I dalis
II dalis
Satelitinis (marionetinis) valdymas. Taip pavadinčiau grupes, kurių kūrybai itin didelę įtaką daro prodiuseriai ir/arba įrašų kompanijų atstovai bei kiti pašaliniai, su komercija susiję asmenys. Žinoma, nereikia persistengti ir “marionečių“ etiketę klijuoti visoms grupėms, kurių įrašus yra palietusi muzikos prodiuserio ranka. Be šio žmogaus pagalbos išsiverčia pagrinde vien tik gilaus undergroundo kapelos, negalinčios sau leisti didelio biudžeto leidinių arba formacijos, savo sudėtyje turinčios apie įrašų kūrimą nusimanantį žmogų (pvz. Hypocrisy). Satelitinėmis vadinu tas grupes, kur prodiuseris aktyviai kišasi į muzikos kūrybos procesą, daro jai spaudimą groti taip o ne kitaip, o kai kada net sukuria visą muziką, o grupė tik aklai vykdo jo nurodymus. Paprastai tariant, marionetinis valdymas yra ta pati jau anksčiau aptarta vienvaldystė, tik grupės “diktatorius“ nėra grupės sudėtyje – jis, kaip koks Metallicos apdainuotas “Master Of Puppets“, muzikantus už virvučių tampo sėdėdamas užkulisiuose. Tačiau tik retais atvejais muzikantai atskleidžia savo “kūrybinę priklausomybę“. Kaip Sovietų Sąjunga skelbdavosi esanti pati demokratiškiausia ir humaniškiausia pasaulio valstybė, taip ir “marionetės“ paprastai apsimeta demokratinio modelio grupėmis. Išimtis tik vadinamieji boyband’ai ir girlband’ai. Juk visi žino, kad visą 69 Danguje muziką kuria Bžeskas, o Mango ir Amberlife – Bendžiai. Su užsienio (ypač roko) grupėmis reikalas sudėtingesnis. Negi kokie maištaujančių paauglių stabukai, skatinantys “dėti skersą“ ant Sistemos pripažintų, kad tėra tik milžiniškos įrašų kompanijos (pvz Warner Music Group , EMI, Sony BMG) “marionetės“? Būtų didelė gėda. Todėl dauguma tokių grupių nuslepia leiblo spaudimą ir pvz. pasukimą prie lengvesnės ir komerciškesnės muzikos aiškina “noru išbandyti ką nors naują“. Šiais laikais beveik visos topuose, čartuose, komercinėse radijo stotyse ir muzikiniuose kanaluose (MTV ir pan.) karaliaujančios grupės yra būtent marionetinio hierarchinio modelio. Žinoma ir čia kartais pasitaiko išimčių, bet dabar ne 70-ieji, tad pasiekti platininio albumo statusą su nekomercine muzika yra sunkiau nei savo sodelyje pasistatyti identišką natūralaus didžio Gizos piramidės kopiją.
Privalumai. Šlovė, populiarumas, pinigai, tūkstantinės fanų armijos ir galimybė pragyventi vien tik iš muzikos (nesvarbu, kad tau neaptinka tai ką groji). Ir kad visa tai pasiekti, nebūtina virtuoziškai valdyti gitarą, šiais laikais užtenka mokėti kelis paprasčiausius akordus ir sugebėti bent elementariai pataikyti į toną ir į taktą. Reiktų pridurti, kad tokio pobūdžio formacijas retai kamuoja narių kaita. Per savo karjerą paprastai pasikeičia tik koks vienas narys, nors nemažai grupių išvis išvengia narių kaitos. Priežastis aiški – nemažos pajamos ir populiarumas.
Trūkumai. Prodiuseriams paprastai rūpi anaiptol ne kūrinio meninė vertė ir originalumas. Jų tikslas – padaryti dainą patrauklia kuo didesnėms žmonių masėms. Kaip žinia, didžiausi šių dienų hitai paprastai nepasižymi ypatingu novatoriškumu – komerciškai sėkmingos dainos formulė jau seniai atrasta. Taigi, marionetinių grupių kūryba paprastai būna šabloniška, ir turi daugelį standartinių pop/rock kanonų bei klišių, tad bent jau man yra nuobodi (neskaitant išimčių). Neretai tokia muzika neįdomi net patiems ją atliekantiems muzikantams. O kai muzika atliekama dėl pinigų, o ne dėl malonumo, kažko gero tikėtis neverta.
Anarchija. Šiuo atveju turiu omeny ne “palaidą balą“, o utopinę santvarką, kurioje visi žmonės tokie sąmoningi, kad net nereikalinga valdžia. Yra tokių grupių ir projektų, kuriuose kiekvienas muzikantas į kūrybą įneša tokį ryškų ir svarų indėlį, kad kalbėti apie kažkokius lyderius nelabai ir išeina. Lyderio tokioje grupėje nėra arba, tiksliau tariant, visi nariai yra lyderiai. Kažkas panašaus į dvivaldystę, tik tarpusavyje bendradarbiauja daugiau žmonių. Tačiau kuo daugiau žmonių, tuo sunkiau išlaikyti jų tarpusavio harmoniją. Dėl šios priežasties anarchinio modelio grupių pasitaiko itin retai, o ir jų gyvavimo trukmė paprastai neilga. Stilistiniu požiūriu “anarchistų“ geografija irgi nėra marga – tokių grupių pasitaiko beveik vien tik progresyviajame roke/metale, eksperimentinėje ir rimtojoje muzikoje bei moderniojo (avangardinio) džiazo, bliuzo ir pan. projektuose. Iš pirmo žvilgsnio “anarchiją“ galima nesunkiai supainioti su “demokratija“, o ir riba tarp jų trapesnė nei tarp kitų modelių. Esminis skirtumas yra tai, kad demokratinio modelio grupių kūryba dažnai atrodo lyg vientisas kūnas, o štai “anarchistų“ kūryboje aiškiai justi kiekvieno nario indėlis ir asmenybė. Taigi “anarchijoje“ kiekvienas muzikantas turi daugiau šansų įgyvendinti savo užmanymus nei kitų struktūrų formacijose (išskyrus vienvaldystę). O visi muzikantai tokiose grupėse būna ne vien ryškios asmenybės ir savojo instrumento virtuozai (priešingu atveju grupė bus tik paprasta “demokratija“) bet ir neretai pasižymi itin skirtingais muzikiniais skoniais. Įsivaizduokite avangardinio džiazo pianistą, patyrusį death/grindo būgninką, renesanso madrigalų vokalistą, tipišką glamerį prie gitaros ir lietuvių liaudies instrumentų virtuozą vienoje grupėje. Turėtų gautis įdomus vaizdelis (bei garselis). Ir gaunasi, jei visi tie skirtingų stilių ir pažiūrų žmonės randa bendrą kalbą ir būdą kaip sujungti keisčiausias jų visų idėjas į vieningą visumą. Pavyzdžiai: Yes, Emerson Lake and Palmer, Asia, Liquid Tension Experiment, Cream, Rush, Pink Floyd (albumai nuo “A Saucerful of Secrets“ iki “Wish You Were Here“) ir t.t.
Dažnai galima išgirsti terminą “supergrupė“. Juo apibūdinamos formacijos, sudarytos iš kitose grupėse spėjusių išgarsėti muzikantų. Nemažai supergrupių turi anarchistinę struktūrą, bet vis dėlto šie du terminai nebūtinai sutampa, mat vienas atspindi grupės narių hierarchinę santvarką, o kitas – tik statusą. Žodžiu, ne visos supergrupės yra “anarchistinės“, o “anarchistinėmis“ gali būti ne vien supergrupės.
Privalumai. Tokioms grupėms nėra jokių tabu ar stilistinių rėmų, tad jų muzika dažnai būna itin originali ir netradiciška. Posakį “dvi galvos geriau už vieną“ galima būtų dar patobulinti: “2+n galvų, kai n natūralusis skaičius, geriau už 2“
Trūkumai. Itin nestabili sudėtis. Be to kūryba labai priklauso nuo kiekvieno grupės nario, tad jei talentingą muzikantą pakeičia prastesnis, krinta visas grupės lygis. Aiškaus lyderio nebuvimas sukelia ir daugybę teisinių problemų, nes dažnai tampa neaišku, kam turi priklausyti teisė į grupės pavadinimą arba muzikos autorystę. Puikus to pavyzdys, teismo procesas tarp Pink Floyd palikusio Rogerio Waterso ir likusių grupės narių.
“Emo negeria. Jie tik pjaustosi venas ir trokšta mirties“ , “Gotai ne satanistai. Tai tik švelnesnė jų atmaina“ , “Jei žmogus tapatina save su subkultūra, vadinasi jis turi rimtų psicholiginių problemų“
Tokių ir panašių nesąmonių spaudoje, tiek popierinėje, tiek internetinėje, teko skaityti ne kartą. Žiniasklaidoje gausu straipsnių apie įvairias jaunimo subkultūras. Ir dejų deja, vargiai juose atrastume ką nors protingo ir teisingo. Paprastai žurnalistai menkai tesistengia pasidomėti apie tai, ką rašo ir nesukdami sau galvos žerteli skaitytojams šūsnį iš piršto laužtų stereotipų, nė nesigilindami, logiški jie ar ne. Taip atsivertęs laikraštį koks paprastas taikaus būdo metalistas gali sužinoti, jog yra agresyvus ir piktas, puikiu humoro jausmu pasižyminčiam gotui paaiškėja, kad jam draudžiama šypsotis, skinas suvokia – kad savo buvimu kelia grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, o pankas – kad svarbiausias jo ir draugų užsiėmimas yra spardyti megztą kamuoliuką, vadinamą socksu. O kur dar paskalos apie satanizmą, gyvūnų aukojimą, kapinių niokojimą ir polinkį į savižudybę. O jos kinta priklausomai nuo mados. Anksčiau visus tuo dalykus kabindavo metalistams, vėliau bobučių šiurpintojų vaidmuo atiteko gotams, o dabar tenka girdėti gandų, jog šėtono garbinimu užsiiminėja emo. Tad logiškai peršasi išvada, jog satanistais vadinama ta subkultūra, kuri tuo metu būna labiausiai “ant bangos“. Tad galite būti ramūs – tektonikų era dar neatėjo…
Iškraipyti faktai, paviršutiniškas požiūris į subkultūras ir neteisingas jų idėjų interpretavimas – tiesiog privalomi kiekvienos neformaliuosius judėjimus aptariančios rašliavos atributai. Bet nejaugi tai vien tik žurnalistų neprofesionalumo išdava? Nori nenori čia peršasi ir sąmokslo teorijos. O jos daugeliu atveju atrodo netgi labai logiškos. Pavyzdžiui, prieš porą metų Kaune dvi juodai apsirengusios šešiolikmetės paauglės išvartė antkapius. Delfis apie tai susuko reportažą. Na gerai, visuomenė turi būti informuota apie nusikaltimus, o kapinių niokojimas vienas amoraliausių iš jų. Bet kuriems galams reikia kone kas antram sakinyje kartoti, jog tai padarė gotų subkultūros atstovės, bandyti dirbtinai sieti gotiką su satanizmu, visą kaltę suverčiant ne paikam paauglių vandalistinių poreikių tenkinimui, o subkultūros ideologijai? Man tokie žodžių junginiai kaip “gotas – satanistas“ ar “gotas – chuliganas“ skamba ne mažiau kvailai nei “Pamela Anderson yra vyras“ ar “Lietuva – veikiančių ugnikalnių kraštas“, tačiau žiniasklaida ir visa pop kultūra atrodo bando įteigti, kad tai visai ne kvaila, o subkultūros – tai kažkas pavojingo, blogo ir netoleruotino. Po tokių straipsnių nieko keisto, kad į bet kurį tamsiai ir keistai apsirengusį žmogų žiūrima su panieka (“žiūrėk – čia gi tie iškrypėliai, kur kapines niokoja“). O absurdiškiausia, jog ta pati žiniasklaida, siejanti neapykantą neformalams, kalba apie tolerancijos stoką kitos tautybės ar orientacijos žmonėms. Net ir arkliui aišku, kad žmogus, diskriminuojantis kitus savo tautybės asmenis dėl aprangos ar pažiūrų, lygiai taip pat diskriminuos ir kitų rasių ar tautybių žmones – jie juk dar skirtingesni.
Tačiau neigiamas subkultūrų įvaizdis kuriamas ne vien gąsdinant ir kabinant iškrypėlių etiketes. Tam naudojama ir kita technika – idealų menkinimas, bandant įrodyti, kad visa tai yra kvaila, beprasmiška, mažvaikiška ir visaip kitaip niekinga. Ši technika sovietmečiu buvo itin plačiai naudota tiek prieš partizanus, disidentus ar Vakarus, tiek ir prieš metalistus. Atrodytų, mirus komunizmui sovietinė propagandos sistema turėjo irgi subyrėti, bet, atrodo, kai kurie jos metodai, nors ir ne taip atvirai, tačiau praktikuojami ir šiandien. Tokie straipsniai kaip šis arba anas yra puikus menkinimo technikos pavyzdys. Straipnsių autorės, apsimesdamos didžiulėmis intelektualėmis ir neformalų žinovėmis, drąsiai konstatuoja, jog“Lietuvoje visi jie gyvuoja kaip drabužių pakabos ar manekenai, tačiau ne kaip subkultūros, nes niekas negali egzistuoti be kultūros, pagrindinių idėjų generavimo, suvokimo ir įgyvendinimo“ . Dar daugiau, “Subkultūra geriausiu atveju yra tik paskui lyderį sekiojanti, jo judesius kartojanti gauja, suvienodėjusios sąmonės ir išvaizdos individai, vienos asmenybės generuojamas idėjas priimantys kaip savas. Taip dar buvo prieš penkiolika metų, o dabar net lyderių nebėra, nes niekas nebegirdi muzikos, nes niekas net į netolimą praeitį nebeatsigręžia.“ Kitaip tariant, VISI neformalai yra kvailiai, mados aukos, nieko nesuvokiančios ką daro ir kodėl. Na ir kuo gi tokios mintys skiriasi nuo sovietinės oficialiosios žiniasklaidos požiūrio į partizanus ar kitokius “liaudies priešus“?
Na žinoma, straipsniuose yra tiesos. Nemažai “neformalų“ iš tiesų panašūs į “serijinės gamybos lėlytes“, kaip ir nemažai (bet tikrai ne visi) čečėnų yra teroristai. Ir tokios mintys patiems subkultūrų atstovams seniai ne naujiena. Kiekviena bendruomenė turi tiek “tikrų“ narių, nuoširdžiai tikinčių savo idėjomis ir jas propaguojančių, tiek ir apsišaukėlių, kurie koncepciją suvokia labai paviršutiniškai, o neretai ir neteisingai. Tokius žmones patys neformalai vadina pozeriais. Tai rimta kiekvieno judėjimo problema su kuria stengiamasi kovoti. Dar pačioje karjeros pradžioje Metallica rėkė “Fuckin’ posers must die!!!“. Kova su pozerizmu iš dalies ir tapo thrash metalo atsiradimo ir viso metalo ekstremalėjimo ir sudėtingėjimo priežastimi. Atrodo, tai nepadėjo apsivalyti nuo apsišaukėlių, bet bent jau paskatino stiliaus vystymąsi ir tolimą nuo pop standartų.
Kaip ten bebūtų, pozeriai negali būti laikomi subkultūrų atstovais (jei prisikabinsi kortelę su užrašu “Seimo narys“, juo nuo to tikrai netapsi). Geriausiu atveju tai pseudosubkultūros, liaudiškai vadinamos pistmetaliais, pistgočiais, pistpankiais, banglais ir t.t. Gigantiškiems pramogų verslo leiblams subkultūros yra nepriimtinos, nes iš jų narių neįmanoma “melžti pinigo“. Tad tuos, kuriems Britney Spears popsas nepatinka, bandoma privilioti pigiomis undergroundo imitacijomis. Pramogų industrija pataikauja visiems skoniams, tad kiekviename stiliuje stengiasi pastatyti sau lojalius asmenis: pop princesė Britnė, pankų princėsė Avril Lavigne, gotų karalaitė Amy Lee iš Evanescence, metalo dievai (naujoji) Metallica, industrialo antikristas Marilyn Manson… Visi šie atlikėjai su tikrąja subkultūrų muzika neturi nieko bendro, bet neformalizmo naujokai to nežino ir dažnai įkliūna į komercinių leiblų voratinklį. Vieni išsikapsto ir vėliau tampa tikrais metalistais, pankais ir t.t., o kiti taip ir lieka pražuvusios sielos, bandžiusios pakliūti į undergroundą…
Gali būt, kad tokių pseudoneformalių zombių yra net dešimteriopai daugiau už tikruosius subkultūros narius, bet spręsti iš jų apie visą judėjimą yra mažų mažiausia nekompetetinga kaip jau minėjau, kvepia diskriminacija ir išankstiniu nusistatymu. Bet kokios žmonių grupės diskriminacija yra nusikaltimas ir nematau jokio skirtumo tarp, pvz. juodaodžių ir pankų diskriminacijos. Juk visiems įstatymas taikomas vienodai. Deja ne visi tai supranta. Juk jei straispnis apie žydus būtų pavadintas “Smells like a shit“, visuomenėje garantuotai kiltų grandiozinis skandalas, kuris baigtųsi galbūt net viešu atsiprašymu ar net kalėjimu. Tuo tarpu ant neformalų pamazgas pilti galima, netiesiogiai juos visus vadinti “šūdu“ galima, remtis melu ir iš piršto laužtais faktais galima, nes niekas už tai nenubaus, mat subkultūrų atstovai jau seniai “dėję“ ant visko kas apie juos rašoma (kitaip jiems nervai būtų neatlaikę) ir visokias rašliavas nuleidžia juokais, pasišaipydami iš kvailų jų autorių ir, dar kvailesnių skaitytojų, pagavusių pigios ir su visais logikos dėsniais prasilenkiančios propagandos jauką. Juk ar verta pasakas priimti kaip realybę?
Visgi nėra taip blogai. Subkultūras tyrinėjantys mokslininkai sociologai yra parašę nemažai visai teisingų straipsnių apie tikrųjų neformalų judėjimus, o ir žiniasklaidoje itin retais atvejais pasitaiko “teisingų“ rašinių, tiesa beveik visi jie būna interviu formos. Jei žurnalistas suranda tikrą atitinkamos subkultūros atstovą ir pateikia pokalbį su juo be jokių savo paties interpretacijų, gali gautis visai informatyvus rašinys.. Žodžiu, nepasitikėkite abejotinos reputacijos chaltūromis, geriau pasikliaukite savu protu ir profesionalais.
Rokiškio Balbo 