gruodžio 2008


Šiemet tęsiu Rokiškio Balbo tradiciją kaskart prieš Kalėdas pristatyti po vieną alterantyvų kalėdinį projektą arba jo albumą. Pernai šioje rubrikoje buvo germaniškasis oldskūlinis speed/thrashas, o šįkart eina garsas nuo anglosaksiškos erdvės.  “We Wish You a Metal Xmas…and a Headbanging New Year“ yra šviežias, 2008 išleistas britų ir amerikiečių heavy metalo grandų Kalėdų profanacijos ir blasfemizacijos projektas. Jame daugelį visiems žinomų ir jau gerokai nusivalkojusių šventinių giesmių ir dainuškų atlieka tokie stiliaus guru kaip Lemmy Kilmister (Motorhead), Chuck Billy (Testament),  po daugelį grupių mėtytas ir vėtytas Tim “Ripper“ Owens, kraupusis ir skandalingasis baisuoklis Alice Cooper, maestro, ragų (\m/) išpopuliarintojas Ronnie James Dio ir kitos atitinkamo lygmens sunkmetalio gerklės.  Visi jie, pasitelkdami fūziuką ir aršų sunkaus roko būgnų tvatesį, ne tik labai kokybiškai ir gan originaliai interpretuoja žymiuosius Kalėdų šlagerius, bet ir valioja sukurti tikrai šventišką, rokenroliškai kalėdišką atmosferą.

Kiekvienas kūrinys ganėtinai skirtingas ir atspindi jį atliekančio vokalisto stilių. Pvz. Lemmy dainoje galima pajusti didelę dozę senojo gerojo rokenrolo, Alice Cooper džiaugsmingą “Santa Claus is Comming to Town“ sugeba transformuoti į kriugeriško siaubo filmo garso takelį, o Dio pateikia aukščiausio lygio metalinę baladę, kupiną dramatizmo ir egzistencinės mistikos.

Tad šį nuostabų šventišką tvarinį rekomenduoju visiems,  kas neabejingi metaliniam gitarų brazdesiui ir norėtų kalėdinę nuotaiką sustiprinti atitinkamo turinio, bet mėgstamos formos muzika.

Nors gausūs pokyčių vėjai, tornadai, taifūnai ir visokie kitokie barzgalai gerokai išmušė mane iš vėžių ir ilgą laiką neprileido prie žiniatinklio pildymo, pagaliau sugebėjau vėl sėsti prie savo (pseudo)muzikologinių rašliavų. Tad šiandienos apkalbų objektas – vokiškojo power metalo dievai Blind Guardian. Apie juos pasakyti galima daug, ir beveik vien tik gero. Tai grupė, per savo ilgą egzistavimo laiką (o jis dar anaiptol nesibaigė) sugebėjusi nesusigandinti reputacijos chaltūromis, ištikimų fanų išmainymu į gerokai platesnes nemetalines mases ar nugrybavimu į nevykusių eksperimentų šilus ir paunksmes. Žinoma, kai kurie galbūt užginčytų: o kaipgi “Nitghtfall in the Middle Earth“ ar “The Night in the Opera“? Tačiau aš tų dviejų albumų jokiu būdu nelaikau nei chaltūra, nei “prisvilusiu blynu“ eksperimentų srityje, bet apie viską vėliau, o dabar pasivadovaukime “trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“ principu, idant nieko apie šią grupę “neraukiantys“ maloningieji žiniatinklio skaitytojai įgautų bent mažutę dozę apšvietos.

Blind Guardian idėjinės ištakos slypi 80-ųjų vokiškojo speed metalo bangoje. Pirminis grupės pavadinimas buvo Lucifer’s Heritage, tačiau 1985 metais kvartetas gavo dabartinį pavadinimą. Įdomu, kad nuo to laiko grupės sudėtis visiškai nekito iki 2005-ųjų, kai pasitraukti sumanė būgninkas Thomas Stauchas. Bet grįžkime į IX dešimtmetį.

Taigi, Blind Guardian pradėjo savo veiklą kaip ištikimi Helloween ir kitų tuometinių speed metalo grupių pasiekėjai, bet jau pirmuosiose įrašuose išryškėjo esminiai ir unikalūs šios grupės bruožai, išskyrę juos iš daugelio kitų tuometinių formacijų – epiškumas ir fantasy literatūra paremti dainų tekstai. Vėliau šios savybės stiprėjo, su kiekvienu albumu vis labiau išstumdamos šiurkštaus ir mažumėlę thrashovo “greituko“ pradą, kurį pakeitė progresyviojo roko ir renesanso bei klasikinės simfoninės muzikos elementai. Su kiekvienu albumu Blind Guardian metalas vis labiau modernėjo, darėsi vis spalvingenis, melodingesnis, įvairesnis ir sudėtingesnis. Tad ši grupė nestovi ir niekada nestovėjo vienoje vietoje. Kita vertus, jie sugebėjo išlaikyti savąjį stilių ir kokybę. Dėl šios priežasties kiekvienas jų albumas yra tikrai geras, nors patikti gali ne visiems. Bene kontraversiškiausių nuomonių susilaukė minėtieji “Nitghtfall in the Middle Earth“ ir “The Night in the Opera“ (jie net tapo grupės vaidų ir būgninko pasitraukimo priežastimi). Viena vertus, tai ambicingi, labai originalūs ir itin sudėtingos struktūros dariniai, pareikalavę iš muzikantų nemažai laiko ir kūrybinių išteklių, bet iš kitos pusės, jie tiek prifarširuoti sintezatoriais, išpuošti kompiuteriniais efektais ir taip nupoliruoti kruopščių prodiuserių rankomis, kad primena kokią tai super apkvarkaliuotą baroko ar net rokoko stiliaus bažnyčią. Žodžiu, sunkiai ir ilgai virškinami produktai, bet kai/jei “sąmonės skilvis“ pajėgia visą tą medžiagą sudoroti, atsiveria jos grožis ir didybė. Na o kuo gi tie albumai tokie kieti? Turbūt pagrindinė “šūstrenybė“ būtų milžiniškas vieno žmogaus choras. Modernios kompiuterinės technologijos leido vokalistui Hansi Kürsch pasidaryti 100 klonų armiją (tokį daugiasluoksnį vokalą pamėgęs buvo ir pats Freddy Mercury – tai vienas Queen skiramųjų buožų) . Toks vokalas skamba didingai, nors reikia pripžinti, vietomis ir nervina. Panaši situacija ir su kompiuteriniu simfoniniu orkestru, kuris smarkiai praturtina muzikos skambesį, bet kartais tas sintetiškumas tiesiog verčia vemti.

Bet nepaisant viso modernumo, muzikinio virtuoziškumo ir giliaprasmių, bei gausiu literatūriniu ir kultūriniu kontekstu (pradedant Biblija, Homero poemomis, ar viduramžių epais, baigiant Stephenu Kingu ar J.R.R. Tolkienu) paremtų tekstų, Blind Guardian muzika per 2 kūrybos dešimtmečius sugebėjo išlaikyti galingą jėgos ir draivo dozę. BG tartum atlieka pirminę ir pagrindinę power metalo funkciją – suteikti energijos klausytojams ir išsklaidyti beviltiškumo, rutinos bei nuobodulio jausmus, bei įkvėpti vilties gyvenimui. Epiška didybe dvelkiančia muzika ir fantastika persmelktais tekstais kuriama priešprieša pilkai vargiančiai rutinai, kurią įveikus arba bent trumpam numalšinus, gyvenimas įgyja naują kokybę.

Blind Guardian stiprūs ne vien savo studijine kūryba, bet ir nuostabiais gyvais pasirodymais. Na ne, jų koncetuose vargiai išvysime ugnies ir lazerių šou, trimetrinių animatorninių drakonų ar glamūriškų drapanų. Blind Guardian nariai atrodo labia paprastai, gal net per daug paprastai tokiai ambicingai muzikai, bet tame nematau anei jokio trūkumo. Visa tai atperka tiek puiki muzika, tiek ir muzikantų nuoširdumas. Ypač daug gero būtų galima pasakyti apie vokalistą, kuris visada būna įsijautęs į altliekamą muziką ir todėl scenoje elgiasi ne tik labai natūraliai, bet ir tetrališkai ir kas puikiausia – be jokios pozos ar maivymosi. Tuo Blind Guardian galėtų netgi pretenduoti į teigiamą dainuojamosios poezijos ekspertų įvertinimą (ne veltui jie dažnai pravardžiuojami bardais), o tuo galėtų pasigirti ne kiekvienas metalo kolektyvas.
Visa tai gali pasirodyti kaip perdėtai fanatiškas grupės liaupsinimas, bet ką jau padarysi. Tiesiog prie Blind Guardian nėra kaip prisikabinti. Nes tai išties originali ir labai savitą stilių turinti komanda, kurią toleruoja ir priversti pripažinti net ir tie brutalūzai, kuriems kitos power metalo grupės atrodo “gay”.

www.blind-guardian.com

www.myspace.com/blindguardian

Mirror Mirror

Another Stranger Me

Bright Eyes

The Bard’s Song

Mr. Sandman

Majesty (live)

Last Candle (live)