Idėja parašyti šį straipsnį brendo ko gero ilgiau nei metus laiko.  Manau to priežastys pakankamai aiškios – terminas “popsas“ tapęs tokiu abstrakčiu ir įgavęs tokią plačią paletę reikšmių, kad jį vartodami žmonės nesusikalba. Kokios to pasekmės galite nesunkiai suprasti pažiūrėję į pirmą pasitaikiusį populiaresnį paauglių ar jaunimo forumą ir pamatyti, kad bet kuri diskusija, kurioje disponuojama “popso“ sąvoka veda į aklavietę, mat kad ir kiek puslapių bebūtų prirašyta, link tiesos nepasistumiama nė per ūtelės akies ragenos gabalėlį. Tik tuščiai teršiamas internetas ir bereikšmingai švaistomas laikas: tiek diskusijų dalyvių, tiek ir visų tos pseudointelektualios bilibirdos skaitytojų. Norom nenorom stojas klausimas: kokia gi po velnių yra to priežastis? O gi neadekvatus, neteisingas ir nevienodas popso sąvokos vartojimas, sudarantis sąlygas manipuliacijoms, cinizmui, demagogijai ir idiotiškų argumentų logiškumui įrodyti. Taigi, kad tokie dalykai nepasikartotų, pabandysiu išaiškinti, kas yra tas popsas, kuo jis skiriasi nuo pop ir nuo visos kitos muzikos ir keletą kitų nemažiau opių dalykų.

Ko gero pradėti vertėtų nuo geografijos. Visą muziką galima suskirstyti į tris stambius žanrus: rimtoji (arba meninė), populiarioji (pramoginė) ir tradicinė (liaudies) muzika.  Tradicinė muzika apima visų tautų muziką, perduodamą iš kartos į kartą (paprastai žodžiu). Ją neretai atlieka neprofesionalūs muzikantai, grojantys savo malonumui, arba atliekantys kokią socialinę pareigą (pvz. laidotuvių raudotojai).  Šio žanro pavyzdžių atrastumėme kiekvienos tautos folklore: country, aukštaičių sutartinės, baltų karo dainos,  kiniškos shuochang, portugališkos fado ar itališkos maggio drammatico.

Rimtoji muzika ir kuriama, ir atliekama profesionalių kompozitorių ir muzikantų. Daugelis kūrėjų pasižymi savita ir individualia muzikine kalba, todėl tokiai muzikai neretai reikia rimto pasiruošimo, nuotaikos, galų gale išprusimo. Šiam žanrui pagal nusitovėjusias sistematikos tradicijas priskiriama visa visų kultūrų klasikinė, eksperimentinė muzika ir  intelektualesnės džiazo atmainos bei dar šis tas. Žodžiu, tai aukštoji muzika išrinktiesiems.

Na, o populiarioji muzika apima visą muziką, kuri skirta masėms. Šio žanro atlikėjai gali būti profesionalai, bet gali būti ir šiaip paprasti Jūžintų kaimo andriai  (arba zvonkų natalijos). Jos tikslas dažniausiai būna pamaloninti klausytojus, o jos kūrėjų – užkalti pinigo. Ši muzika kuriama taip, kad patrauktų kuo didesnį kiekį klausytojų. Populiariosios muzikos kūrėjai pasižymi kur kas mažesniu polinkiu į originalumą, individualumą ir eksperimentavimą nei klasikos kompozitoriai, bet visgi didesniu nei liaudies muzikantai. Kitas svarbus bruožas – tik šio žanro kūriniai turi potencialą pakliūti į “topus“ ir “čartus“ (įsivaizduokite Bethoveno Devintąją simfoniją “Pūko top 20“ ;D) bei MTV, VIVA ir kitus panašius muzikinius kanalus. Svarbiausi stiliai būtų rokas, metalas, bliuzas, r’n’b, hip-hopas, paprastesnės džiazo formos, šokių muzika, elektroninė muzika (išskyrus intelektualesnius stilius), easy listening, regis ir pop. Nors “pop“ iš esmės yra “populiariosios muzikos“ trumpinys, tikslumo vardan aš “pop“ vartosiu siaurąja prasme – vienam iš populiariosios muzikos stilių apibūdinti.

Daugelis paklaus: kodėl rokas prie populiariosios muzikos? Iš tiesų rokas atsirado kaip grynai pramoginės muzikos stilius (The Beatles dažnai laikomi ir roko, ir pop pradininkais). Nuo septinto dešimtmečio praktiškai visa populiarioji muzika turi daugiau ar mažiau ryškių roko elementų. Tačiau su laiku ėmė rastis alternatyvių roko atmainų, kurios įgijusios akivaizdžių meninės (prog rokas, nemaža dalis metalo, gotikos ir pan.) ir/arba tradicinės (punk, ska ir apskritai visas nekomercinis undergroundas ) muzikos bruožų. Tarkim Frank Zappa, Dream Theater, Rush kūryba savo sudėtingumu ne tik kad prilygsta, bet ir lenkia kai kuriuos klasikos kūrinius.  Maža to, vargu ar atrastumėm labiau elitinės ir sunkiau klausomos muzikos už funeral ir drone doom metalą (visa Mocarto kūryba tikrai lengviau klausoma ir priimtinesnė masėms nei, tarkim, Sunn O))) ). Tuo tarpu žymiojo tenoro Andrea Bocelli atliekami kūriniai turi aiškių pramoginės muzikos elementų.  Taip kad šis skirstymas labai sąlyginis ir turi nemažai išimčių. Vienintelis stilius, kuris niekada neperžengia pramoginės muzikos ribų yra pop.

Taigi, prieiname prie pop ir jai artimos popso sąvokos.  Itin svarbu pabrėžti, kad šie du terminai turi kiek skirtingą prasmę. Pop yra populiarioji muzika siaurąja prasme – stilius priimtinas pačiai plačiausiai masių daliai. Ši muzika turi itin griežtą dainų struktūrą ir palyginti mažai erdvės eksperimentams. Beveik visų pop dainų struktūra yra:

įžanga-I posmas-priedainis-II posmas-priedainis-instrumentinis pragrojimas/bridžas-priedainis-pabaiga.

Ne mažiau kanoniška lyrinė tematika: meilė, tarpusavio santykiai, jausmai, malonumai, šokiai, vakarėliai, gamta, visokie buitiniai dalykėliai ir t.t. Vyrauja paprasti, aiškūs buitinio stiliaus žodžiai, lengvai įsimenamos frazės, nereikaujančios  gilesnės analizės ar filosofinių svarstymų. Neretai vienintelis pop dainų žodžių tikslas yra įsiskverbti į klausytojo protą ir jį užvaldyti (nors būna dainų ir su prasmingais tekstais) ;D… Paprastai tariant, pop  gali būti palyginamas su vidutinišku meilės, nuotykių, siaubo ar detektyviniu romanu, trumpalaikiu bestseleriu, TV “muilo operomis“ ar standartiniais  holivudo filmais –  laikiną malonumą suteikia, bet gilesnių įspūdžių ar vietos apmąstymams nepalieka.   Na, o žvelgdami iš muzikos teorijos atlapų pamatysime, kad pop kūrinių metras paprastai būna 4/4, tempas varijuoja tarp 60 ir 150 bpm, dažniausiai sutinkama C dur tonacija, ritmas per visą dainą paprastai nekinta ir dažniausiai atlieka tik metronomo funkciją. Pagrindinis dėmesys skiriamas vokalui, kiti instrumentai užkišti į antrą planą, tad jų partijos itin paprastos. Pop būdinga nesudėtinga, kabinanti melodija, pasikartojanti visos dainos metu. Žodžiu tai vienas pačių paprasčiausių stilių per visą žmonijos istoriją.

Svarbu paminėti, kad terminas pop labiau apibūdina turinį o ne formą. Tad šiame stiliuje gali būti vartojama bet kokia įmanoma instrumentuotė, pradedant sintezatoriais, elektroninėmis ritmo mašinomis, baigiant fuzuotomis elektrinėmis gitaromis, saksofonais, trombonais, smuikais ar violančelėmis. Beveik kiekvienas stilius turi savo pop atmainą: pop house, pop trance, pop jazz, pop rock, pop metal… Taigi, galima daryti išvadą, kad net jei kokia grupė groja per visą oktavą nužemintom elektrinėm gitarom su “death metal“ tembru, tai dar ne įrodymas, kad jie ne pop.

Tik nesupraskite neteisingai. Pats terminas “pop“ jokių išankstinių neigiamų prasmių neturi. Tai svarbus ir reikalingas stilius, be kurio niekaip neapsieitų nė viena visuomenė ir atlikti ar klausyti tokios muzikos visai nėra gėdinga. Tiesiog bet kokia muzika turi turėti bent lašelį meniškumo. Jo neturinti pop muzika vadinama popsu. Kitaip tariant – popsas yra nekokybiškas, nemeniškas, žemo lygio pop. Jis plačiai susijęs su kiču, ir grynąja komercija. Popsas neretai kuriamas vien iš komercinių paskatų, jame nėra nė truputėlio meniškumo, jokių tikrų jausmų – viskas suvaidinta, siekiant įtikti masėms. “Menui rūpi žmogus, popsui – pinigai“ nuolat kartodavo mano scenos meno būrelio vadovė. Ir ji visiškai teisi. Popsas – pati agresyviausia meno forma, tiksliau, meno butaforija. Ji bet kokia kaina stengiasi užgožti ir išstumti kitus stilius ir uzurpuoti auditoriją. Kad jam tai puikiai sekasi nesunku įsitikinti įsijungus televizorių, radiją ar atsivertus laikraštį. Nemaža dalis žmonių apskritai susiduria vien tik su popsu ir menkai težino apie kitokios muzikos egzistavimą. Anot jų, rokas miręs, klasikos ir džiazo klauso vien nukriošę diedai,  metalas išvis ne muzika, o tik atsitiktinių tualeto garsų kakofonija, o tokie stiliai kaip ambient, noise ir industrial apskritai neegzistuoja.

Taigi popsas yra meno parazitas, aršiai besiskverbiantis į visus muzikos stilius ir skatinantis jų puvimą. Blogiausia, kad šio stiliaus atlikėjai niekada nepripažįsta savęs popsu ir bando savo komerciškumą dangstyti “neprisirišimu prie konkrečios muzikinės krypties“, “noru paeksperimentuoti“, “darymu to kas jiems patinka“ ir panašiais šablonais, kurie ne tik nieko bendro neturi su tikrove, bet yra jai visiškai priešingi. Bandydami įtikti savo tikslinei auditorijai, popso atlikėjai paviršutiniškai perima ir iškraipo tam tikrų stilių idėjas ir muziką. Vienas ryškesnių to pavydžių – anksčiau aprašyti emo.

Tiesa, nors dažniausiai pop ir popsas grojami siekinat gauti pinigų, pasitaiko ir tokių atvejų, kai atlikėjai tai daro tiesiog todėl, kad tai jiems patinka, arba todėl kad tokia muzika jiems gaunasi natūraliai. Tokiu atveju talentingai, kokybiškai atlikta muzika yra pop, o netalentinga, kad ir kiek nuoširdžiai tas atlikėjas besistengtų ką nors išspausti (muzikinių gabumų turi ne visi), – popsas. Todėl pasiteisinimas “mes grojam tai kas mums patinka“ irgi anaiptol ne įrodymas, kad tos grupės atliekama muzika ne popsas.

Tad viską apibendrinant galima daryti išvadas, kad šimtaprocentinė pramoginė muzika be jokių rimtosios ir tradicinės muzikos priemaišų yra pop, o nekokybiška ir nemeniška jos atmaina – popsas. Tiek pop, tiek popsas yra stilius savo turiniu, o ne forma, tad jo kūriniai gali būti atliekami bet kokios muzikantų formacijos – tiek vestuvių muzikanto su “Roland’u“, tiek kaimo kapelos, roko grupės, bigbendo ar simfoninio orkestro. Pop ir popsas apima bemaž visų populiariosios muzikos stilių lengvesnes formas ir absoliučiai dominuoja medijose, sudaro visą MTV, VIVA, MCM ir kitų panašių muzikinių kanalų bei komercinių radijo stočių repertuarą ir karaliauja populiariausių dainų suvestinėse (neskaitant keleto išimčių).

Jei netingite, daugiau pasiskaityti apie muzikos žanrus galite nepamainomojoje vikipedijoje. O pabaigai, kad aiškiau suprastumėte skirtumą tarp pop ir popso, pateiksiu keleto įdomesnių ir originalesnių pop dainų video. Šiaip ar taip, pop muzika irgi menas.

Depeche Mode – Stripped:

Mylene Farmer – Desenchantee:

Alphaville – Forever Young:

Michael Jackson – Dirty Diana (kaipgi be pop karaliaus ;D):

The Kelly Family – Fell in Love with an Alien:

Ir pabaigai, Šiaurės Korėjos egzotika 😉

리경숙 – 반갑습니다: