vasario 2009


Priešistorė. Palankus (dar krizės galutinai nesugadintas) finansinis ir ekonominis klimatas, bei tinkamai susiklosčiusios sociokultūrinės aplinkybės 2009 vasario 20-ąją nulėmė laukinių Lietuvos metalistų genčių migraciją lenkiškosios kultūros arealo citadelės link. Išradus ratą, kartu su šiomis gentimis, primityviomis transporto priemonėmis (troleibusu) į vadinamuosius Lenkų kultūros rūmus nudundėjau ir aš. Mat ten, anot didžiojo žyniuonies Interneto, turėjęs įvykti lemtingasai susidūrimas su germaniškojo metalo kultūrtrėgeriais, kurių didžiausieji – teutoniško thrasho korifėjai Kreator, o jiems talkino Emergency Gate, Eluveite ir Caliban. Kaip byloja vokiečių liaudies išmintis, “Ordnung ist Ordnung“, tad apie vėlavimą negalėjo būti nė kalbos. Viskas tiek baigėsi, tiek ir prasidėjo pagal visus išankstinius sutarimus. Tad ir pereikime prie šiemetinio Ferrum Frost chronologinio įvykių sekos atvaizdavimo.

Modernizmas. Koncertą pradėjo Emergency Gate, grojantys sunkiai apibūdinamo stiliaus muziką, kuriai labiausiai tinka modern metal pavadinimas. Stilistiniu požiūriu tai panteriškosios groove/post thrash kultūros tvarinys, su suomiškojo COB-Norther skambesio ekstremalizuoto powerio pėdsakais.  Ir nors daugelis mūsiškių juos ignoravo ir žiūrėjo it romėnai į barbarus (ir negaliu sakyti, kad taip elgdamiesi jie buvo neteisūs) ir į salę rinkosi negausiai, man Emergency Gate muzika ir pasirodymas ganėtinai patiko. Žinoma, tai tikrai ne iš tų grupių, kuri kada nors galėtų pompastiškai pravažiuoti pro metalo triumfo arką ir nei piramidės, anei Tadž Mahalo mauzoliejaus jiems už jokius nuopelnus nepastatys. Bet vis dėlto, nepaisant tragiško įgarsinimo, šių moderniųjų metalistų pasirodymą užskaitau ir laikau visai neprasta įžanga į apšilimą.

Helvetika arba apšilimo viduramžiai. Ir štai, nustojus pertraukos po pirmos grupės pasirodymo, scenoje ėmė karaliauti karingieji šveicarų riteriai su damomis. Helvetiškąjį folklorą su melodingu death metalu maišantys Eluveite jau pirmają pasirodymo akimirką tvoskė į publiką galingą blastbytų bangą. Tiesa, grupė pasirodė pačia minimaliausia savo sudėtimi: be antro gitaristo ir trečiojo liaudies instrumentų meistro. Kita vertus, ir su viena soline/ritmine gitara, elektriniu smuiku, hurdi-gurdi, ir keliomis dūdelėmis Eluveite skambėjo pakankamai stipriai, melodingai (nors įgarsinimui vis velnias kišo koją) ir savąja pasaulietine muzika nusidėjelišką Lietuvos metalistų publiką užvedė puikiai: visi kaip beišmanydami kratė savo varganus nuodėmingus kūnus, nebodami anei slegiančių minčių apie dievo rūstybę, nei baimindamiesi velnio apsėdimo. Po tokios muzikos nebaisi nei žvarbi pūga, nei karšta autodafė ant inkvizicijos laužo…

Metalkoras (modernizmo renesansas).  Su vokiečių metalkoristais Caliban, Ferrum Frost festivalyje atgimė modernaus, hardkorizuoto metalo skambesys. Vėl grįžta link harmoningos kriokiančio ir švaraus vokalo sintezės ir modernių gitarų žeminimo proporcijų. Lyrikoje atsigręžiama prie humanistinių vertybių fundamento – meilės artimui ir dejonių bei pjaustymosi esant jos stygiui. Kadangi prieš koncertą buvau išstudijavęs šios grupės kūrybą ir pamačiau, kad iš pradžioje buvusio stipraus, ganėtinai savito europiečių atsako suvienodėjusiam ir žiauriai komercializuotam JAV metalkorui liko tik blanki tų pačių amerikiečių kopija, iš Caliban nesitikėjau nieko gero. Ateis, pastūgaus kaip šv Baltramiejaus naktį skerdžiama hugenotų kiaulė, padžyrins krūvą primityvių ir labai vienodų rifų, pastrakalios ir tuo viskas baigsis. Teisus buvau tik iš dalies – Caliban visa tai ir darė, tačiau pogintis per jų pasirodymą buvo nerealiai smagu. O kadangi jiems grojant beveik vien tuo ir užsiiminėjau, Caliban suėjo netgi labai puikiai. Ne veltui mainstreaminė metalcore dalis neretai vadinama moshcore’u. Šiaip gal tai ir ne itin įdomi muzika, bet moshui/pogui tinka idealiai. Beje,  pirmą kartą teko sudalyvauti vadinamajame “wall of death“: žiūrovai išsiskirsto į dvi grupes, tarp kurių paliekamas nemažas tarpas, ir grupės frontmenui davus komandą, tie du būriai it kokiame mūšyje bėga vienas į kitą ir susiduria. Iš šono gal ir atrodo žiauriai, bet realiai tai ne taip pavojinga kaip tarkim nukristi nuo žirgo ar susižaloti fechtuojantis. Taigi, mano itin subjektyvia nuomone, įtakota dar ir to, kad besipoginant ne itin pavyksta klausytis atliekamos muzikos, Caliban pavarė kaip reikiant. Apšilimas įvykdytas!!!

Žiaurumo revoliucija. Ir pagaliau atėjo metas kemtingam to vakaro įvykiui. Scenon užsikabarojo didieji thrasho garibaldžiai, viena žymiausių visų laikų metalo grupių Kreator. Kadangi instrumentus susiderino neįprastai punktualiai, pertrauka prieš jų pasirodymą ilgai netruko. Vos spėjau grįžti iš “kambarėlio rankoms nusiplauti“. Deja, salė jau kimšte prisikimšusi metalinio proletariato ir buržuazijos atstovų, tad teko tenkintis ne pačia patogiausia vieta salės vidury, bet  turint omeny, kad kai kurie taip ir liko prie įėjimo, gal ir visai neblogai. Luditų streiką pranokstantis chaosas,  neišpasakyta grūdalynė ir net 90 minučių aukščiausios prabos metalo. Apsukriai derindami senąją ir naująją kūrybą ir beveik visiškai ignoruodami vidurinįjį “eksperimentų“ laikotarpį, Kreator sugrojo išties įpūdingą ir bemaž tobulą programą. Didieji kovotojai su socialine nelygybe, tironija ir  žmonijos kvailumu savąja muzika uždegė publiką nežabota agresija ir besąlygiška netolerancija viskam, kas nedora, žiauru, paremta prievarta ir išnaudojimu, ir riboja prigimtines žmogaus laisves.  “My only hope, my only solution is violent revoliution“ – kartu su grupe vieningai skandavo salė. Jeigu tik XIX amžiuje būtų buvusi tokia galinga grupė, “Tautų pavasaris“  sėkmingai baigtųsi dar gerokai iki I Pasaulinio karo. Bet neesmė…

Galop Kreator šešiastygiai užbraukė po paskutinį akordą ir atsisveikinę nulipo nuo scenos, tačiau buvo aišku – tai dar ne pabaiga. Juk nesugroti tokie kultiniai gabalai kaip Tormentor ar Flag of Hate… Ir tikrai, netrukus vokiečių kvartetas grįžo scenon ir užtvojo dar vieną galingą porciją thrasho. Įžymųjį gebėjimą derint grojimą būgnais su dainavimu pademonstravo kultinis grupės bembačius Ventoras. Išties įspūdinga, ypač žinant kaip sunku mušant būgnus ištarti savo vardą “neišlekiant“ iš ritmo, ką jau kalbėti apie normalų dainavimą. Galiausiai Mille Petroza su kompanija tėškė į publiką minėtąjąsias “Flag of Hate“ bei “Tormentor“, kuria ir užbaigė savo nepamirštamą pasirodymą Vilniuje.

Naujausi laikai. Net ir dabar, išsisklaidžius visiems kerams ir apžavams, žvelgdamas iš ši0kios tokios laiko perspektyvos galiu drąsiai teigti, kad šiemetinis Ferrum Frost festivalis buvo itin stiprus ir visiškai pranoko mano lūkesčius. Net jei tai ir būtų buvęs geriausias 2009-ųjų sunkiosios muzikos koncertas, vis tiek galėčiau teigti, kad šie metai metalinių renginių atžvilgiu buvo fantastiški.

Šią rūgščiasaldžio skambesio trijų raidžių kombinaciją, primenančią  melsvo australiško stručio pavadinimą ar vardo “Emilija“ sutrumpinimo iškraipymą  žino bene visi. Pastaruosius porą metų šie uniseksualieji žmogeliukai,  savitai iškarpytomis žvairumą keliančiomis šukuosenomis, pajuodusiais paakiais ir polinkiu paverkti kampe yra viena pagrindinių plepesių, apkalbų, Jūtūbės filmukų ir popsinių jaunimo žurnalų temų. Ir nors šios pseudosubkultūros aukso amžius jau praeityje, o jos populiarumas sparčiai krinta, susidomėjimas emo vis dar yra ganėtinai aukštame lygyje. Apie juos kalbama, rašoma, diskutuojama pasišlykštėtinai dažnai. Bet visų kvailiausia, kad dauguma visos tos gausingos informacijos absurdiškai prasilenkia su tiesa. Galima sakyti, visa dabartinė emo mada pastatyta ant melo, dezinformacijos, neteisingų stereotipų ir keleto neforamaliųjų judėjimų idėjų iškraipymo, o objektyvią tiesą pateikia vos keli ne itin populiarūs šaltiniai. Tad šiuo straipsniu ketinu bent kiek labiau prasklaidyti mitų užuolaidas ir atsakyti į tokius klausimus kaip antai: ar emo yra subkultūra, ar tai tik MTV išmislas pinigams iš kvailų paauglių melžti; kokios tikrosios jų šaknys, santykis su gotais, pankais, metalistais ir panašiai. Tikiuosi tai bent kiek sutraukys painų dezinformacijos tinklą.

Pradėkime nuo to, kad žodžiu emo vadinamos dvi visiškai skirtingos ir mažai ką bendro tarpsuavyje turinčios grupės. Pirmuosius, pritaikant metalinę terminologiją pavadinkime true, antruosius – false emo.  Savaime aišku, true emo atsirado kur kas anksčiau, devintojo dešimtmečio pabaigoje JAV kaip viena iš pankų hardkoristų atmainų. Antrieji – XXi amžiaus pop muzikos industrijos gaminys. Esminis true ir false vienijantis bruožas yra pavadinimas, kurį false pasivogė iš tikrųjų stiliaus propaguotojų. Lygiai taip pat terminas progressive buvo nukniauktas iš vienos intelektualiausių roko rūšių ir pradėtas vartoti bukam komercinės šokių muzikos stiliui apibūdinti (vis tik žodis “regressive“ čia tiktų kur kas labiau).  Kaip progresyvusis rokas neturi nieko bendro su progresyviuoju techno, taip ir dabartiniai emo neturėtų teisės taip vadintis.

Tad kas tie tikrieji emo? Galima pasidžiaugti, kad lietuviškoji Vikipedija padėtį nušviečia gan teisingai (bent jau taip vis dar buvo 2009 02 06).  Emo yra viena iš hardcore punk muzikos atšakų, visai taip pat kaip ir black’as ar doom’as yra metalo muzikos atšakos. Emo muzika skirstoma į smulkesnius substilius: emocore, emo hardcore, indie emo, post emo, screamo, emo violence.  Šie stiliai (išskyrus indie emo ir dar kelis kitus atvejus), kaip ir visas hardkoras yra ekstremali, sunki (o emo violence ypatingai sunki!!!) ir pop standartams nepaklūstanti muzika, todėl praktiškai beveik visos tikros emo grupės buvo (ir yra) andegraundinė muzika, kurios negroja nei radijos stotys, nei transliuoja MTV. Nors apie hardcore sceną labai mažai tenusimanau, atrodo, aptikau tinkamą tikrojo emocore pavyzdį:

Rites Of Spring – Hain’s Point:

Kaip pastebėjote iš prie tai buvusio vaizdo įrašo, Rites Of Spring, viena pirmųjų ir pačių tipiškiausių tikrojo emo grupių,  nei skambesisu, nei išvaizda nepanašūs į Tokyo Hotel, My Chemical Romance ar kitus venų pjaustymąsi propaguojančių trylikmečių dievukus. Tikrieji emo neturi tų specifinių šukuosenų, nesišpakliuoja, nesiraišioja rožinių kaspinėlių ir apskritai neturi jokios išskirtinės aprangos – jie atrodo taip pat kaip ir kiti pankai-hardkoristai. Emo idėjos remiasi bendrąja pankų ideaologija, tik labiau akcentuojami asmeniniai išgyvenimai ir introspekcija (savistaba). Galų gale true emo nesipjausto ir jokiu būdu nepasižymi didesniu jautrumu ar polinkiu į liūdesį, depresiją ar suicidyvizmą, nei bet kurie kiti žmonės.

Ar true emo yra subkultūra? Ne. Kaip jau minėjau, tai viena iš pankų atmainų. Tų atmainų yra be proto daug: anarchopankai, skate pankai, street pankai, queer pankai, crust pankai, ska pankai, nacipankai, streitedžeriai, cyber pankai ar net skvoteriai ir visokie prijaučiantys rastamanams, rastafariams ir t.t. Jie tarpusavyje skiriasi ne mažiau nei true emo skiriasi nuo kitų pankų, ir juos visus vienija bendros pankiškos idėjos ir daugiau ar mažiau punk roku paremta  muzika. Tai jeigu jau emo yra atskira subkultūra, reiškia ir visos kitos pankų atmainos turėtų būti subkultūros. Vadinasi, lygiai taip pat egzistuoja ir atskiros doom metal, power metal, death metal ir brutal death metal subkultūros, o ir sharp skinai ir bonehead skinai sudaro atskirus neformaliuosius judėjimus. Tokiu atveju vien Lietuvoje galėtume priskaičiuoti virš 500 skirtingų neformaliųjų jaunimo judėjimų, nesvarbu, kad didžioji dalis jų teturėtų tik po 3-4 žmones (Įdomiai turėtų skambėti: “Festivalyje “Ferum Frost“ lankėsi 179 subkultūrų atstovai“).

Taigi tikrieji emo yra pankai. O kaip reikalai su false (dar žinomais kaip emokidai)? Neretai abejotinos kompetencijos tinklapiuose galima perskaityti, kad emo yra gotų ir pankų mišinys. Na taip, makiažas, šukuosenos ir juodos spalvos dominavimas gali šiek tiek priminti gotus, lygiai taip pat kaip ir kokybiška “Džokondos“ reprodukcija atrodo panaši į originalą, tačiau bet kuris atitinkamos srities specialistas lengvai atskirtų Da Vinči braižą nuo pamėgdžiotojo. Lygiai taip pat ir emo neturi nė lašelio gotikos dvasios, o ir muzikine bei idėjine prasme tarp emo ir  gotikos nėra bendrų sąlyčio taškų. Tad tokie pasakymai kaip “emogotas“, emo tapatinimai su gotais ar nesugebėjimas jų atskirti rodo žmogaus akivaizdų nenusimanymą šioje srityje, o jeigu ko nors neišmanai, geriau jau patylėti.

Esminis įvykis false emo atsiradimui ko gero buvo MTV paskleista (neaišku, tyčia ar netyčia) dezinformacija, jog seilėto pop punk grupė My Chemical Romance groja emo roką. Grupės narių įvaizdis ir tapo false emo išvaizdos etalonu. Akimirksniu kaip patręštos ėmė dygti naujos pop punk grupės verksmingais vokalais ir saldžia depresija permirkusiomis dainomis, o kartu radosi ir masės jų gerbėjų. Venų pjaustymasis ir banaliai romantiškas požiūris į mirtį bei visoks “the dark stuff“ ko gero atklydo iš pistgočių, pseudoneformalų, bandančių save tapatinti su gotais, bet nesusigaudančių jų idėjose, ir to pasekoje jas iškraipančių, subanalinančių, gaunant reductio ad absurdum. Jeigu pamenate, prieš kokius 5 metus venų pjaustymasis, savižudiškos mintys, depresyvumas ir satanizmas būdavo priskiriami gotams arba tiksliau sakant vaikams, bandantiems juos pamėgdžioti. Pseudogotų mada praėjo, o jų pakaitalai fake emo perėmė visas savo pirmtakams būdingas savybes, papildydami jas pankiškų ir indie idėjų iškraipymais.

Tad ar false emo yra subkultūra? Sociologiniu ir antropologiniu aspektu taip, jie turi kažkokių bendrų vienijančių bruožų, išskiriančių juos iš kitų kultūrinių grupių. Tačiau jeigu žodį “subkultūra“ vartoti ne moksliškai, o taip kaip jis paprastai vartojamas žiniasklaidoje ir kasdienėje kalboje, t.y., neformaliesiems jaunimo judėjimams apibrėžti, akivaizdu, kad vadinti emo subkultūra – visiškas nesusipratimas.  Metalistai, pankai, gotai, reperiai turi savitą gyvenimo filosofiją, unikalią pasaulėžiūrą ir estetiką. Tai tartum mikrokultūros su savomis meno formomis, bendruomenėmis, ritualais ir socialinio elgesio normomis, kurios prašalaičiams iš primo žvilgsnio gali pasirodyti keistos, sukrečiančios ar net amoralios. O ką turi emokidai? Ar paauglišką “manęs niekas nesupranta“ sindromą, būdingą daugeliui Vakarų kultūros keliolikmečių ir liūdesį dėl gyvenimo nesėkmių, būdingą visai žmonijai, galima pavadinti filosofija? Ar sudepresovinti Blink 182  su labiau išreikšta melodija ir verkšlenančiu vokalu gali būti vadinami nauju muzikos stiliumi? Galų gale kaip vertinti tai, kad 90 procentų false emo identiteto sudaro išvaizda? Tikriausiai teko girdėti tokį pasakymą “noriu tapti emo, bet mama neleidžia dažytis plaukų“ arba “baigėsi tušas, todėl vakar negalėjau būti emo“. Taip išeina, kad gali būti emo tik tuo momentu, kai esi pasidažęs paakius, vilki tam tikrus drabužius ir nešioji atitinkamą “frizūrą“, o miegodamas, maudydamasis, ar būdamas pabroliu/pamerge vestuvėse emo subkultūrai nebepriklausai. Nebėr nė ko pridurti…

Ir pabaigai dar keletas tikrųjų emo grupių vaizdo įrašų, kurie tikiuosi padės suprasti koks visai padorus dalykas yra tas tikrasis emo ir sukels dar didesnę neapykantą jį nustelbusiam ir, nepabijokim to žodžio, sušikusiam  popkultūros brukamam pseudo emocionalizmui. Kaip pamatysite, kokybė nepergeriausia, bet visgi tai tikrų tikriausias andegraundas.

Atnaujinimas. Neseniai radau nuostabų straipsnį apie tikrąją emo muziką. Džiugu, kad jis ne tik nenuginčijamai patvirtina visas rašinyje išsakytas mintis, bet ir yra išties informatyvus ir bus naudingas bet kuriam, norinčiam susipažinti su šia hardcore punk muzikos atšaka. Kažko panašaus tikrai trūko (arba anksčiau negalėdavu rasti). Pagarba autoriui, o kitiems gero skaitymo.

Dag Nasty – I’ve Heard:

Moss Icon – Hate In Me:

angel hair – you were ugly but you got cute again:

Cap’n Jazz – Que Suerte:

Funeral Diner – My Fist Smells Like Graveyards:

Shikari – Robot Wars:

Šituos vokiečių alkothrashistus visai atsitiktinai užtikau slampinėdamas po metalo archyvus. Dėmesį jie patraukė savo nerimtumu, dainomis apie hamburgerius, “sex, drugs and rock’n’roll“ tipo idealogijos reinkarnacija thrash metale ir pačiu propaguojamu stiliumi – crossover – kuris šiais laikais itin nepopuliarus ir retas. Tiesa sakant, toks jis buvo visada. Bent jau man asmeniškai neteko girdėt, kad bent viena šio stiliaus grupė būtų pakliuvusi į MTV ar kokiu kitu būdu pasipainiojusi mainstrymui po kojomis. Bet velniop visas tas masines madas ir popsovinius skiedalus. Jūsų dėmesiui visiškas undergroundų undergroundas su merkantiliškos prodiuserio rankos nepagadintais “naminiais“ įrašais ir mėgėjišku (bet ne gėjišku) požiūriu į muziką.

Iki šiol su crossoveriu praktikoje susidūręs buvau ne daug, tad nesiimsiu vertinti pačios grupės novatoriškumo. Subjektyvia nuomone, jie visiškai atitinka tipiško crossover apibrėžimą – greitos ir  labai trumpos pripankuoto ir už’hardcore’into thrash metalo (o gal metalizuoto hardcore panko?) kompozicijos, nepasižyminčios ypatingu sudėtingumu, tačiau prisodrintos nežabota jėga ir agresija. Vokalistas žodžius mala ypatinga greitakalbe, kurios pavydėtų net Eminemas, būgninkas savo kalimu bando pasiekti šviesos greitį, o gitarų partijos paprastos, bet kabinančios. O už vis smagiausi yra dainų žodžiai, kurių tematika – alkoholizmas, šėlionės, neapykanta policininkams, greitas maistas, thrašistų buitis ir panašios blevyzgonės. Grupė išleidusi porą demuškių ir 9 gabalų 14 minučių trukmės albumą, kažkodėl pripažintą pilnametražiu(?). Jį galima visai legaliai parsisiųsti iš Beer Pressure myspace puslapio ir mėgautis jo absoliučiai bekompromisiniu prikoliškumu.

Ši grupė galbūt net ir lietuviško metalo kontekste neatrodytų ypatingai (tiesa veikiančių crossover thrash kapelų lyg ir nėra), jau nekalbant apie pasaulinį. Kita vertus, jie to ir nesiekia. Kol vieni raunasi plaukus ir plėšo stygas bei plastikus bandydami nustebinti pasaulį naujomis mandravonėmis, kiti maloniai leidžia laiką rūsyje ar palėpėje, gurkšnoja alutį, kemša  “junk food’a“ ir  groja kanonišką, bet laiko patikrinantį ir niekada neišsisemiantį thrash metal ir hardcore punk mišinį…