Gera pradžia – pusė darbo, šitai tvirtai pražiotomis kolektyvinėmis lūpomis byloja liaudies išmintis. Taip pat ji vograuja, kad durną ir bažnyčioje muša – gal todėl aš ten ir nesilankau. Geriau jau nueiti į Mulen Ružą, suicidyvinio blacko pionierių Shining paklausyti. Tad šios skandalingosios kompanijos “headliniuotu“ festivaliu “Trejos Šešerios“ ir pradedu asmeninį 2009 koncertinimosi sezoną.

Viskas kaip visada vėluoja (šįkart 18 minučių). Atrodo, pačiam teko išvysti šio vėlavimo priežastį – į muzikantų kambarėlį iš lauko karštligiškai skubėjo gitarom ir solinuku nešini ilgaplaukiai. Matyt tai laiku iš Klaipėdos į Vilnių atvažiuot nespėję Anomaly. Nieko, greitai viskas susitvarko ir pirtelė netrukus užkuriama. Ne kokia suomiška sauna, o visai neprasta tradicinio death metalo pirtis, su pūvėsių tvaiko persigėrusiu fūzu, garsiau už kaulų barkštelėjimus tratantčiais blastbytais, ir operinio ar džiazinio vokalo studijomis nepaga(i)dintas growlas.  Viskas kaip pridera gryno death metalo grupei. Technika neįspūdinga, bet tai kompensuoja draivas, nors jo galėtų būt ir daugiau. Tačiau bendrai paėmus – Anomaly sugrojo gerai pateisino turbūt visų susirinkusiųjų lūkesčius.

Po to buvo ilga, nesveikai ilga (ilgesnė nei Anomaly pasirodymas) pertrauka, bet po jos scenon įsiveržė viena mano mėgiamiausių lietuviškų grupių – aršieji Šiaulių blekeriai Argharus, kuriuos scenoje regėjau jau trečią kartą.  Šiauliečiai kaip visada nestokojo jėgos, pykčio ir besąlygiško tikėjimo tuo ką daro. Šį kartą buvo sugrota ir naujų gabalų, kurie skamba dar tamsiau, įdomiau ir įvairiau. Gausu ten ir laukinio blekeriško gaivaliojimosi, ir ramesnių atmosferinių intarpų, keliančių tolimas asociacijas su post-rocku. Žodžiu, puiki muzika tiek metalinei choreografijai, tiek ir egzistenciniams apmąstymams.

Apie trečiąją grupę Skullworg sklandė daug gandų, mat praktiškai niekas nežinojao kas tai do daikts. Nors informacijoje parašyta, kad tai grupė iš  Tranilvanijos, jau prieš koncertą iš nuogirdų susidariau įspūdį, kad toji Transilvanija yra ne kur nors Rumunioje, o žymiai arčiau –  Vilniaus miesto teritorijoje… Na bet žiūrim ką turim. Scenoje trys immortališku corpsepaintu veidus išsimaliavoję vyriokai, vienas kurių stebėtinai panašus į Thrigerį, o kiti irgi kažkur matyti. Pasirodo, tai puiki “raw, grim and evil“ black metalo parodija, išjuokianti visus tuos “baisiai trOO“ satanystus. Štampofkiniai ir primityvūs rifai, kvailos veido išraiškos, apsimestinis piktumas ir perspausta neapykanta krikščionybei. Dar neatsimenu, kada per metalo koncertą tiek žvengiau, o ir muzikikė gan smagi. Džiugu, kad atsirado kas sėkmingai užpildytų nišą, atsiradusią po Terra Cremata ir Visiškos Tamsos ir Blogio Kulto pradingimo. Ai dar tiesa, labai įdomiai atrodė akiniai ant išdažyto būgnininko veido.

Ir pasibaigus apšildos programai atėjo metas didžiausiems vakaro (nors jau buvo beveik naktis) svečiams – Shining. Jų pasirodymas, mano nuomone, išties įspūdingas. Visų pirma, viskas buvo labai neprognozuojama, nes niekada nežinai, kas gali šauti ekscentriškajam  Kvarforthui galvon. Šis neprognozuotumo, nežinios įspūdis puikiai derėjo su nuostabia grupės muzika, neišsitenkančia vien black metalo rėmuose ir įsiparkuojančia dar ir į doomą, atmosferinį metalą, progresyvą ir džiazą. Ypač tamsi, panieka ir beviltiškumu atmiežta atmosfera, paremta įmantriom būgnų partijom ir sielvartingom, nepaprasto grožio gitarų soluotėm (kas black metale labai reta) ir sustiprinta beprotiškais Kvarfortho žviegesiais. Vokalistas stebina  dainavimo technikų įvairove, turbūt nenusileidžiančia net pačiam Attilai Csiharui. Galų gale, įspūdžius dar sustiprina tas minėtas pamišėliškas Kvarfortho elgesys. Ne, šitas vyrukas scenos baimės visai neturi. Jis geria, spjaudosi burbonu, raitosi ir gulinėja ant scenos, nudaužto butelio stiklo šuke mažumėle pasipjausto rankas ir pilvą, leidžia žiūrovams pačiupinėti savo kraują, ir sviedžia pilną platmasinę alaus stiklinę į kažkur jį pasiuntusį žiūrovą… Visi tie pjaustymaisi gali pasirodyti kvaila ir nesveika, bet juk tai visiškas niekis, palyginus su tuo kaip plastinėmis operacijomis save darko “normaliomis“ laikomos Holivudo žvaigždės…

Shining muzika yra tartum spjūvis į veidą visoms toms krikščioniškoms mamytėms, sumaniusioms iš savo vaikų savižudybių pasidaryti biznį, numelžiant pinigus iš Ozzy, ar kokių kitų sunkiosios muzikos korifėjų, suverčiant jiems kaltę dėl atžalų mirties. Tuo tarpu Shining atvirai deklaruoja, kad siekia išprovokuoti žmonių mazochizmą ir suicidyvinius jausmus. Ar tai reikšia, kad paveiktas šio koncerto turėčiau nusižudyti? NE!!! Priešingai, tokia muzika kaip tik padeda apsivalyti nuo savižudiškų, depresyvių minčių ir netgi suteikia joms imunitetą. Tai tartum skiepai nuo šavižudybės, mizantropijos ir depresijos. Po tokios muzikos supranti, koks džiugus ir pilnas laimės yra gyvenimas, ir kad jo neapkęsti tiesiog kvaila.

Ir šia pezelioniška gaida norėčiau užbaigti savo įspūdžius. Viliuosi, kad pirmas šių metų koncertas Mulen Ruže nebuvo paskutinis šiam šlovingą naujausių  laikų metalo istoriją regėjusiam pastatui… Nors kolektyvinės liaudies lūpos apie viltį nelabai gražiai atsiliepia…