Dvivaldystė. Būna tokių žmonių, kurie tiesiog tobulai tinka vienas kitam. Kartu jie gali nuveikti tokių nepaprastų dalykų, kokių dirbdami atskirai nė velnio nesugebėtų. Ir čia omeny turiu ne “vaikų darymą“, o muzikinę kūrybą (tiesa ji irgi tam tikra prasme yra “vaikų darymas“, tik tie vaikai yra garso bangų pavidalo). Dvivaldyste galima pavadinti tokią muzikos grupės sandarą, kuomet visą kūrybinę funkciją atlieka du nariai, t.y. grupė turi 2 maždaug lygiaverčius lyderius, o kiti muzikantai, panašiai kaip vienvaldystėje, tik vykdo vadų užmanymus. Lyderiai gali būti griežtai pasiskirstę pareigomis ir įtakos sferomis, pvz., vienas kuria muziką, kitas – dainų tekstus, nors gali tokio aiškaus pasiskirstymo ir nebūti. Tokio tipo grupė – tai dvigalvis slibinas, tad svarbiausia, kad abu kūrėjai sugebėtų išlaikyti tarpusavio harmoniją, nes nuo jos priklauso muzikos vientisumas ir kokybė.

Dualistinio tipo grupių itin gausu black metale: Satyricon, Immortal, Darkthrone, Thorns, Summoning, Limbonic Art yra tik maža dalis iš nesuskaičiuojamos daugybės dvivaldžių black’o grupių. Taip pat nemažai duetų yra gotikoje (Dead Can Dance, vėlesnieji Lacrimosa, Faith and the Muse ir t.t.) ir savaime aišku electroninėje ir pop muzikoje (Pet Shop Boys, Chemical Brothers, Exem etc). Žinoma, tokio tipo grupių yra ir kituose metalo, roko ir kitos populiariosios muzikos stiliuose, tačiau bent jau dabar nesugalvoju nė vieno tinkamo pavyzdžio, bet gal išsiversiu ir be jų.

Privalumai. Sakoma, kad dvi galvos geriau už vieną. Taigi, dualistinės santvarkos formacijos teoriškai turi dvigubai didesnį kūrybinį potencialą už vienos lyderio grupes (nors realybėje ši teorija nebūtinai pasitvirtina). Be to, galimybė pasidalinti pareigomis leidžia kiekvienam lyderiui susikoncentruoti prie to ką sugeba geriau, o ir kuriama muzika teoriškai turėtų būti įvairesnė, spalvingesnė nei one man’s band’ų.

Trūkumai. Paprastai dažna narių kaita apsunkina grojimo gyvai galimybes. Be to, dvi “slibino galvos“ gali pradėti nebesutarti tarpusavyje, o tai yra peilis visai grupės kūrybai ir net gali privesti prie formacijos subyrėjimo.

Demokratija. Pati populiariausia ir dažniausiai pasitaikanti grupės santvarka. Faktiškai visos pradedančios garažinės paauglių grupės turi būtent demokratinį valdymo modelį (išskyrus mizantropinio black’o one man’s band’us, bet čia jau retesnis atvejis). Žodis “demokratija“ anaiptol nereiškia, kad grupėje visi nariai yra visiškai lygiaverčiai ir nėra jokio lyderio. Lyderis, daugiau ar mažiau ryškus, būna beveik visada, tik čia jis neturi tiek galių kiek anksčiau aptartose santvarkose ir negali užsiimti nežabota saviveikla. Kiekvienas narys turi teisę prisidėti prie grupės kūrybinės veiklos kiek nori ir sugeba, o likę nariai gali laisvai kritikuoti keisti, pildyti jo idėjas. Žodžiu, panašiai kaip Seime, viskas priimama bendru nutarimu, o gauta muzika, yra bendras visos grupės kūrybos vaisius. Tiesa, dažniausiai narių indėlis į muziką būna nevienodas, daugelyje grupių paprastai kūryba užsiima du – trys nariai, o kiti nors ir turi teisę prisidėti prie kūrybos, bet ja retai tepasinaudoja.

Šio modelių grupių yra daug ir jos tokios įvairios, tad sunku daryti kažkokias apibendrinančias išvadas. Štai kad ir sudėties stabilumas. Vienos grupės (Slayer, Blind Guardian, Type O Negative) metų metus išlaiko nepakitusią sudėtį, kitos (Helloween, Anathema, Heathen) neapsieina be dažnos narių kaitos. Apie kūrybą irgi sunkoka būtų kalbėti. Vienos formacijos kepa daugmaž vienodus albumus ir lieka ištikimi savam stiliui (Cannibal Corpse, Manowar), kitos – mėgsta be perstojo eksperimentuoti (Paradise Lost, Opeth). Vis dėlto, demokratinio pobūdžio grupių darbai rečiau būna tokie vientisi, kaip vieno arba dviejų lyderių grupėse. Konceptualių albumų tokios grupės irgi išleidžia mažiau, o ir tie neretai atrodo lyg dirbtinai suklijuoti. Na, bet nepamirškite, visur ir visada yra išimčių.

Privalumai. Daugelį privalumų (ir trūkumų) sufleruoja jau pats žodis “demokratija“. Daug galvų, daug protų reiškia teoriškai itin didelį kūrybinį potencialą. Kiekvienas narys turi teisę pasireikšti kūryboje, o tai gerokai sumažina nusigrybavimo tikimybę, nes jei vienas narys sukvailioja, kiti gali atvesti jį į protą. Be to, grupei paprastai nereikia rūpintis kviestiniais muzikantais, ji mažiau turi problemų gyvų pasirodymų metu, nes dažniausiai visi muzikantai būna “savi“, tad iš scenos galima pajusti vienybės jausmą, nes visa grupė dirba kaip vienas kūnas.

Trūkumai. Narių kaita paprastai daro didelę įtaką grupei ir neretai itin skaudžiai atsiliepia jos kūrybai. Nepaisant to, kad kiekvienas narys gali formuoti grupės stilių, bus įgyvendintos tik tos idėjos, kurios bus priimtinos kitiems nariams. O tai gali būti nepriimtina ambicingiems ir iniciatyviems nariams. Grupėje, galima sakyti, galioja veto teisė, kuri kai kada užkerta kelią tikrai originalioms idėjoms ir įspraudžia kūrybą į tam tikrus stilistinius rėmus, kas neretai būna peilis muzikai.