I dalis

II dalis

Satelitinis (marionetinis) valdymas. Taip pavadinčiau grupes, kurių kūrybai itin didelę įtaką daro prodiuseriai ir/arba įrašų kompanijų atstovai bei kiti pašaliniai, su komercija susiję asmenys. Žinoma, nereikia persistengti ir “marionečių“ etiketę klijuoti visoms grupėms, kurių įrašus yra palietusi muzikos prodiuserio ranka. Be šio žmogaus pagalbos išsiverčia pagrinde vien tik gilaus undergroundo kapelos, negalinčios sau leisti didelio biudžeto leidinių arba formacijos, savo sudėtyje turinčios apie įrašų kūrimą nusimanantį žmogų (pvz. Hypocrisy). Satelitinėmis vadinu tas grupes, kur prodiuseris aktyviai kišasi į muzikos kūrybos procesą, daro jai spaudimą groti taip o ne kitaip, o kai kada net sukuria visą muziką, o grupė tik aklai vykdo jo nurodymus. Paprastai tariant, marionetinis valdymas yra ta pati jau anksčiau aptarta vienvaldystė, tik grupės “diktatorius“ nėra grupės sudėtyje – jis, kaip koks Metallicos apdainuotas “Master Of Puppets“, muzikantus už virvučių tampo sėdėdamas užkulisiuose. Tačiau tik retais atvejais muzikantai atskleidžia savo “kūrybinę priklausomybę“. Kaip Sovietų Sąjunga skelbdavosi esanti pati demokratiškiausia ir humaniškiausia pasaulio valstybė, taip ir “marionetės“ paprastai apsimeta demokratinio modelio grupėmis. Išimtis tik vadinamieji boyband’ai ir girlband’ai. Juk visi žino, kad visą 69 Danguje muziką kuria Bžeskas, o Mango ir Amberlife – Bendžiai. Su užsienio (ypač roko) grupėmis reikalas sudėtingesnis. Negi kokie maištaujančių paauglių stabukai, skatinantys “dėti skersą“ ant Sistemos pripažintų, kad tėra tik milžiniškos įrašų kompanijos (pvz Warner Music Group , EMI, Sony BMG) “marionetės“? Būtų didelė gėda. Todėl dauguma tokių grupių nuslepia leiblo spaudimą ir pvz. pasukimą prie lengvesnės ir komerciškesnės muzikos aiškina “noru išbandyti ką nors naują“. Šiais laikais beveik visos topuose, čartuose, komercinėse radijo stotyse ir muzikiniuose kanaluose (MTV ir pan.) karaliaujančios grupės yra būtent marionetinio hierarchinio modelio. Žinoma ir čia kartais pasitaiko išimčių, bet dabar ne 70-ieji, tad pasiekti platininio albumo statusą su nekomercine muzika yra sunkiau nei savo sodelyje pasistatyti identišką natūralaus didžio Gizos piramidės kopiją.

Privalumai. Šlovė, populiarumas, pinigai, tūkstantinės fanų armijos ir galimybė pragyventi vien tik iš muzikos (nesvarbu, kad tau neaptinka tai ką groji). Ir kad visa tai pasiekti, nebūtina virtuoziškai valdyti gitarą, šiais laikais užtenka mokėti kelis paprasčiausius akordus ir sugebėti bent elementariai pataikyti į toną ir į taktą. Reiktų pridurti, kad tokio pobūdžio formacijas retai kamuoja narių kaita. Per savo karjerą paprastai pasikeičia tik koks vienas narys, nors nemažai grupių išvis išvengia narių kaitos. Priežastis aiški – nemažos pajamos ir populiarumas.

Trūkumai. Prodiuseriams paprastai rūpi anaiptol ne kūrinio meninė vertė ir originalumas. Jų tikslas – padaryti dainą patrauklia kuo didesnėms žmonių masėms. Kaip žinia, didžiausi šių dienų hitai paprastai nepasižymi ypatingu novatoriškumu – komerciškai sėkmingos dainos formulė jau seniai atrasta. Taigi, marionetinių grupių kūryba paprastai būna šabloniška, ir turi daugelį standartinių pop/rock kanonų bei klišių, tad bent jau man yra nuobodi (neskaitant išimčių). Neretai tokia muzika neįdomi net patiems ją atliekantiems muzikantams. O kai muzika atliekama dėl pinigų, o ne dėl malonumo, kažko gero tikėtis neverta.

Anarchija. Šiuo atveju turiu omeny ne “palaidą balą“, o utopinę santvarką, kurioje visi žmonės tokie sąmoningi, kad net nereikalinga valdžia. Yra tokių grupių ir projektų, kuriuose kiekvienas muzikantas į kūrybą įneša tokį ryškų ir svarų indėlį, kad kalbėti apie kažkokius lyderius nelabai ir išeina. Lyderio tokioje grupėje nėra arba, tiksliau tariant, visi nariai yra lyderiai. Kažkas panašaus į dvivaldystę, tik tarpusavyje bendradarbiauja daugiau žmonių. Tačiau kuo daugiau žmonių, tuo sunkiau išlaikyti jų tarpusavio harmoniją. Dėl šios priežasties anarchinio modelio grupių pasitaiko itin retai, o ir jų gyvavimo trukmė paprastai neilga. Stilistiniu požiūriu “anarchistų“ geografija irgi nėra marga – tokių grupių pasitaiko beveik vien tik progresyviajame roke/metale, eksperimentinėje ir rimtojoje muzikoje bei moderniojo (avangardinio) džiazo, bliuzo ir pan. projektuose. Iš pirmo žvilgsnio “anarchiją“ galima nesunkiai supainioti su “demokratija“, o ir riba tarp jų trapesnė nei tarp kitų modelių. Esminis skirtumas yra tai, kad demokratinio modelio grupių kūryba dažnai atrodo lyg vientisas kūnas, o štai “anarchistų“ kūryboje aiškiai justi kiekvieno nario indėlis ir asmenybė. Taigi “anarchijoje“ kiekvienas muzikantas turi daugiau šansų įgyvendinti savo užmanymus nei kitų struktūrų formacijose (išskyrus vienvaldystę). O visi muzikantai tokiose grupėse būna ne vien ryškios asmenybės ir savojo instrumento virtuozai (priešingu atveju grupė bus tik paprasta “demokratija“) bet ir neretai pasižymi itin skirtingais muzikiniais skoniais. Įsivaizduokite avangardinio džiazo pianistą, patyrusį death/grindo būgninką, renesanso madrigalų vokalistą, tipišką glamerį prie gitaros ir lietuvių liaudies instrumentų virtuozą vienoje grupėje. Turėtų gautis įdomus vaizdelis (bei garselis). Ir gaunasi, jei visi tie skirtingų stilių ir pažiūrų žmonės randa bendrą kalbą ir būdą kaip sujungti keisčiausias jų visų idėjas į vieningą visumą. Pavyzdžiai: Yes, Emerson Lake and Palmer, Asia, Liquid Tension Experiment, Cream, Rush, Pink Floyd (albumai nuo “A Saucerful of Secrets“ iki “Wish You Were Here“) ir t.t.

Dažnai galima išgirsti terminą “supergrupė“. Juo apibūdinamos formacijos, sudarytos iš kitose grupėse spėjusių išgarsėti muzikantų. Nemažai supergrupių turi anarchistinę struktūrą, bet vis dėlto šie du terminai nebūtinai sutampa, mat vienas atspindi grupės narių hierarchinę santvarką, o kitas – tik statusą. Žodžiu, ne visos supergrupės yra “anarchistinės“, o “anarchistinėmis“ gali būti ne vien supergrupės.

Privalumai. Tokioms grupėms nėra jokių tabu ar stilistinių rėmų, tad jų muzika dažnai būna itin originali ir netradiciška. Posakį “dvi galvos geriau už vieną“ galima būtų dar patobulinti: “2+n galvų, kai n natūralusis skaičius, geriau už 2“

Trūkumai. Itin nestabili sudėtis. Be to kūryba labai priklauso nuo kiekvieno grupės nario, tad jei talentingą muzikantą pakeičia prastesnis, krinta visas grupės lygis. Aiškaus lyderio nebuvimas sukelia ir daugybę teisinių problemų, nes dažnai tampa neaišku, kam turi priklausyti teisė į grupės pavadinimą arba muzikos autorystę. Puikus to pavyzdys, teismo procesas tarp Pink Floyd palikusio Rogerio Waterso ir likusių grupės narių.