Šių metų balandžio 19-ąją Vilniaus alternatyvios muzikos klube “Musė“ pagaliau karaliavo doomas. Ir šįkart ne vien “mirtinoji“ jo forma, kuri dar dar turi šiokio tokio populiarumo, bet  gerokai ekstremalesnė ir gurmaniškesnė jo atmaina – ultralėtasis “pakasynų lemties“ metalas. Funeral doomas kažkada man buvo ta riba, ties kuria skverbimasis į ekstremalesnes metalo teritorijas sustojo. Šis stilius ilgą laiką man buvo terra incognita, bet paskatintas gandų apie Mournful Congregation, Longing For A Dawn ir pražiopsotojo Ferrum Rust’o vėliavnešių Mourning Beloveth bendrą koncertą Vilniuje, dėjau ant visų demarkacinių linijų ir su didžiausiu pasimėgavimu kolonizavau egzotiškąją funeral doomo žemę…  Na bet šįkart kalbėsiu ne apie asmeninius muzikos atradimus, o pačią jų kulminaciją. Tad daugiau nesisimulkindami pereikime prie koncertografijos.

Po tradicinio vėlvimo, šįkart trukusio apie pusvalandį, mažytė “Musės“ salė suūžė nuo kanadiečių Longing For A Dawn gitarų brazdesio, boso dundesio ir būgnų barškesio.  Ypatingai lėta, ganėtinai monotoniška, tačiau nenusakomai gili ir melancholiška muzika, papildyta nuolatiniu ambient’iniu fonu nors ir ne iš karto, bet greitai pagriebė ir įsiurbė į savo euforišką garsų pasaulį. Man šių prancūzakalbių kanadiečių muzika sukėlė upės srovės nešamo rąsto ar nesibaigiančio kritimo į bedugnę įspūdį. Longing For A Dawn tiesiog paskandino publiką savo tamsiame superlėtos muzikos sraute, prasiskverbiančiame iki pačių sielos gelmių ir išplaunančiame iš jos visą silevartą ir skausmą. Pasakiška anestezijos dozė prieš rimtesnį mėsinėjimą…

Po gan ilgo (sugrotos net trys dainos :D), bet tikrai nenuobodaus pasirodymo atėjo metas australiškajam pakasynų maršui. Mournful Congregation, nors ir propaguojantys tą patį funeral doomą, skambėjo visai kitaip.  Jų muzika neturi tokio ryškaus atmosferinio atspalvio, kaip kad Longing For A Dawn, tačiau pasižymi gerokai dinamiškesnėmis kompozicijomis, vietomis net įgaunančiomis vos ne progressive bruožų. Įdomu ir tai, kad sudėtyje net trys gitaristai, kas metalo grupei itin nebūdinga. Mournful Congregation muzika man sukėlė asociacijų su važiavimu triratuku į statoką kalną. Mini iš visų jėgų, o vos judi iš vietos.  Tokia ta australų muzika – super lėta, slegianti, atmiežta agonija ir skausmu, tačiau gili ir dvasinga. Net šiokie tokie techniniai nesklandumai ir elektra besispjaudantis vokalisto mikrofonas nesugebėjo sumenkinti šių funeral doomo veteranų didybės. Tą patvirtino ir visiškai apsipatenkinusi publika.

Paskutinioji vakaro grupė, legendiniai airiai Mourning Beloveth nuo scenos pliūptelėjo jau “normalesnio“ tempo muzikos.  Po lėtapėdiškų laidotuvių maršų airių kūryba neatrodė ypatingai sunki ar slegianti, tačiau tai nė kiek nesuprastino jų pasirodymo.  Man buvo puiki proga atsigriebti už nesudalyvavimą 2008-ųjų Ferrum Rust, kitiems galimybė antrą kartą gimtojoje šalyje išvysti vienus iškiliausių “mirties lemtininkų“. Kaip ir kitos dvi koncerto grupės – Mourning Beloveth taip pat nenuvylė ir savo harmonininguoju garso virpesių kratiniu užhipnotizavo publiką, nepalikdami abejingų anei nusivylusių.  Nes buvo tikrai jėga.

Tą vėlyvų sekmadienio vakarą iš “Musės“ išėjau skaudančiu kaklu, ūžiančiom ausim, tačiau visiškai dvasiškai apsivalęs ir laimingas. Katarsis įvyko! Visos trys grupės paliko neišdildomų įspūdžių ir įrodė (nors tai jau seniai visiems aišku), kad nors doomas ir nepopuliariausias metalo stilius, bet tikrai ne pats prasčiausias.  \m/ Death ’till Funeral \m/