Rokiškio Balbo

O taip… Tai ko laukiau pusę vasaros ir trečdalį postžieminio metų laiko pagaliau atėjo… ir praėjo. Nešventieji Obituary, Floridos death’eriai ir ekstremalaus metalo pionieriai, lėktuvu atskraidinti į Vilnių, liepos 25 dieną,  Europos Sąjungos ir Rusios pasienyje, kartu su 500 mūsiškių iškeliavo į dangų Forum Palace. Vieni tam, kad sugrotų savo per du dešimtmečius sukurtus ir niekaip nei jėgos anei oldskūlo dvasios neprarandančius šlagerius, antri – idant galėtų tais šlageriais kaip išmanydami mėgautis. Tiek vieni, tiek kiti savo tikslus pasiekė ir įvykdė su kaupu, tad jei nerėgėjote to koncerto, nusiteikite kolosaliam pavydo pliūpsniui.

O pavydėti yra dėl ko. Visų pirma, tąkart klubo “Galaxy“ scenoje siautę amerikiečiai yra įsipaišę į istoriją ne vien kaip viena pirmųjų, bet ir kaip viena geriausių grynojo death metalo grupių. Ir ji tikrai pateisino savo garbingus titulus bei visus lūkesčius. Johnas Tardy gyvai kriokia taip pat galingai kaip ir įrašuose, o kiti muzikantai su gitarom ir būgnais toli gražu ne š…dą mala. Bendrą įspūdį pagerino ir visiškas techninių nesklandumų nebuvimas (renginys vėlavo vos 10 minučių, tad galima sakyti, jog prasidėjo laiku) ir visiškai nepriekaištinga garso kokybė. Gal tik apšvietimas buvo monotoniškas ir beveik be efektų, bet teko girdėti, kad spec. efektų atsisakyta dėl kažkurio nario nervų ligos. Na gal esant mistiškesniam apšvietimui grupė būtų atrodžiusi didingiau, bet Obituary vyrukai išvaizdumu nesiskundžia ir vis tiek atrodė įspūdingai. Paprastus bet galingus rifus plėšiantis barzdočius Trevoras Peresas, kitas barzdočius Donaldas Tardy,  sėdintis anapus mušamųjų komplekto, jo skardžiagerklis brolis, growlo veteranas Johnas, įspūdingo ilgio “volasais“,  demoniškos išvaizdos bosistas Frankas Watkinsas ir solinės gitaros virtuozas Ralphas Santolla, man kažkiek primenantis legendinį Dio. Visa ši kompanija žavėjo savo tikrai nežvaigždišku nuoširdumu, paprastumu, bet tuo pačiu ir aukšto lygio profesionalumu.  Ne veltui jie tapo viena žymiausių sunkiosios muzikos grupių…

Publika, kaip ir pridera, buvo nusiteikus karingai. Visa nedidelė aikštelė prie scenos buvo grūste užgrūsta pogo fanatų ir bepročių, tad ten dėjosi visiška pekla. Kai kurie geležgalviai netgi įsidrąsino užlipti ant scenos ir taip sukelti apsaugai nesibaigiantį galvos skausmą. Tiesa gerbėjai šalia muzikantų išbūdavo neilgai, operatyviai dirbantys apsauginiai per porą sekundžių nutempdavo juos nuo scenos, nebent gerbėjai patys sugebėdavo laiku nuo jos nušokti. O tie, kam ne prie širdies visokios ekstremalionės galėjo koncertą stebėti įsitaisę bet kuriame iš patogių salės krėslų.

Obituary sugrotas repertuaras buvo puikus ir apėmė bemaž visus jų kūrybos laikotarpus (tik nesu tikras ar buvo bent viena daina iš “World Demise“). Skambėjo tiek naujos dainos iš paskutiniųjų jų darbų, tiek seni šmotai iš klasika tapusių “Slowly We Rot“, “Cause Of Death“, bei “The End Complete“, ar labiausiai vykę gabalai iš prasčiausio jų albumo “Back From The Dead“. Taip pat Obituary atidavė duoklę ir savo pačių dievukams Celtic Frost. Jų koveris “Dethroned Emperor“  labai vyskusiai “rovė stogą“. Gal tik gaila, kad nesugrojo dainos “Infected“, pirmojo mano išgirsto Obituary kūrinio, ir turbūt todėl tapusio vienu didžiausių mano favoritų. Na bet tai jau menkas trūkumas.

Šis visais atžvilgiais kone tobulas Obituary koncertas baigėsi apie 22 valandą, visai kaip ir buvo pranešta. Na o tada beliko tik pavargusiam, visiškai įmirkusiam prakaite ir siaubingai suveltais plaukais grįžti namo. Daugiau ir neturiu ko pridurti – buvo jėga! Florida’s oldschool  death metal rocks \m/

Dvivaldystė. Būna tokių žmonių, kurie tiesiog tobulai tinka vienas kitam. Kartu jie gali nuveikti tokių nepaprastų dalykų, kokių dirbdami atskirai nė velnio nesugebėtų. Ir čia omeny turiu ne “vaikų darymą“, o muzikinę kūrybą (tiesa ji irgi tam tikra prasme yra “vaikų darymas“, tik tie vaikai yra garso bangų pavidalo). Dvivaldyste galima pavadinti tokią muzikos grupės sandarą, kuomet visą kūrybinę funkciją atlieka du nariai, t.y. grupė turi 2 maždaug lygiaverčius lyderius, o kiti muzikantai, panašiai kaip vienvaldystėje, tik vykdo vadų užmanymus. Lyderiai gali būti griežtai pasiskirstę pareigomis ir įtakos sferomis, pvz., vienas kuria muziką, kitas – dainų tekstus, nors gali tokio aiškaus pasiskirstymo ir nebūti. Tokio tipo grupė – tai dvigalvis slibinas, tad svarbiausia, kad abu kūrėjai sugebėtų išlaikyti tarpusavio harmoniją, nes nuo jos priklauso muzikos vientisumas ir kokybė.

Dualistinio tipo grupių itin gausu black metale: Satyricon, Immortal, Darkthrone, Thorns, Summoning, Limbonic Art yra tik maža dalis iš nesuskaičiuojamos daugybės dvivaldžių black’o grupių. Taip pat nemažai duetų yra gotikoje (Dead Can Dance, vėlesnieji Lacrimosa, Faith and the Muse ir t.t.) ir savaime aišku electroninėje ir pop muzikoje (Pet Shop Boys, Chemical Brothers, Exem etc). Žinoma, tokio tipo grupių yra ir kituose metalo, roko ir kitos populiariosios muzikos stiliuose, tačiau bent jau dabar nesugalvoju nė vieno tinkamo pavyzdžio, bet gal išsiversiu ir be jų.

Privalumai. Sakoma, kad dvi galvos geriau už vieną. Taigi, dualistinės santvarkos formacijos teoriškai turi dvigubai didesnį kūrybinį potencialą už vienos lyderio grupes (nors realybėje ši teorija nebūtinai pasitvirtina). Be to, galimybė pasidalinti pareigomis leidžia kiekvienam lyderiui susikoncentruoti prie to ką sugeba geriau, o ir kuriama muzika teoriškai turėtų būti įvairesnė, spalvingesnė nei one man’s band’ų.

Trūkumai. Paprastai dažna narių kaita apsunkina grojimo gyvai galimybes. Be to, dvi “slibino galvos“ gali pradėti nebesutarti tarpusavyje, o tai yra peilis visai grupės kūrybai ir net gali privesti prie formacijos subyrėjimo.

Demokratija. Pati populiariausia ir dažniausiai pasitaikanti grupės santvarka. Faktiškai visos pradedančios garažinės paauglių grupės turi būtent demokratinį valdymo modelį (išskyrus mizantropinio black’o one man’s band’us, bet čia jau retesnis atvejis). Žodis “demokratija“ anaiptol nereiškia, kad grupėje visi nariai yra visiškai lygiaverčiai ir nėra jokio lyderio. Lyderis, daugiau ar mažiau ryškus, būna beveik visada, tik čia jis neturi tiek galių kiek anksčiau aptartose santvarkose ir negali užsiimti nežabota saviveikla. Kiekvienas narys turi teisę prisidėti prie grupės kūrybinės veiklos kiek nori ir sugeba, o likę nariai gali laisvai kritikuoti keisti, pildyti jo idėjas. Žodžiu, panašiai kaip Seime, viskas priimama bendru nutarimu, o gauta muzika, yra bendras visos grupės kūrybos vaisius. Tiesa, dažniausiai narių indėlis į muziką būna nevienodas, daugelyje grupių paprastai kūryba užsiima du – trys nariai, o kiti nors ir turi teisę prisidėti prie kūrybos, bet ja retai tepasinaudoja.

Šio modelių grupių yra daug ir jos tokios įvairios, tad sunku daryti kažkokias apibendrinančias išvadas. Štai kad ir sudėties stabilumas. Vienos grupės (Slayer, Blind Guardian, Type O Negative) metų metus išlaiko nepakitusią sudėtį, kitos (Helloween, Anathema, Heathen) neapsieina be dažnos narių kaitos. Apie kūrybą irgi sunkoka būtų kalbėti. Vienos formacijos kepa daugmaž vienodus albumus ir lieka ištikimi savam stiliui (Cannibal Corpse, Manowar), kitos – mėgsta be perstojo eksperimentuoti (Paradise Lost, Opeth). Vis dėlto, demokratinio pobūdžio grupių darbai rečiau būna tokie vientisi, kaip vieno arba dviejų lyderių grupėse. Konceptualių albumų tokios grupės irgi išleidžia mažiau, o ir tie neretai atrodo lyg dirbtinai suklijuoti. Na, bet nepamirškite, visur ir visada yra išimčių.

Privalumai. Daugelį privalumų (ir trūkumų) sufleruoja jau pats žodis “demokratija“. Daug galvų, daug protų reiškia teoriškai itin didelį kūrybinį potencialą. Kiekvienas narys turi teisę pasireikšti kūryboje, o tai gerokai sumažina nusigrybavimo tikimybę, nes jei vienas narys sukvailioja, kiti gali atvesti jį į protą. Be to, grupei paprastai nereikia rūpintis kviestiniais muzikantais, ji mažiau turi problemų gyvų pasirodymų metu, nes dažniausiai visi muzikantai būna “savi“, tad iš scenos galima pajusti vienybės jausmą, nes visa grupė dirba kaip vienas kūnas.

Trūkumai. Narių kaita paprastai daro didelę įtaką grupei ir neretai itin skaudžiai atsiliepia jos kūrybai. Nepaisant to, kad kiekvienas narys gali formuoti grupės stilių, bus įgyvendintos tik tos idėjos, kurios bus priimtinos kitiems nariams. O tai gali būti nepriimtina ambicingiems ir iniciatyviems nariams. Grupėje, galima sakyti, galioja veto teisė, kuri kai kada užkerta kelią tikrai originalioms idėjoms ir įspraudžia kūrybą į tam tikrus stilistinius rėmus, kas neretai būna peilis muzikai.

Taivanis, ko gero, daugeliui asocijuojasi su mikroschemomis, kompiuterine technika, maitinimo elementais ir kitais pusmetalio silicio gaminiais. Tačiau ne vien pusmetaliai veisiasi toje Tolimųjų Rytų saloje. Yra ten ir tikrų tikriausio juodojo metalo. Tuo buvo galima įsitikinti dar niūrų 2007 lapkričio vakarą per didžiųjų bažnytpliekybos metrų Marduk koncertą. Tą kartą švedus apšildė minėtosios salos simfoblekeriai Chthonic. Kaip jau rašiau reportaže apie Marduk, ši grupė grodama gyvai paliko visai nemenką įspūdį, o ir albumuose jie skamba labai smagiai, tad nusprendžiau šią egzotišką taivaniečių formaciją aptarti plačiau.

Stilistiniu požiūriu Chthonic kūryba artima tam, ką grojo Dimu Borgir ir Cradle Of Filth klasikiniu savo laikotarpiu, bet nesupraskite manęs neteisingai. Tai nėra eilinis minėtųjų grupių klonas. Nors taivaniečiai ir naudoja daugelį skandinaviškajam blackui būdingų elementų (blastbytai, klykiantis vokalas, blackeriški gitarų rifai ir t.t.), pati muzikos atmosfera ir dainų tematika visiškai kitokia nei vikingų žemės tamsulių. Čia gausu rytietiškų motyvų ir melodijų, kurios atliekamos ne vien savito skambesio klavišiniais, bet ir vaitojančiu dvistygiu rytietišku smuiku er-hu, suteikiančio muzikai ypatingą emocinį atspalvį. Džiugu, jog ir grupės gitaristas nesikuklina, ir vos ne kiekvienoje dainoje užplėšia po solidų “soliaką“ (ko kai kuriose blacko grupėse nė su prožektoriumi nerasi). Gal frontmeno Freddy Lim vokalas ir yra kiek artimas Dani Filth’o dainavimui, bet visgi skamba gerokai kitaip – be jokių Filth’ui būdingų gotiškų gašlumo gaidelių (ir vištelių :D) ir gerokai agresyviau. Jam talkina bosistė Doris, savo rytietiškais vokalizais suteikianti muzikai dar daugiau egzotikos. Dar vienas išskirtinumas – visos Chthonic dainos atliekamos klasikine (senąja) kinų ir taivaniečių minnan kalbomis, o kiekviena kalba, reikia pripažinti, kuria skirtingą muzikos atmosferą. Tad nori to ar nenori, taivanietiškas blackas skamba kitaip, nei anglakalbis.

Visi šie egzotiški Chthonic muzikos elementai, aukštas profesionalumo lygis ir įspūdingas sceninis įvaizdis nulėmė tai, jog minėtoji grupė sugebėjo prasimušti į pasaulinį metalo mainstream’ą ir dabar sėkmingai skinasi kelią pripažinimo link. Štai pernai grupė sugebėjo sugrot ir Ozzfest’e, ir Wacken’e – didžiausiuose sunkiosios muzikos festivaliuose po atviru dangumi, o paskutinis jų albumas – Seediq Bale išleistas visame pasaulyje. Galima dar pridurti, jog šis opusas įrašytas Danijoje, o susižeidus grupės būgninkui, mušamųjų partijas įrašė Reno Killerich, grojęs su pačiais Dimu Borgir. Tai rodo, kad Chthonic nestokoja populiarumo, bent jau lyginant su daugeliu kitų Azijos grupių. Tiesa, tai nulėmė ir Taivanio vyriausybės finansinė parama. Kaip žinia, Kinija nepripažįsta Taivanio nepriklausomybės ir daro šiai valstybei stiprų politinį spaudimą, kurio pasekmės – Taivanis nepriimtas į Jungtines Tautas ir Pasaulio sveikatos organizaciją. Tad Chthonic nusprendė, jog gali reprezentuoti savo šalį ir pareikšti pasauliui apie Kinijos priespaudą per muziką. Buvo išleistas singlas UNlimited Taiwan, vienintelė jų daina anglų kalba, o grupė patraukė į grandiozinį turą po visą pasaulį, skelbdami: “ Mes ne kinai! Mes taivaniečiai! Neignoruokite mūsų!“ Reikia tikėtis, kad jų balsas bus išgirstas.

Tačiau, nors grupė yra politiškai aktyvi ir nestokoja patriotizmo, jų muzika (neskaitant dainos UNlimited Taiwan) visai ne politizuota. Chthonic dainos paremtos taivaniečių folkloru, mitologija bei istoriniais įvykiais. Jose vaizduojama didvyriška, bet bergždžia vietos partizanų kova su žiauriais japonų  okupantais, vietos aborigenų pasipriešinimas kinų kolonistams (todėl jų muzika uždrausta komunistinėje Kinijoje), o taip pat ir grumtynės tarp senųjų ir naujų dievų. Kaip sako patys muzikantai, jie stengiasi senuosius mitus pritaikyti šiandieniniam gyvenimui ir taip supažindinti su savo kultūra vakariečius. Ir manau jie teisūs. Vargu ar kada specialiai klausyčiau kinų-taivaniečių liaudies muzikos (nors ką gali žinoti), bet paklausyti taivanietiško metalo visai smagu. O  jo klausydamas, gali ir pakratyti galvą, ir susipažinti su egzotiškos šalies kultūra visai nebanaliu būdu.

Quasi Putrefaction:

Satan’s Horn:

Progeny Of Rmdax Tasing:

Onset of Tradegy:

Indigenous Laceration:

Bloody Gaya Fulfilled (Live):

UNlimited Taiwan: