evrovizino false

Turbūt visi orientuojatės erdvėje, laike ir informacijoje, tad puikiai suvokiate, koks žymus Europos pop muzikos renginys artėja. Eurovizijos dainų konkursas… Vieniems tai – svarbiausias metų įvykis, kurio laukiama su didžiausiu nekantravimu, kitiems – neskoninga popso fiesta su ryškiu politikos ir geopolitikos prieskoniu, bei kasmetiniu skandalų ir intrigų kamuoliu, prieš kurį neretai nublanksta net muzikinė renginio pusė. Kaip ten bebūtų, daugelyje šalių (taip pat ir Lietuvoje) visuomenės dėmesys Eurovizijai milžiniškas. Bet aš ne apie tai. Šį kartą norėčiau apžvelgti opias Lietuvos kultūros ir mentaliteto problemas, itin išryškėjančias “eurovizinės karštligės“ metu ir panagrinėti, kodėl Lietuvai iki pergalės šio konkurso finale toliau nei iki Marso kanjonų.

Kasmet tas pats. Diletantiška nacionalinė atranka, kurioje daug šlamšto ir mažai muzikos. Iš to, ką “dar galima vadinti muzika“ išrenkamas atlikėjas siunčiamas atstovauti tarptautiniame dainų konkurse. Tiesa, tie atstovai labai nevienodo lygio – tai geresni, tai prastesni, bet nepaisant to, kai kurie dalykai kasmet anei kiek nesikeičia. Dar nė karto neapsieita be skundimosi, kad išrinktas blogas atstovas, drabstymosi purvais, šmeižto, kaltinimų bei skandalų skandaliūkščių. Nesvarbu, kad konkursas, kurio rezultatai visuomet sunkiai prognozuojami, dar neįvyko, “intelektualieji“ alfos, delfio ir kitų panašių abejotinos kokybės portalų komentatoriai visiškai užtikrinti, kad Lietuva užims paskutinę vietą, o Jeronimas Milius, anot vieno “muzikos eksperto“:

PIRMIAUSIA TEGU ISMOKSTA NORMALIAI DAINUOT O TIK TADA EITI I EUROWIZIJAS!KAIP NEKENCIU TOKIU ZMONIU KURIE SAWE ISAUKSTINA IR ISIWAIZDUOJA KAD WISKA ATLIEKA LABAI GERAI JAU WISI IR TAIP ZINO KAD JAM NIEKO NEISEIS BET TAS WISTIEK KWAKSI..
alfa.lt

Žinoma, masinės žiniasklaidos portalų straipsnių komentarų geriau išvis neskaityti, mat 80% jų yra kvailas, neargumentuotas žemo lygio spamas, su teisybe prasilenkiantis tiek pat, kiek tų komentarų autoriai prasilenkia su intelektu, bet kita vertus, jie neretai atspindi pilkųjų masių požiūrį į atitinkamą dalyką. Na, o toks masių požiūris iš tiesų yra nieko gero. Vargu ar gali klestėti valstybė, kurios didesnioji dalis piliečių yra durni, pavydūs, tingūs ir ne tik nepatenkinti gyvenimu, bet ir pasiryžę perkąsti gerklę kiekvienam, kas bando pagerint esamą padėtį. Viskas blogai, bet dėl to kalti visi, tik ne aš. Toks požiūris neabejotinai yra visų Lietuvos politinių, ekonominių ir socialinių ir pan. blogybių pagrindas. Taip pat ir nuolatinių nesėkmių Eurovizijoje.

Kodėl? Visų pirma todėl, kad užuot vieningai palaikę SAVO PAČIŲ išrinktą atlikėją, yra pasiryžę jį, ir visą organizatorių komandą su Vilimu priešaky akmenimis užmėtyti. Už ką? Už tai, kad jie viską daro ne taip. Bet kaip tada reikia daryti? Pasiųsti Radžį, Minedą, Pilvelytę? O gal Yvą, 69 danguje, Ciciną? Vis tiek iš to nieko gero nesigautų. Nė kiek neabejoju, kad šie atlikėjai europiečiams būtų visiškai neįdomūs. Apskritai, Lietuvos pop scena nyki, lėkšta ir visiškai impotentiška. Originalumo 0, meniško irgi. Muzikiniu požiūriu mus lenkia ne tik visos Vakarų Europos valstybės, bet netgi ir kaimynai latviai, estai, lenkai, iki kurių dar oi koks ilgas kelias… Tad kyla klausimas: ar tokia kultūriškai atsilikusi valstybė gali išvis laimėti Euroviziją? Lt United pavyzdys parodė, kad teoriškai tai įmanoma. Tereikia tik atlikėjo, kuris suvoktų pagrindinį Eurovizijos dėsnį: “Kad būtum pastebėtas, turi rasti savo nišą“. Turbūt sutiksite, kad didžiausio dėmesio Eurovizijoje sulaukia, tai, kas nauja (euroviziniam kontekste), netikėta, lig šiol nematyta ar negirdėta. Tad pergalę gali atnešti tik žmonės, nesuvaržyti pozos ir nebijantys jokių eksperimentų ar kvailysčių. Tik bėda, kad tokių atlikėjų Lietuvos muzikos mainstream’e faktiškai nėra. Andrius Mamontovas – bene vienintelė išimtis. 6 vieta užpraeitų metų finale kalba pati už save. Maža to, tąkart lietuviai įtvirtintino naują eurovizinį žanrą – “daina po prikolu“, kurį Helsinkyje jau praktikavo Vierka Serdiučka, o Belgrade kiek žinau irgi bus nemažai prikolinių “dainų“. Va ką reiškia Eurovizijos dėsnio išmanymas. Turint gerų idėjų, galima sužibėti kaip reikalas ir netgi modifikuoti patį “eurovizinį formatą“. Deja, kaip jau minėjau, trūksta, tiek žmonių, tiek gerų minčių.

Ir štai, esant tokiai “pop muzikos padangės“ nykumai, viltis belieka sieti su muzikos undergroundu. Tuo labiau, kad nemažai jo muzikantų tiek profesionalumu, tiek ir patirtimi ar originalumu neretai lenkia pačius popso žymūnus. Aišku ir pogrindyje ne stebuklai. Nėra ten kažko perdėm unikalaus, novatoriško, bet drįsčiau teigti, jog visa, ką turime geriausio yra undergrounde arba žemesniuosiuose mainstream’o sluoksniuose (Rojaus Tūzus, Katedrą, Aliną Orlovą ar Žalvarinį jau nelabai pavadinsi pogrindžiu). Štai, kad ir šiemetinis atstovas, Soul Stealer vokalistas Jeronimas Milius. Balsas, kokių Lietuvoje reta, o ir jo eurovizinė daina dešimteriopai nustelbė kitus nacionalinės atrankos dalyvius savo lygiu ir žavesiu. Štai tau ir rūsys. Galbūt Jeronimo šansai laimėti Euroviziją ir nedideli, bet manau, ne konkurse iškovota vieta yra svarbiausia. Kategoriškai nesutinku, kad trečią vietą paėmusių rusų 2007 pasirodymas buvo geresnis už vengrų. Velniop tuos politikos atmieštus balsavimus (Rusija trečią vietą užimtų, net jei ją atstovautų Minedas). Mano nuomone tikrasis konkurso laimėtojas ne tas, kuris surenka daugiausiai korumpuotų žiūrovų balsų, o tas, kurio daina turi aukščiausią meninę vertę. Štai, kad ir šiemet lietuviai Eurovizijon siunčia ne kokią minėtųjų Rusijos kekšių lygio chaltūrą, o tikrai kokybišką ir netgi nevisai eurovizinio standarto gabalą, kuris nepaisant Eurovizijoje užimtos vietos, gėdos Lietuvai tikrai nepadarys (nebent pasitaikys kokie techniniai nesklandumai, nuo kurių neapsaugotas niekas). Tad siūlyčiau visiems pesimistiškiesiems muzikos “ekspertams“ liautis panikavus ir bent kartą pasielgti patriotiškai – palaikyti išrinktąjį atstovą bent moraliai.

Bet grįžkim, prie anksčiau minėto Eurovizijos dėsnio. Kad ir kaip optimistiškai vertinčiau šiemetinį Lietuvos pasirodymą, reikia pripažinti, kad dėsnio laikomasi tik labai minimaliai, tad vilties nustebinti išlepintą Europos publiką nedaug. Būtų buvę geriau, jei konkurse dalyvautų ne vienas Milius su popsova roko balade, o visa grupė Soul Stealer kokiu stipriu power metalo gabalu, kažkuo panašaus į kultinį “Wampire Woman“. Būtų tikrai originaliau, nes tokio tipo grupė dalyvautų pirmą kartą Eurovizijos istorijoje. Yra buvę hard roko, glam roko, pop punk’o, ska ar hard’n’heavy dainų, bet heavy/power metalo – ne. Pirmą kartą Eurovizijos scenoje sutratėtų dvigubas bačkos pedalas, o galbūt tai būtų netgi pats techniškiausias kūrinys Eurovizijos istorijoje. Dar originaliau, būtų, jei pasiųstume kokius true blackerius su įspūdingu corpsepaint’u ir pragariškai nuožmia muzika arba kokius brutalistus, trašistus, grinderius. Žinoma publika būtų labai šokiruota, bet tai reiškia, kad Lietuva neliktų nepastebėta, o gal net ir kokią aukštesnę vietą paimtų. Tad kodėl nepaskubėjus ir nepabandžius tęsti Lordi pradėtą “Eurovizijos sunkinimo“ procesą kol to dar nesiėmė kiti? Žinoma, abejoju ar pavyktų praeiti bent nacionalinę atranką, bet gerai surengtas šou su daugybe draivo gal ir leistų pasiekti reikiamų rezultatų. O tada…

Bet kol kas yra kaip yra. Eurovizijon veržiasi daugiausiai visokie juoką keliantys scenos naujokai, ir nemažiau apgailėtinos “pop scenos žvaigždės“. Nei vieni, nei kiti nepateikia nieko originalaus. Kol tai tęsis, tol Lietuva bus nepajėgi laimėti Eurovizijos dainų konkursą.