“Wtf? Ką ši apgailėtina mallcore grupė veikia alternatyviosios ir nekomercinės muzikos tinklaraštyje?“ – turbūt būtent tai pagalvojote išvydę šį rašinį. Ir nieko keisto. Grupė Slipknot (aišku, turiu omeny ne 80-ųjų amerikos crossover trašistus Slipknot) tapo puikiu sunkiosios muzikos nupopsinimo ir pritaikymo plačiosioms masėms pavyzdžiu. Holivudiškos baisuoklių kaukės, primityvi, nervinga, dirbtina agresija perkrauta muzika, pozeriškas piktnaudžiavimas satanistine simbolika ir bereikšmiai, pseudonihilistiniai tekstai apie tai kad žmonės yra šūdas. Taip galima būtų apibūdinti šią bene sunkiausią ir pseudoagresyviausią visų laikų popso grupę. Tačiau tokie jie buvo ne visada. Kažkada vienam iš sunkiosios muzikos forumų teko skaityti, kad pirmąjame savo albume Slipknot grojo gerokai kitokią muziką, tad prieš kelias dienas dsrock muzikos archyve užtikus jų pirmąjį studijinį darbą, nusprendžiau užmesti ausį. Ir reikia pasakyti… visai įdomu.
Kai Mate.Feed.Kill.Repeat buvo įrašytas, Slipknot dar buvo menkai žinoma undergroundo grupė. Nebuvo jokių kaukių, velns žino ką veikiančių didžėjų, krūvos vadybininkų ir prodiuserių ar 2 papildomų būgnininkų. Grupę tada sudarė 6 nariai, iš kurių dabartinėje sudėtyje likę tik 3. Žodžiu, Slipknot tada buvo vos ne kita grupė. Tai parodo ir pati MFKR albumo muzika, skambanti gerokai priešingai nei viskas, ką grupė sukūrė vėliau.
Man šis darbas sukėlė gan prieštaringus jausmus. Vieni kūriniai ar jų dalys apstulbino, kiti kiek nuvylė. tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – tai pats originaliausias, profesionaliausias ir eklektiškiausias Slipknot albumas. Tai dar ne nu metalas, tad muzikoje ryškiai jaučiamas laisvės groti ką nori ir kaip nori pojūtis, nesilaikoma jokių pop kanonų, nėra ir kažkokių klišių. Čia daug (ir netgi labai staigių ir netikėtų) tempo, ritmo, metro ir melodijos pokyčių, instrumentinių pragrojimų, pora tikrų metalo soliakų ir netgi perėjimų į tikrų tikriausią džiazą ar funk’ą su virtuoziškomis bosinės gitaros partijomis. Žodžiu, gausi stilių mišrainė. MFKR stilių galima pavadinti alternative experimental industrial progressive groove metal. Skamba žavingai :D.
Deja, nors MFKR ir skamba įdomiai, o kai kurie gabalai visai veža, yra vietų, kuriose vis dėlto išlenda “nu metalinė“ Slipknot pusė, primenenti į ką ši formacija pavirs po kelių metų. Tai pirmiausia galima pasakyti apie silpniausią (net ir dabatinių) Slipknot vietą – vokalą. Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as), nors kartais toks dainavimo būdas ir nemaišo. Bet šiuo atveju vokalisto bliovimas tiesiog nervina. Vietomis taip disharmoniškai užplėšia, kad kyla noras griebti kuoką ir suskaldyti kolonėles. Beje, disharmonijos šiame albume (kaip ir visoje Slipknot kūryboje) per akis, ir ji labai neskoninga. Vienoje dainoje gitara tai bjauriai džiržgia, kad ima skaudėti galvą ir tenka pasileisti Necrophagist (įdomus pastebėjimas – brutalūcha puikai numalšina visus skausmus, atsiradusius po nu-metal, house, trance, techno, PŪKO radijo klausymo ;D). Maža to, viename gabale pasigirsta tikrų tikriausias repavimas. Tiesa, jis pasimiršta kitame kūrinyje išgirdus kažką panašaus į Pain Of Salvation progresyvųjį fankmetalį, tik su žymiai prastesniu vokalu. Na, o visų blogiausias gabalas yra 9 minučių trukmės užslėptas gabalas Dogfish Rising. Tai kažkoks neskoningas pasižaidimas su garso aparatūra ir semplais. Geriau jo ir nebūtų.
Taigi pabaigai galėčiau pridurti, kad tai gan įdomus albumas, bet kaip ir visa Slipknot kūryba – nevertas jūsų pinigų. Netgi nemanau, kad jį verta mp3 formatu nelegalai parsipumpuoti iš interneto. Užtenka tik vieną kitą kartą įdomumo dėlei pasiklausyti per dsrock , kad eilinį sykį pamatyti, kaip komercija žudo muziką.
Rokiškio Balbo 
22 gegužės, 2008 at 8:25 pm
Taip, geriausias Slipknot albumas. Lyginant su panašiais – visgi vidutinybė…
25 gegužės, 2008 at 12:32 pm
Tikrai taip. Getriau jie po šio darbo būtų iširę.
25 gegužės, 2008 at 12:35 pm
… Bet jei šio albumo ir nebūtų išleidę, pasaulis nuo to tikrai nebūtų nusprogęs 😀
9 birželio, 2008 at 7:29 pm
Dievuleliau, kaip graudu klausytis egocentrisku “a la brutalaus metalisto“ skiedalu – taip Slipknot’ai parsidave ir nieko gero is ju nebera, taciau neskaitant uzslepto aptarinejamo albumo gabalo – is 8 dainu 3 yra ir komerciniame ju albume – tai jau nemazai is patikusiu, ar ne? Juokingiausia, kad visi tokio tipo “metaliukai“ isivaizduoja kokie jie saunus savo komentarais apie brutalia muzika ir pan, bet pamirsta, kad tik labai siauram ratui tai idomu, bet tai, beje, nera blogybe. Tikriausia blogybe, kad zemaziuriai ir naivus paaugliai ar ju kailyje istrige herojai ima viska maisyti su zememis, kas nera ivardijama kaip tai, kas ju manymu juos daro isskirtiniais (tai liudija nuolatiniai komentarai apie megiamas grupes bei “dainavimo“ stiliu, jei tai galima taip pavadinti ir pan) Juokingiausia, kad tokia pozija yra suvokiama kaip kazkoks ypatingas isskirtinumas, bet atsimerkite, saunieji, gyvenimas grazus ne bukumu, o tolerancija, tad palinkeciau jums suaugti ir priimti gyvenima kaip visuma, o ne tik kaip siaura jo dali. Zinau, kad jums sie komentarai ne velnio nerupi, bet tai tik parodo jusu mastymo inertiskuma. Jei tikrai taip yra – tada man jusu nuosirdziai gaila…
10 birželio, 2008 at 2:39 pm
Kad man šis tavo “intelektualus“ komentaras kur kas panašesnis į skiedalus, jau nekalbant apie labai jau neskoningą didaktiką ir iš piršto laužtas problemas.
“a la brutalaus metalisto”
Iš kur ištraukei, kad aš brutalistas? Gal aš koks blackeris, doomeris ar thrašystas? ;D
“ iš 8 dainu 3 yra ir komerciniame ju albume – tai jau nemazai is patikusiu, ar ne?“
Ir kas iš to? Nematau čia jokios problemos. Jau nekalbant apie tai, jog man ne visos iš 8 dainų patiko.Žodžiu, ši tavo nevykusi interpretacija tik parodo, kad nelabai moki į tekstą įsisikaityti.
“bet pamirsta, kad tik labai siauram ratui tai idomu, bet tai, beje, nera blogybe.“
Tai jei nėra blogybė, tai kame problemos? Ar nori pasakyti, kad rašyti apie metalą yra beprasmiška, nes tai rūpi tik siauram ratui? Ta prasme, geriau šiame žiniatinklyje būtų aptarinėti naujausią Britney Spears albumą?
O ką toliau parašei, išvis nesupratau.
Kas yra tai, kas anot tavęs “nera ivardijama kaip tai, kas ju manymu juos daro isskirtiniais?“ Bent jau aš tai net neįsivaizduoju…
“gyvenimas grazus ne bukumu, o tolerancija“ – Auksinė mintis :DDD Tik imk ir dėk į humoro skyrelį.
“tad palinkeciau jums suaugti ir priimti gyvenima kaip visuma, o ne tik kaip siaura jo dali.“
Čia iš tos serijos kaip “tik psichiškai nesveikas žmogus gali klausytis metalo“?
“dainavimo” stiliu, jei tai galima taip pavadinti“
“tai tik parodo jusu mastymo inertiskuma.“
Taip, jau matau koks tu tolerantiškas ir plačių pažiūrų žmogus, koks suaugęs ir kupinas brandžių minčių. Tikras intelektualas. Taip, kritikuoti Slipknot komerciškumą yra buka ir labai netolerantiška ir atskleidžia proto tamsuoliškumą bei inertiškumą. Tuo tarpu varyti ant metalistų, neturint nė menkiausio supratimo apie jų subkultūrą yra aukščiausioji tolerancijos, plataus požiūrio į gyvenimą ir aukšto intelekto išraiška.
10 birželio, 2008 at 7:52 pm
Nereikia nervintis:) Tame ir linksmas posukio taskas, kad mano irasu fonotekoje butent daugiausia ivairaus plauko metalistu irasu ir nekalbu apie komercini metala, jei ji galima taip vadinti, jei is karto noretumei pakomentuoti. “Iš kur ištraukei, kad aš brutalistas?“ “Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as), nors kartais toks dainavimo būdas ir nemaišo.“ Cia atsakas i tavo klausima – paskaityk karkartemis ka rasai, kad paskui nereiketu stengtis issizadeti savu zodziu:)Apie blogybe galiu pasakyti tik tiek, kad buti kazkokios subkulturos atstovu yra tik sveikintina, bet liudniausia, kad butent tie zmones, kurie turetu zaveti savo tolerancija – alsuoja kazkokia patologiska nepykanta viskam, kas komerciska ir klausydami nekomerciskos muzikos isivaizduoja esantys geresni uz tuos, kurie klausosi pirmojo varianto. Bet nera blogai nei viena, nei kita – vaikams juk reikia saldainiuku, dirbtinio maisto ir t.t., tuo tarpu jus kaip suauge zmones ir pasirenkantys samoningai savo krypti ir kelia galetumete maziau neigti, o daugiau teigti. Ir nereikia mano pasakymo apie visuma suprasti kaip “tik psichiškai nesveikas žmogus gali klausytis metalo“, nes pats pazistu keleta vietines scenos atstovu, kurie yra tikrai saunus ir niekada nebuvau nusiteikes pries metalistus, kadangi mane pati tai zavi, taciau mane papiktino pati pozicija – per maza pozityvumo. O siaip geriausia mintis issakyta tik paciam gale – “komercija žudo muziką“, taciau butumete labiau islose vengdami asmeniskumu – ne muzika reikia suvedineti saskaitas:) Sekmes!
11 birželio, 2008 at 12:59 pm
“Nemėgstu thrashcore’inio rėkimo, jis man skamba šlykščiai (priešingai nei growlas ar blekeriškas scream’as)“ Cia atsakas i tavo klausima“
Jeigu man growlas patinka labiau už trashcorinį,vokalą, tai nereiškia, kad esu brutalistas. Jei vadovautis tokia logika, tai tada visi, kam Miliaus vokalas patinka labiau nei Minedo yra poweristai. O juk tokių bus kokie 98 procentai lietuvių.:D
Kalbant apie metalistų neapykantą komercijai… O argi popso klausytojai yra tolerantiški nekomercinei muzikai? Argi visokių technūškių ir yvų klausytojai gerbia kitokį skonį? Jie tai išvis muziką matuoja byto kalimu į klyną arba populiarumu (“Iron Maiden šūdas, nes jų niekas nežino“). Arba tų pačių Slipknot, Korn ir t.t. gerbėjai.Kai kurie ne tik kad vadina save metalistais, bet ir tyčiojasi tikrojo metalo klausytojų. Lyginant su jais, metalistai yra kaip tik gerokai tolerantiškesni ir platesnių pažiūrų žmonės. Nemažai iš jų paklauso ne tik metalo, bet ir klasikinės, liaudies muzikos, džiazo, ar kitų roko stilių, tuo tarpu didžioji dauguma komercinės muzikos mėgėjų visa tai vadina vienu žožiu – “šūdas“. Taip kad visiškai nesutinku, kad metalistai yra mažiau tolerantiški už kitus. Tuo labiau, kad vienos ar kitos grupės pavadinimas popsu nėra netolerancijos išraiška, tai tik fakto konstatavimas.
“klausydami nekomerciskos muzikos isivaizduoja esantys geresni uz tuos, kurie klausosi pirmojo varianto“
Bet pripažink, kad tikrasis meninikas, arba žmogus suvokiantis tikrąjį meną, iš tikrųjų yra dvasiškai (o neretai ir intelektualiai) pranašesnis, už tą, kuris dievina žemo lygio neskoningą kičą. Žinoma, tik nereikia pačiam savęs aukštinti ir pūstis. Kaip sakant, viskam yra saikas, o bet koks šovinizmas yra nenuginčijamas blogis. Taip, galbūt kai kurie metaliniai veikėjai perlenkia lazdą, su savo komerciofobija, galbūt kai kurie yra pasikėlę, bet tikrai ne visi ir net ne dauguma.
“mane papiktino pati pozicija – per maza pozityvumo.“
O kur čia negatyvumas? Aš tik parodžiau, kad yra bent vienas Slipknot albumas kurį, kad ir sukandus dantis, dar įmanoma klausyti. Kad jie ne visada buvo tokie, kokie yra dabar. Argi tai ne pozityvumas? Žinoma, galbūt aš ir nevengiu aštresnių pasisakymų ir radikalaus požiūrio, galbūt prasilenkiu su politiniu korektiškumu, gal ir asmeniškumų daugoka, bet kita vertus, argi tai ne geriausias būdas išprovokuoti skaitytojų protus mąstyti, polemizuoti, o ne laikytis įsikibus savų stereotipų.
P.S. Jei nori grynai pozityvaus straipsnio, paskaityk mano naujausiąjį rašinį apie Paradise Lost albumą. 😉
11 birželio, 2008 at 6:40 pm
Taip, sutinku – pats esu su tuo susidures kuomet zmones nustemba ir pasiziuri kaip i mazu maziausiai visuotiniu normu nepaisytoja, kai imi kalbeti apie metalo scenos veikejus ir pagarba jiems – taip, tokia jau ta komercine muzika -juk greitam vartotojiskam gyvenimui reikalingas tylos pauzes uzpildantis fonas ir nieko jau su tuo cia nepaveiksi:) Is tikruju su dauguma tavo minciu si karta sutinku ir pritariu – netgi del provokacijos esi teisus – gal ne tik kam tai yra idomu atkreips demesi, tik va subtilus sarkazmas ir ironija, manau, butu ryskesne atskirtis nuo tu, kurie kaip sakai dievina žemo lygio neskoningą kičą – nebutina leistis iki zemesnio lygio, kad supurtyti zmonems smegenis – kam tai neidomu vis tiek numos ranka, o kam idomu – gali nubaidyti pernelyg ciniskas tonas. Ok, paskaitysiu ta straipsniuka:) Sekmes!
12 birželio, 2008 at 10:17 am
Sutinku, man mažumėlę trūksta subtilumo. Kai rašysiu ateityje, turėsiu šitą omeny. 😉 Beje, ačiū už palinkėjimą. Tau irgi to paties 🙂
19 birželio, 2008 at 1:56 am
Somehow i missed the point. Probably lost in translation 🙂 Anyway … nice blog to visit.
cheers, Snappy.
15 liepos, 2008 at 5:13 pm
O man patinka Slipknot albumai Slipknot [1999] ir IOWA [2001], sekantis albumas (Vol 3) puikus nupopsėjimo ir komercijos pavizdys.
28 spalio, 2008 at 7:38 am
Radot dėl ko ginčytis! MFKR – albumas su humoru. Ar Slipknot komerciniai? Jūs, gerbiamieji, pamiršote tada Apocalyptica, P.O.D, Rage Against The Machine, Whitesnake ir daug kitų. Na ir kas! Aš už Slipknot. Tegul buna. Vis geriau gyvas rokas, negu Rihanna… Šitame ir esmė. O dėl komercijos: prisimink savo prarabą statyboje – argi nevisi siekia pinigų?
30 spalio, 2008 at 5:29 pm
“MFKR – albumas su humoru“ – O tai kuris jau Slipknot darbas būtų be jo? Ir apskristai, ar yra bent vienas rimtas Korn, Limp Bizkit ar kitos nu metal grupės opusas?
“pamiršote tada Apocalyptica, P.O.D, Rage Against The Machine, Whitesnake“ – o kas sakė, kad šitos grupės NĖRA komercija? Kita vertus, Rage Agaisnt the Machine dainos yra labai idėjiškos, Apocalyptica tikrai yra (buvo) originalūs. Whitesnake groja kokybišką klasikinį roką (kad ir kažkiek paskuduruotą). O kuo gali pasigirti Slipknot? Tik jau ne originalumu, nuoširdumu ar idėjiškumu.
“Vis geriau gyvas rokas, negu Rihanna“ – Na taip, viena šūdo krūvelė ant tavo prabangaus kilimo svetainėje (šuns darbas),tikrai geriau nei dvi. 😀 Manau, mintį pagavai 😉
“argi ne visi siekia pinigų?“ – Ačiū dievui, NE!!! Kokybiškos ir nekomercinės muzikos tikrai yra tiek daug, kad per visą savo gyvenimą neįmanoma nė pusės jos perklausyti. Tad nematau prasmės gaišti laiką klausant kažkokių tai atseit “roko“ surogatų. Aišku, kažkiek jo sugaišau, bet tuo tikrai neverta didžiuotis.