krux

Yra tokia kategorija muzikantų, kuriems, rodos, neužtenka groti vienoje grupėje. Jie vis kuria naujus šalutinius projektus ar jungiasi prie įkurtų, dalyvauja albumų įrašymuose kaip kviestiniai svečiai ar sesijiniai muzikantai arba padeda kokiai narių kaitos krizę išgyvenančiai grupei koncertų metu. Būtent tokie barbiai (o gal barbarai) devyndarbiai ir sudaro švedų tradicinio doom metalo grupę Krux. Jos įkūrėjas – legendinių Candlemass bosistas, talentingas dainų kūrėjas Leifas Edlingas. Prie mikrofono stovi Matsas Levénas, nuostabus vokalistas, kurio balsas man anksčiau buvo pažįstamas iš naujesniųjų Therion albumų ir kažkurio jų DVD, gitaristas Jörgenas Sandströmas kažkada grojo žymiosiose defo formacijose Entombed ir Grave, antrasis gitariūkštis Fredrikas Åkessonas yra dar ir Opeth narys, o būgnininkas Peteris Stjärnvindas irgi atėjęs iš deferiškos terpės. Žodžiu, tokia profesionalų komanda tiesiog negali pasišiukšlinti.

Kadangi Krux lyderis yra Leifas Edlingas, grupė dažnai lyginama su sėkmingiausia jo formacija Candlemass. Ir panašumų tikrai nemažai. Sakyčiau, Krux perėmė visus geriausius “grabnyčininkų“ bruožus. Tai tas pats stiprus, lėtas ir depresyvus grynakraujis doomas, su ryškia Black Sabbath įtaka ir draivu spinduliuojančiais rifais, kurie užkabina, įtraukia ir verste verčia kratyti galvą. Kita vertus, tarp grupių nemažai ir skirtumų, kurių pagrindinis – Krux neturi to Candlemass būdingo epiškumo ir melodingumo. Krux skambesys gerokai tamsesnis, griežtesnis ir net agresyvesnis. Masyvaus ir tamsaus tono gitarų rifai, aukštai iškelta bosinės gitaros linija, originaliai skambantys klavišiniai bei savitas Matso vokalas kuria unikalią, šaltą ir kiek psichodelišką atmosferą, kuri man visai patinka. Taip pat būtinai turiu paminėti puikius Leifo Edlingo tekstus, nuostabiai derančius prie muzikos ir ją tinkamai papildančius. Matosi, kad senasis doomo korifėjus dar nepraradęs lakios vaizduotės, tad klausant šios muzikos galima nusikelti į atšiaurias Sibiro platybes, pabuvoti juodajame kambaryje ar pasivažinėti su Šaltojo karo laikų “Lunochod’u“. Tiesa, net tris dainas antrajame albume sukūrė kiti grupės nariai, tačiau tai bendro reikalo nepagadino ir netgi įnešė į muziką kriaukšlelę įvairovės.

Vienintelis priekaištas šiai grupei būtų iki kraujo banalūs albumų pavadinimai: “Krux“ (self titled), ir “II“. Na o tų albumų viršeliai irgi originalumu nespindi. Pirmojo opuso kaukolė atrodo panašiai kaip ir antrojo. Nežinau, gal čia norėta parodyti, kad “nereikia spręst pagal knygą iš viršelio“ ar “kad auksas ir pelenuose žiba“, bet mano nuomone geriau jau jie būtų pasirinkę originalesnį apipavidalinimą. Bet vis dėlto, toks menkas trūkumas yra niekis, palyginus su puikia Krux atliekama muzika, o vis dėlto būtent muzika, o ne viršelio apipavidalinimas yra svarbiausia albumo dalis (aišku kalbu ne apie Yva :D).

Grupės puslapis
My Space

Black Room:

Popocatepetl (Live):