Rokiškio Balbo

Gera pradžia – pusė darbo, šitai tvirtai pražiotomis kolektyvinėmis lūpomis byloja liaudies išmintis. Taip pat ji vograuja, kad durną ir bažnyčioje muša – gal todėl aš ten ir nesilankau. Geriau jau nueiti į Mulen Ružą, suicidyvinio blacko pionierių Shining paklausyti. Tad šios skandalingosios kompanijos “headliniuotu“ festivaliu “Trejos Šešerios“ ir pradedu asmeninį 2009 koncertinimosi sezoną.

Viskas kaip visada vėluoja (šįkart 18 minučių). Atrodo, pačiam teko išvysti šio vėlavimo priežastį – į muzikantų kambarėlį iš lauko karštligiškai skubėjo gitarom ir solinuku nešini ilgaplaukiai. Matyt tai laiku iš Klaipėdos į Vilnių atvažiuot nespėję Anomaly. Nieko, greitai viskas susitvarko ir pirtelė netrukus užkuriama. Ne kokia suomiška sauna, o visai neprasta tradicinio death metalo pirtis, su pūvėsių tvaiko persigėrusiu fūzu, garsiau už kaulų barkštelėjimus tratantčiais blastbytais, ir operinio ar džiazinio vokalo studijomis nepaga(i)dintas growlas.  Viskas kaip pridera gryno death metalo grupei. Technika neįspūdinga, bet tai kompensuoja draivas, nors jo galėtų būt ir daugiau. Tačiau bendrai paėmus – Anomaly sugrojo gerai pateisino turbūt visų susirinkusiųjų lūkesčius.

Po to buvo ilga, nesveikai ilga (ilgesnė nei Anomaly pasirodymas) pertrauka, bet po jos scenon įsiveržė viena mano mėgiamiausių lietuviškų grupių – aršieji Šiaulių blekeriai Argharus, kuriuos scenoje regėjau jau trečią kartą.  Šiauliečiai kaip visada nestokojo jėgos, pykčio ir besąlygiško tikėjimo tuo ką daro. Šį kartą buvo sugrota ir naujų gabalų, kurie skamba dar tamsiau, įdomiau ir įvairiau. Gausu ten ir laukinio blekeriško gaivaliojimosi, ir ramesnių atmosferinių intarpų, keliančių tolimas asociacijas su post-rocku. Žodžiu, puiki muzika tiek metalinei choreografijai, tiek ir egzistenciniams apmąstymams.

Apie trečiąją grupę Skullworg sklandė daug gandų, mat praktiškai niekas nežinojao kas tai do daikts. Nors informacijoje parašyta, kad tai grupė iš  Tranilvanijos, jau prieš koncertą iš nuogirdų susidariau įspūdį, kad toji Transilvanija yra ne kur nors Rumunioje, o žymiai arčiau –  Vilniaus miesto teritorijoje… Na bet žiūrim ką turim. Scenoje trys immortališku corpsepaintu veidus išsimaliavoję vyriokai, vienas kurių stebėtinai panašus į Thrigerį, o kiti irgi kažkur matyti. Pasirodo, tai puiki “raw, grim and evil“ black metalo parodija, išjuokianti visus tuos “baisiai trOO“ satanystus. Štampofkiniai ir primityvūs rifai, kvailos veido išraiškos, apsimestinis piktumas ir perspausta neapykanta krikščionybei. Dar neatsimenu, kada per metalo koncertą tiek žvengiau, o ir muzikikė gan smagi. Džiugu, kad atsirado kas sėkmingai užpildytų nišą, atsiradusią po Terra Cremata ir Visiškos Tamsos ir Blogio Kulto pradingimo. Ai dar tiesa, labai įdomiai atrodė akiniai ant išdažyto būgnininko veido.

Ir pasibaigus apšildos programai atėjo metas didžiausiems vakaro (nors jau buvo beveik naktis) svečiams – Shining. Jų pasirodymas, mano nuomone, išties įspūdingas. Visų pirma, viskas buvo labai neprognozuojama, nes niekada nežinai, kas gali šauti ekscentriškajam  Kvarforthui galvon. Šis neprognozuotumo, nežinios įspūdis puikiai derėjo su nuostabia grupės muzika, neišsitenkančia vien black metalo rėmuose ir įsiparkuojančia dar ir į doomą, atmosferinį metalą, progresyvą ir džiazą. Ypač tamsi, panieka ir beviltiškumu atmiežta atmosfera, paremta įmantriom būgnų partijom ir sielvartingom, nepaprasto grožio gitarų soluotėm (kas black metale labai reta) ir sustiprinta beprotiškais Kvarfortho žviegesiais. Vokalistas stebina  dainavimo technikų įvairove, turbūt nenusileidžiančia net pačiam Attilai Csiharui. Galų gale, įspūdžius dar sustiprina tas minėtas pamišėliškas Kvarfortho elgesys. Ne, šitas vyrukas scenos baimės visai neturi. Jis geria, spjaudosi burbonu, raitosi ir gulinėja ant scenos, nudaužto butelio stiklo šuke mažumėle pasipjausto rankas ir pilvą, leidžia žiūrovams pačiupinėti savo kraują, ir sviedžia pilną platmasinę alaus stiklinę į kažkur jį pasiuntusį žiūrovą… Visi tie pjaustymaisi gali pasirodyti kvaila ir nesveika, bet juk tai visiškas niekis, palyginus su tuo kaip plastinėmis operacijomis save darko “normaliomis“ laikomos Holivudo žvaigždės…

Shining muzika yra tartum spjūvis į veidą visoms toms krikščioniškoms mamytėms, sumaniusioms iš savo vaikų savižudybių pasidaryti biznį, numelžiant pinigus iš Ozzy, ar kokių kitų sunkiosios muzikos korifėjų, suverčiant jiems kaltę dėl atžalų mirties. Tuo tarpu Shining atvirai deklaruoja, kad siekia išprovokuoti žmonių mazochizmą ir suicidyvinius jausmus. Ar tai reikšia, kad paveiktas šio koncerto turėčiau nusižudyti? NE!!! Priešingai, tokia muzika kaip tik padeda apsivalyti nuo savižudiškų, depresyvių minčių ir netgi suteikia joms imunitetą. Tai tartum skiepai nuo šavižudybės, mizantropijos ir depresijos. Po tokios muzikos supranti, koks džiugus ir pilnas laimės yra gyvenimas, ir kad jo neapkęsti tiesiog kvaila.

Ir šia pezelioniška gaida norėčiau užbaigti savo įspūdžius. Viliuosi, kad pirmas šių metų koncertas Mulen Ruže nebuvo paskutinis šiam šlovingą naujausių  laikų metalo istoriją regėjusiam pastatui… Nors kolektyvinės liaudies lūpos apie viltį nelabai gražiai atsiliepia…

Kažkada “Respublijoje“ buvau užtikęs straipsnį apie tai, kad neva katastrofiškai mažėjantys kompaktinių diskų pardavimai skatina lietuviškos pop estrados žvaigždinus ir žvaigždinienes įrašinėti mažiau albumų. “Jeigu anksčiau klausytojai kasmet galėdavo džiaugtis nauja savo mėgstamo atlikėjo plokštele, tai šiandien jie priversti jos laukti net trejus metus“ – kažkaip maždaug panašiai ten buvo virkaujama ir dievagojamasi. Gaila kad neišsaugojau to straipsnio, mat senelis tą laikraštį panaudojo pagal pačią tinkamiausią jo paskirtį – įtiesė į šiukšlių kibirą. “Senas žirgas žino kelią“ – byloja senovės kinų išmintis; vienintelė blogybė tėra ta, kad negalėsiu remtis to “šedevro“ citatomis ir teks pasikliauti vien savo atmintim ir fantazija. Bet kita vertus, tokių straipsnių, televizijos ar radijo reportažų buvo jau daugybė ir visų jų turinys labai panašus: “rūpestingi“ autorių teisių gynimo agentūros atstovai, multimilijonieriai popmuzikos verslo oligarchai, kalantys milžiniškas “babkes“ iš kiekvieno Britnėj Pearst pirstelėjimo, tuštybės maninijos apsėsti paauglių dievukai, kenčiantys nuo kūrybinės krizės ir alkoholizmo ir visi kiti panašūs veikėjai vienu balsu šaukia – piratavimas žudo muziką!!! Ar tikrai tai tiesa? O gal čia tik senas geras atpirkimo ožių ieškojimas?

Viso to pradžia tradiciškai laikoma populiariosios grupės  Metallica byla prieš vieną pirmųjų p2p (failų mainų tinklas) bendruomenių – Napster. Teismo procesas apgynė grupės teisę į savo kūrinių nuosavybę ir nelegalūs mp3 mainai per Napster’į  užsiraukė. Komercinės muzikos leidybos gigantai laimėjo mūšį prieš piratus, bet tai tebuvo tik pradžia…

Kodėl aš vartoju terminą “leidybos gigantai“, o ne “autoriai“ ar “menininkai“? O vat būtent todėl, kad dar neatsakyta į  du esminius klausimus: ar tikrai nelegalūs failų mainai kenkia VISIEMS menininkams ir ar apskritai jie kenkia? Žiniasklaida paprastai priima tik teigiamą atsakymą, kurį pateikia kaip visišką aksiomą, absoliučiai objektyvią ir niekaip nenuginčijamą tiesą. Na, bet viskas tvarkoj, juk mass media nėra už filosofijos ir blaivaus mąstymo propagavimą. Taigi, pažvelkime kritiškai į tai, ką masinės žiniasklaidos priemonės teigia esant savaime aišku. Kaip sakiau, neaišku ar nelegalus mp3 bylų platinimas internetu kenksmingas visiems muzikos kūrėjams. Štai, kad ir tas pats Napsteris.  Metallica, Madonna ir Dr. Dre pareiškė patyrę nuostolius dėl šio tinklo veiklos, tuo tarpu Radiohead eksperimentinio albumo “Kid A“, kurio reklamai ir promocijai neskirta nė cento,  pardavimai kaip tik išaugo dėka Napsterio, o tokios indie tipo pogrindinės grupės kaip Dispatch apskritai išgarsėjo būtent dėl po internetą paskleistų jų dainų.

Štai ir priėjome prie dviašmenio kardo.  Grupės, neturinčios leidybinės kompanijos ir daugybės pinigų, ir grojančios tam tikro formato neatitinkančią muziką sunkiai gali išlįsti iš “rūsio“ į dienos šviesą. Visas eteris užkištas keleto stambių oligarchų kontroliuojamos muzikos industrijos kepiniais. Praktiškai beveik visos radijo stotys, ir beveik visi muzikiniai kanalai groja vien tik jų iškeptus atlikėjus, propaguojančius palygintį siauro diapazono muziką, telpančią į terminus mainstrymas, pop ir popsas. Kai kam gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, MTV repertuaras labai platus: juk grojami tokie stiliai kaip hip-hop, eurodance, technotrance, pop punk, soft rock, post grunge, emo rock,  nu metal, industrial alternative rock, r’n’b,  house, progressive house, progressive techno house ir daugybė kitų, žodžiu, plati stilių paletė. Bet tai tik iliuzija. Visi šie stiliai vienas nuo kito skiriasi žymiai mažiau, nei bet kurie 2 metalo, gotikos, progresyviojo roko ar pankroko, indie, ska, ar neofolko  substiliai, jau nekalbant apie dar platesnį džiazo ir rimtosios muzikos spektrą. Paprastai tariant, popsas, kuris savo apimtimi tėra tik blusa palyginus su kitų stilių dramblių kaimenėmis, okupavęs virš 80 procentų viso eterio.  Prasimušti, pasiekti pasaulinį populiarumą, patekti į čartus, gauti Grammy apdovanojimą ar būti įrašytam į pasaulinę muzikos istoriją be kontrakto su viena iš didžiųjų leidybos gigančių yra neįmanoma. O pasirašyti tokį kontraktą, tai tas pats kas parduoti sielą velniui. Teks atsisakyti kūrybinės ir asmeninės laisvės, aklai vykdyti prodiuserio, suinteresuoto iš tavo muzikos išmelžti kiekvieną įmanomą centą nurodymus, ir gal net groti vemti verčiančią nuobodybę. Tokie leiblų vergai jau nebėra žmonės – tai monstrai ir iškrypėliai, apakinti tuštybės ir laikinos šlovės spindesio, tad visai nereiktų stebėtis tarp jų paplitusiu alkoholizmu, narkomanija ar vaikų tvirkinimu (aliuzija į patys žinote ką ;D).

Populiariosios muzikos industrija, tai didžiulė merchantiliška mašina, klausanti vien rinkos ekonomikos dėsnių, ir mintanti pelnu.  Ji egzistuoja tam kad valgytų (pelną), o valgo tam, kad vėliau galėtų dar daugiau suvalgyti. Ir jos apetitas su lig kiekvienu dešimtečiu išauga dešimteriopai. Šią mašiną dar 1975-aisiais savo kultiniame albume “Wish You Were Here“ apdainavo Pink Floyd.  Didieji psichodelikos ir progresyvo genijai jau tada suvokė beesą brutalaus ir antikultūriško mechanizmo gniaužtuose.  Kūrinys “Wellcome to the Machine“ persmelktas didingo tragizmo ir rūstaus beviltiškumo jausmo ir manau, kad prisiminę ir įsiklausę į jį, geriau suprasite ką noriu pasakyti:

Jeigu jau 8-ajame dešimtmetyje, kai čartuose dar klestėjo išties originali ir ganėtinai aukšto lygio muzika, pop industrija labiau kenkė nei padėjo menui, tai ką jau kalbėti apie mūsų dienas, kai šitoks jos poveikis tiesiog akivaizdus ir nenuneigiamas. Norėdami padidinti pelną ir sumažinti išlaidas, leidybininkai visom išgalėm mažina muzikos kūrimo kaštus ir stengiasi įpiršti savo gaminius kuo didesnei auditorijai. To pasekmė – vis primityvėjanti ir šabloniškėjanti muzika, kuriai kurti pasitelkiami psichologijos dėsniai ir matematinės formulės, idant gauti dainą, “kuri patiktų visiems“.  Taip anksčiau topuose karaliavusius Queen, Pink Floyd ar Genesis, pakeičia Pussycat Dolls, Timbalandas,  birbianti varlė (absurdo viršūnė) ar Paris Hilton (absurdo dugnas).  Ir visa tai vien dėl ekonominių sumetimų.  Ir negi nėra jokių legalių svertų užkirsti tam kelio? Lyg ir ne. Yra tik nelegalus – internetinis piratavimas. Būtent jis yra pagrindinė Mašinos rykštė ir dėl to kalta tik ji pati. Visais įmanomais kanalais skleisdama ir agresyviai kimšdama žmonėms į smegenis vartotojišką kultūrą, pamažu ji pati sau kasa kapo duobę. Didžiosios kvailių masės, neturinčios dvasinės kultūros ir dainas žiūrinčios kaip į laikinus pasitenkinimo šaltinius, kuriuos galima suvartoti kaip kokį paštetą ir iššikt… pamiršti, nes jų vieton atsiras nauji decibeliniai produktai. Bet kam už tas dainas mokėti pinigus? Kam pirkti Mokinukių kompaktą jeigu po trijų mėnesių jos bus nebemadingos? Ką tada su juo reiks veikti?  Susikišti į… šiukšliadėžę?  Bet kam už tai mokėti pinigus, geriau jau būtų alaus, vyno ar Keglėvič nusipirkti, į soliariumą nueiti, ar naujus nagus prisiauginti. Tokia konsumeriška logika yra ne ko kito, o popsinės propagandos pasekmė. Įsisąmoninus tai, tesinori tik triumfatoriškai surikti: gavot ko nusipelnėt, gobšūs seniai!!!

Bet štai vis dar neaišku: ar tikrai piratavimas kenkia? Mat yra specialistų, sakančių kad nė velnio. Ekonomistas Peteris Martinas, išanalizavęs trijų dešimtmečių muzikinių plokštelių prekybą Australijoje pastebėjo, kad jų pardavimas nuo 29 millijonų vienetų per metus 1982 metais, mūsų dienomis pakilo iki 99 milijonų. Tendencija pastebėta Australijoje, turėtų būti būdinga ir kitoms šalims. Žodžiu, peršasi nors ir paradoksali bet akivaizdi išvada, kad augant piratavimo mąstams, auga ir legalių kompaktinių diskų pardavimai. Nežinau, ar piratavimas skatina legalių diskų pardavimus, bet aišku, kad jis jų nežlugdo. Tad ar vis dar tikite, jog “piratavimas žudo muziką“?

Galų gale, jeigu žmogus parsisiunčia  nelegalų albumą mp3 formatu, tai dar nereiškia, kad jis nenusipirks orignalo. Dažnai piratavimo žalą bandoma parodyti paskaičiuojant kiek nupirkta legalių albumų ir kiek “parpumpuota“ nelagalių. Bet tai visai neobjiektyvūs tyrimai. Jeigu nebūtų galimybės leidinį gauti dykai, tai dar nereiškia, kad žmogus būtų nusipirkęs jo originalą (juk kiek muzikos parsiunčiama tiesiog “ant durniaus“). Atvirkščiai, nelegalūs failai tarnauja kaip promocija, mat suteikia žinių apie vienos ar kitos grupės kūrybą, leidžia išbandyti muziką ir įsitikinti jos kokybiškumu, be to, plečia akiratį ir muzikinį išprusimą, o kuo žmogus labiau nusimano apie muziką, tuo jis labiau supranta jos vertę, tuo labiau jis bus linkęs pirkti plokšteles. Nes tai tampa nebe produktu, o vertybe. Geros, kokybiškos muzikos kompaktai, DVD, vinilinės plokštelės arba audio kasetės – nesenstantis turtas, su metais įgaunantis vis aukštesnę išliekamąją vertę. Juk pas žmogų, turintį turtingą CD ar vinilų kolekciją visada smagu pasisvečiuoti, pasiklausyti kokių muzikinių įdomybių, išgirsti rekomendacijų ar pasigrožėti įspūdingais viršeliais. O mp3 failai jau ne tas – juos gali nesunkiai gauti ir pats, nėra čia nei romantikos, anei pagarbos, žodžiu – ne true.

Pabaigai belieka tik pakartoti, kad piratavimas ne toks jau vienaprasmis reiškinys, kokį mums bando nupiešti muzikos leidybos gigantai ir jų interesus atstovaujančios autorių teisių gyninimo tarnybos. Net nėra iki galo aišku, ar jis apskritai kenkia muzikos industrijai. Akivaizdu tik viena – jeigu piratavimas ir kenkia, tai labiausiai jis pavojingas būtent komercininiam popsui, kuris kaip vėžys žudo ir kompromituoja meną, skatina jo primityvėjimą ir ir vertybinį dekadensą. Tai kuria paskatą muzikos leiblams leisti kokybišką muziką – tokią, kokią net ir išklausę nelegliai, žmonės vis tiek norėtų pirkti. Be to, nevalia nepaminėti ir pažintinės piratavimo funkcijos, kurios dėka galima išbandyti įvairiausių stilių ir laikmečių muziką ir atskirti gerą kūrinį nuo abejotinos kokybės šlamšto. Svarbiausia yra tuo per daug nepiktnaudžiauti ir paremti tuos atlikėjus, kurie to tikrai nusipelno.