Jau tikrai nemažas kiekis smėlio nubyrėjo į praeities klozetą (kokie 2 kg) nuo to laiko, kai paskutinįsyk pildžiau šį blogą, tad jis jau prašyte prašosi bent menkiausio atnaujinimo. Taigi, ta proga norėčiau brūkštelt porą eilučių apie jau prieš gerą savaitę vykusį labai vykusį ir įspūdingą Lenkijos death metalo patriarchų Vader ir jų bendražygių koncertą Vilniuje, kuris pritrenkė (gerąja prasme) ne vien savo įspūdinga ir bekompromisiškai stipria muzika, bet ir Lietuvos undergroundui nebūdingu punktualumu.

Tą lietingą spalio penktadienio vakarą apturėjau autobuso pražioplinimą, tad Tauro kalną pasiekiau 19.10. Teoriškai, koncertas turėjo būt prasidėjęs prieš dešimt minučių, tačiau visi žino, kad praktikoje taip niekada nebū… Wtf? Jau groja? Genamas tokių minčių nuskubėjau į salę, kurioje gitarų birbinimo sukelti garsai jau drebino žemę, o besaikis, tačiau ritmingas lėkščių tvatijimas bei duslus urzgimas į mikrofoną rodė, kad čia jau nebe soundcheck’as. Neįtikėtina, bet pirmoji grupė jau groja. Dar netikėčiau, kad vos man spėjus užsiimti vietą netoli scenos, stambiagabaritis bosisitas/vokalistas sumaurojo “this is our last song“. Žodžiu, didesnioji dalis pirmosios grupės 20 minučių trukmės pasirodymo buvo praleista. Tačiau dėl to gailėtis neverta, nes tieji GILLA BRUJA… Nors ne, pasirodo vietoj jų grojo grupė dar keistesniu pavadinimu – Zebadiah Crowe. Bet kaip ten bebūtų, įspūdžio toji corpsepaint’iškai išsidažiusi blackerių trijulė nepaliko. Jų muzika, kad ir kreiva bei patrakusi, skambėjo labai jau primityviai ir bedvasiškai. Tiesa, žodis “skambėjo“   gal ir ne labai tinkamas, nes ten buvo daugiau vibracijos ir ūžesių, nei muzikos. Ar čia kaltas prastas įgarsinimas, ar viskas taip ir turėjo būti? Bala žino…

Po 20 minučių trukusio pirmųjų “šildytuvų“ pasirodymo, buvo pusvalandžio ilgio (ilgesnė nei grojo pirma grupė) pertrauka, po kurios scenon stojo antroji apšildanti grupė – Zonaria. Šis jaunas ir perspektyvus melodingojo deatho ansamblėlis paliko išties gerą įspūdį. Buvo ir jėgos, ir agresijos, ir gražių “švediškų“ meliodijų. Išties geras ir smagus pasirodymas, kuriam neturiu anei kokių priekaištų. Galiu tik pridurti, kad gyvai jų muzika skamba kiek įspūdingiau nei įrašuose.

Trečiųjų vakaro žvaigždžių jau nebebūtų galima vadinti “apšildytojais“. Grave – aukšto kalibro ir pasaulinio pripažinimo sulaukę Švedijos ekstremaliojo oldskūlo klasikai. Tai jie įrodė ir Mulen Ruže. Jau pirmieji blastbeatai ir žemi gitarų rifai tvokstelėjo tokia jėga, kad, atrodytų, galėtų suskaldyti bet kokio storumo betono luitą ir sutrupinti visų Konstitucijos prospekto dangoraižių langų stiklus. Tai sulaukė stipraus publikos atsako. Pogas, galvakratis ir kitos metalinės linksmybės liejosi iki beprotybės. O taip. Senobinis žuvėdų defas turi tikrai daug smarvės, o vieni žymiausių jo praktikuotojų Grave vis dar puikios formos.

Na ir paskutiniai pasirodė patys koncerto kaltininkai, didieji jubiliatai Vader. Grupė, pramušusi langą pokomunistinių valstybių metalui į Vakarus ir sugėbėjusi užkariauti visos pasaulio geležgalvių širdis, smegenis ir grotuvus, Lenkijos death metalo scenos vėliavnešiai ir pionieriai. Tokio lygio grupė tieisiog negalėjo surengti prasto pasirodymo. Ir nesurengė. Viskas buvo nepriekaištingai kokybiška ir stipru. Net sunku patikėti, kad lenkai beveik prieš mėnesį išgyveno radikalius sudėties pokyčius. Jei nežinočiu, tai ir nebūčiau patikėjęs kad net trys iš keturių muzikantų į Vader atėjo visai neseniai. Žinoma visi jie – aukšto lygio profesionalai su nemenku patirties pagažu, todėl ir sugebėjo susigroti ir įvaldyti gan sudėtingus Vader gabalus per tokį trumpą laiką. Tiesa pats pasirodymas, nors buvo labai stiprus, nesugebėjo labai ženkliai pranokti kolegų Grave šou, tad bent jau man abi pagrindinės to vakaro grupės patiko maždaug vienodai ir niekaip negalėčiau pasakyti, kuri paliko didesnį įspūdį. Vader, panašiai kaip ir Grave, spinduliavo milžiniška energija ir vertė publiką drąskytis iš paskutiniųjų. Štai ir pats po paskutiniojo lenkų gitaros brūkštelėjimo vos begalėjau pastovėti ant kojų, o prakaitas tekėjo lyg iš prakiurusio kanalizacijos vamzdžio.

Viską susumavus ir apibendrinus – koncertas buvo didžių didžiausia jėga. Kokybė, punktualumas, laiko ir viso pasaulio metalistų patikrinta ir pripažinta muzika ir milijonai įspūdžių ir tonos dvasinės energijos pilkam ir drėgnam rudeniui praskaidrinti. Daugiau nieko ir nereikia…