias istorijas apie didingus trolių žygius prieš piktuosius okupantus krikščionis apdainuoja ši grupė. Tačiau, žodžiai anaiptol nėra svarbiausia Finntroll kūrybos pusė. Kur kas daugiau žmonių šį sekstetą vertina (arba peikia) dėl smagių ir stogą raunančių metalizuotų pasiutpolkių, puikiai tinkančių užstalės veiklai. Finntroll yra tartum modernieji Jungėnai (ar kitos Duokim garo/Gero ūpo repertuaro vakaruškų kaimo kapelos), tęsiantys liaudiškos šokių muzikos tradicijas, tik įvilkdami jas į black metalo rūbą ar apipindami mitologiniais motyvais.
Pati Finntroll kūrybos atmosfera išties šiaurietiška. Spalvingų (o neretai ir pagiringų) klavišinių melodijų ir šiurkščių gitarų rifų kontrastas kuria atmintyje samanotų žliugsinčių pelkių su sukiužusiomis bakūžėmis vaizdus. Žodžiu, klausant Finntroll galima mintyse atsidurti atšiauriojoje Suomijoje ir išvysti kaip troliai barzdočiai kirvius galanda ir eina pjauti kadaise juos iš gimtųjų žemių išgrūdusių krikščionių. 😀
Beje, nors grupė yra iš Suomijos, jie dainuoja švediškai. Gali pasirodyti keista, kodėl jie taip daro, bet tai visai nesunku paaiškinti. Švedų kalba yra antroji valstybinė Suomijos kalba, visai kaip Kanadoje – prancūzų. Na o grupės nariai (galbūt ir ne visi) priklauso fino švedų mažumai, tad štai kur visi šuns pakasimai.
Tiek apie šią smagią kerpėm ir alkoholiu atsiduodančią suomių metalo band’ą. Jei kada kartais išgirsite kažką baisiai maurojant ir išvysite dvimetriniu vėzdu mosikuojančią neholivudinę Šreko versiją, bėkit kiek kojos neša. Galbūt dar pavyks netapti Rivfader’io sėbrų užkanda…
Visos mintys esančios šiame bloge yra perkeltos tik iš mano galvos, todel, jeigu norite blog'e esančią informaciją panaudoti saviems tikslams, prašome pirma kreiptis į mane.
Beje, visi muzikos ir video failai, kurių nuorodos yra viešinamos, guli ne mano serveryje, todėl už tai neatsakau, tačiau, jei jūs esate failo savininkas ir jums tai nepatinka, nuorodą mielai išimsiu.
Reikia pripažinti, kad Celtic Frost istorija ne ką mažiau įdomi už pačią muziką. Frostų pirmtakė buvo pogrindinė oldschool black metalo grupė Hellhammer, įkurta su visai banaliu tikslu – tapti šveicarišku Venom klonu, tačiau ačiū dievui (o gal šėtonui) jų primityvūs kėslai neišsipildė – koją kišo muzikinis neišprusimas ir tiesiog nemokėjimas groti. To pasekoje gimė primityvus ir kreivas, tačiau kupinas jėgos Hellhammer stilius, kuris dėl prastos įrašų kokybės įgijo itin tamsų ir pragarišką skambesį. Nedidukė Hellhammer diskografija, trys demo juostos ir vienintelis EP, 1982-1984 metais buvo ko gero pati sunkiausia ir kraupiausia muzika pasaulyje (šiuo atžvilgiu turbūt aplenkė ir pačius Venom), todėl sulaukė milžiniško metalistų susidomėjimo ir įkvėpė daugelį ekstremaliojo metalo grupių, tarp jų ir Mayhem.
“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus 
Rokiškio Balbo 