Kur tai matyta?! Kad trečias kartas nemeluoja, tai čia viskas aišku, bet kad visi trys šiemet aplankyti ir šiame bloge aprašyti sunkiosios muzikos koncertai būtų pačiam aukščiausiame lygyje, tai jau visiška pasaka. Labai maloni, ir svarbiausia, reali pasaka. Tokia triuškinanti pradžia tartum byloja apie tai, kad metalui nebaisios jokios ekonominės krizės ar kiti materialiniai dvasinės žmonių degradacijos padariniai. Bet užteks tų pompų ir seiliojimųsi, verčiau pereikime tiesiai prie reikialo. Gražų ir pavasarėjantį kovo 11-osios vakarą Forrum Palace karaliavo jungtinės metalistų ir skinheadų pajėgos, pasiruošusios šią Lietuvos valstybingumui nepaparastai svarbią datą paminėti jiems pačia priimtiniausia išraiškos forma – bekompromisiškai sunkios ir galingos muzikos koncertu. Kadangi kiek užsitęsė publikos praleidinėjimas pro bilietų kontrolės postą, renginys vėlavo gal 20 minučių, bet tai šį kartą tik menkas nesklandumas, mat bent jau man laukimas neprailgo. Koncertas pradedamas netikėtu siurprizu,  kuriam nesant renginys nebūtų nė kiek nukentėjęs, bet jo buvimas ne tik įsipaišė į bendrą kontekstą, bet ir dar labiau pakėlė nuotaiką. Kalbu apie patriotinių liaudies dainų vokalinį vyrų mini chorą “Karužė“ ir trumpą Aleksandro Makejevo autorinių dainų pasirodymą.  “Karužė“ maloniai priminė man mokyklos laikus, kai prieš didžiąsias valstybines šventes tekdavo dainuoti šauktiniame berniukų-ąžuoliukų chore. Skambėjo visai smagiai. Makejevas irgi paliko neblogą įspūdį. Teisingi ir itin aštriai nūdienos gyvenimo aktualijas pašiepiantys tekstai, teisingos “bardiškos“ išraiškos priemonės. Kad ir netikėta, bet išties neprasta pradžia. Tada atėjo metas tikrajam veiksmui.

Nešini gitaromis, lazdomis ir birbyne scenon įlėkė “sunkaus ir jėgingo geležio“ grupė Thundertale. Anksčiau kaip tyčia progos juos pamatyti daug kartų “visur į nieką pavirto“, bet tądien visi nesklandumai ir pagalių į ratus kaišiotojai “sugaišti pagavo“, tad pagaliau išvydau šią grupę gyvai. Įspūdis tikrai geras. Jaučiasi profesionalumas, susigrojimas ir nepaprastas užsidegimas. Garsas buvo švarus ir kone tobulas, dainų repertuaras irgi atitiko lūkesčius ir paties koncerto dvasią bei idėją. Žodžiu, buvo jėga.

Diktatūra it koks magnetas arčiau scenos sutraukė visą “skinheadiją“, o mažiau į ekstremalų koncerto žiūrėjimą linkę vyrai ir moterys suskubo atsitraukti į salės pakampius. Ir visai ne be reikalo. Sulig pirmaisiais hardkorizuoto patriotinio metalo grupės Diktatūra paskleistais muzikos garsais užvirė neregėto grožio ar žiaurumo (priklauso nuo požiūrio taško) pogas.  Nors kartkartėm visai mėgstu įlįst į pogą, skinheadiškasis jo variantas dar atrodo per smarkus, tad stengiausi ten nekišti nosies, ale vienu momentu įkišau ir pasigailėjau. Taip suspaudė iš visų pusių kad vos išnešiau kudašių. Nesmagu.  Bet to tikrai nepasakysi apie Diktatūrą. Tai buvo ko gero pirma grupė, paskutinusi mane domėtis lietuviško undergroundo scena, tad nereikia nė sakyti kad jų pasirodymas man patiko. Ypač džiugu, kad grupė jau baigia atsikratyti vien tik nedidelei saujelei žmonių (skinams) aktualių temų ir pereina prie bendrapatriotinių idėjų. Be to, sulig kiekvienu albumu jų muzika darosi vis melodingesnė, spalvingesnė, metališkesnė ir brandesnė. Kaitaliodami greitus energingus gabalus su lyriškesnėmi baladėmis ši, galvos plaukuotumu nepasižyminti (neskaitant būgnininko) komanda sukūrė  nepakartojamą atmosferą.  Buvo galinga.

Tretieji scenoje – mano kone mėgiamiausia lietuviška grupė – Obtest. Iš šio stipriai tvojantį ir originalų pagonmetalį propaguojančio kolektyvo nieko kito kaip tik puikaus pasirodymo tikėtis neverta. Obtest (kaip ir visos kitos vakaro grupės) visiškai pateisino lūkesčius ir dar grąžos davė. Jiems grojant ir pasikratyt ir pasipoginti pavyko kaip reikiant.  Garsas šiek tiek pasikiaulino, vienu momentu visiškai “užlūžo“ vokalisto mikrofonas, bet operatyviai į situaciją sureagavę garsistai netrukus likvidavo problemą.

Ir štai po tokios nuožmios “lietuvninkų“ atakos atėjo metas legionieriams. Pirmieji jų – Lietuvos publikai jau seniai pažįstami ir gerbiami Latvijos pagonys Skyforger. 4 gitaruoti ir būgnuoti barzdočiai, remiami įvairiais liaudies instrumentais apsikarsčiusio 5-tojo barzdylos irgi užkūrė pirtelę. Aš, jau būdamas gerokai nusikalęs po ankstesnių pasirodymų, per Skyforger grojimą dar labiau nusikaliau, tačiau nors jėgos katastrofiškai seko, kiek galėdamas sukau galvą, nes kitaip buvo tiesiog neįmanoma – grupė tvojo kaip reikalas. Ir nors latviai susidūrė su kažkokiais techniniais nesklandumais, jų pasirodymu likau sužavėtas. Ne veltui tai pati žymiausia ir kokybiškiausia Baltijos šalių metalo (o gal ir apskritai visos populiariosios muzikos) grupė.

Galiausiai, jau po vidurankčio, ilgasis ir sunkusis Tėvynės vardo tūkstantmečio ir Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimo koncertas pasiekė kulminaciją. Atėjo metas storiausiai koncerto viniai – švedų black viking metalo propaguotojams Manegarm. Kadangi buvo jau vėlu, salė  mažumėle patuštėjo, tačiau likę ištvermingiausieji  šėlo visiškai negailėdami jėgų. Aš buvau vienas jų. Tiesa, jau prieš Skyforger energijos atsargos buvo beveik išsękusios, tad nieko keisto, kad per Manegarm jaučiausi jau visiškai išsunktas ir atbukęs. Deja, bet nuovargis neleido mėgautis šia grupe tiek kiek jie buvo verti. Galbūt labiausiai apsimokėjo pasitraukti į pasyviojo klausymosi zonas, bet matyt vėl kaltas tas mįlingasai magnetizmas, kad užuot išėjęs “į atsargą“ toliau pasilikau aktyviojo klausymosi zonoje ir iš paskutinių jėgų bandžiau kratytis.  Na, bet neesmė. Reikia pripažinti – Manegarm grojo nuostabiai. Grupės nariai visiškai negailėdami jėgų ardėsi scenoje ir skleidė ištisus teigiamos energijos ciunamius. Nespėjau pakankamai susipažinti su šių vikingų kūryba, tačiau galiu drąsiai teigti, kad tos dienos Manegarm repertuaras buvo nesvietiškai pritrenkiančiai šaunus.  Greitas blacko pasiutpolkes keitė melodingesni epiniai kūriniai, o šiuos – dar pasiutėliškesnės pasiutpolkės. Šiurkštaus tono gitaros puikiai derėjo su švelniomis smuiko melodijomis, o vokalistas džiugino plačiu dainavimo manierų arsenalu. O taip! Kas sugebėjo išgyventi lietuviško ir latviško metalo antpuolį, tuos Manegarm pribaigė galutinai. Žinoma, gerąja prasme.

Trumpai drūtai tariant, dešimtasis kovo 11-osios koncertas “Tėvynei“ tikrai pavyko. O tai, kad tai buvo vienas labiausiai varginančių mano regėtų koncertų šįkart reiškia pagyrimą. Tiesiog visų grupių pasirodymai buvo tokie galingi, kad per juos ramiai pastovėti ar pasėdėti būtų tiesiog neįmanoma!